Rugsėjo 26–28 savaitgalis Madride buvo kitoks. Miestas buvo pripildytas džiaugsmingų piligrimų antplūdžio. Būtent šiame mieste, Valdebabo aikštėje, rugsėjo 27 dieną, šeštadienį, Romos Katalikų Bažnyčia palaimintuoju paskelbė Alvaro del Portiljo, pirmąjį Opus Dei prelato šv. Chosemarijos Eskrivos įpėdinį. Palaimintasis Alvaro del Portiljo buvo artimas taip pat ir Lietuvai, nes būtent jo sprendimu Opus Dei prelatūros būstinės buvo įsteigtos ir Lietuvoje.

Šį savaitgalį daugelis Madrido viešbučių, mokyklų buvo užimtos piligrimų. Nemaža dalį tikinčiųjų priėmė kitos šeimos. Miesto veidas savaitgalį buvo pasikeitęs – šurmuliavo labai daug būrelių piligrimų. Mieste net sklandė gandas, kad rugsėjo 27 dieną Valdebabo aikštėje vyks labai garsaus dainininko Alvaro del Portiljo koncertas.

Madride sutikome labai daug piligrimų iš įvairių pasaulio šalių, tarp jų ir iš Lietuvos. Nuostabu, važiuojant miesto metro ar esant šalia Katedros ar karališkųjų rūmų sutikti tautiečių ir kalbėti gimtąja kalba. Rugsėjo 26 dieną Šv. Morkaus bazilikoje gausus būrys tuo metu jau atvykusių lietuvių susirinkome švęsti šv. Mišių. Jas aukojo Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas su Kaišiadorių vyskupu Jonu Ivanausku, taip pat su kitais iš Lietuvos atvykusiais kunigais. Vyskupas Kęstutis Kėvalas homilijoje sakė, kaip prieš daugelį metų jį nustebino išgirsta žinia, kad šventumo galima siekti kasdienybėje, net ir plaunant grindis.

Beatifikacijos ir Padėkos šv. Mišios, vykusios kitą dieną, buvo suorganizuotos tiesiog puikiai: daugiau nei 3500 savanorių budėjo visose pagrindinėse kelionės atkarpose, taip pat aikštėje. Nuolat budėjo greitosios pagalbos ir policijos ekipažai, nustatytuose miesto taškuose piligrimus į Valdebabo aikštę vežė specialūs autobusai.

Patirtą įspūdį Valdebabo aikštėje įvardyti labai sunku. Mus pasitiko gyva jūra žmonių, ir tai buvo ne minia. Jokio grūdimosi, jokių piktų žvilgsnių – tai tikrai stebino ir džiugino.

Pasak organizatorių, Beatifikacijos dieną Valdebabo aikštėje ir visose jos prieigose šv. Mišias drauge šventė ir Alvaro del Portiljo paskelbimo palaimintuoju liudininkais tapo 230 tūkstančių žmonių, tarp jų apie 200 piligrimų iš Lietuvos. Drauge su Šventojo Tėvo atstovu ir Opus Dei prelatu šv. Mišias aukojo 17 kardinolų, 175 vyskupai ir 125 kunigai. 1000 kunigų dalino šventąją Komuniją žmonėms, dar 80 kunigų klausė išpažinčių. Į kitą dieną vykusias Padėkos šv. Mišias surinko taip pat įspūdingas skaičius tikinčiųjų – 140 tūkstančių.

Išties Beatifikacijos ir Padėkos dienų įspūdžius sudėti į trumpą reportažą labai sunku, tad tai darysime sugrįžę į Lietuvą, tačiau džiaugiamės, nes pavyko pakalbinti Kauno arkivyskupijos augziliarą Kęstutį Kėvalą, tad jo įspūdžiais pabaigsime trumpą reportažą iš Madrido.

Jūsų Ekscelencija, kokie Jūsų įspūdžiai čia, Madride?

Pirmasis įspūdis – tai krikščioniškos kultūros aplinka. Negali sumaišyti, kad tai viduramžių kultūros nepaprasto paveldo aplinka ir krikščioniški ženklai: bažnyčios, vienuolijos, taip pat Opus Dei prelatūros pagrindiniai namai. Jautiesi tarsi atvykęs į namus. Bažnyčia yra kaip šeima, ir tai labai juntama. Madridas tuo visas alsuoja. Nuostabą kelia Madrido istorija. Juk 7 šimtmečius čia buvo arabų okupuotos žemės. Nuostabu, kaip vis dėlto per greitą laiką vėlyvieji viduramžiai pastatė tokį didingą miestą, su didingais architektūriniais paminklais ir su didinga krikščioniška istorija. Ji tiesiog tyliai evangelizuoja tuos, kurie nesijaučia taip savi krikščioniškoje aplinkoje, kaip krikščioniški mūsų protėviai. Sekuliarus žmogus, vaikščiojantis Madrido gatvėmis, gauna evangelizaciją ne žodžiais, bet vaizdais, architektūrine, meno kalba. Aplankėme Elprado muziejų, pilną nepaprasto meno kūrinių, kuriuose spindi krikščioniškos kultūros paveldas, Evangelija.

Ar yra skirtumas nuo kitų buvusių kelionių? Ar yra kažkoks mieste pasikeitimas?

O taip! Grupelėmis vaikščiojantys žmonės su kunigais. Taip pat sutikome labai daug vyskupų. Bendra nuotaika labai šventinė tiek transporte, tiek kitose viešose vietose. Nepatekome muziejuje į kai kurias sales, nes jos buvo perpildytos. Sujudimas ne dėl kultūrinių, bet dėl dvasinių motyvų, ir tas džiugina, nes tai visos Bažnyčios šventė. Skelbimas palaimintuoju ar šventuoju – reiškia tai, kad žmonės turi dar vieną užtarėją Danguje, švenčia Jo dieną.

Jūs atvykote specialiai į Madridą, į Palaimintojo Alvaro del Portiljo beatifikacijos iškilmes. Čia sutikote nemažai lietuvių, drauge šventėte šv. Mišias Šv. Morkaus bazilikoje.

Pirmiausia tai buvo nuostabu ir tam tikra prasme siurprizas, kiek Opus Dei Lietuvoje davusi gražių vaisių. Džiugu matyti, kad tiek turime gražių žmonių, kurie užpildė vieną bažnyčią. Nuostabu, kad susirinkę per 100 tautiečių į Beatifikaciją parodo, kad jiems tai svarbu, be to, tai yra kartu pasakymas ačiū Opus Dei prelatūrai Lietuvoje už jos darbą. Trečia – esame vienos šeimos – Katalikų bendruomenės – nariai ir susikalbame, nepaisant kalbos ar kultūrinių skirtumų. Širdies kalba daug efektyvesnė nei kitos kalba.

Kokią reikšmę palaimintasis Alvaro del Portiljo turi Lietuvai?

Mes turime Opus Dei prelatūrą Lietuvoje. Iš ties esame palaiminti Dievo darbu mūsų tėvynėje. Tai yra pagrindinis vaisius, nes jis yra šios bendruomenės vienas tėvų įkūrėjų čia, Lietuvoje. Mes gerai žinome, kad jis daug meldėsi už Lietuvą, žinojo mūsų tautos kančias. Opus Dei prelatas dalinosi, kad palaimintojo malda kiekvieną dieną paliesdavo tiek mūsų tėvynę, tiek Latviją ir Estiją. Nors jam nepavyko pačiam aplankyti Lietuvos, jo mintys buvo ir su mūsų tauta. Tai, kad Opus Dei darbas skleidžiasi čia, Lietuvoje, manau, kad tai aiškiai yra jo maldų darbo vaisius. O žmonės, kurie renkasi aplink prelatūrą, yra palaimintojo išmelsti.

Paminėjote Opus Dei prelatą vyskupą Javier Echevarria. Gal Jums pavyko su juo susitikti asmeniškai?

Taip, mes drauge su Kaišiadorių vyskupu Jonu Ivanausku turėjome laimę jį aplankyti. Buvo labai gražus pokalbis. Jis, pasirodo, labai gerai žino mūsų kraštą. Patikino, kad už jį meldžiasi kasdien. Jis pasakė labai įdomius žodžius, kad Lietuva turėjo labai ypatingą misiją Bažnyčios kūne dėl to, kad drauge prisiėmė vieną sunkiausių pašaukimo dalių – kančią kartu su Kristumi. Kančios pašaukimas mums teko, ir mūsų kraštas jį išnešė, o tai dovana visai Bažnyčiai. Man tai nuskambėjo gana naujai, kad jis taip įvertino Lietuvos indėlį į visuotinės Bažnyčios kūną, dėkojo, jog mes Lietuvoje atsiveriam Dievo darbui, kurį Opus Dei prelatūra dirba. Mes padėkojome už tai, kad galime patirti visuotinės Bažnyčios pulsą, turėdami užsieniečių, besimokančių lietuvių kalbos ir padedančių pastoracijoje. Bažnyčios barai labai platūs, pavyzdžiui, kaip kun. Petras, ir KTU kapelionas su 10000 studentų, ir mokyklos kapelionas. Kiti kunigai, rengiantys rekolekcijas kunigams ir pasauliečiams. Tai yra tikra Dievo dovana, Dievo darbas mūsų tėvynėje.

Koks lūkestis keliamas Jūsų, kaip ganytojo, Opus Dei prelatūrai Lietuvoje?

Ganytojo rūpestis – turėti stiprias pajėgas. Esame nepaprastai palaiminti, kad tiek Vilniuje, tiek Kaune turime šią pagalbą. Mūsų darbo yra tiek daug, kad mums nepakanka darbininkų. Matome, jog labai daug žmonių vis negauna dvasinio maisto ar pastiprinimo, kuris turėtų būti suteiktas. Tad kiekvienas kunigas ar pasaulietis, apaštalaujantis savo būdu, yra tiesiog perlas. Turiu pažymėti, kad Opus Dei kunigai yra nepaprastai stiprūs savo formacijoje, savo patirtimi. Šios prelatūros kunigai atneša kitą kultūrą,o šis tarpkultūrinis dialogas ir yra tikroji Europos Sąjungos esmė. Ne politinė, o širdžių vienybė. Vertybių ir tikėjimo bendrystė.

Kuo išsiskiria Opus Dei prelatūra savo formacija?

Prelatūros tikėjimo charizma skelbti žinią, kad kiekvienas gali tapti šventuoju, nesvarbu kas jis – nepaprastai patraukli žinia. Visuomenėje yra darbų, kurie „nurašomi“ kaip įtartini ar tiesiog nėra vertinami. Pašventinti darbai kasdienybėje gali tapti tikėjimo priemone siekti šventumo, tam nereikia ypatingų sąlygų. Tai tampa prieinama daugeliui: nesvarbu ar esame prezidentai ar valytojai, ar verslininkai ar namų šeimininkės – kiekvieno darbas gali tapti keliu į šventumą. Šios žinios Opus Dei prelatūros tikinčiųjų skelbimas, mus pačius daro kandidatais į šventuosius.

Kaip Jūs jautėtės šioje beatifikacijoje?

Įspūdis nepaprastas. Tiek daug gražių, rimtų ir atsidavusių žmonių kartu buvo pavydėtiname nusiteikime šv. Mišių metu. Supratau, kokia didelė Opus Dei dovana visam pasauliui. Mes Lietuvoje tai pajaučiam, o beatifikacijos metu pamatėme visą Opus Dei šeimą drauge. Pasaulinės šeimos atstovai parodė, kiek gali vienas šventas žmogus i padaryti: suburti, įkvėpti kitus, tarnauti kitiems. Tai šventumo akimirkas išgyvenimas. Šv. Chosemarijos ir palaimintojo Alvare del Portiljo atsidavimo Viešpačiui vaisius matėme šios pasaulinės šeimos susitikime. Ši beatifikacija – Opus Dei vaisiai. Medį pažinsi iš vaisių, tai buvo Jėzaus žodžių išsipildymas. Palaimintasis buvo ypač atsidavęs Viešpačiui, kaip buvo beatifikacijos homilijoje paminėta, Alvaro buvo nuolankumo pavyzdys. Atsidavimas, nuolankumas, nusižeminimas Dievo valiai daro stebuklus, tai yra žmogaus ir pasaulio pašventinimas.

Ką galėtumėte palinkėti Bernardinai.lt skaitytojams?

Pirmiausia skaitytojams linkiu atrasti šventumo blyksnių kasdienybėje. Bernardinai mums yra padrąsinimas prisiminti, kad esame pakviesti labai didžiam tikslui. Skaitydami matome, kaip kitiems pavyko. Neturime užsifiksuoti būti tik stebėtojais kažkieno šventumo kelionėje, tačiau ir patiems tapti dalyviais. Skaitytojams linkiu tapti Dangaus Karalystės blyksniais savo aplinkoje ir tapti žmonėmis, kurie jau dabar savo veiduose turėtų palaiminimo žymę.

Aurelija ir Evaldas Lasiai