Marijampolietė Jurga Žiugždienė įrodė, kad galima į tą pačią upę įžengti keletą kartų. Ilgas laikotarpis, kai Jurgos šeima jaukinosi Vieną, kur teko persikelti su šeima, vyrui Donatui gavus čia diplomatinį paskyrimą, nenutraukė ryšių su „Bernardinai.lt“. Jurga bent kartą kas kelis mėnesius atsiųsdavo laišką su klausimu – ar laukiame jos sugrįžtant, ar atsiras jai darbo vieta? Atkaklumas padeda įveikti, regis, neįveikiamas kliūtis.

Talentinga, nuoširdi, rūpestinga, turinti savitą žvilgsnį į daugelį dalykų. Kartu sugebanti išvesti iš kantrybės, mokanti atrasti problemą „tuščioje vietoje“ ir vis tvirtinanti, jog nemėgsta žurnalistikos. Tikra namiškė, su kuria nėra paprasta, bet kurios pasiilgsti.

Jurga vis bando susirasti kokią nors „socialinę kaukę“, su kuria atrodytų solidžiai ir autoritetingai, bet ji nemoka gyventi vaidindama, ir tai geriausiai parodo jos esė ar interviu.

Papasakok apie tai, kaip atradai Bernardinai.lt ir kodėl nusprendei, kad tai vieta, kurioje Tau norisi dirbti?

Visaip bandau atgaminti Bernardinai.lt atradimą, bet nors tu ką – neįstengiu. Viena versijų galėtų būti pirmojo asmeninio kompiuterio įsigijimas 2004-aisiais. Kaip tik tais metais, kai gimė Bernardinai lt. Taigi, tikriausiai benaršydama internete ir sutikau Bernardinus. Turbūt pamačiau, kad jų redaktorius – Andrius Navickas. Tas pats, kuris buvo nepriklausomybės pradžioje ėjusio krikdemų laikraščio „Apžvalga“ žurnalistas, o vėliau – ir redaktorius. Tame laikraštyje buvo išspausdinta ir keletas mano rašinėlių. Tais lemtingais 2004-aisiais vėl pabandžiau rašyti ir porą savo rašinėlių, pasivadinusi Jurgos Gervės slapyvardžiu, parodžiau Andriui, ir jie, man dar nedirbant Bernardinai lt, pateko į jų išleistą esė knygą „Aštuntoji diena“.

2005-aisiais įstojau į VDU Viešosios komunikacijos magistrantūrą. Ten besimokydama buvau didelė Bernardinai.lt gerbėja ir kai reikėdavo pateikti kokybiškos, nebulvarinės žiniasklaidos pavyzdžių, vis paminėdavau Bernardinai.lt. Kažkodėl buvau visiškai tikra, kad baigusi studijas ten dirbsiu. Dar bestudijuodama, Bernardinuose atlikau praktiką ir šiaip kartais patalkindavau, pavaduodama kalbos redaktorę. Jau tada supratau, kaip man čia patinka ir tinka, ir 2007-ųjų rudenį tapau etatine Bernardinai.lt darbuotoja.

Taigi viskas vyko kažkaip natūraliai, nuosekliai, kliaujantis intuicija, tarsi vedant nematomos rankos. Niekada nesprendžiau, ar tai vieta, kur man norisi dirbti, ar ne. Ji visada man buvo pati geriausia ir tinkamiausia. Ir tebėra lig šiol. Vien ką reiškia redakcija, įsikūrusi vienuolyno patalpose, pro langą žvelgiantis Trijų kryžių kalnas, pašonėje stebuklingasis Bernardinų sodas, dainuojanti Vilnelė. Šeimyniška redakcijos atmosfera, bendradarbiai – kiekvienas unikali asmenybė, o drauge kaip brolis ar sesuo. O svarbiausia – laisvė. Pradedant temų, turinio pasirinkimu, galimybe kalbėti apie tau svarbius dalykus, ieškoti tiesos, klysti...

Kiekviena diena Bernardinai.lt man vis kitokia. Niekada čia nenuobodžiauju. Darbas teikia džiaugsmą, leidžia skleisti ir augti. O kur dar susidūrimai su įstabiais žmonėmis, kuriuos tenka kalbinti ir filmuoti. Jie – tikras lobis. Turbūt dirbdama jokioje kitoje žiniasklaidos priemonėje neturėčiau tokių galimybių.

Reziumuojant, man Bernardinai.lt – gyvenimo būdas, antra šeima. Dirbti čia – garbė ir prabanga. Prabanga dėl aukščiau išvardytų dalykų ir… kuklaus atlyginimo. Esu dėkinga savo vyrui, kuris man leidžia šią prabangą, šeimos finansinę naštą daugiausia perimdamas ant savo pečių. Bijau, kad Bernardinai.lt man ir savotiška priklausomybė. Nežinau, ar norėčiau ir galėčiau dirbti kur nors kitur.

Esi baigusi su kultūra labiau susijusius mokslus, o darbuojiesi šeimos, sveikatos, socialinių temų srityje. Tai pačios Tavo pasirinkimas, ar situacija privertė?

Esu baigusi menotyros, dailėtyros bakalaurą Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau turbūt visada turėjau slaptą polinkį į žurnalistiką. Vaikystėje, pradinėse klasėse, kurį laiką netgi leidau laikraštėlį, berods, „Smaragdas“, kurį „prenumeruodavo“ mano kiemo draugės. Mano amžiną atilsį močiutė, mokytoja, kuriai vienintelei šeimoje būdavo įdomūs mano lietuvių kalbos rašiniai ir ji mielai juos skaitydavo, pranašavo, kad aš būsiu žurnalistė. Tačiau niekada neketinau žurnalistikos studijuoti, tikriausiai žinodama, kokie didžiuliai konkursai ten norintiesiems įstoti. O į tuomet VDU atsiradusią naują programą, kuri tada vadinosi labai skambiai ir mįslingai – „integruoti menai“ stojau dėl nesusigaudymo, ką noriu studijuoti. Nors nebuvau didelė meno mėgėja ir žinovė, bet buvo įdomu pabandyti. Baigusi bakalaurą netapau nei didesne jo mėgėja, nei žinove, visai neketinau dirbti šioje srityje, tačiau studijuodama susipažinau su visomis meno sritimis: daile, architektūra, teatru, muzika, kino, šokio ir taikomuoju menu. Taip pat didžiulį įspūdį paliko neeiliniai dėstytojai – Arvydas Žygas, Gintaras Beresnevičius ir kiti. O vėliau vis tiek baigiau Viešosios komunikacijos magistrantūrą tame pačiame Kauno VDU ir iškart tapau Bernardinai.lt. žurnaliste. Nors vėlgi, kažkodėl savęs žurnaliste iki kaulų smegenų nelaikau. Darbas Bernardinai.lt leidžia būti daugiau nei žurnalistu.

O rašyti šeimos, sveikatos bei socialinėmis temomis man visai prie širdies. Kur kas labiau patinka ir, teneįsižeidžia kolegos „kultūrininkai“, atrodo, svarbiau nei rašyti apie kultūrą. Esu dviejų vaikų mama, ilgą laiką buvusi „tik mama“, „dirbusi“ namuose, taigi man ši sritis, ko gero, labiausiai pažįstama. Visada buvau didelė „teisybės ieškotoja“ – tad socialinės temos man taip pat artimos. Sveikata – esu didelė hipochondrikė, be to, mano senelis ir jo dukra, mano tėvo sesuo – gydytojai, todėl nuo vaikystės medicina buvo visada netoliese. Taigi, mielai imuosi ir sveikatos temų. O kadangi itin domiuosi ir psichologija – interviu su psichologais ar psichologijos tekstų vertimai – man vienas smagiausių dalykų mano darbe. 

Tavo vyras diplomatas, vyresnėlis sūnus pradėjo studijas Austrijoje. Ar tai reiškia, kad iš prigimties esi kelio žmogus, klajoklė?

Nežinau, ar iš prigimties esu klajoklė. Tiesiog gyvenimas taip pats klostosi. Išvažiuoti iš Lietuvos buvo lengva tik pirmąjį kartą. Labai prisirišu prie vietų, kur ilgiau pagyvenu. Taigi, sunku išvažiuoti iš Lietuvos, o po to sunku vėl į ją sugrįžti. O šiaip  keliauti ne itin mėgstu. Labai vargina pasiruošimas kelionėms, baimė kažką pamiršti įsidėti į lagaminą…Todėl keliauju tik tada, kai kas nors, gyvenantis kitoje šalyje, pakviečia į svečius. Taigi, specialiai nekeliauju, laukiu palankios progos, plaukiu pasroviui. Mano kelionė – labiausiai vidinė. Čia tikrai jaučiu, kad keliauju, diena iš dienos, ir, atrodo, kad vis dar augu.

Kuria kryptimi turėtų judėti Bernardinai.lt? Kas svarbiausia dienraščio tapatybėje, Tavo galva?

Manau, kad Bernardinai.lt juda teisinga kryptimi – laisvės, tiesos, šviesos, meilės. Gal tik kiek per daug skubame. Todėl ne visi tekstai būna vienodai svarūs, svarbūs, reikalingi ir tikri. Norėtųsi ne tekstų kiekybės, bet geresnės kokybės. Kad kalbėtume ne dėl to, jog reikia užpildyti eterį, užkamšyti tuščias „skyles“ dienraštyje, bet, kad tikrai ką turime pasakyti ir kuo pasidalinti.

Kalbino Andrius Navickas