Malvina Jelinskaitė. Nuotraukos autorė Milda Dainovskytė

Šiandien problema yra ne nuotraukų kiekis, bet jų aktualumas, rišlumas, prasminė artikuliacija, santykis su kultūros, meno netgi socialiniais reiškiniais...“ – sako Malvina Jelinskaitė, neseniai išleidusi fotografijos meno knygą „Auksas ir žuvis“. Tai jos debiutas, nors iki šiol Malvina yra sudariusi bent 5 kito fotografo – avangardisto Algirdo Šeškaus knygas. Šį kartą jie apsikeitė vaidmenimis, ir albumą „Auksas ir žuvis“sudarė A. Šeškus, kuris knygos įžangoje Malvinos kūrybą įvardija paprastai – „švarus menas“.

Neseniai išgirdau tokią statistiką, kad dabar per 2 minutes Žemėje padaroma daugiau nuotraukų, nei buvo padaryta per visą XIX amžių. Ar Jūsų tai nebaugina?

Taip, mūsų būsena – nuolatinis perteklius – per daug darbo, laisvalaikio, knygų, žodžių, minčių ir t. t. Tad šiuo atveju vaizdai nėra išskirtiniai.

Aš ilgą laiką vadovavausi kažkur nugirsta mintimi: „Jei gali nedaryti – nedaryk.“ Tai buvo tokia, sakyčiau, rafinuota pozicija stebint save iš šalies, tokia nuostata, kuria vadovaujantis, galima nieko nedaryti. Tačiau pastebėjau, kad aplink mane daro kiti, kartais turintys mažiau kūrybinių sumanymų ar įgyvendinantys ne savo, bet kitų idėjas. Tad mano pagrindinis leitmotyvas dabar – daryti... Daryk, ką gali ir turi dabar padaryti, ruošk namų darbus, kad ir kokie jie būtų, nors ir pirmoko, nesvarbu, kad širdyje jautiesi dvyliktokas. Ženk drąsiai tą pirmą mažą žingsnelį, ir su tavim bus paėjėta tūkstančiai kitų.

Šiandien problema yra ne nuotraukų kiekis, bet jų aktualumas, rišlumas, prasminė artikuliacija, santykis su kultūros, meno netgi socialiniais reiškiniais... Mene sakyčiau tolstama nuo objekto kaip tokio, dažniau kalbama apie projektą, kuris gali būti susijęs ne tik su kūrybos raiška, bet ir mokslo, filosofijos žiniomis, technologiniais efektais. Menininkus domina paralelinės tikrovės, esančios „už“ ar „iki“ objekto, o pats objektas savaime „su visu savo grožiu“ traukiasi į antrą planą.

Malvinos Jelinskaitės knyga „Auksas ir žuvis“

Įsivaizduokime atskirą fotografiją kaip pavienį žodį.

Vienu žodžiu, kaip ir viena nuotrauka, nedaug ką pasakysi. Reikia sakinio, o dar geriau – kelių sakinių. Reikia parodos, projekto ar bent jau knygos. Todėl į fotografiją žiūriu kaip į kalbą, o ne pavienių vaizdų rinktinę.

Kaip pati atradote fotografiją ir kuo ji Jums tapo?

Ji pirmoji mane surado. Dar mokyklos laikais, kai mes, fotografų būrelio nariai, eidavom į tamsų kambarėlį su raudona lempute – pas fizikos mokytoją, į fotolaboratoriją.

Esu dalyvavusi ne vienose kūrybinėse fotografijos dirbtuvėse, mokiausi Ålande (tokioje saloje tarp Suomijos ir Švedijos) pas gamtos fotografą Andy Hornerį, tačiau didžiausią įtaką man padarė pažintis su fotografu Algirdu Šeškumi. Bendradarbiaudama su juo išdrąsėjau tiek, kad dabar fotografuoju tai, kas plika akimi nematoma.

O šiaip fotografavimas yra mano gyvenimo būdas. Visų pirma – tai legali galimybė būti sau, na taip iš esmės pasibūti. Kita vertus, pro fotoaparato akutę galiu giliau matyti, tad, galima sakyti, per fotografiją aš vystau aiškiaregystės dovaną (juokiasi).

O kas Jums yra pirmiau fotografijoje – vaizdas ar mintis?

Žinoma, kad vaizdas. Interpretacijos ir apibendrinimai prasideda tuomet, kai nufotografuoju. O spausdama fotoaparato mygtuką aš tik būnu. Būnu taip, kaip būnasi, be jokių išankstinių sąlygų ar pretenzijų sau. Įsivaizduok – staiga nei iš šio, nei iš to durys prasiveria ir išgirstu kvietimą: „Užeik“. Ir einu pro tas duris, nežinodama nei kas už jų, nei kur tave šaukia. Pabūnu tiek kiek pabūnu, pamatau, ką pamatau arba tiksliau, ką man parodo, ir išeinu.

Fotografuoju tarsi kvėpuoju – įkvepiu... ir... iškvepiu. Tai ne tiek apie proceso trukmę, kiek apie patį pobūdį – aš tartum įkrentu į tokią bevietę ir belaikę būseną, kurioje egzistuoja savitas kvėpavimas, kurioje fotografuojama savaime.

Malvinos Jelinskaitės nuotrauka

Knygoje „Auksas ir žuvis“ nerasime tradicinės, klasikine prasme tvarkingos fotografijos, tai labai skiriasi nuo, tarkime, neseniai mano vartytos Algimanto Aleksandravičiaus knygos apie Aukštaitiją. Jūsų darbai labiau primena tapybą nei fotografiją. Tad kaip Jūs pati sau įvardijate, kas tai?

Taip, mano fotografija daug kam primena tapybą, nes aš žaviuosi tapyba, ir man patinka „tapyti“ fotospalvomis.

Algimanto Aleksandravičiau knygos apie Aukštaitiją nevarčiau, todėl netikslu būtų apie ją kalbėti. Man apskritai nesinori lyginti ir lygintis. Kiekvienas fotografuojame tai, kas mums aktualu ir brangu.

Žinau tik vieną, kad „Auksas ir žuvis“ yra tam tikras jausmas, tam tikras vienos ir tos pačios bevietės ir belaikės būsenos atspindys, nesuinteresuotos ir apibendrintos tikrovės išskleidimas.

Visos fotografijos knygoje nieko nereiškia: santykiaudamos tarpusavyje jos tiesiog esti (būna sau), jų herojai taip pat nieko neveikia, jie tiesiog yra arba nėra.

Knygoje pačios nuotraukos dažnai yra neryškios, vaizdas išsiliejęs, daug kur išvis net neaišku, kas vaizduojama. Ar galima sakyti, kad Jūsų fotografijoje ne vaizdas svarbiausia, tiksliau, ne tik tai, kas užfiksuota?

Taip, mano nuotraukos dažnai padūmavusios...

Kadangi dviračio fotografuoti nenoriu, nes taip dažnai jį visur – mene ir gyvenime – matau, tad fotografuoju ne dviratį, o užuominą, prisiminimą apie jį, jo idėją, galbūt net ženklą ar simbolį. Trumpai tariant, fotografuoju dviračio sielą, jei tokią jis turi.

Tikiu, kad, pridengus išorę, matosi vidus. Todėl nuotraukose daug visokių tikrovę visaip maskuojančių, pridengiančių sluoksnių: stiklo, plastiko, celofano, audinio, metalo atspindžių. Viskas sulieta ir po įvairiausiais skaidriais, o ir neskaidriais paviršiais paslėpta. Gal kaip perlai kriauklėse?

... Fotografuoti – lyg užuolaidą praverti ir pamatyti tai, kas slypi tarp kelių objektų.

Malvinos Jelinskaitės nuotrauka

Jeigu būsime neatidūs tarpams tarp minčių, sakinių, daiktų ir žmonių, mes nesusikalbėsime.

Įsivaizduok, jeigu dabar štai mes abu tuo pačiu metu fotografuotume šitą kambarį, kur dabar kalbamės, o vėliau susitikę vienas kitam parodytume ką nufotografavome. Gali pasirodyti, kad mes nebuvome šiame kambaryje arba tiksliau, jog buvome skirtinguose kambariuose, nes abu nufotografavome skirtingus dalykus. Va, ir susikalbėk paskui, jeigu norėtume atspindėti tą vadinamąją „fotografinę tiesą“.

Man patinka kalbėti vaizdais. Labiau negu žodžiais. Žodžiai uždaro, įtvirtina, nusprendžia, nuteisia. Vaizdai yra paslaptingesni, lakoniškesni ir atviresni interpretacijai, – tiesa jiems nerūpi.

Sakote „kalbėtis vaizdais“, tačiau juk susikalbėti įprasta, realistine fotografija tikrai paprasčiau nei kad Jūsų tokia „tarpine“ fotografija.

Mano fotografija nėra tarpinė, ji tik apie tarpus (juokiasi). Nors pati studijavau filosofiją bei menotyrą, tačiau nesijaučiu nei filosofe, nei menotyrininke. Esu tarpe. Galbūt ir šią knygą būtų tiksliau vadinti ne fotografijos albumu, bet meno knyga ar romanu ar kažkuo tame tarpe. Pati fotografija atsiranda iš to „tarpo tarp manęs ir objekto“ (cituoju Algirdą Šeškų). Fotoaparatas man yra ne įrankis, o galimybė taip būti. Tai duotybė, su kuria daug eksperimentuoju.

Malvinos Jelinskaitės nuotrauka

O ir pats knygos pavadinimas, kuriame dekonstruota auksinė žuvelė – tai taip pat lyg nuoroda į kitonišką pasakojimą?

Na taip, tu žinai šitą pasaką, o va žmonėms iš „kitos Europos“ rodydama knygą sekiau ir tą, berods, Puškino pasaką apie auksinę žuvelę, nes jie tokios nežino. Džiugu, kad ši žuvelė yra mūsų arealo simbolis, per kurią taip pat galime susikalbėti. Man dar Hemingvėjaus „Senis ir jūra“ brangi...

Pavyzdžiui, mano mama, kuriai parodžiau savo knygą, taip pat gūžčioja pečiais, nežinodama ką pasakyti... Tuomet aš jai sakau: žiūrėk, trečioje knygos nuotraukoje užfiksuotas žvejys – jis išeina žvejoti, o paskutinėje – moteriškė lyg ta močiutė prie suskilusios geldos. Visa, kas yra tarp šių dviejų nuotraukų, ir yra tas didelių troškimų gaivalas, ta norų išsipildymo ir jų žlugimo istorija. Tokia gali būti literatūrinė knygos interpretacija.

Tačiau šis pavadinimas yra užuomina į knygoje vyraujantį kontrastingą santykį tarp šilto ir šalto, tamsaus ir šviesaus, spindinčio ir apniukusio, glitaus ir jaukaus. Ir pati knyga sudėta atvertimais, nuotraukos – po dvi, po dvi. Jų dialogas ir kylanti įtampa yra svarbu. Auksas spindi, žėri, jis gerai matosi, jo esmė – švytėti. Tuo tarpu žuvis – gliti, šalta, slidi, ji taip pat žvilga, bet tokiu susikaupusiu sidabriniu mėliu, juros gelmės patamsiu. Taigi auksas ir žuvis – dvi skirtingos kokybės, tarp kurių veriasi įvairios emocijos, kurios po dvi, po dvi poromis įsivaizdina ir pasigirsta (pasimato) nenutrūkstantis bambėjimas, nenutrūkstanti sąmoningai ir jau nesąmoningai tariamų žodžių virtinė, kaip koks užkalbėjimas, kaip malda. Ir būsena įsivaizdina.

Knygą taip pat galėtume palyginti su sūpynėmis arba maža valtele didelio vandenyno paviršiuje: atsivertei ją, kaip į sūpynes ar į valtį įsėdai, ir supiesi sau, kol supasi. Taip atitrūksti nuo žemės paviršiaus ir gal net nuo savęs.

To knygos skaitytojui ir linkiu: neskubėti vertinti, apibendrinti ir klasifikuoti ar diskvalifikuoti. Linkiu ne sąmonės ir malonumo.

Malvinos Jelinskaitės nuotrauka

Esate sudariusi bent keturias Algirdo Šeškaus fotografijos knygas, o dabar apsikeitėte vaidmenimis – Jūs fotografė, o jis – Jūsų knygos sudarytojas. Kuo Jums artima A. Šeškaus fotografijos estetika, kuri dar sovietmečiu gan radikaliai išsiskyrė iš to meto Lietuvos fotografijos?

Man Šeškaus archyvas taip pat buvo lyg sūpynės, į kurias įsėdusi supausi vos atgaudama kvapą. Pradžioje vis stebėdavausi, ką jis čia fotografavo, kodėl būtent šitą nieko nereiškiantį, niekuo neišsiskiriantį namą ar kiemą nufotografavo, bet ilgainiui pripratau. Jis dabar – fotografinio avangardo Lietuvoje pradininkas, nes sovietmečiu dirbo taip kaip niekas kitas.

Bendraudami ir bendradarbiaudami nesiekėme apsikeisti vaidmenimis. Aš paprašiau jo pagalbos, nes Algirdo užtikrintas gebėjimas skirti meną nuo nemeno, ta jo sprendimo galia iki šiol mane stebina. Aš jam seniai meno kritiko karjerą prognozuoju.

O manote, kad šiandien dar galima kažką naujo pasakyti fotografijoje?

Manau, kad visose srityse įmanoma kažkas naujo. Bent jau netikėto tai tikrai, ypač jei esi atviras sau ir kitiems.

Kalbino Gediminas Kajėnas 

Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka