Mokytojas Vaidas Pamparas

Kai pati dar mokiausi mokykloje, iš draugų, mokslus ėjusių Vytauto Didžiojo gimnazijoje, nieko kito ir negirdėjau, tik: „Pamparas, Pamparas, Pamparas.“ Vieni sėdėjo jo pamokose, kiti mokėsi papildomai. Nežinojau, ką manyti. 2007 metais Vaidas Pamparas išrinktas Klaipėdos metų pedagogu. Panūdau išsiaiškinti, kuo jis toks ypatingas.

Už pavardės ne tik istorikas slepiasi

Sovietmečiu Vytauto Didžiojo gimnazija išsikovojo lietuvišką pavadinimą – Kristijono Donelaičio vidurinė (1996 metais grąžintas Vytauto Didžiojo vardas). Antrasis pasaulinis karas neišbarstė visų senųjų pedagogų, tad mokykloje išliko mokytojų iš didžiosios raidės dvasia. Būdamas jaunas, dirbdamas su mokytojaislegendomis, V. Pamparas suprato, kad vaikams atmintyje išlieka ne administracija, o būtent klasėje prieš mokinius kreida išsitepliojęs pedagogas. Todėl, turėdamas galimybę tapti kitos mokyklos direktoriumi, jis liko gimnazijoje.

Nors, atrodo, Naujojoje Akmenėje gyvenusi šeima iš pirmo žvilgsnio su pedagogika neturėjo jokio ypatingo ryšio: mama – cemento gamyklos laborantė, tėtis – elektrikas ir liaudies muzikos mėgėjas – sūnus vis tiek rado pėdas, kuriomis galėtų sekti. Daug įtakos būsimajam pedagogui turėjo jo auklėtojas ir istorijos mokytojas Vidimantas Raudys.V. Pamparo teigimu, būtent jis įžvelgė mokinio talentą istorijai. Nors vidurinės metais V. Pamparas važinėjo į Vilniaus universiteto organizuojamą Jaunųjų istorikų mokyklą, studijuoti pasirinko Vilniaus pedagoginiame institute. Mat nuo pat pradžių norėjo būti mokytoju.

Studijų patirtys

Penkerius metus, praleistus Pedagoginiame institute, V. Pamparas vadina nuostabiu gyvenimo tarpsniu. Jaunystės idealai, įdomios studijos, neformalūs santykiai su atsidavusiais dėstytojais. Be to, jo studijos sutapo su išskirtiniais Lietuvos istorijos įvykiais. Įstojo V. Pamparas 1986 metais. Sovietų Sąjungą valdė M. Gorbačiovas: Perestroika, Glasnost, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. „Šiandien, kaip tiesioginis tų įvykių dalyvis, mokiniams pasakoju istoriją. Apie mitingus, Baltijos kelią, apie Sausio 13-ąją. Visur buvau, viską mačiau“, – nepaprasta patirtimi dalinosi mokytojas.

Pirmieji darbo metai mokykloje pedagogui turėtų būti sunkūs. Prisitaikyti prie sistemos, pagauti mokinių elgesio ypatybes, susikurti savo stilių, metodiką, galų gale autoritetą – atrodo, ne menki iššūkiai. Tik ne V. Pamparui. Per studijų praktikas būsimasis mokytojas susikrovė spalvingą pedagoginių patirčių bagažą. Vieną jų jis atliko Vilniaus rajono Juodšilių specialiojoje mokykloje. „Mokiau praktiškai kolonijoje. Tai leido įvaldyti aukščiausią pedagoginę abėcėlę. Vaikai uždaryti už nusikaltimus: kas padegė namą, kas nuvarė automobilį. Bet kažkaip pavyko perprasti tokio sociumo bręstančių paauglių bendravimo specifiką“, – prisiminė mokytojas. Prieš paskutinįjį – penktąjį – kursą V. Pamparo dalykinės praktikos vadovas susirgo taip stipriai, jog trims kurso draugams reikėjo perimti jo abiturientus bei paruošti juos egzaminui. Pasidalinę krūvį, studentai ne tik mokė vaikus, bet juos ir auklėjo, rengė atestatus, ruošė mokinius išleistuvėms. „Visas spektras kraštutinumų pamatytas, beliko tik ateiti ir dirbti“, – šypsodamasis pasakojo V. Pamparas.

Baigė mokslus mokytojas pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Politinė situacija įtempta, švietime daug neapibrėžtų dalykų, panaikinta centrinio paskirstymo sistema – valdžia nustojo nurodinėti, kur kiekvienas universiteto absolventas privaląs dirbti. V. Pamparo kursas buvo pirmieji, kurie, lydimi dėstytojų užuojautos, darbą turėjo susirasti patys. „Kapitalizmo krikštas nuo pat gyvenimo pradžios“, – juokėsi mokytojas.

Kodėl uostamiestis? Pedagogo žmona klaipėdietė, šeima žinojo, kad turės kur apsistoti, tad ir veiklos ieškojo Klaipėdoje. Porą metų mokytojas dirbo Simono Dacho vidurinėje (dabar progimnazija). Tuometinės Kristijono Donelaičio vidurinės direktorius Remigijus Šulskis pakvietė mokytoją eiti pavaduotojo pareigas. „Užkibau už galimybės organizuoti ir kurti gimnazijos klases. Pedagogai rašydavo planus, veždavo juos tvirtinti į Švietimo ir mokslo ministeriją. Labai kūrybingi metai buvo“, – siekį mokyklai suteikti gimnazijos statusą apibūdino V. Pamparas.

Neliūdnos pamokos

Istorija – ne datų kalimas ar mechaninis vadovėlio zubrinimas. Na, ji neturėtų tokia būti. Mokytojo nuomone, vienintelis būdas mokyti – moksleivį sudominti. Ne tik istorinėmis asmenybėmis ir faktais, bet ir šmaikščia bei motyvuojančia pamokų atmosfera. Gimnazijos direktorius Stasys Ruiba išskiria mokytojo gebėjimą akademinėms žinioms suteikti patrauklų pavidalą. „Vien dėl jo nemažai mokinių, kurie nemėgo istorijos, po jo pamokų atrado naują pomėgį“, – pedagogu džiaugėsi jis.

V. Pamaparas įsitikinęs, kad prievarta nieko nelaimėsi. Jei verti mokytis grasindamas, jog mokinys neišlaikys egzamino, laimėsi tik jo pyktį ant savęs. Jis užsispirs, norės įrodyti, kad mokytojas klysta, ir galiausiai ims mokytis. Bet tai veikia tik žvelgiant į trumpalaikę perspektyvą. „Formuodamas konfliktą, skatini žmogų susitelkti. Bet gyvenime tu visą laiką šalia jo nebūsi. Gaus atestatą ir tavęs, kaip pikto ragintojo, nebėra. Daug prasmingesnis kitas būdas – motyvuoti. Jis sudėtingesnis, bet, jei kada nustosiu juo eiti, vargu ar bebūsiu vertas dirbti mokykloje“, – tvirtino pedagogas.

Pasak V. Pamparo, neretai mokytojai, ypač vyresniosios kartos, dalyko išmanymą suplaka su mokinio asmenybės bruožais. „Šitas vaikas geras, iš mano dalyko turi 10“, – galima įsivaizduoti juos sakant. Tačiau ar vaikas blogas, jei turi 3 arba 4? Pedagogo nuomone, tikrai ne. Bet tokią nuostatą išlaikyti nėra lengva. „Reikia peržengti vidinius tabu. Mes mokytojai, įsimylėję savo dalyką, tikime, kad jis svarbiausias“, – prisipažino V. Pamparas. Iš istorijos gauti prastesnį pažymį – nereiškia būti prastesniu žmogumi. Gavai 5? Nesijaudink, žiūrėk iš ko gavai 10, ieškok savęs kitoje srityje.

Nėra ko nerimauti dėl gerų pažymių. V. Pamparo pamokoje dešimtuką užsidirbti nesunku. Bet, žinoma, ne kiekvienas jį gauna. Viso labo tereikia nedaryti klaidų. O jei jau padarai, būk mielas ir iš jų mokykis. Pedagogas viliasi, kad mokiniai labai ant jo nepyksta, kai, jiems parašius kontrolinį, jis, ištaisęs darbus, sureitinguoja pačius absurdiškiausius atsakymus. Autoriai, jei nori, pasisako ir visi saldžiai pasijuokia. „Lengviau įsiminti, jei pasuki šiuo kampu“, – neabejoja V. Pamparas.„Čia toks gudrus ėjimas. Šiek tiek sugėdini, kad tas žmogus pasitemtų ir nebenorėtų tame trejetuke būti“, – į mokyklos dienas grįžo buvusi Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinė Inga Plataunaitė, metus lankiusi papildomas mokytojo konsultacijas.

Tačiau pedagogas ne vien pokštauja. Jis baugina mokinius. Tik susirinkus naujai klasei, iš vyresniųjų prisiklausiusiai, koks nerealus jų naujasis mokytojas, V. Pamparas prisistato kaip „reto kalibro zombis“. Šypsenos dingsta. Tada moksleiviams pranešama, kad kiekvieną mėnesį jie rašys kontrolinius. Ne šiaip sau, o priaugančios medžiagos tvarka. Kodėl? Nes toks egzaminas. Vėliau jis paskelbia du pagrindinius savo principus. Pirma, melagiai nebus toleruojami. Nepadarei namų darbų – ne bėda, jei tik pasisakai. Bet jei tave pagauna nepasiruošusį – prarandi mokytojo pasitikėjimą. Antra, kas po Pamparo – tas pavėlavęs. Visiems linksma, išskyrus patį pavėlavusįjį.

Pasak mokytojo, pedagogas, kuriam brandos egzaminų sesijos metu nekyla jokių emocijų, viduje savęs turėtų paklausti, ar jam dar vertą dirbti mokykloje. Kelias dienas prieš lemtingąją savo moksleivių dieną pats V. Pamparas jaučiasi kaip nesavas. Namie nekalba, sėdi po obelimi ir mąsto: o kad vaikai galėtų prisijungti prie jo smegenų. Bet, žinoma, klasėje to parodyti negalima. Kur matyta, jog mokytojas jaučia stresą. Jei jau jis bijo, kaip reaguoti patiems mokiniams? Todėl V. Pamparas į pagalbą pasitelkė svetimą išmintį. 2005 metais, jam išleidžiant savo antrąją auklėtinių laidą, Šimtadienio proga vienuoliktokai virš lentos pakabino popierinį termometrą. Šimtas dienų iki egzamino – šimtas laipsnių-dėžučių, kuriose paslėptas koks nors palyginimas, alegorija ar citata. Skaitęs savo auklėtiniams, dabar V. Pamparas juos skaito visiems abiturientams. „Dievas su tais, kurie mokėsi“, – skelbia paskutiniojoje dėžutėje įdėta arabų patarlė.

Ugdyti mąstančią asmenybę

Vertindamas savo darbą, pedagogas prisipažino, kad labiausiai jį žavi galimybė ugdyti asmenybę. Mokytojas ne tik kad gali, jis privalo tą daryti. Tokia jo pareiga visuomenei. Didžiausia nuodėmė iš mokyklos išleisti abejingą, paklusnų ir niekuo nesirūpinantį mankurtą.

Net su bazinio srauto moksleiviais dirbdamas, V. Pamparas laikosi šios savo pozicijos. Būsimieji matematikai, chemikai ir fizikai detaliai ir skirtingais pjūviais analizuoja svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius. „Pats bukiausias dalykas, tiesiog pasiimti programą ir paragrafais ją skenuoti“, – įsitikinęs mokytojas. Kas, kad mokiniai nelaikys egzamino. Negi jie negali kritiškai pažvelgti į įvykius, kuriuos lyg ir žinome, kuriais didžiuojamės, bet iš tiesų priimame labai vienpusiškai. Kas yra Didžioji Lietuva – valstybė nuo jūros iki jūros? Ar turėjome galių administruoti tokią teritoriją, ar jos tiek iš tiesų reikėjo? Žalgirio mūšis: kariuomenė sumušė vokiečius, šventė triuškinančią pergalę, bet Klaipėdos pasiimti taip ir nesugebėjo. Kodėl? Daug klausimų, kai pagalvoji, bet ar į visus atsakymus rasi mokykliniame vadovėlyje?

Su mokiniais, laikysiančiais egzaminą, mokytojas dirba daug intensyviau. Ne vien daugiau knygų liepia tampytis. Faktografinis vadovėlio tekstas nieko vertas, jei jo nesusieji su globaliais procesais bei šiuolaikiniu gyvenimu. Be šio ryšio nesuprasi nei vieno, nei kito. Abiturientų V. Pamparas prašo skaityti ir domėtis Lietuvos žiniasklaida. „Raginu vartyti „Veidą“, „Valstybę“ ir „IQ“ – tai, kas spausdintiniame formate yra tikrai vežančio“, – paaiškino pedagogas. Net kontroliniame mokiniai gali rasti užduotį pakomentuoti Tomo Janeliūno straipsnį.

Dvidešimt darbo mėnesių tokių diskusijų ir komentarų negali neveikti. Bet kam to reikia? Kad iš mokyklos išėjęs jaunas žmogus turėtų tvirtus įsitikinimus ir galėtų juos apginti. „Mes nemokome vaikų rimtai argumentuoti savo nuomonės. Verčiame remtis autoriais, parašyti teisingiausią nuomonę, nors gyvenime visos nuomonė teisingos, jeigu įrodomos. Dėl jų žmonės į mitingus eina, o mes mokinius paleidžiame be įpročio drąsiai stovėti už tai, kuo tiki“, – mokyklinės sistemos trūkumus vardijo V. Pamparas.

Mokytojas privalo diegti vertybes. Anot pedagogo, akademinės žinios greitai sensta, keičiasi, bet vertybės, jei pavyksta tinkamai išugdyti, paprastai išlieka ilgai. „Kad mūsų tarpukario mokykla buvo labai stipri vertybių formuotoja, tikrai galėčiau pasirašyti po tokiu sakiniu iliustruodamas Lietuvos partizaniniukaru. Jau buvo pasikeitusios kelios okupacijos, o žmonės ėjo į miškus ir kovojo už nepriklausomybę. Be vertybių tokie dalykai nevyksta“, – mokytojo darbo svarbą pabrėžė V. Pamparas.

Štai ir atsiskleidė paslaptis, kodėl mano draugai, pažįstami, jų bičiuliai ir visai nieko su jais bendro neturintys moksleiviai bei mokytojai taip dažnai linksniuoja V. Pamparo pavardę. Šmaikštus, bet subtilus, draugiškas, bet reiklus, jaunatviškas, bet akademiškai rimtas. Džiaugiuosi, kad su juo susipažinau.

Užrašė Izabelė Švaraitė