Lidija Šimkutė-Pocienė (g. 1942 m. sausio 24 d.  Krakių kaime, Mosėdžio seniūnijoje, Skuodo raj.)  – poetė, vertėja, dietologė. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė gyventi į Australiją. Technologijos institute Geelonge baigė dietetikos studijas. 1973–1998 m. lietuvių kalbos įgūdžius tobulino Lietuvių kalbos institute Čikagoje. 1977 ir 1987 metais lankė Vilniaus universitete lietuvių kalbos kursus.  1975 m. su eilėraščiais debiutavo „Metmenyse“. Poetės kūryba išversta į 16 užsienio kalbas, ne lietuvių kalba išleistos 8 knygos. Yra aktyvi Australijos rašytojų sambūrių dalyvė. Poetė pabūvojo 40 užsienio šalių. Gimtinę Lietuvą pirmą kartą aplankė 1976 m. Į lietuvių kalbą išvertė anglų rašytojų kūrinių.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

 Manau, kad poezija pasirenka poetą, o ne atvirkščiai. Juk žinome, kad, atsidūrę šioje žemėje, pradedame linkti į tai, ką labiausiai mėgstame. Bet būna, kad dėl įvairių priežasčių, nepaisydami įgimto talento ar akivaizdžių gabumų, žmonės nusigręžia nuo savo pomėgių ar nueina kitu keliu – pasirenka sau ne taip jau artimą profesiją. Galima, kaip ir mano atveju, suderinti pragyvenimo šaltinį – profesiją (dietologė) su sielos kalba – poezija. Mano tėvas įskiepijo meilę poezijai: kartu skaitydavome namuose, mamytei audžiant juostas (tėvelis buvo padaręs rėmą) ar mezgant greta. Jis buvo puikus pasakotojas, buvęs kelių kaimų seniūnas, gerai valdė plunksną. (Užtikusi jo jaudinamą dienoraštį, perrašiusi publikavau Australijos, JAV leidiniuose bei  Naujojoje Romuvoj Nr.1, 2006 m.) Pirmąsias eiles parašiau būdama 7–8 metų, beklaidžiodama Australijos Ovens upės pakrantėse, Viktorijos valstijoje, Peechelba East provincijoje, kur tėvelis buvo paskirtas dirbti lentpjūvėj. Tais laikais buvo toks Australijos valdžios įstatymas, pagal kurį imigrantams reikėjo atlikti dvejų metų darbo sutartį už atvežimą į šį tolimą kontinentą, jau išgyvenus 5 metus Vokietijos pabėgėlių stovyklose.

 Sužavėta tėvelio pasakų, įsivaizduodavau esanti vaidilutė. Rašiau eiles, tarsi aukas dievams, kurias sudegindavau, negalvodama apie jokias publikacijas. Iš tų eilėraščių įstrigo atmintin šios eilės:

Oi Dievuli, tu žinai, kaip mum sunku yra čionai,

Be tėvynės, be laukų, kaip čigonui be namų.

Leisk mum grįžti dar tenai, kur bus mum tikrai linksmai,

Su paukšteliais ten skaidyt ir vaininkus rūtų pyt,

Ten ir gėlės daug gražesnės, ir jų kvapas malonesnis,

Nors ir čia nėra blogai, bet kas palygins su TENAI.

Štai kaip idealizavau Lietuvą iš tėvų pasakojimų. Kadangi nesvajojau apie jokias publikacijas, pripuolamai parašytų eilėraščių nesaugojau. Tik žymiai vėliau kartais užsirašydavau kokioj nors knygelėje kai kuriuos išgyvenimus ar vaizduotės kūrinėlius. Stebiuosi, kad jau esu išversta į šešioliką kalbų. Pirmą sykį savo eilėraščius perskaičiau JAV, Čigagoje, per antrą Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą 1972 m. Jame dalyvavau kaip viena iš Australijos atstovų. Skaityti teko ir vėliau stovykloje (Kanadoje) prie laužo kartu su Marija Saulaityte ir Henriku Nagiu, kuris puikiai skaitė savo žemu tembru. Mane paskatino A. Mackaus knygų leidėjas Gintautas Vėžys ir vėliau poetas H. Nagys publikuoti išeivijos kultūros žurnaluose. Po kongreso viešėjau Nagio šeimoje Monrealyje. Jis apdovanojo mane savo knygomis ir kartu su žmona Birute aprodė miestą ir Dainavą prie ežero, kur lietuviai buvo  pasistatę savo vasarnamius. Sekė Henriko nuoširdūs laiškai ir eilėraščiai.

Dar teko apsistoti Marijos Gimbutienės „Topanga Canyon“ namuose su baseinu ir nuostabiu sodu tarp uolų, Los Andžele, Kalifornijoje. Tęsėsi pas ją viešnagės ir kelionės į jos dykumos buveinę, kur vaikštinėdavom pavakary ar mėnesienoje (tie įvaizdžiai pasireiškia jai dedikuotame eilėraštyje mano paskutiniajame rinkinyje „Kažkas pasakyta“). Marija dažnai prašydavo, kad  paskaityčiau savo eiles, minėdama, kad mano balsas, tarsi iš požemių ją nuramindavo. Neatsitiktinai jai skirtame eilėraštyje pavartojau sąvoką „chtoniškas“.  Marija suformulavo „matrinialinės“ (moteriškąjį pradą aukštinančios) sistemos, egzistavusios neolito periodu, sąvoką. Tai siejasi su gnostikų tekstais ir Šv.Tomo evangelija, kuri bažnyčios buvo ekskomunikuota kaip erezija (taip kaip vėliau Mst.Echarto bei Giordano Bruno raštai – verta paskaityti Frances A.Yates knygas  „The Art of Memory“ ir „Giordano Bruno and the Hermetic Tradition“) kaip prieštaraujančias  įprastajai krikščioniškajai tradicijai. Mano prisiminimai apie Mariją buvo įtraukti į knygą „Marija Gimbutienė – laiškai ir prisimimai“ ir „Naujoji Romuva“ (2004 m., Nr. 4), tik gaila, kad redaktorius NR savo ruožtu pakeitė žodį „matrinialinė“ į „matriarchinė“.

Būdama N.Y. viešėjau pas Kašubas, o Jonas Mekas visą savaitę vedžiojo mane po Greenwich Village,  aprodė „Anthology of Film Archives“ studijas, savo bei kitų filmus ir nuvedė pas fluksus meno pradininką Jurgį Mačiūną. Abu apdovanojo savo kūriniais. Jonas pridėdamas Amerikos poetų leidinius skatino susipažinti su kitų tautų kūryba. (Verta paminėti, kad Tomas Sakalauskas knygoje apie Jurgį Mačiūną pasisavino mano jam siųstą plačią medžiagą, nepaminėdamas mano vardo ir nepalikdamas knygos.)

Sugrįžus į Australiją, teko praleisti keletą dienų Sidnėjuje prieš grįžtant į namus Adelaidėje. Ten susipažinau su dailininkais Henriku Šalkausku, Eva Kubbos, Vytauto ir Jurgio Janavičių šeimomis. Man imponavo V. Janavičiaus eruducija, savitas  mąstymas bei kūryba. Apgailestauju, kad Lietuvoje jis mažai įvertintas, nors Rašytojų sąjungos leidykla išleido jo „Raštus“ (mūsų susirašinėjimas dar nepublikuotas). Vėliau, būdama Australijos lietuvių krašto valdybos narė kultūros reikalams, jį pakviečiau tarp kitų prelegentų paskaityti paskaitą per Studijų dienas Adelaidėje. Tema: Bendravimas  su okupuota Lietuva. Dalį skaitovų pakviečiau  pareikšti savo nuomonę „už“ ir dalį „prieš“. Vytauto paskaita akivaizdžiai skyrėsi nuo kitų savo orginalumu. Abu broliai domėjosi mano poezija, pateikdavo įvairių pastabų. Su jais, ypač su Vytautu (Tučiu), teko ilgokai susirašinėti. Rašydavo apie literatūrą, filosofiją, dailę, teatrą, kiną, muziką ir t.t.), nuolat rekomenduodamas ir siųsdamas įvairių knygų bei muzikos įrašų.

 O vėlesnėse JAV viešnagėse H. Nagys mane nuvežė pas Katiliškius į Lemontą, kur praleidau porą svetingų dienų. Mariaus, Liūnės Sutemos ir Henriko įdomūs pokalbiai bei žemaitiška stoiška šilta laikysena užtikrino mano prigimties svarbą.

Susitikimai su šiais ir su kitais žmonėmis man buvo akstinas ne tik neakivaizdžiai tęsti lietuvių kalbos studijas, taip pat istorijos, tautosakos Lietuvių kalbos institute Čikagoje, bet ir visapusiškai plėsti akiratį. 1977 m. buvau nuvykusi į Lietuvoje ruošiamus užsieniečiams vasaros kalbos kursus Vilniaus universitete. Tai buvo puiki proga, ilgiau pabūti Lietuvoje, susipažinti su esančia santvarka, giminėmis, rašytojais, kompozitoriais ir menininkais. Tais pačiais metais pasirodė pirmoji mano publikacija Metmenyse, o 1978 m. A. Mackaus fondo leidykla išleido mano poezijos rinkinį „Antrasis ilgesys“. Lietuvoje, greta kitų poetų daugiau laiko teko praleisti su Almiu Grybausku ir Antanu A. Jonynu, jo ir kitų dėka „Vagos“ leidykla išleido jau išėjusių knygų, bei ruošiamos knygos, rinkinius, sudėtą į knygą „Vėjas ir šaknys“ (1991 m).

Teko šiltai bendrauti su Judita Vaičiūnaite ir Marcelijumi Martinaičiu, jie taip pat vertino mano kūrybą. Dažnai viešėjau pas Juditą Vokiečių gatvėje. Ji pakviesdavo ir Marcelijų, kuris gyveno tame pačiame pastate. Praleidome daug įdomių, draugiškų valandų. Tekdavo būti pas Vildžiūnus (ten sutikdavau įdomių žmonių) ir Gražiną Didelytę. Pas ją Stasys Eidrigevičius užtikęs mano poezijos rinkinius apipavidalino kiekvieną puslapį (dabar V.Čapliko priežiūroj, būtų gerai jei kas išleistų). Gražina ir Stasys, tarp daugelį kitų dailininkų, sukūrė man puikių ekslibrisų. Vėliau susipažinau su Justinu Marcinkevičiumi, kurio svetingumą, paramą ir šilumą labai vertinau; su Sigitu Geda, kurio draugystė ir nuomonė svyravo dėl jo sudėtingo charakterio (priekaištavo, kai pradėjau publikuoti  angliškai) ir kitais rašytojais.

  Tais Lietuvos okupacijos laikais tekdavo dažniau būti JAV ir dalyvauti įvairiuose kongresuose, šventėse bei Santaros suvažiavime. Prieš išeinant antrai knygai „Prisiminių inkarai“ teko pakeliauti. Vašingtone svečiavausi pas lietuvius ir praleidau keletą dienų su Alfonsu Nyka-Niliūnu (apie jį buvau girdėjusi iš V. Janavičiaus nuo Freiburgo laikų). Ilgokuose pokalbiuose po parko medžiu prie „Library of Congress“, kurią plačiai aprodė, peržvelgdamas spaudai paruoštą mano rinkinį minėjo poezijos autentiškumą, skatindamas toliau rašyti. Nykos  poetiški laiškai man liko  brangi dovana.

1987 m. vėl pakartojau minėtus vasaros kursus Lietuvoje. Atmintinas susitikimas su Pauliu Galaune (ir jo žmona p. Kazimiera, su kuria palaikiau šiltą ryšį), žinomu etnografu, liaudies meno tyrinėtoju bei ekslibrių rinkėju. (Tuo metu ir aš rinkau ekslibrisus, ruošdavau jų bei meno / fotografų parodas įvariose vietose Australijoje  propaguodama jų darbus bei Lietuvą – sulaukiau Australijos spaudoje aprašymų.)

Lankiausi vėliau ir net Sajūdžio metu, kuriame buvau pakviesta prabilti net trijose vietose: Vilniuje, Trakuose ir Jonavoje. Tuo metu teko sutikti ir bendrauti su nuostabiais žmonėmis: kard. V. Sladkevičiumi (Kaišiadoryse), L. Puskunigiu (Skardžių kanklių ansamblio pradininku, kalėjusiu koncentracijos stovyklose su A. Katvilu iš Tasmanijos ir B. Sruoga); buvusiu užsieno reikalų ministru J. Urbšiu, kurio kilni, išlaikyta laikysena, nors tuo metu jis čia dar buvo laikomas persona non-grata (buvo praleidęs 15 m. vienutėje), mane labai sujaudino; K. Skabėrą - Bagdišių kaime. Teko būti kelis sykius Kryžių kalne, Paberžėje bei Orvido muziejuje – per pirmą apsilankymą sutikau  ir Viliaus tėvą, to muziejaus pradininką. Vėliau Vilius man, kaip patikimam žmogui, prasitarė esantis vienuolis ir nusivedė į savo slaptą koplyčią tarp akmenų.

Tarp šių suėjimų praplėčiau poetų / rašytojų, ir kitų puikų žmonių pažintis. Šiltai bendravau su mons. K. Vasiliausku (viešėjau jo bute Pamėnkelio gatvėje), Antanu ir Violeta Jonynais, Pranu Morkumi, Saule ir Vincu Kisarauskais, Giedriu Gabrėnu  (su pastaraisiais, ypač Giedriumi įdomiai ir ilgokai susirašinėjau; siunčiau jiems bei kitiems daug knygų), Dalia Mataitiene, Osvaldu Balakausku, One Baliukone, Broniu Savukynu, Gediminu (su kuriuo susipažinau Australijoje ir ilgokai susirašinėjau) ir Birute Ilgūnais.

Kartais imdavau abejoti, ar gerai darau rašydama tik lietuvių kalba, nes tai izoliuoja mane nuo vietinių australų poetų. Tarsi likimo ranka –  daugiakultūrės rašytojų organizacijos buvau pakviesta paruošti pranešimą Melburno universiteto (Viktorijos valstijoje) ruošiamame seminare apie kitų kultūrų literatūrinį įnašą Australijoje. Mano tema: kodėl pasirinkau rašyti lietuviškai, o ne angliškai, nors visą mokslą išėjau anglų kalba. Taigi, turėjau išversti savo eilėraščius į anglų kalbą. Po to beveik nejučia pradėjau rašyti ir angliškai. Tapau dvikalbe poete. Kai gimsta eilėraštis viena kalba, išverčiu ar atkuriu kita kalba, nes tiesioginis vertimas ne visada tinka.

Tekdavo abejoti apskritai dėl pasišventimo poezijai, nes jaunystėje mokiausi baleto, muzikos ir daug sportavau, studijavau o vėliau dirbau profesinį darbą ligoninėje. Dirbau su karo veteranais ir iš Vietnamo grįžusiais kareiviais, ne tik su nutukusiais ligoniais ir diabetikais (šios ligos plečiasi su jų pasekmėmis dėl prastos mitybos ir judėjimo stokos), bet ir psichiatriniuose skyriuose su anoreksija / bulimija, aids  ir „hospice“ (mirties palatos)  ligoniais. Jie pagilino mano žvilgsnį į žmonijos gyvenimo trapumą ir t.t.  Teko skaityti paskaitas ir su kitais specialistais tyrinėjau paskiras šakas bei publikavau profesiniuose žurnaluose. Buvo šeima, auginome vaikus, kurie puikiai kalba lietuviškai – nukreipdami mane į kitas sritis. Kartais pakliūdavau į dykvietę, abejodama dėl savo paskirties. Tai neišvengiama – abejonė yra dalis mūsų žmogiškosios būties šioje žemėje.

 Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

 Nežinau, ką galėčiau pavadinti savo autoritetais. Kaip jau minėjau, gyvenime sutikau žmonių, kurie vienaip ar kitaip man darė įtaką, inspiravo ir nurodė šaltinių, kurie suteikė peno ne tik kūrybai, bet ir gyvenimo vertybėms.

Baigusi studijas ir gavusi stipendiją pagyvenau savarankiškai Perth‘e, Vakarų Australijoje, kur atlikau savo profesijos praktiką ligoninėje. Sueidavau ir  su maža lietuvių bendruomene. Ten sutikau filosofijos studentą Imantą Richterį ir įsitraukiau į jo studentišką veiklą universitete:  lankiau diskusijas, protarpiais skaitėme  poeziją – Williamą Blake’ą, Johną Keatsą, T.S. Eliotą ir Samuelį Coleridge’ą Taylorą, lankėmės bohemiškos aplinkos subūrimuose tarp įdomių kūrybingų žmonių. Jis rašydavo įdomius, poetiškus laiškus, palikdamas juos mano darbovietėj. Del sudėtingų susiklosčiusių aplinkybių grįžau ne į namus, o nutariau pagyventi kitur. Gavau darbą Adelaidės, Pietų Australijos valstijos, ligoninėje. Po poros metų ištekėjau, netrukus ir mano tėvai persikraustė iš Džilongo. Eilėraštis „Mano tėvas“, parašytas po tėvo mirties, pateko per žinomo poeto  rekomedaciją į „poem of the millenium“ (tūkstantmečio eilėraščių šešetuką 2004 m. Australijos Poezijos festivalyje.)

Minėti žmonės vertino mano kūrybą ir savaip inspiravo, bet mano išraiškos linkmei gal prisidėjo gilesnis susipažinimas su Rytų filosofija ir menais. Suvokiau Tylos / Erdvės svarbą:

                         ERDVĖ

                         suteikia žodžiams

                         garsą

nors žodžių taupumas akivaizdus ir pirmuose rinkiniuose. Greičiausiai linkau ton kryptin dėl savo žemaitiškos prigimties. Juk žemaičiai žinomi kaip mažakalbiai.

 Nustebau užtikusi A. Šliogerio knygoje „Bulvių metafizika“ lėkštą išvadą –  „Rytų tapyba yra daili, bet joje nėra tikrojo grožio, nes forma  dekoratyvinė ir simbolinė. Ji tik nurodo į nieką, plytintį anapus pseudomorfinio manierizmo“. Vėliau tarsi priešpriešą rašo: „Bet kokia kalba žmogui prasminga tik tiek, kiek ji yra kelias į tylą.“  Ir dar labai keistai prasitarė: „Grįžtu prie graikų, atrodo, mano tautiečiams labiau prie širdies murzina Rytų mistika ir gnostinės fantazijos“.  Akivaizdu ir, deja, A. Šliogeris neplygsta graikų filosofų mąstysenai.

Vėliau per Poezijos pavasarį Lietuvoje sutikau austrų poetą, vertėją ir kritiką Christianą Loidlą. Išgirdęs mane skaitant nustebo, kaip aš suvokiu tylos svarbą. Jis  buvo praktikuojantis Tibeto budistas. Vėliau, po ilgų susirašinėjimų, knygų  bei muzikos mainų, jis išvertė mano poeziją į vokiečių kalbą. Mūsų abiejų nuostabai, jo knygų leidėjas „edition selene“ pasiūlė išleisti atrinktų eilėraščių rinkinį „Weisse Schatten / White Shadows“ (2000 m.) su Christiano įžvalgiu įvadu. Jo žodžių taupymo kryptis buvo artima mano poetiniams siekiams, nors jis daugiau eksperimentavo  kalboje. Nebuvau sutikusi kito poeto, kuris taip nuoširdžiai per  savo pažintis suteiktų galimybę man skaityti įvairiose vietose Vienoje ir rekomenduodavo dalyvauti tarptautiniuose poezijos festivaliuose.

Jis pakvietė mane nuvykti į Boulder, JAV  „School of Disembodied Poetics“ suvažiavimą tarp „Beat“ generacijos  atstovų; pvz.,  poetų Alleno Ginsbergo, Lawrence Ferlinghetti, Gary Snyderio, Roberto Creeley, kompozitoriaus  Phillipo Glasso ir dailininko Francesco Clemente, kuris nupiėšė Ginsbergo  portretą  80 m. sukakties proga. Clemente darbus buvau išvydusi Adelaidės meno festivalyje ir Venecijos bienalėje.  Vėliau netikėtai teko apsistoti Ginsbergo bute Niujorke (jis tuomet buvo išvykęs kitur) ir vėl sueiti su Jonu Meku  bei kitais, pvz., dailininkais Naujokaičiu ir Varkeliu.

Netikėta tragiška Christiano mirtis sukrėtė mane. Toji netektis pagimdė visą ciklą, publikuotą „Kažkas pasakyta“ knygoje (2013 m.). Šiam rinkiniui Tomas Venclova parašė įžvalgų įvadą, už kurį esu jam labai dėkinga. Su Tomu susipažinau Australijoje jam atvykus į PEN suvažiavimą. Ta proga jis pakeliavo po Australijos lietuvių kolonijas. Palaikėme ryšį. Su Tomu teko ir kitur susitikti – Europos lietuvių studijų savaitėje, JAV ir Lietuvoje. Man imponuoja įdomūs jo rašiniai, poezija, paskaitos ir korektiška laikysena, nepaisant įvairių žmonių netaktiškų užpuolimų spaudoje. Deja, neįtikėtini komentarai atskleidžia kai kurių lietuvių netoleratiškumą bei kultūros stoką, nesugebėjimą įvertinti ir suprasti kitokį mąstymą.

Esu ir aš sulaukusi iš lietuvių nesuprantamų, ne tik kad nemandagių,  bet ir užgaunačių komentarų apie mano kūrybą, asmenybę. Suprantama, kad mane tai gerokai įskaudino. Sunku suvokti priežastį ir tą nekultūringą laikyseną, nes didžiausią dalį savo kūrybos – publikacijų, skaitymų – skiriu Lietuvai ir nesu nieko užgavusi. Antra vertus, teko sutikti nuostabių žmonių, patyriau daug šilumos, paramos ir vaišingumo savo kelionėse po Lietuvą ir Vilniuje, mieste, kuris mane nuolat traukia.

Kaip kompensacijos sulaukiau nuoširdžios paramos iš žymaus australo, gausiai apdovanoto rašytojo / poeto Davido Maloufo  (jo puikią knygą „Įsivaizduojamas gyvenimas“ išverčiau į lietuvių kalbą) ir dviejų „Bookerio“ prizų bei Nobelio premijos laurerato J. M. Coetzee. Jiems abiem imponavo mano poezija, ir jie parašė nepaprastai puikius įvadus mano dvikalbėm knygom „Tylos erdvės“ (2000 m.) bei „Mintis ir uola“ (2008 m.). (Esu išvertusi J.M.Coetzee Nobelio kalbą bei kitus australų ir lietuvių poetus.) Jie žavėjosi mano ryžtu išlaikyti gimtąją kalbą,

Lietuvoje kai kurie priekaištavo dėl mano rinkinių įvadų. Reikėtų atsižvelgti, kad gyvenu Australijoje ir mano knygos išeina lietuvių ir anglų kalba, o anglosaksų leidiniuose knygų įvadai pageidautini.

Johnas Coetzee net pristatė mano knygą Pietų Australijos rašytojų centre, Adelaidėje, 2008 m. (Bernardinai, Vasario 19 d., 2009 m). Šis gestas kartu su padovanotomia savo knygomis mane nustebino, nes jis žinomas kaip santūri asmenybė, normaliai atsisakantis interviu, uždaras, mažai kalbantis ir bendraujantis žmogus.           

Šie rašytojai suteikė man stiprybės. Galėčiau išvardyti ir kitus, kurie savo parama ir gera valia praturtino mano kūrybą bei gyvenimą, įskaitant mano vyrą Romą ir vaikus.

2013–2014 m.  mano poezija pateko į „Turnrow‘s Anthology of Contemporary Australian Poetry“ (Australijos šiuolaikinės poezijos antalogija), Australijos prestižinį „Meanjin “ ir neseniai leidžiamam „Azuria“  literatūrinius  žurnalus bei į „Dabartinę lietuvių poezija“ gruzinų kalba ir „Varpai“ almanachą (Šiauliai, 2014 m). Mano eilėraščiai buvo publikuoti  ir dviejuose pasaulinės poezijos antalogijose (buvau svetimtaučių rekomeduota). Iki  šiol visų mano poezijos knygų leidėjų paramos prašymai Lietuvos kultūros ministerijos buvo atmesti.

Nustebau, kad šiais metais  išėjo  想いと磐 / Thought and Rock (Mintis ir uola) rinkinys japonų kalba. Poetas vertėjas prof. emeritus Kōichi Yakushigawa seniai verčia ir publikuoja  mano eilėraščius „Ravine“ Kyoto poezijos žurnaluose bei internete, bet nesitikėjau tokios puikios knygos japonų ir anglų kalbomis.

 Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ar kas kita?

 Iš dalies jau atsakiau į šį klausimą. O knygos, kaip ir dailė, muzika, teatras, šokis, filmai, aišku, yra įkvėpę atskirais laikotarpiais. Vertinu  įvairaus žanro literatūrą, poeziją, muziką, dailę, šokį, teatrą bei kiną. Daug kas iš poezijos ir prozos bei kitų menų  mane yra palietę, sužavėję, net sukrėtę, bet viską  išvardyti užimtų per daug laiko ir vietos. Pvz., muzika – senoji muzika, grigališkieji choralai, Hildegardas von Bingenas; baroko – Vivaldi, Scarlatti ir kiti; klasikinio, romantizmo periodo œ– Bachas, Schubertas, Mozartas, Beethovenas, Chopinas,  o iš modernių – Čiurlionis , Mahleris, Satie, Scelsi, Taveneris, Kancheli, Bryarsas, Cage, Pärtas, Narbutaitė, Kutavičius, Bacevičius, Balakauskas, Janulytė ir kiti. Džiazas – Milesas Davisas, Steve Reichas, Keithas Jarrettas, Mahalia Jackson, Ella Firzgerald, Nina Simone ir kiti. Pagal nuotaiką klausausi operos solistų, pasaulinės muzikos atlikėjų bei Piaf, Fado, Leonardo Coheno, Janis Joplin, Laurie Anderson, Nusrat Fatah Ali Khan. Bet grįžtu prie archajinės muzikos, kuri paliečia mano gelmes.

 Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

 Kaip ir visais laikais jaunimas įvairus. Daug priklauso nuo auklėjimo, savito charakterio ir, aišku, laiko dvasios. Manau, kad jauni žmones šiais laikais daugiau rūpinasi tik savimi, dažnai stokoja mandagumo ir pagarbos vyresniajai kartai.

Deja, norėčiau pasidalinti savo liūdna patirtimi viename Poetinio rudens festivalyje, Druskininkuose. Ten „Širdelės“ mažesniojoje salėje vyko jaunųjų vietinių poetų ir atvykusių svečių skaitymai. Buvo susirinkę didelis burys klausytojų,  ypač jaunimo. Po jaunųjų poetų pasirodymų ir gausių aplodismentų, mano nuostabai, didžiausia dalis klausytojų išėjo. Matyt, jiems nebuvo įdomu išgirsti kitataučių kūrybos. Svečiai, vienas į kitą pažvelgę, sunerimo (jie išklausė lietuvių poetus, nepaisant, kad nieko nesuprato). O aš, būdama lietuvė, galėjau prasmegti žemėn iš gėdos. Keletas svečių man prabilo nusivylę, nesuvokdami, kodėl lietuvių jaunajai kartai neįdomu išgirsti kitų kūrybos. Kaip priešingą pavyzdį svečiai  papasakojo dalyvavę Makedonijos poezijos festivalyje, kur jaunimas po skaitymų juos apspito, prašydami autografų.

Bet visgi paminėjus kai kuriuos negatyvius bruožus, tenka stebėtis jaunųjų talentų gausa, jų  atkaklumu ir pasiekimais, kas tikrai sveikintina.

Malonu, kad kompozitoė Raminta Naujanytė neseniai sukūrė  kompoziciją mišriam chorui ir cosmo gongui „To Find the Moon“ (Surasti Mėnulį) pagal mano atrinktus eilėraščius. Pasirodo jos kūrinys Jaunųjų kompozitorių konkurse „Vox juvenitas“ laimėjo antrą vietą ir choro simpatijos prizą. Keli kiti kompozitoriai  bei choreografai Lietuvoje ir Australijoje yra sukūrę kompozicijas ir modernaus šokio spektaklius pagal mano eiles.

 Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

 Iki šiol priešinuosi Facebook, Twitter ir Linkedin pakvietimams.  Nenoriu per daug blaškytis ir tiesiog nerandu laiko. Gal ir gerai būtų plačiau savo kūrybą propaguoti per minėtus tinklus, nors esu daugiau linkusi asmeniškai pasidalinti žinutėmis per e-p su kolegomis ar draugais.

Sunku įsivaizduoti rašymą be kompiuterio, nors mėgstu ranka užrašyti pradinę eilėraščio versiją ar kokią vaizduotę pagavusią eilutę. Tik kartais užrašyti knygelėje arba ant popieriaus lapų nusimeta.

 Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

 Esu rašiusi. Dėl nenusakomos priežasties, brendimo procese, Lietuvos paslaptingumas ir tėvų išlaikyta gimtinės kultūra man tapo stipriu mitiniu referencijos tašku. Jutau būtinumą rašyti lietuvių kalba. Pirmas (slapta) ir kiti apsilankymai mano gimtajam Krakių kaime, netoli Mosėdžio  (deja, neišliko mano tėvelių ūkis prie daubos, miško ir upelio), suprantama, buvo jaudinantys ir reikšmingi.

Mane domina mūsų pirmykštė pradžia, kuri mumyse formuojasi archetipiniais simboliais. Nelaikau savęs egzilio poete (tėvai išbėgo man būnant dvejų metukų),  nors pradžioje rašydama poeziją pasirinkau lietuvių kalbą. Įsisąmoninau ir nešuosi su savimi šią tradiciją, kuri praturtino mano gyvenimą, kuri yra mano natūros integrali dalis. Antra vertus, nesu linkusi į griežtus įsipareigojimus, nes gyvenimas  atsiskleidžia ir plaukia pirmyn. Man atrodo, poezija turi būti atvira naujų įvykių  galimybėms, nujausti simbolių reikšmę, kuri mus giliai paliečia, suteikia gyvenimo pilnatvės ir gilesnį meno supratimą.

Rašydama lietuvių ir anglų kalbomis, aš turėjau progos praplėsti ir praturtinti savo gyvenimo patirtį ir kartu likti ištikima savo gimtinei, tėvų  bei protėvių  paveldui. Mano manymu, tai  mūsų atsakomybė, tik nenorėčiau, kad ši ištikimybė išsiskleistų kaip šovinistinis, ribotas, siauras patriotizmas.

Parašiau straipsnį ,,Netikėti gyvenimo ryšiai” (publ.1992 m.), kuriame  pasakiau: Tačiau kaip poetei man tenka visą gyvenimą ieškoti vietos fizine ir metafizine prasme.

 Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

 Tikrumas, nuoširdumas, mandagumas, pagarba kitam žmogui ir gyvybei, žodžio išlaikymas, tolerancija kitokiam mąstymui, kai prieita prie kitų išvadų ir nesuabsoliutinimas savo pažiūrų,  nesustabarėjimas,  bet nuolat būti atviriems gyvenimo netikėtumams. Juk beveik niekas nestovi vietoje, net ir mūsų nusistatymai. Nes gyvenimas kinta ir nuolat plaukia primyn.

 Kokie yra ryškiausi Jūsų vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

 Nelengva išskirti tų metų atsiminimus ar išgyvenimus, kurie atspindėtų gyvenimo esmę. Mano vaikystės didelė dalis buvo praleista pabėgėlių stovyklose. Kadangi Vokietijos lageriuose išgyvenome penkerius metus, UNNRA organizacijos šelpiami (šeimos gyveno spintomis padalytuose kambariuos) – toks ribotas gyvenimas privertė daug laiko praleisti šeimos ratelyje. Tėvelio pasakos buvo didelė šventė. Kaip ir daugelis kitų vaikų, neturėjau žaislų, kurių, kiek prisimenu, nė nepasigedau.

Manau, kad tokia padėtis skatino vaizduotę. Iš pradžių jaučiausi vieniša, nes kalbėjau žemaitiškai ir nelabai supratau kitus lietuvių vaikus. Ilgėjausi mirusios dvynės sesutės Liuselės. Prisimenu pasivaikščiojimus su tėvais ir broliu. Man įstrigo žydinčių augalų kvapai, kintančios spalvos, rugių laukai, dangaus tolybė, debesų formos ir... nežinomybė. Jau tuomet suvoktas gyvenimo trapumas, netektis, liūdesys, bet tuo pačiu ir mokėjimas džiaugtis tos dienos suteiktais paprastais dalykais. Brendo ilgesys. Bet kam? Tęsėsi gyvenimas kitose stovyklose, net iki Italijos, Neapolio. Priėmiau Pirmąją komuniją. Tėvai neturėjo pinigų nupirkti baltą suknelę. Išgyvenau dėl to, nors niekam nesakiau. Dviejų kitų mergaičių tėvai įstengė jas papuošti baltai. Prisimenu lietuvių kunigo žodžius: „Atsimink vaikeli, kad tikrasis grožis yra tavo sieloje, o ne paviršiuje.” Nustebau, kad jis pajuto mano skausmą ir suvokiau, kad TYLA kartais daugiau kalba negu žodžiai. Įsimindama jo žodžius, tyrai priėmiau Komuniją, su tamsia suknele tarp tarsi dviejų angelų. Nors tuo metu dar vaikiškai suvokiau šių žodžių reikšmę, bet manyje liko toji prasmė, kuri, manau, persiduoda mano kūryboje, kartu su žmogiškais nuklydimais, nupuolimais ir priešingybėmis (yin/ yang, juoda/ balta, blogis /gėris ir t.t. ) kaip integrali žmogaus dalis.

 Iš Italijos išplaukėme laivu į tolimą Australiją. Ir vėl lageriai, lovų eilės skardiniuose barakuose, kur teko išgyventi keletą mėnesių tarp svetimų žmonių. Labai skyrėsi gamta, imponavo erdvė ir šviesa. Pagaliau tėvelis buvo paskirtas dirbti į lentpjūvę. Mums buvo paskirtas mažas namelis. Nemokėjome kalbos, buvome pirmoji „ne australų” šeima toje provincijoje. Mus apspito visi gyventojai, ypač vaikai,– tarsi iš Marso būtume iškritę. Prisimenu tą džiaugsmą, kai mamytė papuošė švenčių stalą su lietuviškais patiekalais ant atsivežtos, jos tulpėmis siuvinėtos staltiesės. Mama turėjo auksines rankas. Skyriausi nuo  vietinių vaikų ne tik savo apranga, elgesiu, bet ir jautrumu. Manau, ši stigma paveikė mano  vienatvę, klaidžioti vaizduotės pasaulyje.

Kai persikraustėme į Džilongo (Geelong) miestą, pradėjome kurtis tarp kitų lietuvių. Iš pradžių gyvenome karavane. Buvau aktyvi lietuvių bendruomenėj, lankiau katalikų pradžios mokyklą. Tapau pirma mokinė. Džiaugdamasi norėjau bėgti namo pasigirti tėveliams, bet netikėtai priėjo prie manęs vienuolė mokytoja  ir pranešė, kad prizas atiteks kitai mokinei, nes ji pasirodo viršijo mane vienu ar puse laipsniu religijos egzamine ir, kadangi čia  katalikų mokykla, į tai turi būti atsižvelgiama. Negalėjau suvokti tokios neteisybės ir supratau, kad esu diskriminuojama: mus vadino „naujais australais“ ir skatino kalbėti angliškai su tėvais. Gerokai išgyvenau dėl šios nuoskaudos. Nenorėdama įskaudinti tėvų, nepasiguodžiau, bet  tapau atsparesnė ir suvokiau turinti būti stipri gyvenimo neišvengiamais skaudžiais atstitiktinumais.

 Meilė lietuvių kalbai išliko, ir ją išsaugojau kaip vieną iš savo gyvenimo esmių. Neišvengiamai įaugau į Australijos žemyno erdvę; pamilau jūrą, uolas, didingus eukaliptus ir kitą augmeniją bei unikalią gyvūniją.

Likimas suteikė nemažai galimybių, daug kelionių, patirčių, kurios praturtino mano pasaulėjautą, skirtingų kultūrų pažinimą ir vertinimą, praplėtė akiratį.

 Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

 Mane žavėjo ir tebežavi žmogaus paslaptis, tyla, nežinomybė, prieštaringumai, atsitiktinumai ar lemtis. Ir stebiuosi, kaip mes individualiai net priešingai suvokiam tą patį reiškinį, įvykį ar skaitytą knygą.

Vaikystėje bei brendimo laikotarpiu tam tikri dalykai palietę mūsų sąmonę ar pasąmonę palaipsniui atveda prie gyvenimo vertybių pasirinkimo. O kuriančiam žmogui tampa kūrybinės išraiškos priemonėmis.

Kalbant apie poetą – tai kūrybos pasaulis, glūdintis mumyse, tarsi snaudžiantis, laukiantis prikėlimo ir esantis anapus mūsų logiško suvokimo.

Man įstrigo Eugenio Montale kalba 1975 m. Nobelio premijos įteikimo proga  „Ar Poezija dar įmanoma?“  Jis taip puikiai pateikia savo mintis, kurios sutampa su mano siekiais: Poezija nėra prekė. Tai esybė, apie kurią mažai žinome. Aš manau, poezija gimė iš būtinumo sujungti žodį su pirmykščios gentinės muzikos plaktuko dūžiu. Tik žymiai vėliau žodžiai ir muzika buvo užrašyti ir atskirti. Tikra poezija yra panaši į tuos paveikslus, kurių savininkai nežinomi ir su kuriais tik keli pašauktieji yra susipažinę ... Poetas nežino, dažnai iš tikrųjų niekad nežinos, kodėl ir kam jis rašo.

Ir štai man gimė šios eilės:

 VIENA DIENA

man jau išnykus

 prisiliečiau prie

gyvenimo paslapties

 ir įžvelgiau

rankas mezgančias

 nebūties apsiaustą

 Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

 Jaunystėje buvau giliai tikinti, bet laikui bėgant, daugiau susipažinusi su gana skandalinga Katalikų Bažnyčios istorija, prieštaraujančia Kristaus mokymui, kuriuo turėtų vadovautis Bažnyčios hierarchai, bet jie gan dažnai  būna labiau suiteresuoti galios, savo posto, kaip ir profesijos  aukštinimu ir institucijų išlaikymu (nustebino kai kurių klebonijų didžiuliai pastatai Lietuvos miesteliuose ir kokios sumos pinigų yra reikalaujamos vestuvėms, laidotuvėms ir t.t. kai kuriose bažnyčiose), žmonių valdymu, grasinimais bei turto kaupimu. Neišvengiamai tapau skeptiškesnė dėl  šių prieštaravimų. Mane domina ir paskirų kutūrų dvasiniai siekiai, religijos bei įsitikinimai.

Beje, Biblija buvo parašyta žymiai vėliau, tad sunku nustatyti jos orginalumą.  Buvo parašytų, kaip minėjau, ir kitų evangelijų – šv. Tomo  (nurašyta 140 A. D.  turinti senesnes tradicijas už Naujojo Testamento evangelijas) kuri vietomis prieštarauja mūsų įprastai krikščioniškai tradicijai, nes skirtingai nusako pasaulio pradžią, ypač žalčio  ir moters požiūrius. Apie surastus Naj Hammadi gnostikų  tekstus esu parašiusi 1992 m. Poezijos pavasario antalogijoje kartu su „Tobulos išminties griaudžiantis balsas“ eilų vertimu iš anglų kalbos, kurį užtikau  „Parabola“  žurnale pas Mariją Gimbutinenę.

Suvokiu, kad istorijos eigoje, ką liudija ir senųjų kultūrų archeologiniai paminklai,  atrodo žmogaus prigimtyje būta siekio garbinti ką nors aukštesnio už save, būtent Dievą ar dievus. Nors to Dievo ar dievų vardu yra įvykę ir tebevyskta  baisių žudynių, norint primesti SAVO įsitikinimus kitiems, ką liudija užkariautojų veiksmai. Juk žinome, kiek karų ir nesantaikos  kyla dėl religinių įsitikinimų, dėl netolerantiškumo, nepaisant to, kad teoretiškai tikima į tą patį vieną Dievą. Įdomiai yra parašęs A.J. Greimas (pas kurį teko viešėti Prancūzijoje) “ Mes netikėliai galime suprasti tikinčiuosius, bet jie to negali“.

Visgi mitologija, sakmės, tikėjimai bei ritualai praturtina mūsų egzistenciją bei poreikius formuojant gyvenimo vertybes ir dažnai tampa kūrybos šaltiniais.        Bet neįmanoma atmesti ir mokslo paskutiniųjų implikacijų. Daug ką imu kitaip suprasti perskaičius tokias knygas kaip tarptautinių žmogaus teisių advokato rašytojo Geoffrey Robertson‘oThe Case of the Pope“ („Popiežiaus byla“) ir kitus raštus, kurie atidengia katalikų bažnyčios ydas bei nusikaltimus prieš žmogiškumą. Tokių mokslininkų išvadas kaip astrofiziko kosmologo Stepheno Hawkingso (jį cituoju: Tikra gyvenimo išdaiga yra ne tiek žinoti, kiek suvokti paslaptį )  ir evolucijos biologo Richardo Dawkinso raštus bei psichiatro ir psichoanalitiko Normano Doidge knygą „The Brain that Changes Itself“. Pastarojoje knygoje dokumentiškai aprašomos konkrečių žmonių asmeniškos pergalės neįtikėtinose situacijose, kas sunkiai paaiškinama normaliomis gyvenimo salygomis. Moksliškai pateikiamos žmogaus galimybės įveikti savo negalias ir ligas tiesiog savo valios ir tikėjimo galia. Tokius įvykius anksčiau ir dabar vadiname stebuklais, kurie gali būti vaizduotės, tradicijų, indoktrinacijų prasimanymai. Verta įsidėmėti, kad Žemės amžius  (ji susimormavo prieš 4,5 milijonus metų).  Daugybė biologinių ir geologinių pokyčių įvyko per tą laikotarpį.   Neseniai perskačiau bendraminčių  Nobelio premijų laureatų Jaqueso Monodo (plačiai vertinamas  kaip vienas iš molekulinės biologijos steigėjų) ir rašytojo Albert'o Camus  susirašinėjimą. Jų prieitos išvados mane giliau supažindino su šių autorių įsitikinimais ir jų humaniškais darbais. Monodo knyga  „Chance and Necessity“ (Atsitiktinumas ir Būtinybė) mane sukrėtė. Ją seniai atsiuntė Vytautas Janavičius.                                  

Daugelis žavisi dabartiniu popiežiumi Prancišku. Jis atrodo tikrai autentiška asmenybė, nors ir konservatyvių pažiūrų, bet bandantis atlyginri Bažnyčios gėdingai pridengtas skriaudas pedofilijoje ir kituose nusikaltimuose prieš silpnesniuosius. Liūdniausia, kad daug kas neiškilo /neiškils į paviršių dėl silpnųjų (nebylių, psichiškai paveiktų ir t.t. vaikų ir žmonių institucijose) nepajėgumo ar negalėjimo save apginti ar kam patikimam informuoti  apie išgyventas skriaudas nuo dvasininkų ir kitų institucijų geradarių. Pastaruoju metu Europoje, JAV ir Australijoje labai daug skaudžių įvykių išaiškinta ir pateikta spaudoje bei televizijoje.

Antra vertus, Katalikų Bažnyčios ir kitų religijų istorijoje yra nuostabių žmonių, kurių palikti meno kūriniai ir raštai suteikia ne tik žavesį ir išminties, bet inspriruoja savo įžvalgomis, išgyvenimais bei išvadomis.

Manau, reikėtų kiek įmanomai plačiau domėtis įvairiomis mokslo ir religijos sritimis (aišku, priklauso nuo poreikių), o ne tiktai tikėti pagal įprastus papročius ar tradicijas, kurios, žinoma, turi savo visuomeninę, bendruomeninę, transcendencinę vertę, suteikia žmonėms ramstį,  paguodą,  gal „apšvietimą“ bei socialinį priklausomumą. Tų vertybių neatmetu, nes tai istorijos pasekmės, kurios formuoja tautų kultūrą ir tikėjimą; prisideda žmogaus pasirinkimas, kad ir dažnai mažai informuotas, bet priklausantis nuo asmens išgyvenimų, įsitikinimų, indoktrinaciijos bei polinkių.

Suvokiu iš profesinės ir gyvenimo patirties, kaip įpročiai įsigilina į mūsų asmenybes.

Religinės apeigos, ritualai nuo primityviausių kultūrų teikė ir teikia peno žmogaus dvasiniam bei vaizduotės pasauliui, o iš to kartais išplaukia mūsų kūrybos potencialas.

Dėl paskutinio klausimo  prisimenu C. G. Jungo patarimą. Kartais esminiai dalykai turėtų išlikti paslaptimi, nes juos išsakius ar užrašius banaliais žodžiais prarasime tos paslapties jėgą.  Baigsiu su savo trumpu eilėraščiu:

 NEUŽMIRŠTUOLĖ

jos mlėlynumas

atskleidė dangaus plotį

P.S. Numačiau trumpai atsakyti. Nustebau, kaip plačiai išėjo. Atleiskite už kai kuriuos nukrypimus. Gal jie kam nors bus įdomūs bei informatyvūs ir atstos ankstesnius kitų interviu kvietimus, kurių atsisakiau.