Aušra „Bernardinai.lt“ tik kiek ilgiau nei metai, tačiau per tą laiką įaugo taip, jog stebina, kaip čia jos galėjo nebūti. Per darbo pokalbį ji greitakalbe vardijo, kad nemoka to ir ano. Kaip vėliau prisipažino, labai norėjo darbo, bet dar labiau bijojo nuvilti. Tikrai nenuvylė ir yra viena iš tų „juodadarbių“, kurie kasdien nenuilsdama pluša, stengdamasi, kad kiti turėtų kuo geresnes galimybes kūrybiškai išsiskleisti. Čia kaip sporto varžybose – paprastai kalbame tik apie tuos, kurie pasirodo aikštėje, nors nuo tų, kurie lieka šalia jos, darbo priklauso ne mažiau.

 Tavo pareigybė Bernardinai.lt projektų vadovė skamba paslaptingai ir gudriai. Kas slypi už žodžių uždangos?

Išties dabar pagalvojau: aš – projektų vadovė? Turiu keletą pažįstamų, kurie dirba projektų vadovais, tačiau jų atliekamas darbas skiriasi nuo maniškio kaip naktis nuo dienos. Matyt, kiekvienoje organizacijoje tas projektų vadovas skirtingai veikia.

O ką dirbu aš? Pirmiausia rūpinuosi reklama, dėlioju reklaminių skydų „tinklelį“, derinu reklamos sąlygas. Taip pat bendrauju su Bernardinai.lt informaciniais partneriais.

Dar viena svarbi sritis – mūsų leidinių platinimas. Pastaruoju metu išleidžiame ypač daug puikių knygų, o dar yra ketvirtinis žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“. Labai norisi, kad kuo daugiau žmonių atrastų mūsų leidinius. Ne kartą patyriau, jog svarbiausia, kad mūsų leidinys patektų žmogui į rankas, o kartą paragavus dažniausiai žmogui norisi dar. Smagu, kai galiu platinti tikrai kokybiškus dalykus, daryti tai, kuo pati tikiu.

Prisidedu ir prie renginių organizavimo. Artėja adventas, ir jo metu paprastai suintensyvėja susitikimai su skaitytojais įvairiose Lietuvos vietose. Beje, jei kas norite pasikviesti mūsų redakcijos žmones pokalbiui, norite susipažinti su mūsų naujausiomis knygomis, žurnalo numeriais – parašykite mums ir stengsimės atrasti tam galimybę.

Kas dar? Bandau prisidėti ruošiant projektus fondams, kasdien rūpinuosi, kad mūsų įdomiausi tekstai būtų pareklamuoti socialiniuose tinkluose.

Piligriminiame žygyje Žemaitijoje. Lankome Telšius

 Esi baigusi sociologijos bakalaurą, paskui politikos mokslų magistrą, tačiau dirbi labiau organizacinį, adminsitracinį darbą, o ne rašai tekstus, atlieki socialines analizes. Kodėl Bernardinai.lt Tave taip skriaudžia?

Na, Andriau, o kodėl tu manai, kad Bernardinai.lt esu skriaudžiama? Tikrai taip nesijaučiu. Priešingai, džiaugiuosi galimybe eiti savo keliu, ir tikrai nemanau, kad kaip nors nutolau nuo to, ko siekiau iki šiol. Esu bandžiusi rašyti tekstus, tačiau visi buvo viena tema – patriotizmo, pasiaukojijimo dėl savo krašto, meilės Tėvynei. Regis, išsisėmiau. Galų gale supratau, kad rašyti tekstus – ne man. Aš mieliau būnu skaitytoja nei rašytoja. Tiesiog yra žmonių, gimusių valdyti žodį, bet aš – ne iš jų. Galbūt geriau sekasi kiti dalykai.

Tad tikrai niekas manęs neskriaudžia, ir čia man labai patinka. Galiu tiesiog jaustis savimi.

 Kaip nutiko, kad patekai į Bernardinai.lt? Jei neklystu, prabėgus tik dviems savaitėms po vestuvių?

Taip, praėjus dviems savaitėms po vestuvių. Taip atsitiko, kad kaip tik tuo metu ieškojausi darbo. Dar prieš vestuves viena draugė sykį užsiminė, kad Bernardinai.lt ieško darbuotojo, tačiau į pasiūlymą nusiųsti savo gyvenimo aprašymą sureagavau tik jau po šventės. Kaip dabar prisimenu tą dieną, kai ėjau į pokalbį redakcijoje: tuomet kaip tik buvau gavusi kitą pasiūlymą dirbti darbą visiškai man ne prie širdies, buvau besutinkanti, darbo tikrai reikėjo. O čia staigiai skambutis iš redakcijos ir kvietimas.

Pamenu, einu Katedros aikšte ir galvoju: Dieve, vieno dalyko Tavęs prašau, tik vieno, aš suprantu, kad tu žinai geriau, ko man reikia, bet jei tik gali padaryk, parodyk man kelią, jei tik matai čia, atvesk... Lygiai taip kaip nenorėjau pradėti dirbti aną siūlomą darbą, lygiai taip pat norėjau prisidėti prie šio kolektyvo. Tiesiog jaučiau, kad trokštu tapti šio puikaus kolektyvo dalimi ir kartu nešti žinią pasauliui. Ir, manau, mano malda buvo išgirsta.

 Na, o ką gali papasakoti apie savo išrinktąjį?

Tikėjausi išvengti šio klausimo (juokiasi). Apie darbą atsakinėti lengviau nei apie savąjį žmogų. Tai ką galėčiau pasakyti? Turbūt tik tai, kad man labai pasisekė, jog sutikau Ramūną. Taip, jis mano išrinktasis, jis žmogus, kuriam paslaptis patikiu, su kuriuo gera tiesiog būti. Esame skirtingos asmenybės, bet tai mus tik jungia. Tiesiog man gera su juo, jaučiuosi rami, žinau, kad visad turiu į ką atsiremti, žinau, kad pastebės, jei man liūdna, paguos, jei esu nusiminusi, išklausys, kai noriu šnekėtis, ir tylės sukandęs lūpas, kai to daryti neketinu.

Su vyru Ramūnu Juodkalnijoje

 Vienas iš Tavo darbų – žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ platinimas. Kaip visa tai vyksta? Su kokiais sunkumais tenka susidurti, dėl ko gali pasidžiaugti?

Žurnalą „Kelionė su Bernardinai.lt“ leidžiame keturis kartus per metus: vasario, gegužės, rugpjūčio ir lapkričio mėnesiais. Žmones žurnalas pasiekia keliais etapais. Pirmiausia išvežame į paštą prenumeratoriams. Tai didžioji dalis mūsų tiražo skaitytojų. Taip pat gana daug skaitytojų žurnalą pasiekia ir per parapijas. Gavusi leidinį, susisiekiu su parapijomis, išsiunčiu joms žurnalų. Per per visą Lietuvą bendraujame su maždaug 50-čia parapijų. Visada džiaugiamės, jei į mus kreipiasi naujos. Anksčiau skambinome į visas Lietuvos parapijas. Dalyje jų klebonai skundėsi prasta sveikata ar rūpesčių gausa ir sakė, kad neturi galimybių platinti katalikiškos literatūros, kai kur ryšys užsimegzdavo, bet paskui nutrūkdavo. Neretai po naujų paskyrimų tenka iš naujo megzti kontaktus, aiškintis, pasakoti, kaip buvo seniau, ieškoti bendradarbiavimo galimybių ateityje.

Taip pat bendradarbiaujame su katalikiškais knygynais (Katalikų pasaulio leidiniai, Akademinė knyga, Kazimiero knygynas, Humanitas ir kt.), katechetikos centrais. Kadangi patys esame įsikūrę Vilniuje, kiekvieną sekmadienį stengiamės apsilankyti vis kitoje bažnyčioje, pristatyti savąją „Kelionę“. Kai kuriuose miestuose turime ir savotiškų mūsų „ambasadorių“ – žmonių, kurie pasiima dešimt ar dvidešimt „Kelionių“ ir savo jėgomis jas išplatina.

Į kiekvieną žurnalą sudedame daug širdies, čia jau Gediminas su Andriumi daugiausia rūpinasi. Man asmeniškai žurnalas yra vienas gražiausių mūsų kūrinių. Tai atgaiva širdžiai. Todėl labai džiugina, kai paskambinus ir pranešus, kad štai jau pasirodė naujas žurnalo numeris, iš balso išgirsti paraginimą kuo greičiau atsiųsti leidinį. Vadinasi, kažkas mūsų laukia! Džiugina, kai į redakciją ateina žmonių, kai padėkoja elektroniniu laišku už vieną ar kitą straipsnį, temą, mintį. Džiugina tie užsidegę žmonės, savanoriai, besiimantys paplatinti „Kelionę“. Visada tokių laukiame ir priimame į savo šeimą.

O sunkumai... Pirmiausia, nors atrodytų, jau esame užsitarnavę tam tikrą skaitytojų skaičių, bet dažnai susitikimai, renginiai parodo, kad dar daug kas mūsų nežino. Todėl savo darbe dažnai keliu klausimą: ką galiu padaryti, kad mus pamatytų? Dar liūdina, kai iš žmonių išgirstu, kad mūsų žurnalas per brangus, neįperkamas... Tiesiog skaudu, kai pinigai tampa pagrindine priežastimi.

 Rūpiniesi reklamos paieškomis Bernardinai.lt. Kodėl įmonės ar organizacijos turėtų čia reklamuotis? Ar Bernardinai.lt kelia kokius nors reikalavimus dedamai reklamai?

Esame ne visai standartinis portalas, per dešimt veiklos metų esame užsiauginę skaitytojų būrį, ir jis palengva didėja. O ir pačios reklamos pas mus, palyginti su kitais tinklalapiais, nėra daug, todėl ji pastebimesnė, nepasimeta tarp įvairių reklaminių juostų. Manau, įmonėms tai turėtų būti tikrai svarbu. Taip pat pas mus nepamatysite akis rėžiančių, per visą puslapį iššokančių ir erzinančių reklaminių pasiūlymų. Reklamą tikrai stengiamės kruopščiai atrinkti, nenorime nuvilti skaitytojų. Galbūt ne visuomet pavyksta, tačiau stengiamės. Taip pat taikome apribojimus: nereklamuojame alkoholio, žmogaus orumą žeminančių prekių ar paslaugų. Mums tai labai svarbu, todėl tikimės, kad tai svarbu ir organizacijoms, įmonėms.

 Dar papasakok apie save: kur gimei, augai? Ką mėgsti, ko nemėgsti?

Esu vilnietė, čia gimiau ir augau. Tačiau mano tėtis kilęs iš vieno šalia Molėtų esančio kaimo, o mama iš Druskininkų. Tad vasaras, savaitgalius dažnai leisdavau tai kaime, tai pas senelius Druskininkuose. Gal todėl dažnai vis sakau, jei tektų gyventi, visus savaitgalius ar poilsio dienas leisti vien Vilniuje, matyt, savotiškai „išeičiau iš proto“.

Aš tikrai myliu savo gimtąjį miestą, labai atsipalaiduoju bevaikščiodama Gedimino prospektu, Senamiesčiu, bet lygiai taip pat man ir gyvybiškai svarbus kaimiškas oras, žemė, į kurią taip mėgstu suleisti rankas, nuosavas kiemas. O kokia skani vidurdienio kava, geriama su artimaisiais gryname ore. Kiekvieną sykį atvažiavusi į Druskininkus, aš jais žaviuosi iš naujo. Ir kartais, būna, sekmadienį grįžtant namo į Vilnių, jaučiuosi išties fiziškai pavargusi (juk kaime darbų visada būna, vos spėji suktis  daržai, sodas, gėlės...), tačiau psichologinė būsena fantastiška. Tiek Molėtai, tiek Druskininkai man yra lyg savotiškas baterijos kroviklis, kuris mano kūno, sielos energiją pakrauna vos per keletą dienų. Todėl esu dėkinga savo tėvams, patiems labai mylintiems gamtą, ir tą meilę įskiepijusiems man. Džiaugiuosi turinti galimybę apskritai kažkur išvykti, ir dėkoju likimui, kad ir mano vyras visad noriai vyksta kartu. Juk taip skanu vidurdienį su mylimais žmonėmis gerti kavą lauke ir klausytis medžių šlamėjimo... Argi neatpalaiduoja, neromantiška?..

Žinoma, visas gyvenimas išvyka už miesto nesibaigia. Labai mėgstu sporto varžybas, domiuosi krepšiniu, futbolu, Formulės 1 varžybomis. Apskritai man patinka dauguma sporto šakų.

Dar mėgstu siūti. Siuvimas, matyt, antroji mano aistra.

Druskininkuose, pavasarį, Vijūnėlio parke

Kas Tau yra Bernardinai.lt? Kaip įsivaizduoji jų ateitį?

Galiu drąsiai sakyti Bernardinai.lt man yra lyg antroji šeima. Lygiai kaip namuose, lygiai kaip kaime panirusi į apmąstymus ar Druskininkuose skaitydama knygą, čia aš jaučiuosi lyg namuose. Čia jauku ir gera. Sunku vaizduoti ateitį, nemėgstu jos spėlioti, tačiau dabar kaip tik prisiminiau vieną A. De Sent-Egziuperi mintį: „Draugai tik tie, kurie, laikydamiesi vienos virvės, bendromis pastangimis kopia į kalno viršūnę ir šiame kelyje suartėja.“ Tikiu, kad Bernardinai.lt turi ir visad turės bendraminčių, draugų, kurie kartu kopia į tą kalną. Kuriems rūpi lipti. Ar tai būtų žurnalistas, rašantis straipsnius, ar skaitytojas, į juos besigilinantis. Ir aš, kiek pajėgsiu, tiek lipsiu kartu...

Klausinėjo Andrius Navickas