Tapytojas Moshe Gershuni. Nuotraukos šaltinis http://www.jpost.com/

Susitikimas su vienu ryškiausių Izraelio dailininkų M. Gershuni vyksta jo bute tylioje, žalioje šalutinėje gatvelėje, išsukančioje iš Rotšildo bulvaro pačioje Tel Avivo širdyje. Namas, kuriame gyvena tapytojas, yra vienas iš nedaugelio Bauhauzo architektūros pavyzdžių „baltajame mieste“, skalaujamame jūros. Kaip ir daugelis kitų pastatų, jis atrodo gerokai apleistas. Laiptinėje veriasi dideli suskirstyti langai, tačiau kai kurie stiklai yra įskilę arba iškritę. Nėra ir lifto. Mintyse šmėkšteli klausimas, kaip laiptus įveikia M. Gershuni.

Duris atidaro filipiniečių kilmės prižiūrėtojas. Namų šeimininkas su vežimėliu sėdi svetainėje šalia oro kondicionieriaus. Kai paskutinį sykį matėmės prieš šešerius ar septynerius metus, jo rankos jau drebėjo nuo Parkinsono ligos. Tąsyk M. Gershuni kalbėjo labai lėtai. Šiandien jam kur kas geriau sekasi dėstyti mintis – tai tikras stebuklas, tvirtina jo draugai. Nepaisant to, dailininkas nebėra savo kūno šeimininkas. Kalbėdamas jis nuolat užsimerkia. „Kitaip negaliu“, – teigia.

Šių metų 09 13–12 31 d. Berlyno Naujojoje nacionalinėje galerijoje pristatoma tapytojo retrospektyva, pristatanti 1979–2011 m. sukurtus darbus. Tapytoją Moshe Gershunikalbina zeit.de žurnalistėNatascha Freundel.

Esate šiuolaikinio Izraelio meno autoritetas, tačiau tik dabar, sulaukęs 78 metų, surengėte pirmąją savo retrospektyvą užsienyje. Kodėl?

Prieš ketverius metus mano retrospektyva buvo surengta Tel Avivo muziejuje. Joje apsilankė grupė svečių, keliaujančių po Izraelį – tarp jų buvo ir Udo Kittelmannas, Berlyno Naujosios nacionalinės galerijos direktorius. Jis prisipažino, kad mano darbai jį labai paveikė. Nežinau, kodėl – ne izraelitui nėra paprasta juos suvokti, tačiau Udo pasakė: „Privalau surengti šių darbų parodą.“

Ką Jums reiškia paroda Berlyne?

Atvykęs į Vokietiją pirmiausia turiu suvalgyti kiaulės karką – tik tada suprantu, kad tikrai esu šioje šalyje. Taip pat turiu nueiti į filharmoniją ir pasiklausyti Hugo Wolfo arba kito mėgstamo kompozitoriaus. Visada sakau: klausytis muzikos yra mano profesija, tapyti – hobis. Galvodamas apie muziką, galvoju apie Vokietiją.

No Father, No Mother“ – parodos pavadinimas kelia daug asociacijų. Kodėl pasirinkote būtent jį?

Pasirinkau ne aš, o Udo, kuris buvo matęs daug mano darbų su šiuo pavadinimu. „No Father, No Mother“ jis pasiskolino iš manęs, o aš nugvelbiau iš vokiečių genijaus Büchnerio ir jo „Voiceko“. Pjesėje senelė pasakoja vaikams apie vargšą vaikelį, neturėjusį nei tėvo, nei motinos. Büchnerio „Voicekas“ daugelį metų formavo mane ne mažiau negu muzika.

Moshe Gershuni darbas

Grįžkime prie Jūsų ištakų. Įdomu tai, kad iš pradžių buvote ūkininkas.

Mano tėvas atvyko iš Lenkijos – buvo intelektualas su kostiumu ir kaklaraiščiu, pavarde Kuttneris. Po žemės ūkio studijų jis tapo ūkininku. Mirė nelaimingo atsitikimo metu, kai man buvo devyniolika metų. Norėjau tęsti jo darbą.

Tačiau to nepakako.

Visada sakau, kad man niežtėjo pirštus. Norėjau studijuoti meną, skulptūrą.

Pirmiausia išgarsėjote kaip konceptualistas. Kiek Jums buvo svarbu įvaldyti šią tarptautinę kalbą, būdingą Beuys’ui arba...

Barnettui Newmanui?

Pavyzdžiui.

Paminėjau Newmaną, nes parodos pradžioje Naujojoje nacionalinėje galerijoje vienas mano darbas atidūrė tarp Beuys’o ir Newmano. Didžiulis hebraiškas užrašas ant sienos: „Kas yra sionistas, o kas ne?“ Išties keista, kad Udo nusprendė būtent juo pradėti ekspoziciją.

Kodėl keista?

Keista, kad kažkam atrodo, jog Vokietijos publiką galėtų sudominti išimtinai izraelitams svarbus klausimas. Kas yra sionistas? Tai kertinis klausimas hebrajų kultūroje ir Izraelyje. Tačiau ką jis reiškia vokiečiui? Tel Avivo galerijoje, kurioje 1979 m. atsirado šis darbas, išrašiau sieną sodriai raudona spalva – norėjau įspausti ją į lygų paviršių. Užrašas buvo apšviestas turbūt 2000 vatų lempomis, šviesa žilpino akis. Buvo kaitri ir ryški. Tačiau Udo mano, kad užrašo vieta – ant Berlyno galerijos sienos.

Raudona spalva Jūsų kūryboje vaidina svarbų vaidmenį. 1980 m. Venecijos bienalėje Izraelio paviljono grindis padengėte kraujo raudonumo dažais, o ant sienos vokiškai užrašėte žodį „Darbas“. Savo šalyje esate pirmasis Holokaustą apmąstantis abstrakcionistas.

Nemėgstu vartoti šios sąvokos, bent jau ne savo kūryboje. Verčiau sakau: „Tai, kas nutiko 5-ajame dešimtmetyje. Būtent tuo metu – 1936 m. – gimiau. Taigi, daugeliu atvejų mano kūrybą galima vadinti autobiografine. Šie dalykai įrašyti man į kraują.

Moshe Gershuni darbas

Adorno teigė, kad po Aušvico menas esąs barbariškas. Jūsų darbai ir barbariški, ir poetiški. Ieškote beformiškumo, cituojate Europos kultūrą.

Visų pirma siekiu nemeninės išraiškos, tai reiškia, kad visada norėjau kurti genamas būtinybės, tačiau ne meninės būtinybės. Stipriausiai man tą įkūnijo Madonos tapymas. Kol ji kurį laiką kabėjo bažnyčioje, žmonės sakydavo: „Meldžiuosi Madonai.“ Jie nesakydavo: „Meldžiuosi Madonos atvaizdui.“ Galime tik svajoti apie tai, kad tuo pat metu pajėgtume ir tapyti, ir melstis. Kita vertus, nesu naivus žmogus ir menininkas. Gerai žinau XX a. įvykius. Taigi, visada susiduriu su šiuo dualumu.

Visą Jūsų kūrybą vienija vienas motyvas: du taškai, kuriuos žiūrovas suvokia kaip akis. Ką jie reiškia?

Akys yra svarbiausia kūno dalis menui. Tikime, kad kito akyse galime įžvelgti jo vidų. Žinoma, tai tėra iliuzija.

Tačiau Jūsų darbai stebi savo žiūrovus.

Tai svarbus pastebėjimas. Tikiu, kad šios dvi akys, šie du taškai gali be veido reprezentuoti bet kurio žmogaus asmenybę – netgi tą, kuri buvo sunaikinta arba dingo. Turime tik šias akis, kurios vis dar mato. Žiūrėdami galime į jas pažvelgti.

Taip pat labai dažnai vartojate žodžius, naudojate užrašus. Daugiausia hebrajiškus.

Dėl to jau esu sulaukęs kaltinimų egoizmu – esą man nesvarbu, ar žiūrovas galės juos perskaityti, ar ne.

Ar tai tiesa?

Ne. Tačiau aš neturiu kito rašto.

Daugelis izraelitų mano, kad hebrajų kalba yra provinciali...

Jiems galima atsakyti, kad ši provinciali kalba padarė įtaką visai Vakarų pasaulio kultūrai. O savo darbuose kalbu ne tik apie 5-ąjį dešimtmetį, bet ir apie įtampas tarp judėjiškos ir krikščioniškos tradicijos.

Moshe Gershuni darbas

Hebrajų kalba visada kalbate ir apie religiją.

Tai taip pat dalis mano biografijos. Mano senelis buvo labai religingas. Kai sulaukiau šešerių, jis privertė mano tėvą užrašyti mane į religinę mokyklą – nors ji buvo toli nuo mūsų namų. Taigi, aš lankiau šią mokyklą ir kiekvieną rytą melsdavausi. Tačiau anksti pajutau abejonę. Nuo pat pradžių skeptiškai vertinau legendomis apipintą aukščiausiąjį simbolį – dievą.

Visada buvote ateistas?

Dievą laikau kvailiausiu žmonių išradimu. Neturėdami dievo, galėtume leistis į kompromisus. Jei vienas sakytų: „Tai mano akmuo“, o kitas atkirstų: „Ne, tai mano akmuo“, galėtume sakyti: „Aš esu kvailas, tu esi kvailas; aš esu išmintingas, tu esi išmintingas – susitarkime“. Tačiau jei abu tvirtins: „Dievas pasakė, kad šis akmuo mano“ ir – kaip arabai bei žydai Izraelyje – netikės, kad jie tiki tuo pačiu dievu, nė vienas nenusileis. Vienoje grafikos serijoje užrašiau: „Jordanijos Vakarai“. Norėjau pasakyti, kad žmonės Jordanijos vakaruose privalo susitarti, kaip nori vieni su kitais gyventi. Priešingu atveju šiame siaurame ruože jie apskritai negalės gyventi.

Ar šiandien esate nusivylęs Izraeliu?

Savo paguodai dėl ligos didžiąją dalį laiko esu priverstas leisti namuose, vežimėlyje. Nežinau, kas vyksta už mano buto sienų. Taip galiu gyventi ramybėje.

Nesekate žinių?

Neskaitau laikraščių, neturime televizoriaus. Nežinome, kas vyksta, ir tai yra daug geriau. Nuolat kenčiau depresiją – dėl to, kad žinodavau, kas vyksta, ir nelabai galėdavau tai pakeisti.

Ar žvelgdamas iš laiko perspektyvos galėtumėte pasakyti, kad padarėte tai, ką norėjote padaryti? O gal jaučiate, kad daug kas liko nenuveikta?

Antrasis variantas. Tačiau kai uždavėte šį klausimą, pagalvojau apie savo sūnų Uri, tam tikra prasme tęsiantį mano darbus.

Menininkas yra ir Jūsų pirmasis sūnus Aramas. Ar manote, kad fotografas Uri geriau tęsia Jūsų darbus nei tapytojas Aramas?

Nepasakyčiau – tapydamas labai realistine maniera Aramas daro tai, ką visą laiką norėjau daryti aš. Pagauti tą žvilgsnį, kai prieš suvarant žmones į traukinio vagonus per plyšį tarp dviejų lentų dar buvo galima išvysti jų akis. Tačiau Aramas tapo visą žmogų, ne vien jo akis. Anksčiau lankydamasis muziejuose dažnai galvodavau, kad darau ne tai, ką turėčiau daryti.

Stebėdamas klasikų darbus?

Taip. Mąsčiau, kad neturėčiau vaizduoti tik akių. Prisimenu gražų meno kritiko Johno Bergerio sakinį. Jo teigimu, į muziejus einame todėl, kad juose turime galimybę ilgai žvelgti kitam į akis. Galime užmegzti kontaktą su žmogumi, gyvenusiu prieš 600 ar 2000 metų. Mano manymu, Aramas būtent todėl pasirinko realistinę tapybą. Kai atsiduriu akistatoje su tokiu menu, jaučiu, kad jis manęs neatliepia. Tai taip pat susiję su mano istorija, tačiau ją mažai kas žino.

Ar vis dar klausotės daug muzikos?

Už stipriausius išgyvenimus vėlyvaisiais gyvenimo metais esu dėkingas muzikai. Prieš porą savaičių klausiausi Mozarto koncerto fortepijonui. Jis man paliko tokį įspūdį, kad pagalvojau: „Laimė, prieš porą mėnesių nemiriau – antraip nebūčiau išgirdęs šio įrašo.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė