Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinos globos namų auklėtiniams visą šių metų vasarą netrūko veiklos ir užimtumo. Turėjome tikrai ne mažai stovyklų, tačiau labiausiai džiugina liepos 21-27 dienomis, gavus paramą iš Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos, surengta didžiausia šios vasaros stovykla Pakūtuvėnuose. Stovykloje „Aš – sukurtas pagal Dievo paveikslą“ laiką kartu leido visų trijų padalinių (vaikų globos namų, merginų ir vaikinų savarankiško gyvenimo namų) globotiniai ir darbuotojai. Svarbu paminėti, kad stovykla buvo jungtinė: kartu su mumis stovyklavo ir Bernardinų neįgaliųjų dienos centro lankytojai. Kaip teigė socialinė darbuotoja Janina Breinezerienė, „tai buvo iššūkis, su kuriuo vaikai susitvarkė labai puikiai. Jie labai draugiškai bendravo ir priėmė vieni kitus. Nors našlaičiai vaikai paprastai jaučiasi esą globotiniai, silpni, susikoncentravę į save, čia jie pamatė kitokius žmones, suprato, kad patys gali kažkuo pasirūpinti ir būti naudingi.“ Jai antrino ir kolegė Aistė: „ Atrodė, kad vaikai net nelaikė neįgaliųjų kažkokiais kitokiais, o bendravo kaip su sau lygiais normaliais draugais. Vaikai priėmė vienas kitą natūraliai, o ne todėl, kad „taip reikia“.“

Ilga kelionė traukiniu, gyvenimas gamtos apsuptyje, pasitraukus nuo miesto šurmulio, kasdienių patogumų, ir stovyklos veiklos suteikė taip retai pasitaikančią galimybę visiems vaikams ir darbuotojams pajusti bendrystę vieniems su kitais, geriau pažinti savo artimą, atrasti kiekvieno iš mūsų unikalumą ir vertę, persvarstyti savo vertybes ir gyvenimo siekius. Dalyvaudami šv. Mišiose, kurias aukojo broliai pranciškonai, turėjome puikią progą apmąstyti ir atkurti savo santykį su Dievu, pajusti Jo svarbą mūsų gyvenime, pastebėti Jo buvimą kasdienio gyvenimo smulkmenose, atnaujinti Krikšto sakramentą. Turėjome malonių susitikimų su įdomiais žmonėmis, kurie prie vaišių stalo dalijosi savo gyvenimo virsmo patirtimis, Dievo veikimo jų kasdieniame gyvenime liudijimais. Taip pat vaikams daug įspūdžių ir emocijų suteikė jodinėjimas žirgais, kelionė prie jūros, pasivažinėjimas senovinių automobilių asociacijos „Seni kibirai“ automobiliais.

Iš stovyklos grįžome kupini įspūdžių, pailsinę ne tik kūną, bet ir sustiprinę dvasią, geriau pažinę save ir vienas kitą. Atrodo, per tokį trumpą laiką, tik savaitę, įgyta patirtis įmynė pėdsakus į mūsų sielas. Grįžome kitokie žmonės, nei kad išvykome. Supratome, kaip yra svarbu nuoširdžiai kalbėtis vienas su kitu, palaikyti, suprasti ir užjausti šalia esantįjį. Socialinė pedagogė Janina liudijo, kad stovykla nepraėjo veltui: dalis vaikų atlikę išpažintį sąmoningai apsisprendė keisti gyvenimo kryptį. Vienas vaikinas grįžęs iš Pakutuvėnų netgi išvyko į detoksikacijos centrą.

Dar kartą įsitikinome žmonių skirtingumu ir tuose skirtumuose glūdinčia jėga, o kartu ir pavojais. Sudėtingos situacijos parodė, kaip yra sunku, dirbant socialinį darbą, išlikti profesionalu, o gyvenime – tikru žmogumi. Kiekviena stovyklos diena buvo nauja galimybė, o kartu ir iššūkis. Džiaugiuosi, kad dalyvavau šioje stovykloje ir dėkoju už neįkainojamą patirtį, kurią įgijau, bei žmones, kuriuos ten atradau.