Kostas Kajėnas – Bernardinai.TV bosas. Per keletą metų pasikeitė keturi operatoriai, o Kostas lieka kaip viltis, jog, nors lėtai, pasiblaškydami, bet einame į priekį. Labai tikras ir geranoriškas žmogus, kartais, regis, net pats kiek besigėdijantis savo geros širdies. Tikras profesionalas, kuris nepailsta siekti tobulėti. Kasdien jam garantuojame kantrybės pamokas. Priima jas murmėdamas, tačiau ir pats supranta, jog augti galime tik visi kartu.

 Kaip Lietuvoje galima išmokti filmuoti ir montuoti laidas?

Lietuvoje yra ne viena mokslo įstaiga, kurioje gali daug ką sužinoti apie operatoriaus darbą ar vaizdo montažo pagrindus. Žinoma, reikėtų klausti savęs, kokia tų įstaigų teikiamų žinių kokybė. Tikiu, kad išmokti gali visko, bet svarbiausia, kiek savo asmeninių pastangų ir laiko tam skiri. Ne ką mažesnis mokytojas gali būti tiesiog internetas. Pats esu baigęs Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, pagrindų išmokau būtent ten. Žinoma, baigęs mokslus įsivaizduoji, jog labai daug ką moki ir išmanai. Deja, patekęs į darbo rinką labai greitai supranti, koks ribotas esi. Turi įdėti labai daug darbo ir pastangų, kad kažkur judėtum. Mano nuomonė yra tokia: dirbk, stenkis, neskaičiuok valandų ir eisi teisinga linkme. O geriausias mokytojas yra darbas su žmonėmis, kurie siekia to paties tikslo.

 Ar tiesa, kad Bernardinai. TV filmuoja fotoaparatu? Geriau nei filmavimo kamera?

Taip, Bernardinų internetinė televizija dirba su fotokameromis. Žinoma, nereikėtų apsigauti, mūsų naudojami fotoaparatai nėra paprasta „muilinė“, kuri naudojama kiekvienuose namuose. Ir ne kiekvienas žmogus, paėmęs fotokamerą į rankas, žinos, kaip ja naudotis. Kas geriau filmuoja – fotoaparatas ar kamera? – sudėtingas klausimas. Fotokamera turi labai daug pliusų, bet, žinoma, turi ir savų minusų. Viskas priklauso nuo to, kiek gali investuoti į savo darbo įrankius. Profesionali vaizdo kamera kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių. Tačiau reikia pabrėžti, kad fotokameras vis dažniau naudoja ne tik reklamos kūrėjai, tačiau ir pasaulinio lygio žiniasklaidos priemonės.

 Kaip paprastai vyksta TV laidos kūrimas Bernardinai. TV?

Mūsų internetinėje televizijoje darbas vyksta išties kitaip nei tradicinėje televizijoje. Mes neturime režisierių, apšvietėjų, garso operatorių ar grimuotojų. Vienintelis dalykas, kas visus jungia į visumą, tai noras kurti ir tai daryti kiek įmanoma geriau. Ribota techninė bazė tikrai neretai suriša rankas. Tačiau jei ir turėtume pačią įmantriausią šių dienų techniką, reikalingi žmonės, kurie su ja dirbtų. Bernardinai.TV skyrių sudaro du žmonės.

Dažnai sakau, kad darbas Bernardinai TV yra „One man band“ – vieno žmogaus orkestras. Kai tas pats žmogus ir už kameros stovi, ir laidas montuoja. Norint suprasti, koks procesas vyksta kuriant laidą, reikėtų tiesiog praleisti dieną su mumis.

 O kaip įvyko, kad Tu atsidūrei Bernardinai. TV?

Bernardinuose atsiradau išties netikėtai, šiuo atveju tiktų posakis atsidurti laiku ir vietoje. Baigęs mokslus ir įgijęs bakalauro diplomą iš karto ėmiausi darbų. Vos po poros savaičių, kai jau laikiau diplomą rankose, gavau darbą televizijoje. Tiesa, tai nebuvo pirmasis mano darbas, dar studijuodamas antrame kurse dirbau filmų studijoje su režisieriumi Sauliumi Beržiniu. Darbas televizijoje labai ilgai netruko, išvykau paskui savo būsimąją žmoną į užsienį. Žinoma, kameros iš rankų nepaleidau ir būdamas ten. Grįžęs į Lietuvą, užsukau į kavinę „Balti drambliai“, ten praleisdavau išties nemažai laiko. Vos įžengęs pro duris sutikau seniai matytą pusbrolį Gediminą Kajėną. Jau po keliasdešimt minučių mūsų pokalbis sukosi apie norą dirbti kartu. Taip aš atsiradau čia. 

Kostas su žmona Giedre Briugėje

Per pastaruosius trejus metus pasikeitė bent keturi Bernardinai. TV darbuotojai, o Tu išlikai senbuviu. Nepabodo? kas Tave čia sulaiko?

Aš tiesiog labai mėgstu savo darbą. Man patinka tai, ką darau savo gyvenime. O filmuodamas galiu bent kažkokia savęs dalimi prisiliesti prie kito žmogaus patirčių ar išgyvenimų. Turėčiau būti atviras su skaitytojais, Bernardinai.TV nėra vienintelė darbovietė, kurioje dirbu. Mane įvairiems videoprojektams samdo ir žmonės iš šalies. Turbūt tai, kad turiu galimybę kurti ir kitokio pobūdžio darbus, mano kasdienybė tampa ne tokia monotoniška. Kad ir su kokiais projektais dirbčiau, stengiuosi atiduoti visą save. Esu labai savikritiškas, todėl neretai galiu pasirodyti ir daug reikalaujantis iš kitų. Kas mane laiko Bernardinuose, sunkus klausimas. Matyt, vis dar jaučiu vidinį balsą, kuris man sako: vyruti, dar ne viskas padaryta. Tačiau tikrai niekada negali žinoti, kiek kelio dar kartu gali nueiti.

Gal gali papasakoti kokių nors kuriozų, keistenybių iš laidų kūrimo patirties?

Vienas labiausiai įstrigusių linksmų nuotykių – tai interviu su Jo Šventenybe Dalai Lama. Atvykus į filmavimo vietą buvo nesunku pastebėti kažkur skubančius žmones, visi buvo kiek sumišę. Kai į patalpą įžengė Dalai Lama, visi susikaupė. Tačiau kai reikėjo prisegti mikrofoną prie pašnekovo, jį netikėtai sudomino mano turimi auskarai. Tada Jis atsargiai paėmė už mano auskaro lūpoje ir kvatodamas patampė.

Iš jo akių galėjau tik spėti, kad vyrą su auskaru lūpoje jis matė bene pirmą kartą gyvenime.

Kuri Bernardinai. TV laida Tau pačiam labiausiai krito į širdį?

Meluočiau, jei sakyčiau, jog visas laidas „išgyvenu“ vienodai. Yra temų, kurios man arčiau širdies, yra ir tokių, apie kurias nenutuokiu visiškai nieko. Stipriausiai mane veikia laidos, kuriose kalbama apie socialines problemas. Visuomet su dideliu noru vykstu į filmavimus, kuriuose kalbam su priklausomybės liga kovojančiais žmonėmis. Šios temos man labai artimos, kalbėti apie tai, manau, yra labai svarbu ir net būtina. Juk kažkas turi atsverti tą informaciją, kuri transliuojama per šiuolaikines medijas. Dažnai galime matyti spalvingų reklamų, rodančių sėkmingo vyruko su kostiumu ir prabangia mašina gyvenimą. Šalia jo – nepaprasto grožio mergina, jos rankoje – taurė vyno, o jis įsikandęs kubietišką cigarą. Bet sutikęs nuo priklausomybės kenčiančių žmonių, gali nesunkiai pamatyti, kad nei kostiumo, nei merginos, tik istorija, kurią skaitai vos pažvelgęs į akis.

Žinoma, turiu paminėti ir susitikimą su Dalai Lama. Turbūt tai vienas iš tų susitikimų, kurie įvyksta tik kartą gyvenime.

Esi vilnietis. Gal gali plačiau papasakoti apie savo vaikystę? Ar visada planavai būti operatoriumi? 

Taip, gimiau ir augau gražiausiame Lietuvos mieste. Tiesą pasakius, esu užkietėjęs vilnietis, ir mane iškrapštyti iš čia būtų nemenkas iššūkis. Visa vaikystė praleista Justiniškių mikrorajone, esu vienas iš tų posovietinio rajono vaikių. Ten virė visas gyvenimas iki paauglystės. Vėliau vis daugiau savo laiko leidau Vilniaus senamiestyje. Ten buvo kitas mano pasaulis. Buvome Senamiesčio bohemiškas jaunimas, grodavome gatvėje, taip užsidirbdami pinigų, lankydavomės koncertuose ar parodose, arba tiesiog leisdavom laiką Katedros aikštėje ar Gedimino kalno papėdėje. Buvome savotiškas Senamiesčio „genas“. Net ir dabar kalbant apie tuos laikus, užplūsta išties nepaprasti jausmai. Tie metai mano gyvenime buvo vieni ryškiausių. Žinoma, pilkųjų daugiabučių fone gyvenau iki pat to laiko, kai sutikau savo gyvenimo žmogų, bet, kaip mama sakydavo, nuo paauglystės namo grįždavau tik pernakvoti.

Be abejo, turiu paminėti ir savo nepaprastus tėvus, kurių dėka esu toks, koks esu, su visais savo pliusais ir minusais. Būtent mamos dėka savo gyvenime atradau muziką. Nuo mažumės klausydavau mamos vinilinių plokštelių ir kompaktinių diskų, o muzikos kolekcija buvo išties nemaža ir labai įvairi. Tiesa, tenka tik apgailestauti, jog nemažai vinilo teko ir išmesti, nes dalį jų tiesiog sudraskiau, įsivaizduodamas, jog esu pasaulinio lygio didžėjus. Džiaugiuosi, jog tėvai manimi tikėjo ir leido pačiam suvokti, ko noriu iš gyvenimo. Net ir tais atvejais, kai stovėdavau kokiame nors Europos greitkelio kelkraštyje iškėlęs nykštį ir laukdavau kelio dievo. Būtent tėvai buvo tie, kurie visuomet mane palaikydavo, nors ir teko klysti, klupti, stotis ir vėl eiti.

Kalbant apie tai, ką norėjau nuveikti po mokslų, galiu tik pripažinti, kad operatoriumi tapti tikrai niekada neplanavau. Nuo mažų dienų žinojau, jog savo gyvenimą sieju su menu. Tačiau kur visa tai mane nuves, nebuvau tikras. Svajojau apie architektūros ar interjero dizaino mokslus. Bet gyvenimas į rankas įdavė vaizdo kamerą, dėl ko galiu būti dėtingas tik likimui ar pačiam Dievui. Esu išties labai patenkintas tuo, ką darau. Nes galiu išgyventi ne tik džiugias kadro herojų akimirkas, bet ir nubraukti vieną kitą ašarą, kad ir kaip tai nevyriškai ar banaliai nuskambėtų.

Grojai  grupėje Karma būgnais. Nepasiilgsti muzikos?

Muzika iš mano gyvenimo niekada nebuvo pasitraukusi ir, tikiuosi, niekada nepasitrauks. Per savo muzikanto kelią grojau ne su viena grupe. Vienos iš jų pasiekė tikrai nemažai ir tada išsibarstė, kitos groja iki šiol. Tiesa, reikia pripažinti, kad būgnų lazdeles į rankas paimtu labai retai. Nors nuo scenos nulipau jau prieš daugiau nei ketverius metus, būgnų parduoti nebuvo net minties. Tiesiog šis instrumentas primena man tą laikotarpį, kai savo gyvenime sutikau išties nepaprastų žmonių. Kai teko stovėti vienoje scenoje su gerai žinomais tiek Lietuvos, tiek užsienio atlikėjais. Groti grupėse buvo nepaprasta patirtis visam gyvenimui. Tiek išties nelengvas darbas studijoje, tiek paskutinio prakaito lašo atidavimas didžiausiose Lietuvos scenose teikė neapsakomą malonumą. Bet ar galėčiau teigti, kad niekada nebeužlipsiu ant scenos? Nežinau, dabar prioritetai gyvenime yra kiti. Galiu tik padėkoti kiekvienam iš tų muzikantų, su kuriais teko dirbti, jie visi buvo nuostabūs. 

Turi žavią žmoną, butą Vilniuje. Ko dar norėtum iš gyvenimo? Kaip save įsivaizduoji po dešimties metų?

Taip, gyvenime jau dabar turiu labai daug, tačiau nuosavas būstas, automobilis ir mylimas žmogus šalia nėra mano galutinis viso gyvenimo planas, kurį susistatai į lentynas ir kartais nupūsti dulkes. Labiausiai iš gyvenimo tikiuosi neprarasti to, ką jau dabar turiu. O su norais reikia būti atsargiam, kartais tie norai prasilenkia su sveiku protu.

Kas bus po dešimties metų? Negalėčiau net spėlioti. Norėčiau po dešimties metų būtį tiesiog geresnis vyras savo žmonai, geresnis sūnus savo tėvams, geresnis bičiulis savo draugams ir tiesiog būti kam nors reikalingas.

Klausinėjo Andrius Navickas