Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė apžvelgia spalio parodas Vilniuje ir kelia klausimus apie varžytuves mene bei vienos meno rūšies galimybes. Toliau – feministinės menininkių grupės intervencija į ramų Neringos gyvenimą bei fluxus Lietuvoje ir pasaulyje.

Eglė Butkutė. Ant žiedų. 2014. Tomo Ivanausko nuotr.

Ar galimi meno konkursai? Ar mene įmanomos varžybos? Blaiviai mąstant – ne, nes neįmanoma suformuluoti bendrų vertinimo kriterijų, o sprendimai paprastai būna gana subjektyvūs. Nepaisant to, konkursai vyksta kaip neišvengiama meno ir rinkos kontakto dalis. Jie atveria meno duris plačiajai visuomenei ir sukuria iliuziją, kad ir žiūrovas aktyviai dalyvauja procese. Nuo 2009 m. organizuojamas konkursinis projektas „Jaunojo tapytojo prizas“ vyksta ir šiemet: rugsėjo 24–spalio 19 d. Šiuolaikinio meno centre eksponuojama atrankinė jaunųjų kūrėjų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos darbų paroda, kur pamatysite „Jaunojo tapytojo prizo“ 2014 metų menininkus bei ankstesnių laureatus. Su šių metų finalininkų darbais bus galima susipažinti spalio pabaigoje Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2). Apdovanojimai bus paskelbti ten pat spalio 24 d. 18:00 val.

Ir kokia gi ta jaunoji tapyba? Tiesą sakant, gerokai monotoniška ir normatyvinė. Paveikslas po paveikslo kartojasi visų ūmai pamiltas figūratyvas, lygiai nudailinti dažų sluoksniai ir sintetinis koloritas. Jaunieji, kuriems aiškiai patinka neigti mokytojų dėstytas ekspresionistines tiesas, mano, kad sąvokai „geras kūrinys“ būtinas įmantrus, (pageidautina) siurrealistinis siužetas. Kažkas spalvinga ir paslaptinga. Šioje vyraujančioje nugludintų fantazijų įvairovėje išskirtiniais tampa ekspresionistinės tapybos pasitaškymai. Pavyzdys – Eglės Butkutės paveikslai, kurie traukia nuo plastiko spalvų ir formų pavargusį žvilgsnį, o sportuojantis berniukas netyčia virsta Nukryžiuotuoju. Neneigčiau jaunosios kartos sintetizmo, jei jis būtų ambicingesnis ir būtų įmanoma apčiuopti jo teiginius, jau nekalbant apie įvairesnę tapybos kaip meno rūšies refleksiją. „Šis projektas orientuotas į visų sričių menininkus iki 30 m., turinčius (ar beįgyjančius) meninį išsilavinimą“, – teigiama projekto tinklalapyje www.ypp.lt. Tačiau tų kitų sričių menininkų beveik nėra, galbūt todėl paroda tokia vienarūšė ir sekli.

Zenonas Varnauskas. Moteris su skrybėle

Todėl jeigu reikėtų kam nors skirti prizą už gerą tapybą, rinkčiausi Zenoną Varnauską (1923–2010), kurio guašu ir tempera nutapyti paveikslai iki spalio 18 d. eksponuojami „Titanike“ (kuratorė Rasa Andriušytė-Žukienė). Beveik nematęs savo mėgstamų postimpresionistų, modernistų originalų, jis nuolat eksperimentavo. Nors koloristika ir turinys gana tipiški jo bendraamžių kūrybai, šaknimis siekiančiai Kauno meno mokyklos ir École de Paris tradiciją, bet pati tapymo plastika pribloškia aktualumu ir laisve, kurios taip stinga jauniesiems tapytojams.

Tarptautinė scenografijos studentų paroda. Ekspozicijos fragmentas. Justo Eidimto nuotr.

Tai, kad žanrinės parodos yra uždaros apytakos organizmai, akivaizdu ne tik „Jaunojo tapytojo prizo“ ekspozicijoje, bet ir Tarptautinėje scenografijos studentų parodoje, skirtoje Lietuvos scenografijos mokyklos 85-rių metų sukakčiai (atidaryta spalio 1 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, II aukšte). Be VDA scenografijos studentų čia pakviesti ir jų kolegos iš Prahos ir Poznanės. Gausybė maketų dėžučių ir pigios butaforijos, skirtos prožektorių šviesai ir scenai, o ne baltam kubui, tikrai nekelia ūpo, o verčia su nostalgija prisiminti kur kas įspūdingesnes sovietmečiu rengtas Baltijos šalių scenografijos trienales, kai teatras klestėjo, o scenografai karštligiškai ieškojo trimatės tapybos ar skulptūros jungčių. Tai būdavo efektingos, išskirtinės parodos, o ne perkrauto sandėlio ekspozicijos, kaip šįsyk „Titanike“.

Iš parodos „VELtinys jaunai ir nerūpestingai“.  Raminta Beržanskytė, 2014

Tapytojams ir scenografams pavyzdžiu, kaip galima kūrybingai elgtis su medžiaga ir nepaisyti žanro dėsnių, galėtų būti spalio 2–11 d. veikianti paroda „VELtinys jaunai ir nerūpestingai“ (VDA tekstilės galerija „Artifex“). Tai tekstilės studentų 2013–2014 m. vasaros praktikų metu Bieliškių kaime esančioje Kęstučio ir Violetos Vilučių sodyboje iš vietinės ten auginamų avių vilnos atlikti darbai. Jie išsaugoję grubią sunkiai apvaldomos vilnos faktūrą. Koncepciją ir menamą funkciją jungiantys masyvūs objektai dvelkia archaika arba Mindaugo Navako, o gal ir Josepho Beuyso estetika.

Cooltūristės. Pogrindžio antropologija. 2013

Bet eikime toliau ir nusileiskime į ankštą Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus rūsį, kur spalio 1–21 d. galima pamatyti pernai rugpjūčio mėn. menininkių grupės „Cooltūristės“ Nidos meno kolonijos „Kritinio turizmo rezidencijoje“ sukurtą projektą, skirtą neregimam Neringos užribiui („Cooltūristės. Pogrindžio antropologija“). Šįkart feministinei grupuotei rūpi ne įtvirtinti feministinę ideologiją, o švelniai prisiliesti prie visuotino pajūrio fenomeno – žiūrovas kviečiamas vojeristinei ekskursijai po Nidos, Preilos, Pervalkos ir kt. rūselius ir sandėliukus, kuriuose vasarą glaudžiasi vietos gyventojai, bandydami iš savo tikrųjų būstų nuomos šiek tiek užsidirbti sezono metu. Nors šis eksperimentas pareikalavo nemažai komunikacijos ir gudrumo, jis nėra „kultūristiškai“ radikalus. Greičiau nuosaikus: jis mena prieš kokį dešimtmetį ar daugiau lietuvių menininkų puoselėtą antropologinę tradiciją ar marginalijų analizę, dažniausiai apsiribojusią dokumentacija. Kartu prisimenamas ir sovietmetis: pogrindžio nuotraukos eksponuojamos kaip apšviesti pano, kokiais anuomet buvo populiaru puošti viešus interjerus.

Anykščių hepeningų festivalis, Ažuožeriai. 1988 m. Arvydo Baltrūno instaliacija (Iš Arvydo Baltrūno asmeninio archyvo)

Paskutinė stotelė – paroda „Fluxus + Fluxus“ Jono Meko vizualiųjų menų centre (rugsėjo 23–gruodžio 19 d., kuratorius Kęstutis Šapoka). Joje sujungtas klasikinis Niujorko fluxus ir lietuviški fluxus reiškiniai. Su amerikietišku fluxus, regis, jau viskas aišku. Tiesa, parodoje kažkodėl itin daug Yoko Ono ir Johno Lennono. Apskritai daug kas čia pažįstama. Tačiau yra ir kai ko nematyto. Tarkim, Vyto Landsbergio ant mažo lapelio kaligrafiškai surašytas fluxus kūrinys. Lietuviškąją ekspozicijos dalį sudaro kelių 1988–1996 m. vykusių festivalių ar akcijų video ir foto dokumentacija bei keletas artefaktų. Kuratorius drąsiai vadina tai fluxus idėjų įtaka, nors „PostArs“ ar „Žalio lapo“ veikla tuo metu nebuvo taip įvardijama. Tikslinama meno istorija? Į dienos šviesą ištrauktas daug kam negirdėtas jaunųjų kompozitorių organizuotas Anykščių festivalis ar radikaliu kairuoliu tapusio Redo Diržio surežisuoti renginiai Alytuje. Įspūdis dvejopas: nepalieka jausmas, kad kai kurių reiškinių nežinojome dėsningai – po fluxus vėliava nesunku paslėpti ir abejotinus efektus.

Tokie jausmai ir mintys gali lydėti vaikštant po lapais nubertas Vilniaus gatves. Linkiu suskubti į parodas, kurios netrukus baigsis, kaip ir ruduo.