Jau kuris laikas neatsikratau įspūdžio, kad kurdami valstybę mes vis kopijuojame kitų gyvenimus, neišgyvendami patys savęs. Regis, kuriame savo valstybę aklai nusirašinėdami nuo kitų – neva geresnių už mus. Matėte, kaip vaikai nesusimąstydami mėgdžioja klasės lyderius? Panašiai elgiamės ir mes.

Todėl ir judam pagal kažkokį keistą, iš įvairių skutelių sudėliotą, dažnai prieštaringą valstybės ateities scenarijų, kuriame nebelieka nieko savito, nieko lietuviško, dėl ko nesinorėtų krautis lagaminų ir vykti į užsienį – pas tuos geresnius, gražesnius, turtingesnius, kuriuos mėgdžiojame.

Nors buvo laikai, kai buvome įdomūs ir sau, ir kitiems, kai mūsų nemokė nepraleisti progų patylėti, žavėjosi mūsų dainuojančia revoliucija, dvasiniu pakilimu, romantišku pasiryžimu saugoti savo gamtą, kultūrą, kalbą, tradicijas (jau pamiršom, kad tarp Sąjūdžio lyderių buvo žymiai daugiau filosofų, poetų, muzikų, aktorių, dvasininkų nei praktinių profesijų atstovų). Prieš ketvirtį amžiaus ne vienas Vakarų lyderis atvirai sakė: jūs dar išlaikėte tai, ką mes jau praradome. Tačiau dabar, regis, norinčiųjų mokytis iš mūsų Europoje nebeliko.

Nes patys labai greitai pamiršome, iš ko kilo Tautos sąjūdis – gamtosaugos, paveldosaugos, savos istorijos pažinimo ir savęs suvokimo. Šiandien visa tai jau tapo politiniu marginalumu, tamsuoliškumu ar net piktybiškumu, neva trukdančiu Lietuvai veržtis į ateitį, kurios scenarijus rašo gudresni už mus.

Šalin paveldosaugos apribojimus, trukdančius Lietuvos proveržį į XXI amžių! - nuolat šaukia įtakingieji statybinių korporacijų prezidentai. Šalin tuos kvailus gamtosauginius suvaržymus, tuos žaliuosius Kremliaus agentus, trukdančius investicijoms! - grėsmingai grūmoja branduolinės energetikos lobistai ar kokio iškastinio kuro, nešančio greitus milijardus, atstovai. Ir mūsų politikai nuolankiai linkčioja – koks moksleivis nori tapti pašiepiamu provincialu, nesusivokiančiu, kaip patekti į klasės elito gretas?

Tai, kas, regis, buvo akivaizdu Atgimimo laikotarpiu, šiandien kelia esminį klausimą: ar atsilikėlių, geriausiu atveju - vidutiniokų tauta gali turėti kažkokį savo ypatingą chrakterį, kurį kažkada taip gražiai aprašė filosofas Juozas Girnius („dviem pagrindiniais simboliais lietuvių tauta liudija savo dvasinį charakterį – Rūpintojėliu ir Vytimi“) ir kuriuo didžiavomės Sąjūdžio pakilimo laikais? Kažką kitoniško - saugotino, brangintino, be kurio tautos šaknys paprasčiausiai nuvys, tautos dvasia užges? Ar Lietuva gali turėti savo ateities scenarijų, ar pasmerkta tik mėgdžioti kitus, ištirpti kitų, didesniųjų, turtingesniųjų sprendimuose?

Akivaizdžiai matyti, kad mūsų politiniai lyderiai neturi atsakymų į šiuos klausimus, netgi bijo juos garsiai ištarti, todėl paprasčiausiai susipainioja tarp tikslų bei priemonių ir pradeda tikėti, jog šiame pragmatiškame XXI amžiuje belieka tik finansiniai modeliai, modernios technologijos ir kuo greitesnis individo instinktų išlaisvinimas, greitai atgyvenusius tautinių valstybių pavadinimus (Vokietija, Izraelis, Anglija, Latvija, Lietuva ir pan.) pakeisantys į modernius, tokius kaip, tarkim, MP 6 valstybė, Universalios santuokos valstybė arba, pvz., Eurosąjunga, Dolerio jungtinės valstijos ar Juanio liaudies respublika.

Kadangi bent per artimiausią tūkstantmetį tokiam esmingam valstybių kitimui lyg ir nėra rimtų prielaidų, todėl ir Lietuvos ateities scenarijai, regis, turėtų būti kuriami ne kopijuojant kitų valstybių energetinius modelius, ne varžantis su kaimynais dėl ekonominių ar socialinių rodiklių (pvz., Lietuvos konservatorių lyderis kažkodėl nuolat kviečia lietuvį romantiką, anot J. Girniaus, žūtbūt įveikti pragmatišką estą ekonominėse varžytuvėse), bet pirmiausia pagal šimtmečius susiklosčiusią lietuvio pasaulėjautą. Tik tuomet Lietuvoje lietuvis jausis tikrai namuose, nesvarbu, kad finansiškai gyvens ir ne taip gerai kaip amerikietis, vokietis ar anglas (pasaulines apklausas rengiančios agentūros pabrėžia, kad finansinė padėtis yra nors ir svarbus, bet tik vienas iš gyvenimo gerumą nusakančių rodiklių).  

Lietuva – žalia valstybė su nepažeista gamta, - taip skelbiamės pasauliui, viliodami čia turistus. Lietuva geriausiai pasaulyje saugoja miškus – giriasi mūsų miškininkai. Ir nepaisant, ar tai tiesa, akivaizdu, jog žinome bent vieną aiškią kryptį, pagal kurią turi vystytis mūsų valstybė, saugodama lietuvišką tapatumą.

Net valdžiai nekyla abejonių, kad gamta yra neatsiejama nuo lietuvio savimonės, ir kad tai nėra pasenusi tiesa, atspindėta  XVIII–XX amžių literatūros, dailės ar muzikos kūriniuose. Kad tai gyva ir šiandien, galėjome įsitikinti 2007 m. daugiatūkstantine protesto parašų akcija prieš smėlio kasimą jūroje netoli Kuršių nerijos, 2008 m. referendumu, atmetusiu naujos atominės elektrinės statybą, 2012 m. žemaičių sukilimu prieš skalūnų angliavandenilių žvalgybą jų kiemuose ar šiųmetiniu vilniečių kultūrininkų pasipriešinimu prieš mero A. Zuoko (to paties, kuris iš savo partijos suvažiavimo išnešė Rūpintojėlį kaip lietuvišką atgyveną) medžių kirtimus vis dar žaliausioje Europos sostinėje – Vilniuje.

Kad tai lietuviui itin svarbu, nuolat primena žalia spalva valstybės vėliavoje ar mūsų nacionalinių sporto rinktinių aprangoje.

Žalioji Lietuva ne tik įvaizdžiuose, bet ir energetikos, mokslo, švietimo srityse taptų patrauklesnė ne tik patiems lietuviams, bet ir visiems pasaulio gyventojams – dėl nelauktai greito Arkties ledyno tirpsmo (mažėjantis ledynas keičia net Žemės gravitaciją) ir kitų problemų, atsiradusių nepaliaujamai plintant žmonių skaičiui ir vartotojiškai gyvensenai, ekologija neišvengiamai labai greitai taps visuotine problema Nr.1, Nr.2 ir Nr.3.

Todėl, jei tikrai tikėtume NASA duomenimis dėl gana greito pasaulinio jūros lygio kilimo, tai kalbėtume ir mąstytume ne apie daug milijonų kainuosiantį tiltą į Kuršių neriją, ne apie niekam nereikalingą Nidos oro uostą, o apie tai, kaip apskritai apsaugoti Kuršių neriją, siaurą smėlio ruožą tarp vandenų, nuo nuskendimo.  

Jei tikėtume Tarptautine energetikos agentūra, skelbiančia, kad per artimiausius keliasdešimt metų saulės energija taps pagrindiniu, pigiausiu (ir pridurčiau – švariausiu) elektros šaltiniu, mestume visus tuos neišmintingus politinius stumdymusis dėl mažai, juolab žaliai valstybei nereikalingo svetimkūnio monstro – atominės elektrinės, ir visas savo mokslines bei finansines galimybes skirtume „žaliosios“ energetikos krypčiai (būtent lietuviai yra išradę veiksmingiausiai saulės energiją akumuliuojančius fotoelementus). Juolab kad „žalioji“ energetika labai dera ir prie kito lietuviško charakterio bruožo - noro savo ūkelį tvarkytis pačiam, be nurodymų iš viršaus. Jei įstatymais, mokesčiais ir draudimais nepririštume lietuvio prie centralizuotos energetinės sistemos (o taip neišvengiamai nutiktų pasistačius naują atominę jėgainę jau vien dėl jos statybų ir uždarymo kaštų apmokėjimo), jis labai greitai išmoktų apsirūpinti energija savarankiškai. O kuo daugiau valstybėje bus nepriklausomų energijos šaltinių, tuo pati valstybė energetiškai mažiau priklausys nuo Rusijos ar kitos kokios šalies. Pagaliau tuo mažesnės bus ir energijos kainos.

Jei tikėtume Jungtinių Tautų Organizacijos perspėjimais, kad beveik 1 mlrd. pasaulio gyventojų kenčia dėl švaraus gėlo vandens trūkumo, jei tikėtume geriausių Lietuvos mokslininkų atlikta studija ir įspėjimais (kuriuos visai neseniai savo tyrimais patvirtino ir Vokietijos Aplinkos apsaugos agentūra bei Europos Komisijos tyrimas), kad hidraulinis ardymas, reikalingas skalūnų  angliavandenilių išgavimui, turi įtakos vandens kokybei ir gali sukelti nedidelius žemės drebėjimus, tai nedelsiant nušalintume Vyriausybę, neseniai nutarusią, kad hidraulinio ardymo darbai Žemaitijoje galės vykti be jokio poveikio aplinkai. Ir be jokio apčiuopiamo pelno valstybei - tiesiog dėl bendros mados. 

Jeigu tikėtume Sąjūdžio laikais labai populiaria mūsų diplomato ir poeto Oskaro Milašiaus pranašyste apie ateities Lietuvą kaip Šiaurės Atėnus, tai grįžtume prie Sąjūdžio ištakų – gamtosaugos, paveldosaugos, kultūros ir menų viršenybės. Ne nusirašinėtume savo ateities scenarijus nuo kitų, o susitelkę veiktume pagal savo pačių dvasinį charakterį.

Jeigu tikėtume, kad galime gyventi tikrai savo gyvenimą, o ne vien bėgti nuo grėsmių ar stengtis ką nors pavyti ir pralenkti...