Lietuvos futbolo rinktinę lydi „istorinių šansų“ krūvis. Nepaisant to, kad mūsų šalies komanda niekada nepateko į finalinius Europos ar pasaulio čempionatų etapus, optimizmo pliūpsnių būta: pavyzdžiui, po įspūdingų lygiųjų 1–1 su pasaulio vicečempione Vokietija ir iškart sekusios pergalės 1–0 prieš Škotiją atrodė, kad 2004 metų Senojo žemyno pirmenybės gali tapti istorinėmis. Tačiau po to sekė triuškinanti nesėkmė 0–3 prieš Islandiją, o į čempionatą galiausiai pateko ne lietuviai, o sensaciją kitoje grupėje pateikę latviai.

Nereikia žvalgytis ir taip toli: po 2014 metų pasaulio čempionato atrankos turnyro burtų, kurie lietuvius suvedė su mažiau tituluotomis Graikija, Bosnija ir Hercegovina, Slovakija, Latvija ir Lichtenšteinu, prabilta, kad tokioje kompanijoje užimti antrą vietą tikrai įmanoma. Bet viskas baigėsi įgyvendinus tik minimalų tikslą pranokti Latviją ir Lichtenšteiną.

Visgi šis Europos čempionato atrankos turnyras kitoks. Tą lemia ne vien sąlyginai palanki grupė – Anglija, Slovėnija, Estija, San Marinas, Šveicarija, – bet ir pasikeitusios finalinio etapo taisyklės. 2016 metais Prancūzijoje žais nebe 16, o 24 stipriausios žemyno rinktinės. Tai reiškia, kad norint patekti į pirmenybes lietuviams reikia grupėje užimti vieną iš pirmųjų dviejų vietų, kurios garantuoja automatinį kelialapį, arba – ko nebuvo anksčiau – bent trečią poziciją, kuri suteiks šansą atkrintamosiose varžybose įveikti dar vieną oponentą.

Sakysite, kad ir trečia vieta mums istoriškai praktiškai nepasiekiama? Ir būsite teisūs: ją paskutinį kartą užėmėme dar 1998 metų pasaulio čempionato atrankoje, kuomet Vilniuje patirtas dramatiškas pralaimėjimas Airijai palaidojo viltis atsidurti per žingsnį nuo pasaulio futbolo elito. Vėliau likdavome arba ketvirtoje, arba penktoje vietoje grupėje – netgi išgirto portugalo trenerio Jose Couceiro laikais.
Visgi šį turime rinktinę, kuri gali bent iš dalies priminti rezultatyviu futbolu išsiskyrus Couceiro laikus. Minėtą ir dabartinį laikotarpį sieja viena aplinkybė: rinktinėje turime futbolininkus, kurie daug ir sėkmingai rungtyniauja įvairių šalių klubuose.
Tokių ryškių žvaigždžių kaip tuomet – komandą į priekį vedė Deividas Šemberas iš Maskvos CSKA, Marius Stankevičius iš Ispanijos ir Italijos elitinių klubų, pastarojoje šalyje taip pat žaidęs Tomas Danilevičius – ko gero, neturime.

Bet vartininkas Giedrius Arlauskis sėkmingai rungtyniauja Europos taurių turnyruose Bukarešto „Steaua“ sudėtyje, Vytautas Andriuškevičius pralaužė duris į aukščiausią Nyderlandų divizioną, Arvydas Novikovas bando laimę aukštos klasės antroje pagal pajėgumą Vokietijos lygoje, Fedoras Černychas tampa Lenkijos čempionato atakų lyderiu, o Lukas Spalvis (tiesa, besigydantis sunkią traumą) – žvaigžde Danijoje. Greta jų mažiau žinomus marškinėlius vilkintys, bet, svarbiausia, gerame lygyje daug žaidžiantys Deivydas Matulevičius iš Rumunijos „Pandurii“, Izraelio ekipoms atstovaujantys Mindaugas Panka, Mindaugas Kalonas, Tadas Kijanskas, aukštyn iš dugno kylančio Glazgo „Rangers“ gynėjas Marius Žaliūkas ir kiti.

Panašu, kad futbolo talentų, gimusių sudėtingais pirmaisiais nepriklausomybės metais, stokos problema pagaliau sprendžiasi ateinant perspektyviam ir augti norinčiam jaunimui. Kartu tai proga paneigti stereotipus ir įrodyti, kad Lietuvos futbolas reprezentuoja šalį garsiau ir geriau nei daug kam atrodo.

Norint svajoti apie „naują istorinį šansą“ praktinius žingsnius reikia žengti jau dabar. Ketvirtadienį ir sekmadienį Lietuva namie priims du pagrindinius konkurentus dėl trečiosios vietos grupėje – Estiją ir Slovėniją. Manant, kad galingas sudėtis turinti Anglija ir Šveicarija pasidalins pirmąsias dvi pozicijas, telieka viltis griebtis trečiojo šiaudo. Ir tai įmanoma: estai pirmajame mače jau įveikė slovėnus, tad šiandien nugalėdami kaimyninę šalį atsidurtume puikioje pozicijoje. Juo labiau, kad tai suteiks papildomą impulsą sekmadienio dvikovai su slovėnais – abi jos turės lemtingą įtaką galutinėms pozicijoms turnyrinėje lentelėje.

Tad futbolininkai savo užduotį turi, o mums, sirgaliams, telieka įgyvendinti savo dalį – aklinai užpildyti Lietuvos futbolo federacijos stadioną Vilniuje ir parodyti, kad Lietuva myli futbolą bei savo rinktinę. Gal tūkstančiai aistruolių ir dešimtys žurnalistų iš užsienio – toks kiekis svečių per sporto renginius Lietuvoje nutinka itin retai – tai taps paskata politikams išspręsti ir nacionalinio stadiono problemą?