Justinas Sajauskas. Neužmirštami Suvalkijos vardai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Kai tau tėra tik šiek tiek daugiau metų nei atkurtai Lietuvos Nepriklausomybei, kai sovietinė simbolika tave pasiekė iš vadovėlių ir muziejų, o žmonių, gynusių laisvę, karta žuvo dar prieš gimstant tavo tėvams, bandydama prabilti apie partizaninį karą, pajunti, kad trūksta žodžių. Tai tema, kurioje negali likti be pozicijos, kuri įpareigoja rinktis: arba laisvę ir pasiaukojimą, arba konformizmą, nuo kurio ir iki išdavystės netoli. Skirtumas tik toks, kad kol kas tavo pasirinkimai tekstiniai, o kitų tekstuose šie pasirinkimai surankioti iš gyvenimo. Šią vasarą knygynuose pasirodė Justino Sajausko miniatiūrų romanas „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Apie autorių

Justinas Sajauskas (g. 1944) – buvęs tremtinys, grįžęs į Lietuvą mokėsi Marijampolėje, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ėmėsi fiksuoti partizaninio karo istoriją. Kartu su Aldona Vilutiene išleido Tauro apygardos partizanų vardyną „Ištark mano vardą“ (1999, leidykla „Džiugas“), su broliu Stanislovu – albumą „Marijampolė: partizaninis karas“ (2012, „Naujasis lankas“). Nuo 2000 m. dirbo Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje. 2001 m. išleido miniatiūrų romaną „Suvalkijos geografija“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), apie kurį literatūrologas Virginijus Gasiliūnas rašė: „Tai išsamiausias pokario vaizdas, kokį yra tekę išvyst skaitant tekstą. Be kita ko, mano supratimu, pasirinkta pasakojimo strategija – optimaliausia norint perteikt, kas tuolaik dėjos.“

Po knygos pasirodymo jos autorių pasiekė skaitytojų atsiliepimai, patikslinti minimi faktai, atsirado naujų pasakojimų, todėl knyga buvo papildyta, perrašyta ir išleista nauju pavadinimu – „Neužmirštami Suvalkijos vardai“.

Apie knygą

Romanas išlaikė „Suvalkijos geografijos“ struktūrą, knygą sudaro penki skyriai: Centras, Rytai, Pietūs, Vakarai, Šiaurė. Kiekviename skyriuje pateikiama po kelias dešimtis miniatiūrų, pavadintų vietovių, kuriose vyksta veiksmas, pavadinimu. Nors kiekvienoje atskiroje miniatiūroje užfiksuota po mažą istoriją, žodis „romanas“ tarsi įpareigoja knygą skaityti kaip visumą. Miniatiūrų blokus sieja tie patys personažai, dažnai viename puslapyje iškilmingai duodantys partizano priesaiką, o jau kitame – pakertami mirties. Partizaninis karas knygoje tampa ir pagrindiniu veikėju, ir siužeto linija.

Sajausko „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ atsiduria kažkur tarp. Tai nebėra autentiški partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimai „Daugel krito sūnų“, Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“ ar partizanų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ir Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščiai. Nors surinktos istorijos paremtos tikrais įvykiais, tekste aprašomus nutikimus ir jų užrašymą skiria keli dešimtmečiai, prisimenantieji dažnai pasakoja ne savo, o Anapilin išėjusių asmenų patirtis. Kita vertus, tai nėra ir Roberto Keturakio idealusis Gimnazistas iš romano „Kulka Dievo širdy“, Antano Šileikos holivudinį veiksmo filmų veikėją primenantis Lukas iš „Pogrindžio“ ir tikrai ne Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“. Veikėjų gyvumu, žmogiškumu, ironišku žvilgsniu į pokario absurdą knygos nuotaika artimiausia Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimams“, tik Granausko partizanai lieka ten, į juos žvelgiama kaime likusių žmonių akimis, o Sajauskas su partizanais keliauja į pačias sudėtingiausias situacijas:

„Naujai apgyvendintoje tremtinio ūkėje užspeitę porą Sasnavos aktyvistų, partizanai varosi juos laukan. Vienas miškinių – įkliuvusio stribo Andriukaičio vaikystės draugas. Kol rado nuošalesnį kampą, draugai šnektelėjo.

- Vytai, aš tave turiu nušauti, – pranešė vienas draugas kitam.“ (p. 69)

Sajausko veikėjai karo aplinkybėmis sprendžia tiek kasdienes problemas (kur gauti maisto, aprangos, poilsio), tiek susiduria su būties trapumo suvokimu:

„Leimontas tapo partizanu ne tiek savo valia, kiek artimųjų prikalbintas.

Pasakoja dukterėčia:

- Buvo sekmadienio rytas. Parjojo iš miško po priesaikos, atsisėdo ant suolo ir sako: „dabar man atrodo, kad manęs kaip ir nėra.“

Dar ne tiesa, bet jau ir ne melas.“ (p. 56)

Miniatiūros parašytos itin turtinga, vaizdinga kalba. Viename interviu autorius minėjo, jog išgirstų pasakojimų nesistengė daug keisti, paliko ir pačiam iki tol negirdėtų žodžių (pavyzdžiui, „užsvityti“, „trofeičikas“, „sudrėbtinė“). Pasak rašytojo, tik paskutinis sakinys, kuris dažniausiai apibendrina miniatiūrą, yra jo paties.

Apie knygos poveikį

Pažįstu žmonių, kurie knygą perskaitė per naktį – puolė stačia galvą į tekstą ir nebeatsiplėšė, kol neužvertė paskutinio puslapio. Man karo koncentratas pasirodė per stiprus – istorijas skaičiau lėtai, po truputį, bet po Granausko tai buvo vienintelė knyga apie partizaninį karą, kuri neerzino (veikėjai gyvi, nešabloniški, nėra perspausto psichologizmo, neradau faktinių iškraipymų, tekstas gerai suvaldytas, struktūruotas). Autoriui pavyko įvardyti pokarį. Esu tikra, kad prie šių miniatiūrų sugrįšiu, kaip grįžtama prie visų gerų tekstų.