Šių metų spalio pradžioje vyko XXV-asis tarptautinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, esame skelbę informaciją apie Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijų laureatus. Norėjosi perteikti pačią nuotaiką. Tad šis tekstukas – iš tos nuotaikos ir apie ją.

Į gatves sukrinta keista šviesa. Ant jos, kartais pasūkuriuodami, leidžiasi lapai. Daug lapų. Daug rudens. Vaikštinėjame pirmyn–atgal. Mūsų šešėliai vos spėja iš paskos. Dideli ir maži.

Mažieji vaikosi saulės kiškučius, atšokančius nuo pravažiuojančių automobilių. Liuoksi tie kiškučiai nelogiškai, tarsi kas skaitytų dadaistinį tekstą, pramaišiui įterpdamas šį tą iš Maironio. Donelaičio ir Radausko.

Beje, šiomis dienomis teko matyti nemažai fontanų. Keistoji šviesa juose maudosi, ir antraip – šis miestelis tarsi didelis šviesos fontanas, kuriuo žavimės, vis dar negalėdami patikėti, kad tai – mūsų gyvenimas.

Manau, kad tai dėl spindulių kritimo kampo. Ir vandens kritimo.

Žinai, čia yra upė. Didelė upė, kuri kažkodėl teka ne ton pusėn. Atrodytų, kad ji atiteka iš jūrų marių vandenynų ir kažkur pro šiuos namus neria gilyn į sąžalynus miškus girias. Sutinku, keistai atrodo.

Jau daug metų kiekvieną rudenį čia atvykstame nešini prirašytais popieriais. Gal ne visi jie itin blizgūs, gal kiek paglamžyti, tačiau jie – tie primarginti lapai – tik duoklė rudeniui, dešimtinė, šimtinė, tūkstantinė...

Visa kita – susitikimas. Kai po ilgesnio laiko į vieną svarbiausių susirinkimų iš įvairių kraštų atvyksta gentainiai. Kalbantys skirtingomis kalbomis. Vėl ir vėl planuojantys Babilono atstatymą. Puikiai nujaučiantys, kuo tai baigsis. Ir ši nuojauta vienija visus.

Ir dar ta šviesa... Bėganti veidais, lydinti kiekvieną mostą, pasakytą žodį. Jaukiai spragsi fotografuojantys aparatai. Tarsi kas būtų įkūręs židinį. Vakarėjant gera į jį žvelgti.

Gatvėse įsižiebia žibintai. Dienos srautai įteka į tamsą. Ir dabar jau nebesvarbu, kurion pusėn teka upė. Po kojom šiugžda beveik nematomi lapai. Visų ir niekieno. Kai kuriuos gali skaityti iš atminties.

Ar pameni, kaip skaitė Sigitas? Ar pameni, kaip skaitė Stasiukas? Ar pameni, kaip skaitė Nijolė? Ar pameni, kaip skaitė Valdas? Pameni, kaip jie skaitė?..

Linkčioju galva. Nors nesvarbus šis atsakymas. Seniai nebesvarbus.

Dabar skaito kiti. Ir su jais kartu skaito Sigitas, skaito Stasiukas, skaito Nijolė, skaito Valdas. Ir klauso. Ir girdi.

Poetinio Druskininkų rudens krašte... Pakrašty. Balsai vinguriuoja rašysenos tėkmėj.

Tarsi raidė „j“. Tarsi upės vingis. Jotvingis.

Jei įdėmiai įsiklausytum, išgirstum skaitant juos visus. Daugiskaita. Jotvingiai. 

Gentis susirinko. Keistos šviesos gentis.