Vyriausioji „Bernardinai.lt“ finansininkė – tai ta stebukladarė, kuri kas mėnesį sugeba sumokėti atlyginimus darbuotojams ir honorarus autoriams. Žinoma, galima į jos pareigas žvelgti ir kitaip – tai žmogus, vis leidžiantis ir leidžiantis mūsų sąskaitos pinigus. Tik jau atrodo kažkiek susikaupė, kai Danguolė prisėda prie kompiuterio, apmoka susikaupusias sąskaitas ir vėl grįžtame prie įprasto neturto.

Esu girdėjęs ne kartą klausimą – ar ne per prabanga „Bernardinai.lt“ turėti etatinę vyr. finansininkę (neapsigaukite dėl pareigybės įvardijimo, kitų finansininkų neturime)? Man, prisipažįstu, prasmingesnis atrodo kitas klausimas – kiek dar Danguolė kęs tokiomis sąlygomis, kai darbo kur kas daugiau nei atlygio? Žinau, kad yra katalikiškų įstaigų, kurios verčiasi be buhalterių. Sėkmės. Tik primenu M. Bulgakovo frazę, kad chaosas prasideda, kai gydytojai moko, o mokytojai gydo.

Svarbu ir tai, kad Danguolė kur kas daugiau nei vyr. finansininkė, ji Bendražygė. Būtent tokia, kokios mums labai reikia.

Pradėkime nuo Tavo žodžių, kuriuos pasakei, sužinojusi, jog būsi prašoma atsakyti į klausimus, kad skaičiuoti Tau lengviau, nei išreikšti viską žodžiais. Kuo skaičiai Tau patrauklūs? Man asmeniškai žodžiai atrodo kur kas aiškesnė sritis nei skaičiai. Pastarieji man atrodo klastingi.

Skaičiai nemeluoja – jei vienas – tai vienas, o jei nulis – tai nulis. Visada lengviau supratau formulių vingrybes negu sakinių stilistiką. Gal todėl, kad tuos pačius žodžius, net tą patį sakinį galima įvairiai perskaityti. Anekdotas net toks yra, kai galima pasakyti: tu geras žmogus, atsiprašau.

O jeigu rimtai tai, matyt, tokia gimiau, tokią mane Dievas sutvėrė, tokios Jam manęs reikėjo.

Gimei Radviliškyje, bet jau daug metų gyveni Vilniuje. Kuris miestas užima daugiau vietos Tavo širdyje?

Iš Radviliškio „pabėgau“ labai anksti, dar net aštuoniolikos nebuvo, mat mokyklą kiek anksčiau lankyti pradėjau. Mama buvo griežta, tai Radviliškyje nedaug ką veikiau – mokykla, namai, na dar kelios draugės, su kuriomis leisdavo mama draugauti... Vilniuje atsivėrė tikrai kiti horizontai – studijos universitete, universiteto dramos teatras. Vien ką reiškė Martyno Mažvydo biblioteka – ten tiesiog gyventi buvo galima. Taigi visos nuostabios smalsaujančios jaunystės galimybės. Ir pirmas darbas Vilniuje, ir tuokiausi Vilniuje, ir pirmas bendras jau šeimos būstas Vilniuje. O ir dabar tam pačioje Vilniaus vietoje gyvenu. Matyt, jau atsakiau į klausimą?

Užauginai du nuostabius vaikus, jau gali pasigirti ir anūku. Tačiau vaikai palieka namus tarsi paukščiai lizdą ir likai su savuoju „sakramentu“ – Lionginu. Kokia jūsų labai gražios bendrystės paslaptis? Ką galėtum pasakyti jauniems žmonėms, kurie tvirtina, kad santuoka tėra antspaudas pase?

Iš tiesų Santuokos sakramentas ir yra ta paslaptis. Buvo toks laikas, kai kūrėsi Lietuvoje šeimos centrai ir būsimieji tokių šeimos centų darbuotojai arba savanoriai lankė kursus, kad galėtų patys vesti paskaitas. Net neatmenu, kas tai pasakė iš tuometinių dėstytojų: Net kepami blynai šeimoje, kuri sukurta sakramento pagrindu, yra Viešpaties palaiminti. Man buvo gražu. Ir iki šiol gražu apie tai galvoti ir tuo tikėti.

Įsipareigoti ir garsiai tai įvardyti, o po to ir „padėti antspaudą“ reikia ryžto. Pasiryžti gyventi su savo žmogumi visą gyvenimą nėra paprasta, kainuoja, bet oi kaip atsiperka. Kuo? Ogi ramybe, kurios šiame pasaulyje taip trūksta. Šeimą galiu apibūdinti kaip uostą, kuriame audros bangos aplaužomos molo. Mūsų šeimoje tas „molas“ yra mūsų tikėjimas ir kasdienis bandymas gyventi žiūrint vienas į kitą „naujomis akimis“.

Su vyru Lionginu. Ričardo Šileikos nuotrauka

Baigei taikomąją matematiką ir kažkodėl ją pritaikai finansininko darbe, o ne kur kitur. Kodėl?

Na štai čia tai visai neromantiška istorija. Pradžia buvo ne iš noro ir meilės, o iš reikalo.

Baigusi VU pradėjau darbuotis tuometėje Centrinėje statistikos valdyboje projektuotoja. Puikiai sekėsi ir darbas pagal specialybę – kūrybinis. Vienas iš smagiausių darbų – Mažvydo bibliotekos modernizavimas.

O paskui pertrauka – auginau vaikus. Nenorėjau jų leisti į darželį, tai darbą teko palikti. Kai jaunesnioji dukra pradėjo eiti pirmon klasėn, teko vėl iš naujo mąstyti – ko čia galiu griebtis. Kurį laiką niekur neradau darbo, tai truko daugiau nei metus. O paskui pasiūlė pabandyti imtis buhalterės darbo vienoje mažoje parduotuvėlėje. Tie, kas siūlė, matyt, manė, kad moku skaičiuoti, ir to gana. Gana nebuvo, pradžia buvo sunki – teko mokytis. Mokslas kainavo. Buvo taip, kad mėnesio atlyginimas buvo mažesnis už įmokas už kursus. Dabar žinau – vertėjo. Po truputį, po truputį ir įsimylėjau savo darbą.

G. Žilio nuotrauka

O kaip Viešpats atvedė į Bernardinus? Žinau, kad pradžioje bijojai viršininko, gal jau šiandien nebeatrodau toks grėsmingas?

Įdomiai atvedė. Pirmą kartą čia dirbti pakvietė Saulena, tačiau rimtai nesvarsčiau. Nors žinojau Bernardinai.lt, skaičiau, ir man jie patiko. Buvau ką tik pabaigusi dirbti Vilniaus arkivyskupijos „Carite“ ir norėjau save išmėginti verslo struktūrose. Po pusmečio per Sauleną tuo metu Bernardinuose vadybininke dirbusi Raimonda paprašė manęs  žvilgtelėti, kaip sekasi tuometinei Bernardinų buhalterei. Išpildžiau šį prašymą, o paskui buvo ir kitas – pasilikti čia dirbti. Šįsyk jau sutikau. Taip jau yra, kad esu linkusi daug svarstyti, priešintis ir tik po ilgų dvejonių imtis naujovių.

Darbo pradžiai teko vienas „bet“, norint pradėti dirbti reikėjo ateiti pokalbiui su vadovu. Tave pasižinojau tik iš televizijos ir radijo laidų. Ten tikrai atrodei gerokai grėsmingesnis ir kandesnis. Net keliai linko einant į tą pokalbį. Jei paklaustum, apie ką kalbėjom, tikrai nepasakyčiau, nes neprisimenu nė žodžio – labai mat jaudinausi. Dabar jau tikrai nebebijau. Bet pagarba išliko tiek tavo talentui, tiek sugebėjimui išlaikyti tą įvairialypį įvairiapusį kolektyvą

Atleisk, bet užduosiu provokuojantį klausimą. Ne kartą teko girdėti finansininkus, sekretorius, kitus pasauliečius sakant, kad darbas įstaigoje, kaip nors susijusioje su Bažnyčia, yra tikėjimo ir kantrybės išbandymas. Kodėl taip yra?

Klausimas į patį dešimtuką. Ne vienus metus darbavausi įstaigose, ypač glaudžiai susijusiose su Bažnyčia. Sunkus klausimas, į kurį net nesinori atsakyti, bet pabandysiu. Visų pirma dirbant tokioje įstaigoje pats turi per didelių lūkesčių. Tikiesi, kad tavo bendradarbiai – tiek vadovai, tiek tam tikra prasme pavaldiniai – bus tokie, kurie nepaslysdami laikosi visų Dešimties Dievo įsakymų. O juk taip nėra. Lūkesčiai būna tokie stiprūs, kad sugebi nepastebėti tų menkų, o kartais ir net piktybinių veiksmų. Kartais pastebi, bet manai, jog pats esi kaltas, nemoki priimti kitaip mastančio ir t.t. Lauki kol tas susipras, susigaudys, susitupės. O žiūrėk, jau per vėlu. Piktžolės gerokai išviešėjusios ir rauti jas tiesiog nebeįmanoma. Tuomet skausmas.

Kita pusė – tai darbas tokioje organizacijoje lyg ir apipintas savanorystės prievolėmis. Darai daug daugiau, negu dirbtum už atlygį. O kai vieną dieną nusprendi, kad atlygis lyg ir per menkas – vadovai nustemba, kad va dabar tau blogai. Painu visa tai. Manau, kad čia susiduria dvi jėgos: žmogaus sąžinės balsas ir naudos troškimas. Šiuos du dalykus bandom priešpriešinti vienas kitam, o reiktų derinti. Čia kalbėjau daugiau apie kantrybės išbandymus. Tikėjimas išbandomas dar labiau. Kiekvieną dieną susiduri su žmogiškomis silpnybėmis tų autoritetų, kurie iš tolo atrodo tiesiog tobuli, kurių įžvalgos žavi netgi tavo bičiulius. O esi tik silpnas žmogus, kartais nei valios pastangų, nei karštos maldos negana, kad širdin sugrįžtų ramybė. Va, tuomet ir sudreba viskas.

Su krikšto sūnumi Nojumi. Vilmos Šileikienės nuotr.

Esi susijusi su Fokoliarų judėjimu. Ar teisingas toks mano teiginys? Jei taip, ką Tau reiškia Fokoliarų judėjimas?

Taip esu šio judėjimo savanorė. Jau keturiolika metų vienokiu ar kitokių būdu jame dalyvauju. Fokoliarų judėjimo įkūrėjos Chiaros Liubich gyvenimas mane žavi. Jos mokėjimas priimti kiekvieną žmogų, jame pastebint geriausias savybes ypač sektinas pavyzdys. Gyventi šio judėjimo dvasingumu mokausi kiekvieną dieną. Kartais sekasi, kartais nelabai. Čia jau spęsti tenka kitiems.

Ne pirmus metus mokaisi italų kalbos – ruošiesi emigruoti?

Tikrai norėčiau gyventi šiltojo klimato Italijoje, bet Lietuva man mielesnė dėl to, kad ji mano gimtinė. Mokytis kalbos – tai dar vienas iššūkis man pačiai. Tenka save priversti daryti namų darbus, tam tikroje srityje pasijusti visišku nuliu. Labai ugdo nuolankumą. Siūlau visiems pabandyti mokytis to, kas nėra itin lengva.

Sako, kad didžiausią stresą darbe turėtų patirti išminuotojai. Tačiau puikiai žinau, jog Tau taip pat streso pakanka, nes tenka kas dieną žiūrėti ten, kur retai būna gerų naujienų – į Bernardinai.lt sąskaitą. Kokių stebuklų padarote, jog, nepaisant visų krizių, Bernardinai.lt išlieka? O gal žinote duonos ir žuvies padauginimo paslaptį?

Pati didžiausia paslaptis – tai mūsų skaitytojai, kurie atėjus sunkiam metui atsiunčią paramą. Atsiunčia tiek, kiek reikia, arba net šiek tiek daugiau. Pernai, kai jau maniau, kad Bernardinai.lt niekaip nebegalės išsilaikyti, kai stresas buvo kiekvienos dienos palydovas, vieną dieną atsidarius sąskaitą pravirkau. Tai buvo pirmoji didžiosios paramos diena. Per ją mūsų bičiuliai mus parėmė tiek, kiek nebuvo parėmę per visus metus. Per vieną dieną mums dėmesio ženklą parodė daugiau kaip šimtas žmonių. Ir tai tikrai buvo labai labai rimta ir stipru.

Netrukus Lietuvių katalikų religinės šalpos valdyba vėl svarstys, kokią paramą suteikti Bernardinai.lt veiklai 2015-iems metams. Gal gali viešai išsakyti kelis argumentus, kodėl tokia parama būtina.

Pats rimčiausias argumentas, kad mes tikrai negalim būti ir nesam komercinis interneto dienraštis. Kodėl? Todėl, kad nededame alkoholio ir kitokios žmogų žudančios ir priklausomybes skatinančios reklamos. Todėl, kad nesivaikom sensacijų ir nesistengiam savo skaitytojų dirginti pikantiškomis naujienomis. Todėl, kad žinios ir naujienos pateikiamos kiek įmanoma stengiantis atsiriboti nuo asmeniškumų.

Kitas argumentas tai, kad mūsų skaitytojai mus remia, kiek išgalėdami, bet jų galimybės tikrai ribotos. Jei gausime paramą, kuri nesuteiks galimybių Bernardinus vystyti kokybiškai, tai nuskriausime juos, tuos žmonės, kurie sudėjo į mus savo lūkesčius. Manau, šis argumentas turėtų paskatinti valdybą prisidėti prie Bernardinų veiklos. Tik drauge galime nuveikti daug gražių darbų, tokių, kurie nušviestų tamsumas.

Kas Tau yra Bernardinai.lt ir kaip įsivaizduoji jų ateitį?

Bernardinai jau tapo gyvenimo būdu. Tai ne tik bičiuliškas „labas rytas“ ir palinkimas prie savo popierių. Tai šilti tarpusavio santykiai. Tai jausmas, kai tau rūpi kolega, kuris jau tapo bičiuliu, ir tu rūpi jam. Tai noras nuveikti šiek tiek daugiau negu darbo reikalai. Pavyzdžiui, pakviesti pertraukėlei arbatos ar kavos. Tai kuriamas mažas gražus sodas, kuriam būdingi visi metų laikai. Bet vis tiek jis duoda gerų vaisių. Aišku, reikia daug darbo ir nuolatinės priežiūros, daug dėmesio ir pastangų.

Įsivaizduoju ateitį kaip sodo, kuris gyvuoja. Labai tikiu savo kolegų darbštumu ir kūrybiškumu darbuojantis jame. Ir svarbiausia – turiu viltį, kad vyriausias sodininkas be reikalo nenulauš šakelės, bet metui atėjus be baimės genės medžius. Tik tam, kad jie duotų gerų vaisių.

Klausinėjo Andrius Navickas