Neseniai suvokiau, kad žodis „atmintis“ gali reikšti „sugrįžimą atgal taku, kurį jau mynei anksčiau“. Atminti tai, kas jau numinta. Kai žvelgiu į praeitos savaitės publikacijas, matau, kad tikrai yra ką atminti.

Daug gyvenimo takų ir kelių tiesiog pradingtų užmiršties brūzgynuose, jei bent retkarčiais nepabandytume jais grįžti mintimis. Atminti. Ne visad tie grįžimai būna linksmomis progomis. Bet būtinybė eiti tuo, o ne kitu keliu, pasirinkimas retai būna itin džiaugsmingas. Kaip pasakose. Renkiesi kelią, kuriame išliksi gyvas. O gyvas išliksi tik prisimindamas kitą, ištsikviesdamas jį iš tos užmaršties.

Todėl ir datų čia daug. Pati apvaliausia – poeto, kunigo, pranciškono Leonardo Andriekaus šimtmetis. Jam skirta LRT „Mažosios studijos“ laida, kurioje apie šią asmenybę kalbėjosi kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis, literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė ir poetė Marija Meilė Kudarauskaitė.

Kita, ypač literatūrai ir XX a. mažųjų likimų istorijai labai svarbi sukaktis – rašytojui Icchokui Merui spalio 8 dieną būtų sukakę 80 metų. Ta proga labai jautrų tekstą publikavo rašytoja Vanda Juknaitė, o M. Mažvydo bibliotekoje besidarbuojančios Deimantės Bandzevičiūtės dėka Bernardinai.lt suteikta proga išspausdinti ir profesoriaus Vytauto Martinkaus susirašinėjimą su Icchoku Meru.

Daugelis vyresniųjų teatro gerbėjų praeitą savaitę prisiminė rusų teatro režisierių Jurijų Liubimovą. Prieš keletą dienų vienoje iš Maskvos ligonių užgeso jo gyvybė – kūrėjo, kuris buvo vienas iš žinomiausių scenos figūrų, įsteigė garsųjį teatrą „Na Taganke“, dirbo su gausybe nuostabių žmonių. Jau vien Vladimiro Vysockio vardas ko vertas...

Dailės teritorijoje menotyrininkė Aldona Dapkutė bando nuskaidrinti primirštą dailininko Algimanto Švažo kūrybinį palikimą. Juolab kad tam yra puiki proga – išleistas šio menininko albumas.

Politinės Ukrainos aktualijos neleidžia užmiršti ir dabarties. Lietuvos menininkai sunešė į aukcioną savo darbus – surinktos lėšos bus skirtos sužeistiesiems šiame kariniame konflikte gydyti.

Nūdienos realijomis besidomintys knygiai nuobodžiauti irgi neturi kada. Nobelio literatūros premijos teikimo laukiantieji kiekvienais metais diskutuoja, kas gi vertas to apdovanojimo šiemet. Nemažai diskusijos dalyvių, matyt, nustebo išgirdę, kad Nobelį gavo prancūzų rašytojas Patrickas Modiano. Gerai, kad jau turime keletą vertimų į lietuvių kalbą. Knygiai jau gali iš bibliotekų ir namų lentynų traukti tokius romanisto kūrinius kaip „Tamsių krautuvių gatvė“, „Povestuvinė kelionė“ ar „Horizontas“...

Kino pasaulyje girdėti žinia, kad kaimynų lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas „Ida“ pretenduoja į „Oskarą“. Dar smagiau, kad šį filmą galima išvysti ir Lietuvoje – trečiadienį prasidėsiančioje Lenkų kino savaitėje.

Muzika visad suteikia galimybių prisiminti. Šįsyk Kęstas Vasilevskis pasakoja apie Naujojo Orleano džiazą, o Domantas Razauskas pasakodamas apie kai kuriuos džiazo muzikantus ir kolektyvus primena, kad jie dalyvaus prasidedančiame festivalyje „Vilnius Jazz“.

Rašytojai tarsi paklusdami rudens lapkričiui sklendžia nuo gyvybės medžio tamson. Praeitą savaitę mus paliko novelistė Bitė Vilimaitė ir rašytojas Vilis Normanas.

Su atminties keliais susijusi ir Aistės Stremaitytės recenzija, skirta Justino Sajausko knygai. Taip pat prisimintas ir neseniai vykęs „Poetinis Druskininkų ruduo“.

Milžinišką vaikiškų knygų pasiūlą peržiūrėti ir patikimus leidinius nuo nelabai patikimų atskirti bando jau dvejus metus šį sunkų darbą dirbanti apžvalgininkė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė – rezultatai įspūdingi. Belieka jais pasinaudoti tiems, kas domisi šia sritimi.

Na, o šiuos žvalgymus baigsiu archeologine žinute – imtasi restauruoti Vilniaus gynybinę sieną. Gerai, kad imtasi. Kas jau kas, bet ši siena turi ką atsiminti ir priminti. Net ir nekalbėdama byloja. Ir apie tuos, kurie jau už jos slėpėsi. Ir apie tuos, kurie dabar šalia jos. Ir tiems, kurie ateis po mūsų. Ši siena atmintinai moka mus visus. Ir taip išsaugo.