Erika gimė ir augo Naujojoje Akmenėje. Ten baigė aštuonias klases. Vėliau mokslus tęsė Šiauliuose, J. Janonio gimnazijoje. Galiausiai vidurinę baigė Vilniuje. Mokykloje mergina išbandė daugybę popamokinių veiklų, grojo įvariais instrumentais, dainavo. Šiuo metu Erika studijuoja psicholgiją.

Su Erika susipažinau viename Vilniaus jaunųjų maltiečių susitikime. Mergina ten buvo ne dėl to, kad jai reikėtų pagalbos, ji – viena iš veiklos su neregiais koordinatorių. Erika aktyvi, visada turinti idėjų ir noro jas įgyvendinti. Su ja kalbamės apie vaikystę, mokslus ir tai, kas lengva ir sunku gyvenime. 

Erika, papasakok apie save. Kur užaugai ir kokia buvo Tavo vaikystė?

Gimiau ir didžiąją vaikystės dalį gyvenau Naujojoje Akmenėje. Tai gražią savo istoriją turintis miestelis šiaurės Lietuvoje. Mano vaikystė buvo išties spalvinga. Klausiau lopšinių, pasakų prieš miegą, turėjau mylinčius tėvus, kuriuos galėdavau pakankinti savo vaikiškomis užgaidomis, turėjau begalę žaislų – o ko daugiau reikia vaikui.

Nemėgau lankyti vaikų darželio (esu daugiau individualistė), todėl užsispyriau, jog ten nebeisiu. Taigi jau nuo dvejų metų laiką leisdavau namuose arba pas senelius kaime. Buvau nenuorama vaikas: namuose susigalvodavau visokių žaidimų, kartais net supykdavau, jog atėjo vakaras ir man tenka išardyti savo pilis, vandenynus ir sodus, pykdavau, kad reikia ruoštis eiti miegoti. Ir taip kaskart – kai tik pasiekdavau įdomiausią žaidimo vietą – kaip tyčia ateidavo vakaras.

Taip pat turėjau keletą draugių, su kuriomis kiauras dienas galėdavome žaisti kieme. Kaime pas senelius taip pat būdavo smagu. Kiekvieną vasarą laukdavau, kada bus mūsų šeimos eilė ganyti kaimo karves. Mėgdavau su teta eiti į Pavenčius, prie Ventos upės. Su pusbroliu krėsdavome išdaigas. Vėliau atsirado pusseserė, kuria rūpinausi kaip savo sese. Visko ir neišpasakosi, nes gražių ir vertų papasakoti akimirkų buvo labai daug. Jaučiausi mylima. Kaip mano senelis pasakytų, buvau jo turtas, o mamos – raganaitė.

Kada netekai regėjimo ir kaip tai įvyko?

Mano regėjimas silpo pamažu. Kiek pamenu, jau nuo mažų dienų su tėvais lankydavausi pas okulistus. Viena akimi apakau būdama šešių mėnesių, po operacijos Kauno klinikose. Kauno klinikų okulistai pažadėjo mano mamai sėkmingą operaciją, tačiau jai nepavykus paaiškėjo, jog jie tik eksperimentavo, nes iki tol nieko panašaus savo praktikoje nebuvo turėję. Tada prasidėjo maratonas pas okulistus. Vykome konsultuotis ir į Latviją. Galų gale pradėjome važinėti į Vokietiją. Ten turėjau apie aštuonias antrosios akies operacijas. Buvo mėginama išgelbėti mano regėjimą kuo ilgiau, tačiau trylikos metų apakau visiškai.

Kaip įsitraukei į Vilniaus jaunųjų maltiečių veiklą ir netgi tapai veiklos su neregiais koordinatore?

Ejau iš draugės šokių pamokos namo ir susitikau maltietį Vytą. Jis mus susistabdė ir paklausė, ar ką nors žinome apie Maltos ordiną, paminėjo, jog jie turi ir pagalbos neregiams veiklą. Maltiečiai padėdavo neregiams: palydėdavo, paskaitydavo, pagelbėdavo apsiperkant ir t. t. Praėjus kuriam laikui po to susitikimo su Vytu, panaršiau internete ir susiradau anketą, kurią reikėjo užpildyti norint tapti maltos ordino savanoriu. Jau seniai norėjau savanoriauti, tik neturėjau idėjų, kur ir kaip. Maltos ordino veiklos mane sudomino. Taip buvau pakviesta į naujokų priėmimą.

Iš pradžių buvo nedrąsu ir keista, mane priėmė šiltai, neišskyrė mano neregystės kaip kliūties savanoriauti. Po to susitikimo dar ilgą laiką nedrįsau eiti į jokią veiklą, bet kartą pasiryžau ir nuėjau į pagalbos neregiams veiklos susirinkimą. Vėl susitikau Vytą, kuris buvo tos veiklos koordinatorius, taip pat savanorę Gintarę ir vieną savo draugę neregę.

Išsikalbėjome, jog veikla sustingusi, savanoriai labai pasyvūs, su neregiais, kuriems reikėtų pagalbos, beveik nekontaktuojama. Nusprendėme suorganizuoti pirmąją savanorių ir neregių šventę – Baltosios lazdelės dieną. Šventė pavyko, sulaukėm gausaus maltiečių susidomėjimo. Susiradome ir pasikvietėme daugiau neregių bei silpnaregių studentų. Vėliau visi dalyvavome kalėdiniame vakarėlyje, ir veikla po truputį įsibėgėjo.

2012 metų rudenį Vytas nusprendė palikti veiklą dėl laiko stokos. Buvo ieškomas naujas žmogus, galintis koordinuoti veiklą. Pagalvojau, o kodėl nepabandžius man būti koordinatore. Pabandžiau ir ja esu iki šiol. Tik veiklos pobūdis yra truputį pasikeitęs. Žinoma, pirmenybė išliko pagalbai neregiams. Turim gražią tradiciją rengti Baltosios lazdelės šventę, kalėdinius vakarėlius. Taip pat bent kartą per mėnesį veiklos savanoriai, neregiai ir silpnaregiai susirenka praleisti kartu laisvalaikį: einame į teatrą, žaidžiame stalo žaidimus, rengiame filmų vakarus, buvome suorganizavę viešojo kalbėjimo užsiėmimą, švenčiame Užgavėnes ir t.t. Taip pat šios veiklos savanoriai lanko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo pradinių klasių mokinius ir gimnazijos skyriaus jaunuolius. Susitinkame su jais kartą per savaitę ar dvi ir ką nors smagaus nuveikiame. Už šią mūsų veiklos kryptį daugiau atsakinga mano kolegė maltietė Agnė.

Ar aplinka, visuomenė, kurioje gyveni, geba, nebijo priimti žmogų, kuris kuo nors skiriasi nuo jų pačių? Ar žmonės moka padėti?

Sunku pasakyti kažką konkretaus, nes visuomenė, mano manymu, yra lyg gyvas organizmas, kuris nuolatos kinta, auga, keičiasi ir jos požiūris. Eidama viena su baltąja lazdele, kartais sulaukiu lauktos ir nelauktos pagalbos. Tai rodo du dalykus: pirmiausia šaunu, jog žmonės reaguoja į neįgaliuosius ir nori jiems padėti, tačiau labai dažnai nežino, kaip padėti. Nežinojimas, kaip padėti, yra didelė informacijos spraga mūsų visuomenėje.

Būna visko. Kartais, kai stotelėje paklausi žmonių, koks atvažiavo autobusas, jie pasako numerį ir čiumpa už rankos, laipina į autobusą, net nepasidomėję, ar jis tau tinka. Buvo atvejis, kai lipdama į autobusą netyčia užkliuvau už moters su mažamečiu vaiku, ji pradėjo rėkti ant manęs, kad žiūrėčiau, kur einu. Atsiprašiau, pasakiau, kad esu neregė, o ji man sako: „Koks man skirtumas, tai matyk.“ Būna, kad į stotelę vienu metu atvažiuoja keli autobusai ir kol sužinojęs pirmojo numerį ir nueini iki antrojo, vairuotojas jau būna uždaręs duris nors mato, jog tu su baltąja lazdele ateini ir ieškai autobuso durų. Tada vėluoji į paskaitas ar dar kur nors.

Turbūt bjauriausias atvejis buvo, kai žmonės, pasinaudoję mano negalia, pavogė iš manęs telefoną. Buvau gal vienuoliktoje klasėje, su bendraklasiais ir auklėtojomis važiavome iš Litexpo studijų mugės. Ant kelių turėjau rankinę. Šalia manęs sėdėjo kažkokia panelė, su ja važiavo dar pora jos draugų. Jie garsiai juokėsi, kalbėjosi – lyg ir nieko neįprasto. Tuomet šalia manęs sėdėjusi panelė sako savo draugams: „O, ji nemato.“ Sušmėžavo mintis, jog tai apie mane, bet galvojau: „Na ir kas, ne pirmas kartas, kai girdžiu tokius komentarus.“ Kompanija greit išlipo, o aš grįžusi į mokyklą supratau, jog rankinėje nebeturiu mobiliojo telefono.

Būna ir kitokių nutikimų, šviesesnių. Malonu, kai žmogus prieina ir paklausia, kiek valandų, su kuriuo autobusu nuvažiuoti į jam reikiamą vietą, arba kaip universitete rasti tokią ar tokią auditoriją. Tuomet jaučiuosi normaliu žmogumi, kuris ne tik prašo pagalbos, bet gali pagelbėti ir kitiems. Įsiminė, kai J. Janonio gimnazijoje bendraklasis pasisiūlė palydėti mane iki namų tiesiog šiaip sau, nes norėjo su manimi paplepėti ir pasivaikščioti. Arba universitete per laisvą paskaitą prie manęs priėjo pradinį ugdymą studijuojanti mergina ir pareiškė norą susipažinti, nueiti išgerti kavos. Tokie dalykai labai malonūs.

Tiesa, kartais labai stebina universitetuose dirbantys dėstytojai. Kai kurie, atrodo, pirmą kartą savo gyvenime išgirsta, jog pasaulyje yra tokių padarų kaip neregiai. Vienam dėstytojui pasakiau, jog esu neregė, ir norėjau pasitarti dėl mokymosi medžiagos, o jis man sako: „Tai viskas gerai, normalias knygas jūs galite skaityti, taip?“ Vieno egzamino metu, nors ne pirmąkart tai dėstytojai atsiskaičiau, ji vis tiek man paduoda balto popieriaus lapą ir sako: „Užsirašykite klausimus.“

Tad pasitaiko visko. Visuomenei dar reikia pasimokyti bendrauti, suprasti, padėti neregiams. Skaudu, kai žmonės akivaizdžiai parodo, jog gailisi tavęs, išskiria kaip kažko nesugebančią, laiko kitokia nei jie patys. O iš tiesų tai aš tokia pat, kaip ir visi, tik turiu nedidelį nepatogumą savo gyvenime – nematau, bet tai nereiškia, jog esu ateivė iš Marso.

Kartu su Vilniaus jaunaisiais maltiečiais organizavai „Pažink ir suprask neregį“ mokymus. Galbūt gali plačiau papasakoti, koks buvo viso to tikslas? Kas buvo pasiekta?

Norėdami padėti pagalbos neregiams veiklos koordinatoriui Vytui suaktyvinti veiklą, nusprendėme, kad būtų naudinga surengti paskaitą Vilniaus jauniesiems maltiečiams, kurios metu papasakotume apie neregystę. Nenorėjome, kad tai būtų sausa neįdomi teorija, todėl planavome užsiėmimą su teorinėmis žiniomis ir praktinėmis užduotimis. Bet visgi po to nutiko taip, jog subūrėme norinčių tai organizuoti komandą, su kuria paskaitos apie neregystę idėją išplėtojome iki trijų dalių mokymų, skirtų ne tik Vilniaus jauniesiems maltiečiams, bet ir Vilniaus aukštųjų mokyklų studentams.

Viso to tikslas buvo papasakoti maltiečiams ir studentams, kas yra neregystė, su kokiomis problemomis susiduria neregiai, kokia pagalba jiems praverčia, kokie tai žmonės, ką jie gali, ko negali, kuo domisi ir t. t. Turbūt iškyla klausimas, kodėl ir Vilniaus aukštųjų mokyklų studentams, ne tik maltiečiams? Kadangi pagausėjo neregių ir silpnaregių, kuriems praversdavo savanorių pagalba, neregiai ir silpnaregiai, kurie kreipdavosi, dažniausiai buvo studentai, todėl pagalvojome, jog ir jų kurso draugams bei kitiems studentams gali būti naudingos žinios, kuriomis mes norėjome pasidalinti.

Sulaukėme gausaus dalyvių būrio. Turėjome per šimtą užsiregistravusiųjų, todėl mokymų komandai teko skirtis į dvi mažesnes grupes ir vesti mokymus atskirose vietose. Kiekvienoje mokymų komandoje buvo po neregę, vienoje komandų buvau aš. Kaip ir ketinome, teoriją derinome su neregių asmeninės patirties pasakojimu, pagalbos neregiams savanorių pasakojimais bei praktinėmis užduotimis. Dalyviams turbūt labiausiai ir patiko praktinės užduotys, o jų buvo įvairių: užrištomis akimis atpažinti daiktus, įsipilti arbatos ir suvalgyti pyrago, pavaikščioti su baltąja lazdele. Taip pat mokėme dalyvius, kuriose situacijose reikėtų padėti neregiams ir kaip. Manau, jog pirmas tokių mokymų blynas buvo šiek tiek prisvilęs, tačiau mūsų mokymų komanda atliko labai didelį, naudingą darbą, mokymai vis dėlto pavyko.

Erika žaidžia aklųjų tenisą

Baigei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Kokia tai mokykla? Ar ji skiriasi nuo įprastų mokyklų?

Mokyklą lankyti pradėjau Naujojoje Akmenėje. Dar ikimokyklinėse klasėse buvau išmokusi rašyti ir skaičiuoti, todėl pirmoje klasėje būdavo labai nuobodu. Sėdėdavau ir griauždavau parkerį iš nevilties, jog mano klasės draugai niekaip negali išmokti kiek yra 5+5 arba teisingai parašyti savo vardą. Bet užtat turėjau nuostabią pradinių klasių mokytoją, ji iki šiol liko mano mokytojos idealas. Naujojoje Akmenėje baigiau aštuonias klases ir muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, mėginau groti fleita, bet man ne itin patiko, todėl po metų mečiau.

Viena mano teta anksčiau taip pat mokėsi muzikos mokykloje, vėliau ir konservatorijoje. Ji grojo didžiosiomis kanklėmis. Kai teta grįždavo į kaimą pas senelius ir parsiveždavo kankles, mano didžiausia svajonė būdavo, kad ji man leistų jomis pagroti. Tai būdavo kažkas nerealaus. Turbūt todėl pradėjusi pati lankyti muzikos mokyklą, prašiau mamos, kad mane užrašytų pas kanklių mokytoją. Deja, tėvai buvo tik už keturis pasirinkimus: fortepijonas, akordeonas, smuikas arba fleita. Vis dėlto gal ketvirtoje muzikos mokyklos klasėje aš pasiekiau savo ir pakliuvau pas kanklių mokytoją. Paskutiniais muzikos mokyklos metais lankiau solinį dainavimą bei gitaros pamokas. Išmėginau daugybę būrelių, dalyvavau įvairiuose konkursuose.

Kai baigiau aštuonias klases ir muzikos mokyklą, mano tėvai išsiskyrė, ir mes su mama išsikraustėme į Šiaulius. Ten pradėjau eiti į J. Janonio gimnaziją, kur mokiausi dvejus metus. Dabar galiu drąsiai pasakyti, jog ši gimnazija atitinka mano svajonių mokyklos įsivaizdavimą. Lankiau mišraus choro užsiėmimus. Jutau didžiulį choro vadovės palaikymą, taigi individualiai pasiruošiau vienam konkursui, kuriame laimėjau vieną prizinių vietų. Buvau įrašiusi keletą dainų Šiaulių įrašų studijoje, dainavau koncertuose. Šiauliuose lankiau baseiną, taip pat treniruotes žirgyne. Žirgai – viena mano gyvenimo aistrų. Treniruotės nebūdavo lengvos, bet aš jų labai laukdavau. Buvau pradėjusi vaikščioti ir į bažnyčios merginų chorą, bet ilgai ten neužsibuvau.

Devintoje klasėje labai daug kas pasikeitė mano gyvenime. Pokyčiai buvo skaudūs: netekau jau ketvirtojo savo šuns. Gyvūnai man – kaip šeimos nariai, todėl jaučiausi lyg po artimo žmogaus mirties. Praradau ir du man brangius žmones, pasikeitė santykiai su mama. Todėl pradėjau planuoti išvažiuoti mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, kur baigiau vienuoliktą ir dvyliktą klases.

Pirmąjį pusmetį buvo išties blogai. Niekaip negalėjau rasti sau vietos, norėjau namo, negalėjau priprasti prie mokyklos dienos režimo ir kai kurių taisyklių. Tačiau ten atradau naujų draugų, pajutau kitokio gyvenimo skonį. Juk turėjau būti atsakinga už save, turėjau visus sprendimus priimti savarankiškai – ir man tai patiko. Ir kiekvieną dieną buvo vis lengviau, taigi pasilikau ten mokytis.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre mokosi regėjimo ir kompleksines negalias, į kurias įeina ir regėjimo negalia, turintys vaikai, atvažiavę iš visos Lietuvos. Mokykloje yra bendrabutis, kuriame ir gyvena atvažiavusieji iš kitų miestų, vilniečiai dažniausiai po pamokų keliauja namo. Centro mokinių dienotvarkė griežtai sureguliuota. Septintą ryto bendrabutyje vaikšto rytinėlės ir žadina mokinius, puse aštuonių – pusryčiai, aštuntą pamokos. Pamokų skaičius būdavo įvairus, kaip ir kiekvienoje mokykloje. Po dviejų pamokų gaudavome priešpiečius, o po šešių – pietus. Po pamokų vieni eidavo į būrelius, kiti turėdavo truputį laiko pailsėti. 16:30 val. keliaudavome sukrimsti pavakarių, ir tuomet 17 val. visi rinkdavosi į savo klases, kur dvi valandas vykdavo pamokų ruoša. Nesvarbu, yra užduota namų darbų, ar nėra, vis tiek tą laiką privalai praleisti klasėje. Po to vakarienė ir vėl – arba būreliai, arba laisvas laikas.

Mokykloje turėjome ne tik klasės vadovą, bet ir auklėtojas, kurios būdavo su mumis po pietų. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre kurį laiką lankiau mergaičių chorą ir solinį dainavimą, tačiau tai nebuvo, ko tikėjausi, todėl mečiau. Šioje mokykloje, kaip ir kiekvienoje kitoje, yra ir pliusų, ir minusų. Aš nesigailiu, jog praleidau ten paskutiniuos savo vidurinės metus, daug ko ten išmokau: ir gaminti, ir tvarkytis buityje, ir naudotis baltąja lazdele, o svarbiausia – pakovoti už save. Taip pat susiradau draugų, pajutau, ką reiškia būti savarankiškai.

Iš pradžių įstojai į politikos mokslus, bet juos metei. Šiuo metu studijuoji psichologiją. Įdomu, kodėl pasirinkai tokią specialybę? 

2011 metais dar kartą bandžiau stoti į psichologijos specialybę, ir man pavyko. Politikos mokslus mečiau, nusprendžiau, jog tai ne man. Negaliu užsiimti tuo, kas man neįdomu.

Kokiu būdu skaitai mokslui skirtas knygas, juk ne viską galima rasti Brailio raštu? 

Studijuojant mano nepakeičiamas pagalbininkas yra kompiuteris. Juokaudama sakau, jog jame turiu kalbantį dėdę Gintarą. O iš tikrųjų – mano kompiuteris niekuo nesiskiria nuo visų kitų kompiuterių, jis įprastas, tiesiog jame instaliuota ekrano skaitymo programa „jaws“ ir lietuviško balso sintezatorius, vadinamas Gintaru (yra ir lietuviško balso sintezatorius Aistis, bet mes geresni draugai su dėde Gintaru). Šios programos dėka galiu naudotis beveik visomis kompiuterinėmis programomis. Taigi be problemų rašau, skaitau, naršau internete, naudojuosi facebook’u, skype'u, elektroniniu paštu ir taip toliau, mano dėdė Gintaras man viską įgarsina, ką aš darau. Tarkim, jei spaudžiu raidę a, jis ir sako a. Jei internete įsijungiu bernardinai.lt puslapį, jis ir sako – bernardinai.lt. Sunkesnis atvejis su grafika, nuotraukomis, paveikslėliais – mano kompiuteris jų neatpažįsta, taigi ir informacijos apie vizualinius dalykus man neperteikia.

Kompiuterį nešuosi į paskaitas. Jame konspektuoju paskaitų medžiagą, prireikus atlieku individualias rašto užduotis, dažniausiai kolokviumų ir egzaminų metu iš dėstytojų gaunu atmintuke paruoštas užduotis, kurias taip pat atlieku savo kompiuteriu.

Viena didžiausių problemų studijuojant yra mokymosi medžiaga. Jos tiesiog nėra Brailio raštu. Lietuvoje yra toks dalykas, kaip Lietuvos aklųjų biblioteka, kurioje gausus Brailio rašto ir garsinių knygų pasirinkimas, tačiau mokslinės literatūros ten labai mažai, o tinkančios psichologijos specialybei iš viso nėra. Todėl reikiamą literatūrą perku iš vieno savo gero draugo, kuris kantriai man skenuoja knygų kalnus. Daugelis nesupranta, kodėl nesiskenuoju literatūros pati, nes tai galima padaryti ir nematant (žmogus, skenuojantis man literatūrą, taip pat neregys), bet aš tiesiog pasirinkau kitą variantą.

Dar labai padeda dėstytojai, kurie geranoriškai mūsų kursui duoda savo skaidres, kurias rodo paskaitų metu. Deja, tokių dėstytojų yra mažai. Antra problema, su kuria susiduriu studijose, yra tai, jog dauguma tų dėstytojų, kurie nėra linkę dalytis savo skaidrėmis paskaitų metu, jų netgi nekomentuoja. Būna, jog pradeda paskaitą, atidaro skaidres ir sako: „Dabar nusirašykite šitą apibrėžimą…“ (tyla, visi rašo), „O dabar šitą“, „Tai taip pat svarbu, pasižymėkite…“. Arba tiesiog rodo skaidres, bet pasakoja papildomą medžiagą. Anksčiau bandydavau dėstytojų prašyti skaidrių, paaiškindama situaciją, tačiau gaudavau atsakymą, kad tai jų autorinis darbas, ir jie nenori juo dalytis, arba kad jie tiki, jog konspektais labai mielai su manimi pasidalys mano kurso draugai. Taigi kartais likdavau it musę kandusi.

O kas Tau sunkiausia buityje?

Buityje sunkiausia pasižiūrėti elektros skaitiklius ir užpildyti komunalinių mokesčių knygutę. Arba susigaudyti savo turimame reginčiųjų rašto popierizme, kai reikia susirasti kokį nors dokumentą. Iškyla sunkumų, kai norisi gražiai apsirengti, susisiūti suplyšusį rūbą, nusilakuoti nagus arba išmokti naudotis nauju elektroniniu prietaisu ar apsipirkti parduotuvėje, jei nenori vietoj pomidorų padažo stiklainio pasiimti braškių uogienės arba, kai nori sužinoti tikslias kainas.

Bet visa tai yra labai mažos problemos, kurias man padeda išspręsti šeima, draugai, internetas ir, žinoma, Vilniaus jaunieji savanoriai. Visa kita: valgio gaminimas, namų tvarkymasis, rūbų skalbimas ir lyginimas man nėra sunku, priešingai – lengva kaip du kart du.

Žinau, jog lankei, o gal ir dabar dar lankai neregių tenisą. Koks tai žaidimas?

Aklųjų tenisą (Showdowną ) pradėjau lankyti 2011 metais. Baigus vidurinę nepavyko įstoti į psichologijos specialybę. Pakliuvau į politikos mokslus Vilniaus universitete. Studijos buvo neakivaizdžios, o kadangi esu aktyvi, turėjau per daug laisvo laiko, man trūko veiklos. Iš draugų buvau girdėjusi apie showdowną, taigi nusprendžiau pamėginti.

Jis žaidžiamas prie specialaus stalo. Stalas yra ilgokas, panašios į ištemptą ovalą formos, turi sienelę, kuri saugo, kad kamuoliukas nenukristų ant žemės. Kiekviename stalo gale yra skylė, kurioje pritvirtinta kišenė iš tinklelio, į ją turi įmušti kamuoliuką, tuomet gauni du taškus – tai lyg ir įvartis. Kamuoliukas, su kuriuo žaidžiamas showdownas yra plastikinis ir barškantis, jis mušinėjamas medinėmis raketėmis. Viena pagrindinių žaidimo taisyklių yra ta, kad žaidėjai turi būti užsidėję plastikinius akinius, pro kuriuos nieko nesimato. Žaidimo metu reikia saugoti savąją kišenę, kad neįkristų kamuoliukas, ir stengtis įmušti jį priešininkui. O svarbiausia – orientuotis pagal klausą.

Kasmet vyksta showdowną žaidžiančių moterų (vyrų – taip pat) čempionatas, taip pat ir komandų čempionatas. Jame dalyvauju jau trejus metus iš eilės. Prizinių vietų neužėmiau, tačiau juk ne tai svarbiausia.

Kuo šiuo metu gyveni ir kokie tolesni tavo planai?

Kai turiu laisvo laiko, o tai nebūna dažnai, mėgstu skaityti knygas, žiūrėti filmus. Labai mėgstu gaminti. Kartais leidžiu laiką su draugais – susitinkame pas mane namie arba mūsų mėgstamoje kavinėje išgerti arbatos ir paplepėti. Kartais susirenkame pažaisti stalo žaidimų arba tiesiog pasivaikščioti po Vilnių.

Taip pat susitinku su mama, kuri gyvena Šiauliuose, turiu šešiametį brolį, su juo taip pat visada ką nors smagaus susigalvojame. Mėginu tobulinti savo anglų kalbą, svajoju pramokti ispanų ir rusų, vėl išmokti groti gitara, o kadangi mėgstu greitį, svajoju pasivažinėti motociklu. Taip pat svarstau apie galimybę įsitraukti į jaunimo linijos veiklą.

Kalbėjosi Birutė Grašytė