Nuotrauka: wallszone.com

Vėl keliuosi paryčiais. Tyliai. Mažasis kažką pajunta, verčiasi ant šonelio, pro miegus kažką sumurma. Vakar mama jam padovanojo nediduką arkliuką. Žaislinį. Baltą. Džiaugėsi visą vakarą. O dabar štai, sapnuoja...

Neturiu daug laiko. Labai nedaug. Beveik nėra. Tai – nuolatinis mano slogutis. Kiekvieną sykį, prisėdęs prie klaviatūros, suprantu, kad turiu groti tekstą taip, lyg jis būtų paskutinis. Nes jis ir yra paskutinis tą akimirką.

O tada ateina gausybė minčių. Minios. Jos šūkauja, grasina veržtis. Susideda su prisiminimais. Reikalauja susitikti. Skirti dėmesio. O tu kaip tas bankrutuojantis bankrutuojančio miesto vadovas kabinete prieš rinkimus. Tik žadi, žadi, žadi. Kaip prisuktas. Laikrodis. O juk laiko nėra. Dėl to viskas, ką tu rodai, tik tušti tarpai tarp skaičių. Brūkšniai. Brūkšneliai.

Nebėra laiko galvoti. Apgalvoti. Neturi laiko papasakoti apie Anatolijų iš Charkovo. Tavo tolimą giminę. Vis kvietusį laiškais atvykti pas juos prieš keliolika metų. Paskui adresai pamesti. Pašto balandžiai pasiklydę. Su kuo jis dabar, kai ten krenta paminklai... O pas mus. Pas mus tik lietus. Ir rašyčiau tik apie jį. Bet laiko nebėra.

Užsiimi prabanga, sako. Dabar turi rašyti apie politiką, reikšti pažiūras. Ar turi pažiūras?

Žiūriu aš į tuos kritikus. Žiūriu. Būtų mano valia, neiššautų nė vienas pabūklas. Šautuvas. Tautos laisvai rinktųsi, nes jos turi teisę. Nes žmogus turi teisę. Kiekvienas. Būti. Rinktis būti. Ir jei ta teisė pažeista, jis turi teisę gintis. Dėlioju čia, tik dėlioju...

O pulti? Ar kas turi didesnių privilegijų pulti? Tai vėl jie, kritikai. Šaiposi.

Pasakyk vieną sykį, kur ta tavo Dostojevskio, Tolstojaus, Puškino, Lermontovo ir gilios dvasinės kultūros tauta? Ar ne teisus buvo tas tavo rusakalbis bičiulis, prieš kokius dvidešimt metų, kai abu gerokai įpešę ėjote iš kažkokio renginio, ir tu jam aiškinai, kaip myli rusų tautą, aiškinai, aiškinai, jūs ėjote, ėjote, klupinėdami pustamsėje gatvėje, kol jis neapsikentęs tavo pakilių postringavimų, ištarė, pakankamai blaiviai: „Tu nepažįsti visų, nesakyk, tu nežinai, kokių bjaurasčių būna.“ Tada prikandau liežuvį. Taip. Jis buvo teisus. Ir štai vėl jie, kritikai, linguoja galvomis. Pašaipiai. Ką dabar pasakysi, po dvidešimties metų? O tavo bičiulio nebėr... Amžiną atilsį. Tai kokios ten tavo pažiūros?

Taip. Aš nesuprantu daugelio dalykų. Įskaitant ir tuos mūsų sočius žiniasklaidos pavakarių ir vakarinius pokalbius apie Ukrainą. Mirties valgytojų džiaugsmą. Tariamai amžinąsias temas. Pakomentuokite, prašau, gerbiamas politologe... Ką jūs manote apie didžiųjų agresorių... Gal dabar Putinas tą, o gal Putinas aną... Et...

Aš suprantu, kad daugelis žiniasklaidininkų dirba savo darbą, kariauja informaciniame kare, bet panašu, kad jiems patiems neaišku, kurioje pusėje... Kai kuriems, rodos, tai tiesiog karinės uniformos demonstravimas ant podiumo... Kuo daugiau tankų ir bepiločių antraštėse, skambių, tariamai objektyvių žodžių... Įskaitant tas televizijų apklausas, kurios klykte rėkia: „Ar eitumėte dabar ginti savo šalies?!“ Tai ne! Neičiau!

Po kurio laiko ateis kitas a la patriotinis reitingus kelsiantis anketinis klausimas: „Kuo ginsite savo šalį? A. Šakėm? B. Dalgiu? C. Proprosenelio muškieta.“ Piguva. Nėra mano atsakymo. Aišku, kad ginčiau akmeniu. Nuo savo bičiulio kapo. Manau, jis būtų nieko prieš.

Sakote, mielieji kritikai, cinizmas ir groteskas?..

O aš klausiu, ar suprantam, kad ten žūsta žmonės? Kad neturi būtiniausių daiktų? Kad artėja žiema? Kad nėra laiko? O mes sočiai kalbamės madingom temom prie aperityvo taurės. „Tai ar eitum ginti Tėvynės?“

Kas per klausimas? Aišku, eičiau. Ir kitus paraginčiau. Įskaitant kritikus. Bet ką dabar dėl tos Tėvynės veikiam prie tos taurės su užkandėliais? Klausinėjam vienas kito apie pažiūras televiziniu nuotoliniu būdu? Pasitaikius progai kai kuriuos reitingų lygį bet kokiom priemonėm keliančius kanalus tikrai vertėtų išmesti į didžiąją nebūties kanalizaciją kartu su draudžiamaisiais prokremliniais.

Džiaugiuosi žmonėmis, kurie bando pagelbėti kenčiantiems nuo karo Ukrainoje, kuo turi, renka labdarą, jaučiu pagarbą tiems, kurie eina į pratybas ir prisimena, ko juos mokė apkasuose, ir vis tai daro be papildomų savireklamų. Kaip savaime suprantamą dalyką. Nes tai ir yra savaime suprantama. Jei turi daugiau, dalinkis. Jei moki apginti, apgink. Jei gali padėti kitam, padėk.

Nes žinai, kad laiko kalboms nėra. Nes turi vaikų, kurie dar sapnuoja ir murma kažką pro miegus. Ir žinai, kad kažkas, už poros dienų kelionės nuo tavęs, tos galimybės prabusti savo namuose ir klausytis ramaus šeimynykščių kvėpavimo jau nebeturi.

Tai labai didelė laisvės kaina. Tavo laisvės. Ir to žinojimo tikrai pakanka, kad į kai kuriuos klausimus sykį atsakęs daugiau jais nebespekuliuotum.

Neverta tam švaistyti laiko. Ne tik savo, bet ir tų kenčiančių žmonių dėka dovanotos laisvės laiko. Šią akimirką.