Šeštadienį baigėsi trečioji neeilinė Vyskupų sinodo asamblėja tema: „Šeimos pastoraciniai iššūkiai evangelizacijos kontekste“. Dvi savaites trukusius posėdžius vainikuoja du baigiamieji dokumentai – Sinodo žinia šeimoms ir popiežiui skirta asamblėjos metu vykusias diskusijas apibendrinanti baigiamoji ataskaita, lot. Relatio Synodi.


Verta įsidėmėti – Sinodas nesibaigė, ir jis tęsis dar visus metus. Visą tą laiką vyks diskusijos, dirbs bent kelios darbo grupės ir, labai tikėtina, kitą rudenį galima bus skanauti Sinodo sunokintų vaisių. Tikrai nenoriu sumenkinti ką tik pasibaigusios asamblėjos svarbos. Dvi diskusijų savaitės, mano įsitikinimu, buvo labai darbingos ir konstruktyvios. Visgi svarbiausia asamblėjos žinia – ne du dokumentai, kurie dar bus svarstomi, tobulinami, ir šiandien sunku prognozuoti, kiek jų teiginių liks galutiniame dokumente, kurį turėtume išvysti po metų, bet pats darbo stilius.

Nei Sinodo žinios šeimoms, nei Relatio Synodi negalėsime deramai įvertinti, jei neatsižvelgsime, kaip jie atsirado ir koks jų statusas. Keistai skamba teiginiai apie tai, jog kažkokios grupės bandė manipuliuoti Sinodu ir primesti Bažnyčios mokymui prieštaraujančius teiginius, jog Sinodas gali sukelti naują skilimą Bažnyčioje. Kai kurios katalikiškos šeimų organizacijos net pasiskubino paskelbti, kad Bažnyčia išdavė šeimą.

Ne mažiau keista girdėti ir padrąsinimų vyskupams neišsigąsti konservatyvaus pasipriešinimo ir žengti progreso keliu. Tarsi kuris nors vyskupas svajotų žengti į progresą, o ne į Dangų. Deja, bet žiniasklaidai įprasta kalbėti taip, tarsi Bažnyčia būtų politinė partija, kurios viduje varžosi skirtingos grupės, kurios svajoja primesti savo tiesą.

Vyskupų sinodo dalyviai nepakeitė Bažnyčios mokymo ir to tikrai niekas nesiekė. Kaip skelbia asamblėjos pavadinimas, vyskupai ir kiti popiežiaus į Sinodą pakviesti dalyviai svarstė pastoracinius iššūkius, su kuriais šiandien susiduria šeimos. Asamblėją apibendrinantys dokumentai – tai kvietimas diskusijai ir kartu svarbių įžvalgų, kurias subrandino diskusijos, įvardijimas.

Kaip jau sakiau, mano įsitikinimu, svarbiausią žinią Sinodas pakelbė net ne dokumentais, bet tuo, kaip jis vyko.

Manau, kad daugelis žinote, jog Vyskupų sinodas, kaip popiežiaus patarėjas, buvo įkurtas tik XX amžiaus antroje pusėje – 1965 metais. Sinodo įkūrimu norėta labiau skatinti Bažnyčios kolegialumą. Tiesa, didesnė dalis per pastaruosius 50 metų vykusių Vyskupų sinodų nebuvo tikrų diskusijų vieta. Dažnai Sinodo nutarimai buvo parengiami Romos kurijos iš anksto, ir susirinkusieji tik formaliai juos patvirtindavo.
Tačiau tai, kas vyko pastarąsias dvi savaites, jokiu būdu neprimena formalaus susitikimo. Jau pačios asamblėjos pradžioje popiežius Pranciškus ne kartą ragino visus susirinkusiuosius laikytis dviejų esminių principų: drąsiai kalbėti ir nuolankiai klausytis.

Popiežius sakė, jog ne kartą po ankstesnių Sinodų yra girdėjęs vyskupus apgailestaujant, kad jie neišdrįso kalbėti, nes jų pozicija buvo kitokia nei popiežiaus. Pasak Pranciškaus, kiekvienas Sinodo dalyvis turi drąsiai kalbėti apie visa tai, kas jam rūpi. Nevalia nutylėti ką nors, nuogąstaujant, ką kiti pagalvos, Popiežius ragino visus kalbėti su „parrhesia“. Tai graikiška sąvoka, kuri vartojama Naujajame Testamente, kai pasakojama apie apaštalus Jeruzalėje, kai jie drąsiai Rašto aiškintojams ir fariziejams liudijo apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą.

Sinodas, pasak popiežiaus, neturi būti rungtyniavimas gražbylyste ir patogių klausimų nagrinėjimas. Kam kelti klausimus, jei tvirtai žinai atsakymus?  Klausimai turi atverti naujų erdvių, ugdyti mąstymą.

Popiežius griežtai atmetė įprastą tvarką, kai Sinode kurijos atstovai iš anksto įspėdavo dalyvius, kurių klausimų nedera kelti, kurių temų nereikėtų aptarinėti, nes tai esą sukels nereikalingą sumaištį. Tad neverta stebėtis, kad per pastarąsias savaites nemažai kritikos kliuvo ir popiežiui ir jo artimam bičiuliui kardinolui Walteriui Kasperui. Tai, kad tokia kritika skambėjo garsiau nei anksčiau, nereiškia, jog jos padaugėjo. Paprasčiausiai buvo suteikta galimybė ją išsakyti, o tai visada geriau nei širdyje nešiojamas, bet neišsakomas nepasitenkinimas. Tuo labiau kad popiežius nuosekliai laikėsi įsipareigojimo nuolankiai įsiklausyti į tai, ką sako kiti, net jei tai nepatinka. Neteko skaityti, jog bent kartą  jis būtų puolęs auklėti savo kritikus ir bandytų, pasinaudodamas popiežiaus autoritetu, nutraukti diskusiją ir išsakyti, kaip kuris nors klausimas turi būti sprendžiamas.

Kaip tvirtina Sinodą aprašę apžvalgininkai, popiežius Pranciškus pabrėžtinai neskubėjo. Jis akivaizdžiai įsitikinęs, kad diskusijoe procesas ne mažiau svarbu nei rezultatas. Popiežius bando savo pavyzdžiu paraginti kitus ugdyti kantrybę įsiklausyti į kitą nuomonę, o ne skubėti vertinti: „patinka“ arba „nepatinka“.

Išmintinga ir tai, jog po kiekvienos diskusijų dienos, skirtingai nei buvo ankstesniuose sinoduose, viešumai nėra pateikiami diskutavusių pasisakymų tekstai, bet tik bendra diskusijų apžvalga. Tokiu būdu apsisaugoma nuo vyskupų „kalbėjimo žiniakslaidai“, o tai yra pagunda, kuriai sunku atsispirti.

Dar viena labai svarbi šios Sinodo asamblėjos naujovė – tai, kad diskusijos prasidėjo žvelgiant į realius iššūkius ir rūpesčius, o ne gilinantis į Bažnyčios mokymo niuansus. Kai prieš kurį laiką buvo paskelbta, kad popiežius patvirtino anketą, kuri išsiųsta visoms katalikų vyskupijoms, tai daugeliui atrodė formalumas ir mandagumo gestas. Tačiau skeptikai klydo – būtent iš vyskupijų surinkta medžiaga ir tapo diskusijų atspirties tašku. Popiežius sąmoningai siekė, jog visi dokumentai, kurie yra Sinode, išaugtų iš diskusijų, o ne iš Romos kurijos parengtų nutarimų juodraščių. Būtent todėl absurdiška kalbėti apie manipuliavimą vyskupų nuomone ar bandymus primesti jiems Bažnyčios mokymui svetimas idėjas.

Pagaliau dar viena labai svarbi Sinodo pamoka – priminimas, kad pirmiausia turime rūpintis, kaip kitam paliudyti Viešpaties gailestingumą, kaip perteikti tą Dievo meilę, kurią esame patyrę, o ne bandyti įvertinti kito žmogaus elgesį, jį klasifikuoti. Krikščionis turi bendrauti su žmogumi, o ne su jo nuodėmis, nešti Viešpaties padovanotą kryžių, o ne piktintis, jog kiti neša ne tokius kryžius ir ne taip, kaip derėtų.

Visa informacija apie pastarųjų dviejų savaičių diskusijas Romoje, mano galva, turėtų būti kiekvieno kataliko priimama kaip svarbios rekolekcijos, kaip pagalba neprasilenkti su Kristumi. Jei mes sugebėsime bent kiek pakeisti tarpusavio kalbėjimo būdą, būsime lėtesni vertinti, sąžiningesni, sakydami, kas rūpi, kantresni klausydamiesi - tai jau galėsime sakyti, kad dvasiškai augame ir Sinodo sėklos jau pradeda duoti pirmųjų vaisių.