Ilgametė Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto dėstytoja, humanitarinių mokslų daktarė Žaneta Markevičienė š. m. rugsėjo 28 d. šventė gražią 75-erių metų sukaktį. Jubiliatė universiteto bendruomenės gerbiama ne tik už erudiciją, meilę ir pagarbą kalbai, bet ir gebėjimą savo studentus nuvilioti į dialektologijos raistą, iš pradžių bauginantį, vėliau – stebinantį nepaprastais turtais ir gyvybės įvairove, retomis žodžio formomis.

Kalbininkė Žaneta Markevičienė. Straipsnio autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Dialektologija – mokslas, tyrinėjantis tarmes, renkasi darbščius, atvirus ir jautrius žmones, gebančius ne tik analizuoti kalbos duomenis ir juos apibendrinti, bet pirmiausia prakalbinti tarmės pateikėją, pelnyti jo pasitikėjimą. Kalba jungia žmones, o žodis tampa ne tik mokslinio tyrimo objektu, bet ir nuostabos šaltiniu.Tuo nesunku įsitikinti atsivertus Ž. Markevičienės „Aukštaičių tarmių tekstus“ ir pasidžiaugti knygą nusėjusiais skyreliais, vadinamais „Pabiromis“. Tik šį kartą pabiromis norisi pasidalinti ne apie tarmę, o apie pačią kalbininkę...

Žaneta Ona Urbanavičiūtė-Markevičienė gimė 1939 m. rugsėjo 28 d. Vidiškiuose (Ukmergės r.). Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1962–1964 m. mokytojavo Šilavoto, Siponių (Prienų r.) mokyklose. 1967–1970 m. Vilniaus universiteto aspirantė. 1964–1967 m. ir nuo 1970 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 2011–2012 m. Lietuvos edukologijos universitete. Skaitė dialektologijos, istorinės gramatikos, latvių kalbos, lyginamosios kalbotyros kursus. Disertacija apie kietųjų ir minkštųjų priebalsių opoziciją ir jos raidą aukštaičių tarmėse, paskelbė straipsnių „Baltistikoje“, „Kalbotyroje“. 1992–1993 m. išleido „Lietuvių tarmės“ d. 2-3 (su V. Grinaveckiu), 1994 m. – „Lietuvių kalbos keliakamieniai daiktavardžiai“ (su V. Grinaveckiu), 1999 m. „Aukštaičių tarmių tekstai“ d. 1. Iš hindi kalbos išvertė grožinės literatūros kūrinių: U. Aško „Griūvančios sienos“, Šanio „Juodas vanduo“, Jašpalo „Amita“, J. Džošio „Paukštis be gūžtos“, M. Rakešo „Tamsūs uždari kambariai“. Sudarytos „Indų novelės“, „Indų apysakos“, dalis jų išversta. Iš latvių kalbos versta nemaža dalis „Mitologijos enciklopedijos“ d. 1. Paskelbė straipsnių kalbos kultūros klausimais.

Tikroji pažintis su Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja doc. dr. Žaneta Markevičiene prasidėjo per dialektologijos paskaitas labai neįprastai – nuo konflikto. Per paskaitas nagrinėjome pietų aukštaičių patarmę. Dėstytoja vaikščiojo tarp suolų ir pasakojo apie pietų aukštaičių fonetiką. Skubėjome užrašyti kiekvieną sakinį, nuo įtampos net pirštai tirpo. Per transkripcijos pratybas paklausiau apie Kabelių ir Ašašninkų šnektą. Mano draugė, tuo metu studijavusi Vilniaus universitete, pasakojo, kad šia šnekta domisi prof. Z. Zinkevičius. Tikėjausi dėstytoją išprovokuoti pasakojimui.

Tai, ką išgirdau, mane ne tik nustebino, bet ir ilgam atėmė ramybę. Docentė papasakojo, kad Ašašninkuose ekspedicijos metu rinko tarminę medžiagą. Užėjusi į vieną sodybą paklausė šeimininko, besirengiančio grybauti, ar galėtų pas juos pagyventi. Vyras išklausęs ją įleido vidun, parodė, kur maistas, o pats išėjo su kašele į mišką. Dėstytoja prisipažino, kad ašašninkietis Juozas Trainavičius tapo jai žmogaus idealu, o dzūkai – patys geriausi žmonės. Kadangi neseniai buvau atitekėjusi į Kabelius, dėstytoja paklausė, kaip gyvena ašašninkiečiai. Juos nelabai gražiai apibūdinau, kadangi kaimo žmonių nepažinojau ir galvojau dar svetima galva. Savitas gyvenimo būdas ir įdomi šnekta ne kiekvienam buvo suprantama. Nesupratau ir aš, kaip galima žavėtis keistuoliais ir matyti juose grožio pėdsaką.

 Iš universiteto namo grįžau nerami. Nuėjau į bažnyčią. Atsistojau vyrų pusėje. Įdėmiai klausiausi. Už nugaros vienas vyras garsiai giedojo „Krištau, isgirsk mus, Krištau, isklausyk mus“. Kiti vyrai pritarė. Nesupratau, apie kokį dievą giedama – Krišną ar Kristų. Tik vėliau, vaikščiodama Ašašninkuose po pirkias, supratau įdomios šnektos fonetines ypatybes – priebalsių s, z ir š, ž kaitą...

Dėl sudėtingų aplinkybių po trečio kurso mečiau mokslus. Ilgam, net dešimčiai metų... Docentės Ž. Markevičienės žodžiai, išsakyti per pirmąsias dialektologijos paskaitas, skatino ne tik įdėmiai klausyti, rinkti tarminę medžiagą, bet ir iš kaimo žmonių semtis išminties, gėrio ir...vilties. Kai Ašašninkuose buvo likę tik keli kaimo gyventojai, kalbantys ta šnekta, 2007 m. surengiau tarmės šventę, į kurią pasikviečiau ir savo dialektologijos dėstytoją.

Nesitikėjau, kad docentė leisis į tokią „avantiūrą“, t. y. važiuos į Lietuvos pakraštį, kviečiama mokslus metusios studentės. Didžiai mano nuostabai sulaukiau dviejų „avantiūristų“ – doc. Ž. Markevičienės ir žurnalisto Juozo Šorio. Prieš pat renginį kartu su jais pasivaikščiojome po Ašašninkus. Tik šįkart aš lyg upelis almėjau – dalinausi savo džiaugsmu – papročių, žmonių ir šnektos atradimais. Po šventės doc. Ž. Markevičienė paskatino grįžti į universitetą ir tęsti mokslus. Tai ir padariau.

Baigusi bakalauro studijas, o dabar jau beįveikianti ir antrąją studijų pakopą, galiu pasidžiaugti tokiu gyvenimo vingiu. Kun. Gintaras Vitkus ne kartą yra minėjęs, kad akademizmas kelia pavojų, nes siekiama geriausių mokslo rezultatų, žmogui nebręstant kaip asmenybei. Nuo tokio pavojaus buvau apsaugota.

Universiteto bendruomenėje dr. Ž. Markevičienė yra vadinama kalbininke iš Dievo malonės. Susitikimas su žodžiu ar žmogumi jai – nepamirštamas įvykis, dovana. Kalbininkė stebina nepaprasta atmintimi, ji prisimena ne tik savo pateikėjus, bet ir žodžius, kuriais metais jie užrašyti. Matyt, tie žodžio ir žmogaus susitikimai giliai išgyventi... Akademikas J. Grigas yra taikliai pastebėjęs, kad „žmonių gyvenimas priklauso ne nuo to, ką jie daro, bet nuo jų veiklos tikslo ir prasmės“.

Pastaraisiais metais Ž. Markevičienė rašo gimtojo krašto tarmės žodyną. Sunkus darbas – iš gyvenimo pabirų sudėti žodyną, padėkoti kiekvienam žmogui ir žodžiui.

Po Lietuvos mokyklas išsibarstę universiteto auklėtiniai prabiltų visomis tarmėmis, jei tik galėtų dėkoti savo Dėstytojai. Bet didžiausia padėka – tai supratimas, kad sutikai žmogų, patikėjusį tau šviečiantį  vilties žibintą...

LEU II k. Lituanistikos fakulteto magistrantė

Danutė Valentukevičienė