Antradienį iš Vatikane vykusio Vyskupų sinodo sugrįžo Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro vadovas Algirdas Petronis. Pasak jo, informuodama apie Sinodą, žiniasklaida sukėlė sumaištį ten, kur jos neturėjo būti: „Grįžęs iš plenarinių asamblėjų, kuriose ramiai vykdavo diskusija ir būdavo įdėmiai išklausomos skirtingos nuomonės, žiniasklaidoje rasdavau dramatiškų formuluočių apie vykstančią „kovą“, aršius debatus. Jaučiau neatitikimą: ar čia rašoma apie tą patį renginį?“ Pokalbio metu Algirdas sudėliojo akcentus į savo vietas.

Kaip Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacijos viceprezidentas dalyvavote Sinode. Ar, jūsų nuomone, Sinode dalyvavo pakankamai pasauliečių, šeimų? Žinome popiežiaus Pranciškaus norą mažinti klerikalizmą ir į Bažnyčios gyvenimą kuo gausiau įtraukti pasauliečių. Atrodo, šeimų sielovados klausimu kaip tik labai ir reikia patariamojo pasauliečių balso.

Man sunku atsakyti, ar pakankamai pasauliečių dalyvavo Sinode, nes negaliu palyginti, nesu dalyvavęs ankstesniuose sinoduose. Norėčiau pabrėžti, jog pasauliečiai nebuvo įtraukti į sprendimų priėmimą, nes neturėjo balso teisės. Dalyvaujantys pasauliečiai priklausė dviem – klausytojų ir ekspertų – grupėms. Klausytojai turėjo teisę pasisakyti plenariniame posėdyje, ir tam turėjo keturias minutes – lygiai tiek pat, kiek ir kiekvienas vyskupas ar kardinolas. Praėjus skirtam laikui būdavo atjungiamas mikrofonas, nepaisant to, ar kalba pasaulietis, vyskupas, ar kardinolas. Galėtume perimti šį gerą pavyzdį savo darbiniams susirinkimams, kai reikia spėti aptarti daug klausimų. Iš tiesų per 4 minutes galima daug pasakyti.

Pasauliečiai dalyvavome ir mažų grupelių darbe, kur mūsų vaidmuo labiau priklausė nuo vedėjų – kiek jie suteikė laisvės dalyvauti, pasisakyti, diskutuoti. Mano grupelėje vedėjas leido pasauliečiams visavertiškai dalyvauti, galėjome reikšti savo poziciją, diskutuoti. Tačiau balso teisės neturėjome. Visgi tai yra Vyskupų sinodas, ir būtent jie turi teisę spręsti.

EPA nuotrauka

Klausytojus irgi buvo galima skirti į dvi grupes – sutuoktinių poras ir įvairių judėjimų atstovus, kurie aktyviai dalyvauja šeimų sielovados veikloje, dirba su krizes išgyvenančiomis šeimomis. Sutuoktiniai plenarinių sesijų pradžioje turėjo tas pačias keturias minutes liudyti, papasakoti savo istoriją, realiai pasitaikančius atvejus. Visos šeimos turi savo aštrių problemų, tad viena kita tokia problema natūraliai išlįsdavo.

Sinode buvo diskutuojama apie tai, jog reikia kalbėti paprastesne ir žmonėms suprantamesne kalba, iš naujo aiškinti sunkiai įkandamus Bažnyčios dokumentus šeimų tema. Visgi žiniasklaidoje mirgėjo gausybė klaidinamų pranešimų apie Sinodą ir neva priimtus sprendimus. Kodėl vis nepavyksta susišnekėti?

Iš to, kiek spėjau susidaryti subjektyvų įspūdį, atrodo, kad dalis žiniasklaidos atstovų nepasidomėjo, koks tas Sinodas, kokie yra pasiūlymai, kas parašyta darbiniame dokumente. Išėjus tarpiniam dokumentui buvo pasigauti paskiri žodžiai neįsiskaitant į visą tekstą, kas jame pasakyta, ar tai teiginiai, ar iškelti klausimai. Regis, žmonės nebeturi laiko skaityti, susipažinti.

Kita žiniasklaidos bėda ta, kad ji ieško dramos. Dramą galima parduoti ne tik už pinigus, bet ir įtikti auditorijai, patraukti akį. Mane stebindavo žiniasklaidos formuluotės ir antraštės, kurias perskaitydavau išėjęs iš Sinodo. Grįžęs iš plenarinių asamblėjų, kuriose ramiai vykdavo diskusija ir būdavo įdėmiai išklausomos skirtingos nuomonės, žiniasklaidoje rasdavau dramatiškų formuluočių apie vykstančią „kovą“, aršius debatus. Jaučiau neatitikimą: ar čia rašoma apie tą patį renginį?

Dalis šeimų asociacijų pasipiktino tarpiniu dokumentu. Ar buvo pagrįsti tie spontaniški jausmai, kad per daug dėmesio skiriama probleminėms šeimoms, o ištikimi sutuoktiniai tarsi nustumiami į antrą planą?

Tarpinį dokumentą rengęs redaktorius apibendrino per pasisakymus išgirstas mintis. O kalbančiųjų buvo apie 180. Kalbėjo beveik visi vyskupai ir kardinolai, pasisakė ir apie penkiolika pasauliečių. Iš visų minčių buvo padarytas apibendrinimas, skirtas tolesnei diskusijai kalbinėse grupėse, kad būtų galima toliau su jomis dirbti. Tuo metu žiniasklaidoje pasirodė minčių, kad čia neva priimtas kažkoks sprendimas, keičiasi Bažnyčios pozicija.

EPA nuotrauka

Jeigu atidžiau panagrinėtume tą tekstą, pamatytume, kad buvo iškelti klausimai. Daugiausia šurmulio sukėlė homoseksualių žmonių paminėjimas, taip pat išsiskyrusių porų problemos, sugyventiniai ir Afrikai aktualus poligamijos klausimas. Iš šių keturių temų žurnalistai ir ieškojo dramos. Visgi daugumoje atvejų dokumente buvo formuluojami klausimai. Sielovados darbe kartais iškyla sunkių klausimų. Pavyzdžiui, privačiame pokalbyje pasauliečiai iš Australijos pasakojo, kad jie nežino, kaip elgtis, kai vaiką auginanti homoseksualų pora atveda jį į parapiją ruoštis Pirmajai Komunijai. Kaip bendruomenė šioje situacijoje turėtų pasirūpinti vaiku? Vyskupai iš Afrikos pasakojo, kad neaišku, kaip elgtis, jeigu pasikrikštija tris ar keturias žmonas turintis vyras, su visomis jau susilaukęs vaikų. Kas tada laukia tų žmonų ir vaikų, jeigu vyras pasirinktų vieną žmoną? Tokios dileminės situacijos buvo minimos ir darbiniame dokumente, paskelbtame prieš Sinodą.

Sinodo tikslas buvo kalbėti apie šeimų pastoraciją. Kitaip tariant – kaip rūpintis ir pagelbėti sudėtingose situacijose esantiems žmonėm, kokia galėtų ir turėtų būti kunigų ir tikinčiųjų laikysena, kai homoseksualūs ar antrą kartą susituokę žmonės ateina į bažnyčią, parapiją. Ar mokame priimti, kaip juos pasitinkame. Klausimai labai suprantami, o spaudoje jie buvo iškelti kaip kažkoks Bažnyčios pozicijos ar mokymo pasikeitimas.

Norint išvengti sumaišties ir nesusipratimų, siūlyčiau visiems remtis pirminiais šaltiniais ir perskaityti tuos dokumentus, apie kuriuos tiek daug kalbama. Apibendrinantis dokumentas Relatio Synodi dar nėra prieinamas lietuviškai, bet publikuojamas itališkai.

Pats turėjote galimybę pasisakyti. Įdomu, kokius aktualiausius ar opiausius aspektus pabrėžėte iš Lietuvos aktualijų?

Daugiausia galvojau apie kalbos klausimą – kokia Bažnyčios kalba gali paliesti žmones ir šeimas. Gyvename informacijos amžiuje, visi yra perkrauti ir persisotinę  informacija, tad pagrindiniu rūpesčiu tampa, kaip iš pašto dėžutės ir savo galvų ištrinti visus susikaupusius brukalus.

Negana to, labai daug žmonių turi ribotą supratimą apie Bažnyčios mokymą ir nedidelę religinę patirtį, todėl kartais įvaizdžiai apie tai, kas yra Bažnyčia ir kas joje vyksta, tikrai smarkiai nutolę nuo realybės. Kaip visame šiame kontekste prabilti į žmones? Kalbėjau, kad reikėtų pradėti domėtis, kur yra konkretus asmuo, kokie jo gyvenimo sunkumai ar džiaugsmai, kreiptis asmeniškai į žmogų, o ne kaip į pastoracinio darbo objektą. Svarbiausia užmegzti kuo asmeniškesnį ryšį.

Kadangi atstovavau Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacijai, kalbėjau apie tai, kad reikėtų skirti daugiau dėmesio tarptautinėms ir nacionalinėms šeimų organizacijoms, kurios rūpinasi šeimų klausimais ir bando veikti politinėse struktūrose.

Taip pat, mano manymu, reikėtų stiprinti bendradarbiavimą tarp skirtingų šalių organizacijų, keistis darbo metodais, naudinga medžiaga, mokymais. Kartais parapijose klebonai nori kažką pasiūlyti šeimoms, bet nežino, nuo ko pradėti, kas galėtų vykti, kas mokytų žmones. Vilniaus arkivyskupijos šeimų centre vykdome tokius mokymus, bet mūsų pajėgumai riboti, todėl ne tik bandome kurti savo metodinę medžiagą, bet ieškome, iš kur gauti jau pasiteisinusių, išbandytų programų.

Kaip matote galimą arkivyskupijos šeimos centrų indėlį ruošiantis po metų vyksiančiam sprendžiamajam sinodui?

Diskusija dabar keliauja iš Vatikano į vyskupijas, parapijas ir šeimų bendruomenes. Tikimasi, kad apsisuks ratas, ir pasiūlymai vėl pasieks Romą. Palaukčiau, kol paaiškės, kaip bus organizuojamas darbas: ar vėl suformuluotas klausimynas, ar dokumentas, su kuriuo bus kviečiama susipažinti ir išsakyti nuomonę. Tada šeimos centrai tikrai kvies ir konkrečias poras, ir parapijų bendruomenes pasidalinti savo įžvalgomis.

Įsivaizduokite, kas dėtųsi, jeigu visi žmonės, kuriuos domina ši tema, pakiltų rašyti laiškų į Vatikaną. Juk čia kalbama apie visą pasaulį. Toks padrikas elgesys būtų visiškai nekonstruktyvus. Todėl reikia palaukti, kaip bus surenkamos ir apibendrinamos nuomonės. Tikrai su šeimų centrais kaip galėdami prisidėsime.

Baigiasi Lietuvos vyskupų konferencijos paskelbti Šeimos metai. Pats esate šeimos žmogus, Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro vadovas, aktyvus parapijietis. Kaip vertinate šeimos metų įgyvendinimą, ar pajutote kažkokių teigiamų pokyčių, pažangą?

Su pažįstamais iš šeimų bendruomenių truputį juokais, truputį rimtai kalbame, kad Šeimos metai yra gera pradžia tolesniam darbui. Nevertinu jų kaip vienkartinio epizodo, kad štai prasidėjo ir pasibaigė. Labiau matyčiau šiuos metus kaip spindulį, kuris turi pradžią, bet neturi nubrėžtos pabaigos. Nesakau, kad iki šiol nebuvo jokios veiklos šeimoms, bet šie metai tapo papildomu impulsu.

Pavyzdžiui, pavyko parapijoms parengti įvadinę programą, skirtą formuoti šeimų bendruomenes. Programa gali pasinaudoti klebonas, norintis savo parapijoje suburti šeimų grupę.

Iš didesnių renginių galima paminėti šeimų eiseną. Taip pat žinau, kad per šiuos metus Vilniuje įsikūrė kelios naujos bendruomenės.

Kaip matytumėte, kur dar yra „nearti laukai“, kurias sritis dar reikėtų stiprinti?

Išskirčiau sužadėtinių rengimą, jaunų šeimų palydėjimą ir pagalbą sunkumus išgyvenančioms šeimoms. Trūksta žmonių, kurie dirbtų su sužadėtiniais, galėtų vadovauti pasiruošimo grupėms. Svarbus ir naujai susikūrusių šeimų palydėjimas. Dabar programų daugėja, bet jų dar tikrai nepakanka. Trečias dalykas – trūksta veiksmingos pagalbos, kai poros santykiai atsiduria aklavietėse. Pagalbos, kuri padėtų rasti būdų, kaip išspręsti iškilusias problemas. Būtų geriausia, jei tokia pagalba pasiektų žmones jau parapijose, būtų kuo arčiau jų.

Kalbino Monika Midverytė OFS