Jeffas Koonsas yra brangiausias, geriausiai nusiteikęs ir amerikietiškiausias pasaulio menininkas. 2014 metų pabaigoje Paryžiaus „Centre Pompidou“ vyko pirmoji jo darbų retrospektyva Europoje.

Šia proga „Zeit“ žurnalistė Claudia Steinberg kalibo Jeffą Koonsą.

Ne sykį esate sakęs, kad niekas taip gerai nesupranta Jūsų meno, kaip Jūs pats. Ar kada nors buvote nustebintas kritikų?

Nesu nusistatęs prieš kritikus – vertinu visus žmones, tačiau netikiu nuosprendžiais. Jie tik kuria nuotolius ir hierarchijas. Manau, viskas yra savaip tobula. Tam tikru metu kai kurie dalykai įgyja daugiau svarbos – galbūt jie yra kam nors naudingi, todėl juos norima integruoti. Tačiau vertinti reiškia siurbti daiktų ir savo energiją. Bei sėti baimę.

Tačiau žmonės, perkantys Jūsų darbus, vertina. Argi sumokėti 40 milijonų dolerių už Jūsų kūrinį nereiškia priimti sprendimą? Šiaip ar taip, pinigai mūsų visuomenėje yra svarbiausias vertės matas.

Tikriausiai tam tikru metu šis kūrinys žmonėms pasirodo prasmingesnis nei kuris nors kitas. Tai nereiškia, kad tas kitas darbas yra mažiau tobulas.

Kodėl debatuose apie Jūsų darbus toks svarbus vaidmuo tenka pinigams?

Nemėgstu kalbėti apie pinigus. Tai darau tik tada, kai kalba pasisuka apie dalykus, kuriuos norėčiau nuveikti. Išorinis pasaulis gerai neįsižiūri į meną ir tai, kas jame yra svarbu. Užuot kalbėję apie tai, kiek galėtų kainuoti „Balloon Dog“ arba už kiek parduodamas Jaspersas Johnsas, turėtume kalbėti apie turinius.

Tam tašką padėjo dar Andy Warholas: „Business is the best art“.

Andy buvo Andy. Jis buvo tiesiog fantastiškas. Marcelio Duchampo vaikas, jei taip norite – aš galėčiau būti anūkas. Andy atveju puikiausia buvo tai, kad jis nušvietė dalykų esmę. Jo klausdavo: „Kodėl darai tai, ką darai?“ O jis atsakydavo: „Nes esu toks paprastas, toooks paprastas“. Vienintelis žmogus, galintis sulaikyti nuo šio paprastumo, esi tu pats.

Jūsų pavardė dažnai minima šalia Andy Warholo – abu esate kapitalistiniai menininkai.

Abu esame kilę iš Pensilvanijos – Andy iš Pitsburgo, aš iš Pietų. Dievinu jo „Death and Desaster“ seriją, tą žaidimą abstrakcija ir figūratyvaus atvaizdo aiškumą. Kuo jis darosi abstraktesnis, tuo labiau artėja mirties link, kuo darosi aiškesnis, tuo tampa geresnis. Mano manymu, tai labai įdomu.

XX a. mene dažniausia kalbama apie konvencijų laužymą, jausmų netikrumą, žiūrovo įpročių supurtymą. Tačiau Jūsų biografijoje ir mene pasitikėjimas bei saugumas yra pamatinės sąvokos.

Man svarbesnis ne saugumas, o pasitikėjimas. Kalbu apie tokį pasitikėjimą, kai būdamas menininku žiūrovo interesus įkurdinu toje pačioje erdvėje, kaip ir savuosius – tai leidžia įvykti komunikacijos aktui. Jaučiu moralinę pareigą gerbti žiūrovą. Kuriant iPhone’ą Steve’ui Jobsui buvo svarbus ir produkto vidus, ir išorė. Tą patį galiu pasakyti apie savo darbus. Man visada buvo svarbus tobulumas ir atkaklus klišių netobulumo reprodukavimas. Išbaigtumas ir neišbaigtumas privalo būti tobuli.

Įsigydami Jūsų darbus pirkėjai tiki jų verte.

Turėtume kalbėti ne apie pirkimą, o apie komunikaciją, išgyvenimą. Esu laimingas, kad žmonės mėgaujasi patirdami mainus su mano darbais ir įžvelgia juose prasmę – ekonominė pusė tėra antrinis žaidimo aspektas.

Kurdamas naudojate kičo estetiką – įkainojate pigius objektus.

Noriu parodyti didybę, slypinčią šiuose daiktuose. Negalvoju apie kičą – ši sąvoka įvardija hierarchiją, žvilgsnį iš aukšto. Šie daiktai yra savaip tobuli.

Plastikinė širdelė yra verta tiek pat, kiek milžiniška, neįtikėtinų sąnaudų pareikalavusi spindinti širdis?

Kaip kultūrinis objektas, leidžiantis kelti filosofinius klausimus – absoliučiai. Ką reiškia būti žmogumi, kaip būdami žmonėmis funkcionuojame socialine ir kultūrine prasme, ką vadiname prasme arba: kaip patenkinę būtinuosius poreikius dėliojame kitas savo reikmes? Manau, savo darbuose aptariu šias temas.

Išskyrus ateitį sąvartyne, vienkartinių objektų, su kuriais dirbate, dienos suskaičiuotos. Ką šis šlamštas turi bendro su mūsų amžinybės ilgesiu?

Viskas virsta dulkėmis. Tikrai labai didžiuojuosi savo paskutiniąja serija „Gazing Balls“. Visada mėgau šiuos veidrodinius rutulius, naudojamus sodams dekoruoti – jie suteikia tavo būčiai prasmę, patvirtina ją ir vietą, kurioje šią akimirką esi visatoje. Meno kūrinių kopijos yra iš gipso – momentiškumą įkūnijančios medžiagos šviesos atspindėjimo prasme. Balta spalva reprezentuoja grynumo būseną – per ją priartėjame prie mirties, platonizmo, grynosios formos ir idėjos koncepcijos. Iš seksualinių troškimų keliaujame į amžinąją karalystę. Esu įsitikinęs, kad ši menas perkelia žiūrovą į kitą vietą.

Kolekcionuojate praėjusių šimtmečių meną, Courbet yra Jūsų mėgstamiausias dailininkas. Ką turi šie darbai, ko nerandate šiuolaikiniame mene?

Gyvenu savo vidiniame pasaulyje.

Kas to nedaro?

Žinoma, o aš nuolat galvoju apie savo kūrybą, jos raidą ir ieškau įkvėpimo savo darbams. Mažiausiai noriu apsistatyti darbais, kuriuos jau esu sukūręs. Ateljė matau juos kiekvieną dieną. Su žmona Justine – ji taip pat yra menininkė – turime šešis vaikus. Visada norėjau būti tik tėtis, o Justine – tik mama. Norime, kad mūsų vaikai mąstytų apie Praksitelį, Picasso arba Dalí, tik ne apie tėtį ir mamą.

Nemenkas iššūkis vaikams. Vadinasi, įkvėpimo ieškote mene, sukurtame prieš Jūsų didvyrį Marcelį Duchampą?

Ir po Duchampo. Esu šiuolaikinis menininkas ir taip kvestionuoju savo laiko suvokimą – kaip galiu viena koja stovėti praeityje ir turėti ryšį su istorija, tačiau tuo pat metu pabandyti nusikelti į ateitį ir atsidurti būsimajame laike? Domiuosi senesniais darbais, kad patirčiau antikinio, XIX a. arba ankstyvojo XX a. gyvenimo esenciją. Kalbu apie ryšį su mūsų žmogiškumu, su tuo, kas mus vienija – kur iš tiesų slypi grožis.

Šalutinėje salėje teko matyti Jūsų skulptūrą Bernini, kuri atrodo taip, tarsi būtų įvyniota į auksinį saldainio popierėlį. Man tai panašiau į agresyvią pasisavinimo formą – originalo aura pakeista pigiu ir viliojančiu paviršiumi.

Mano tėvas buvo interjero dekoratorius – galima sakyti, užaugau jo krautuvėje. Taip pat jo įrengtuose namuose. Labai sąmoningai suvokiau objektus. Šviestuvas buvo daiktas, turintis savo erdvę. Veidrodžiai padėjo suvokti filosofinę vidujybės ir išorybės dimensiją. Žvelgiant į juos svarbus vaidmuo tenka savivokai ir jausmui, kad pats esi matomas kaip objektas. Veidrodžiai visada išryškina įtemptus santykius tarp gyvumo ir negyvumo. Menas bando pranokti gyvybinę energiją, bando pats ja tapti.

Spindesys turėtų įpūsti skulptūroms energijos?

Taip, aš skolinu daiktui energiją, tačiau tikiu, kad tą daro menas – jis atveda žiūrovą.

Kritikas Peteris Schjeldahlis iš „New Yorker“ teigė...

Myliu Peterį, jis parašė puikų straipsnį apie mano ankstesnius darbus.

Šiaip ar taip, jo manymu, svarbiausi menininkai kuria savo aplinkos rentgenogramas, o mažiau svarbūs tik ją atspindi. Jūsų darbai tą daro tiesiogine šio žodžio prasme – ar matote juos kaip mūsų laikmečio atspindį?

Jums leidus nupasakosiu savo darbo procesą. Aš pasirenku objektus ir atlieku jiems kompiuterinę tomografiją. Gaunu visus duomenis apie jų vidų ir išorę. Naudodamasis 3D galimybėmis mažus objektus galiu paversti iki paskutinės siūlės preciziškomis ir objektyviomis didelėmis skulptūromis.

Norite pasakyti, kad Jums šie objektai nėra tokie nesuprantami kaip žiūrovams?

Kalbame apie objektyviausią ir preciziškiausią atkūrimo galimybę. Žinoma, taip galiu manipuliuoti objektu ir jį keisti – naudojant kompiuterines programas tai gana paprasta. Esu visiškai laisvas.

Tačiau Jūs neatsakėte į mano klausimą.

Kai dirbame su nerūdijančiu plienu, kai kurias vietas nupoliruoju iki veidrodiško spindesio. Per pastaruosius dvidešimt metų šiuos paviršius padengiau permatomu sluoksniu, suteikiančiu darbams vidinį gyvenimą. Mano kiškis tik atspindi, jis – grynas paviršius. Tačiau „Balloon Dog“ ir „Celebration“ serijoje išnyra tamsesnioji pusė arba paviršiaus gylis. Todėl „Balloon Dog“ yra kaip Trojos arklys – jis turi vidinį gyvenimą. 

Stebint Jūsų darbus, sukurtus per pastaruosius trisdešimt metų, kyla klausimas, kur liko senoji aistra provokuoti. Ar per tą laiką Jeffas Koonsas tapo konformistiniu menininku?

Retrospektyva apima 36 metus. Jos lankytojai gali sekti mano kūrybą. Tai būdas parodyti, ko jie galėtų trokšti ir kuo galėtų domėtis, kaip gyvendami savo gyvenimus pajėgtų patirti transcendenciją. Net jei su malonumu vadovauju paradui, kalba sukasi ne apie mano gyvenimą. Noriu būti geresnis menininkas, kur kas geresnis nei šiandien.

Susan Sontag teigė, kad tas, kuris nėra žymus, negali suvokti alinančios padėties, kurioje atsiduria garsus žmogus. Ką Jums duoda ir ką atima šlovė? 

Vaizduojamasis menas nėra toks paplitęs ir svarbus, taigi aš gyvenu visiškai anonimišką gyvenimą. Manau, esu tas pats asmuo, koks buvau visada.

Ar turite guru?

Turiu keletą herojų, žmonių, kuriuos gerbiu, žmonių iš meno pasaulio, filosofų – tokių, kaip Platonas. Visada labai mėgau Kirkegaardą. Mano „Equilibrium Tenks“ yra visiškai kiregaardiška: arba – arba, penkiasdešimt – penkiasdešimt. Nietzsche. Jis kur kas fiziškesnis – protas, tapsmas. Platonas labai optimistiškas, aprėpia visą amžinybės ir jos patvirtinimo idėjomis koncepciją.

Fone pasigirsta asistentės balsas: „Kitas susitikimas prasideda už poros minučių“. „Ar mane fotografuos?“ „Ne, ne, ne šiandien“. „Gerai, specialiai atsinešiau marškinius“.

Žinote, išsirinkti tinkamus drabužius – vienas iš nedaugelio tikrai mane gąsdinančių dalykų. Esu bohemiškos dvasios, neperku daug daiktų.

Gyvenate įprastą gyvenimą?

Mudu su žmona jau 22 metus gyvename East 64th gatvėje. Keliuosi septintą valandą ryto – tuo metu mūsų šeši vaikai iškeliauja į mokyklą. Pusryčiauju, nuo 9 iki 17 arba 18 valandos būnu savo ateljė. Tada vėl važiuoju namo.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė