Evgenios Levin nuotrauka

Veikėjai:

Poetas – Rolandas Rastauskas, jubiliatas
Kritikas – Valentinas Sventickas. IV veiksme jis persikūnija ir į poetą Kęstutį Navaką
Perkusininkas – Arkadijus Gotesmanas
Fortepijonininkas – Dimitrijus Golovanovas

Veiksmo vieta:

Uždara patalpa, kurioje sutinkami ateinantys naujieji genijai ir išlydimi amžinybėn nusipelniusieji.

Prologas:

Į jubiliejinį Poeto kūrybos vakarą sostinėje susirinkusi marga publika laukia pasirodant Poeto. Ant stalo baltuoja nauja menininko poezijos rinktinė „Vienišos vėliavos“, už jos – dvi stiklinės. Už jų – dvi kėdės. Už jų – durys.

Perkusininkas ir Fortepijonininkas groja. Ant sienų mirga vaizdai.

Evgenios Levin nuotrauka

I veiksmas

Pasirodo Poetas ir Kritikas. Poetas pradeda skaityti „Užsklandą ir rečitatyvą“. Perkusininkas ir Fortepijonininkas nutyla.

(Neatmetama galimybė, kad viskas galėjo vykti ir kitaip)

Poetas:

Na štai ir viskas drauge štai ir viskas
Jau trupa raidės tos jaunystės obeliskuos
Laiškai tik plėnys kryžiaus žygiai pokštas
Du raktai – kambario ir dujų – bokštas...

Perkusininkas ir Fortepijonininkas ima smagintis...

Kritikas:

Būdamas aštuoniolikos Rolandas Rastauskas paleido „Lenktynių aitvarą“. Taip, jam buvo aštuoniolika, kada Jaunimo teatras pastatė šią pjesę. Vėliau buvo ir pjesių, ir eilėraščių, ir esė. Man į atmintį įsirėžė tai, kas vyko dienraštyje „L.r.“, kai tarp tų daugybės puslapių rasdavome nediduką Rolando esė. Ir čia viskas buvo labai svarbu – ir pats tekstas, kurį skaitai, ir kontekstas – taip pat. Koks žodynas visuose dienraščio puslapiuose, koks tarškesys ir štai ta salelė, kurioje susitinkame su visai kitu kalbėjimu, su kitu skambėjimu, su asmeniu, jo jausmais, pojūčiai, su privačia teritorija... Tai buvo labai svarbu ir iki šiol tai likę atmintyje.

Plati ir poetinė RoRa skalė, laikui bėgant ji kinta... Jo išskirtinumai būtų tokie: kūrybos ir kūrybinio elgesio artistiškumas, visa ko grakštus stilius, tikrumo ir distancijos savitas balansas, skaisti ironija.

Kūrybiniame gyvenime Poetas lyg ir nelinkęs lenktyniauti, bet aitvaras jam atnešė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, ir tai pamoka visam gausiam kūrybiniam jaunimui – mokėkite pavadinti savo pirmąją knygą. Aitvaras yra geras žodis.

Kalbu ne tik kaip literatūros kritikas, bet ir leidėjas, naujos Poeto knygos redaktorius. Man buvo smalsu, kaip RoRa į savo rinktinę pažiūrės, kokia bus jo dėlionė. Atėjus laikui įsitikinau, kad viskas čia padaryta rimtai, apgalvotai, aiški kompozicija – prologas, epilogas, o skyrius keičia veiksmai...

(Ir veiksmas tęsiasi...)

II veiksma

Kritikas (kreipiasi į Poetą):

Rolandai, prašau papasakok apie savo gyvenimo kasdienybę, kaip teka tavo dienos, ką dirbi, kaip rašai?

Poetas:

Prieš keletą dienų grįžau iš Šveicarijos, kur dalyvavau bendrame vieno Šveicarijos kantonų ir Klaipėdos apskrities menininkų projekte – Europos Sąjunga skatina menininkų bendradarbiavimą. Gyvenome tokiame Valė kantone. Neturėjau laiko ruoštis šiai kelionei, netyrinėjau topografijos. Ir tik važiuodamas supratau, kad važiuoju į Rilkės vietas, kur poetas praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Ten jis buvo laimingas ir iš dalies – nelaimingas, nes kaip tik šiose vietose ir užgeso, pavirto į ploną sudžiuvusį lapą, džiovinamą knygoje. Tokia poetų kasdienybė...

Kelionės metu aplankėme Rilkės kapą, kuris yra savotiškas artefaktas, matyt, paties poeto meistriškai surežisuotas. Prie jo kapo reikia ilgai lipti, poezijos piligrimams tenka įveikti savotiškas stotis šnabždant poeto eilutes. Nelengva užkopti prie tos bažnytėlės, ant kalno, kur Rilkė pasirinko paskutinę kirčio vietą...

Visą laiką nuotraukose Rilkės kapą matydavau šalia kitų kapų, jis buvo ne vienišas. Šalia jo buvo atgulę ir paprasti mirtingieji, nesugadinti aukštosios kultūros. Užkopiau pirmas ir labai nustebau, kad poeto kapas – vienas, nieko aplinkui. Rodos, dalyvauji Davido Lincho filme. Kur dingo poeto kaimynai? Gal jie dienomis išeina kažkur kitur? Gal yra perkelti į šventorių, kur guli visas kaimas? Kad ir kaip ten būtų, Rilkė – vienas... Vienatvė ir mirtis – pagrindinės poeto mūzos. Mirtis kartais sutaurina net ir kraštovaizdį. Meistriškai Rilkė pasirinko kapo vietą...

Kodėl aš apie tai kalbu? Esame salėje, kuri taip pat labai simboliška, jos laukas yra gan sudėtingas – čia šarvojami rašytojai, iš čia plaukia į istoriją ir kartu čia pristatomos pirmosios naujųjų genijų knygos. Tad šis procesas – nenutrūkstantis. Ir tai taip pat yra poeto kasdienybė: atsisveikini su tau brangiu menininku ir stoji į jo vietą žinodamas, kuo visa tai baigsis. Daugeliu atveju ta mirtis mano eilėraščiuose yra beveik šeimos narys, kaip kad rašė Tomas Venclova – „Mirtis man buvo lyg šeimos narys / užėmusi didesnę dalį buto... “ Ji visą laiką poeto kasdienybę nušviečia iš anapusybės. Bet kokia šviesa? Rilkiška ar kitokia? Kasdienybė yra gebėjimas pasižiūrėti į veidą tam, kas neišvengiama...

O šiaip, vaikštau tuščiomis Palangos gatvėmis, važinėju į darbą Klaipėdos universitete... Bet poetas T. Ruževičius yra teisus klausdamas: kada tu esi poetas? Kada rašai eilėraštį? O gal visada? Aš pažįstu daug puikių poetų, kurie nėra parašę nė vienos eilutės, ir kartu daugybę poetų, prirašiusių daug poezijos knygų, bet aš nedrįsčiau jų vadinti poetais. Atsidūrėme labai slidžioje teritorijoje...

Išleisdami knygą „Vienišos vėliavos“ mes rizikavome, nes šis korpusas eilėraščių daugeliu atveju atrodo lyg kažkoks vintažas. Šiais laikais sunkiai įsivaizduojama, kad poetas gali taip rašyti, nes dalis eilėraščių parašyta dar tuomet, kai poetai apie sociumą eilėraščiuose neužsimindavo. Šiuo atžvilgiu tai yra rizika. Bet rizika yra esminis poeto matmuo – rašyti eilėraščius po... (dabar galime išvardyti po ko...). Reikia būti ypatingai drąsiam. Paskutinis eilėraštis šioje knygoje parašytas 2012 metais.

Kritikas:

Kas yra ant tavo rašomojo stalo?

Poetas:

Be abejo, sąvartynas... Aš labai pavydžiu rašytojams, kurie fotografuoja savo studijas, savo sterilius kambarius – viena spausdinimo mašinėlė, vienas laptopas.. Ant mano stalo yra kultūriniais sluoksniai... vorai, tarakonai ir žiurkės, ir panašūs sutvėrimai... Romantizmas...

III veiksmas

Kritikas (persikūnija į poetą Kęstuti Navaką ir skaito iš lapo):

Poezijos aktoriaus karūna. Rolandas Rastauskas pastaruoju metu nekukliai išgarsėjo kaip geriausias poezijos skaitovas. Kartais atrodo, kad prie visos balso moduliacijų magijos jam tetrūksta šamano būgno. Tačiau yra ir būgnas – juk šalia dažniausiai Arkadijus Gotesmanas su skambalų kariuomene. Per tuos nepranokstamus skaitymus ne vienas spėjo pamiršti, kad meistras ne tik skaito, bet ir rašo...

Taip, esama RoRa poezijos knygelių mūsų lentynose. Jos visos kiek anoreksiškos, kur nors pasislėpusios. Bet štai, išleidžiamas itin solidus tomas – Visas Rastauskas. Skamba kiek baugiai, tarsi Gotesmanas mums prie pat ausies būtų trenkęs į gongą. Pačiu laiku. Atsibusk skaitytojau, tavo dvasiai stalas jau serviruotas...

Taip, tai labai teatrališka knyga ir sudaryta lyg keturių veiksmų pjesė su prologu ir epilogu. Kartais atrodo, kad autorius neparašo savo tekstų, bet juos suvaidina popieriuje, neužrašo, o ištaria. Ne visada tai į naudą – kartais poezija gali ateiti ir iš tylos, ne tik iš išmankštinto poetinio gesto. Bet gal visgi dera kiek pažinoti ir patį autorių, kuriam Šekspyras specialiai parašė vieną labiausiai nudėvėtų savo eilučių. Taip, Rastauskui visas pasaulis – scena. Joje jis jaučiasi natūraliai, netgi savo nenatūralumu sugebėdamas įtikinti. Visgi scenoje ir barzdos, dažniausiai priklijuotos, arba įtikina, arba – ne. Šiuo atveju – taip, tad ir Hamleto tėvo šmėkla gali eiti ilsėtis į grimo kambarį...

Įdomus eksperimentas buvo atliktas socialiniame tinkle facebook, kuriame įkeltas vienas RoRa eilėraštis, nenurodant autoriaus, ir pasiūlyta atspėti, kas tas toks esąs. Įkėlimas sulaukė 69 komentarų, kurių daugelis buvo panašūs į mokymą migloje. Pagaliau atspėta, nors tai ir taip buvo aišku, net nežinant paties eilėraščio. Jau ankstyvasis Rastauskas turėjo savo stilių... Vėliau stilius mutavo, į vienišas poezijos vėliavas įsileista daugiau vėjo (faktiškai juk vėjas sudaro pusę vėliavos esmės), tad trumpėja eilutės, vis mažiau rimuojama, nes autoriui viename viešbutyje taip T. Ruževičius liepė. Daugėja pauzių, nutylėjimų, nors haiku pobūdžio grynumo, paprastumo ir minimalizmo daug ir neatsiranda. Autoriui ir toliau rūpi rankoje laikyti ne sakuros šakelę, o Joriko kaukolę.

Rinktinės pavadinimas „Vienišos vėliavos“ yra ir vieno knygos teksto pavadinimas. Bet čia svarbu ne pats eilėraštis, kiek elegiškas šių žodžių skambesys. Ir ką gi girdime įsiklausę į skambesį? Girdime arba daktilio kirčiuotę, arba valso ritmą. Abu šie dalykai laikomi itin elegantiškais. Nors nežinau, ar kalbant apie šio autoriaus poeziją vartotinas žodis „elegancija“. Lyg ir taip. Tai elegantiška kūryba. Kai kur net dvelkteli neydingu saloniškumu. Visgi RoRa elegantiškas ne visur. Bet visur – stilingas. Kita vertus, ko vaikytis tos elegancijos? Poetas nėra Madam Pompadour. Tačiau jau seniai reikia sudėlioti taškus virš „i“ Rastausko kūryboje, įvardyti, kas, kur ir kaip. Kol kas tai dar nėra padaryta, ir pora žvitrių doktorančių galėtų tuo užsiimti kad ir nuo rytojaus 10 val.

IV veiksmas

Poetas į rankas paima mikrofoną, Perkusininkas – lazdeles, Fortepijonininkas pakelia rankas virš klavišų ir prasideda...

Tu
šaukeisi
dievų trigrašio


nuo nykščio
paleidau monetą

kuri
vis tebesisuka

vis
tebežvilga

amžinajame

tarp

Epilogas

Vienišos vėliavos plazda.

Vėjams nurimus – tyla...

Teatrališką poeto Rolando Rastausko jubiliejinį vakarą su nauja eilėraščių rinktine „Vienišos vėliavos“ Lietuvos rašytojų sąjungos klube, Vilniuje, vykusį spalio 23 d. užfiksavo ir užrašė Gediminas Kajėnas