ART Vilnius'14. Ekspozicijos fragmentas. Evgenios Levin nuotrauka

Pasaulis nesikeičia. Bent jau kai kurios situacijos. Pavyzdžiui, galbūt kam ir kyla minčių, kad vadinamasis konfliktas dėl teatro ir koncertinių įstaigų reformos yra tiesiog susidūrimas tarp Kultūros ministerijos su jos vadovu Š. Biručiu priešaky iš vienos pusės ir aktorių bei dainininkų iš kitos. Ko gero, įmanoma.

Bet neatmestinas ir skirtingų pasaulėžiūrų sandūros variantas. Susiduria naudos ieškotojai, pragmatinių posakių „čia ir dabar“, „žiūrim, ką turim“, „juodu ant balto“ šeimininkai ir kūrėjai, kurie apsieina be šių priežodžių kasdieniame gyvenime ar bent didžiąją jo dalį.

Tai tarsi tokia proto prietema. Ar, jei norite, tam tikros liga. Tos ligos eiga maždaug tokia. Pradedama ultimatyviais pareiškimais: „Dailininkai turi užsidirbti patys. Teatrai turi išsilaikyti“, o baigiama kaltinimais: „Ir iš viso – menininkai, kurie neatneša per metus apčiuopiamos naudos visuomenei, yra mokesčių mokėtojų pinigus pravalgantys ir prageriantys parazitai.“

Ir iš to išlipti, išsigydyti nuo to beveik neįmanoma, jei žvelgi į pasaulį nuo popierių kalno. Popierių, kuriuose daug daug excelio lentelių su biudžetinėmis eilutėmis, finansavimo programomis, strategijomis – tai pragmatinis požiūris, kuris mato visus aplink tik kaip galimybes tapti tų skaičiukų integralais. Tačiau tas požiūris turi vieną, bet labai didelę ydą – šis požiūris eliminuoja kito požiūrio galimybę, nei pats savęs pamatyti iš šalies gali, nei kitam leisti save pamatyti. Taip ir tupi proto prietemų savininkai ant savo popierių. Pasipūtę, mažučiai, nelaimingi – nei patys nulips nuo to kalno, nei iki jų kas užlipti varginsis... Būtų juokingi, jei nebūtų graudūs.

Ir dėl to tokie susidūrimai, susikirtimai, kai nugirstama apie skubiai laiminamas kažkokias abejotiną naudą atnešiančios reformas, bus neišvengiami. Nes nėra ką veikti ant tų popierių kalno... Drumsčiasi protas nieko nedarant. Geriau jau ką nors daryti, net jeigu ir taip drumsčiasi...

Kažin ar tikslinga tuo piktintis. Nebent galim pasinaudoti menininko Jeffo Koonso interviu antrašte „Užuot kalbėję apie pinigus, turėtume kalbėti apie turinius“.

O turiningų publikacijų būta. Kas savaitę Domanto Razausko rašoma muzikos apžvalga šį sykį skirta grupei „Woods“, scenos menas aptariamas videoreportaže, skirtame Rimgaudui Karveliui, o Rolando Rastausko naujos poezijos knygos pristatymą originaliai aprašė Gediminas Kajėnas.

Verta prisiminti ir Donato Puslio tekstą apie spektaklį „Danuta W“, skirtą Lecho Walęsos žmonos gyvenimui bei verstinį pokalbį su filmo „Stiprusis angelas“ režisieriumi Wojciechu Smarzowskiu.

Kino tema vertingą straipsnį parašė ir kolegė Monika Midverytė, aprašiusi dokumentinį kino filmą „Sugrįžimas į Homsą“.

Besidomintieji istorija ras daug medžiagos Rūtos Janonienės publikacijoje iš pradėto straipsnių ciklo apie Bernardinų parapijos istoriją.

Tikrai yra ir dar daugiau stipraus kultūrinio turinio publikacijų, tačiau šį sykį galbūt stabtelėkime šioje vietoje. Apsidairykime. Pasaulis nesikeičia. Bent jau kai kurios jo situacijos. Ir galbūt tai yra vienintelis būdas pažadinti tuos, kurie šiame pasaulyje gyvena. Tiek ant popieriaus kalnų, tiek jų papėdėje...