Gamtininkas, publicistas, Dzūkijos metraštininkas Henrikas Gudavičius

Gedimino Kajėno nuotrauka

Henrikas Gudavičius (g. 1943) – tikras Dzūkijos šviesuolis, čia gyvenantis ir dirbantis jau beveik ketvirtį amžiaus, tačiau paklaustas, kuo save laiko, nė nedvejodamas atsako – esu žemaitis.

Sovietmečiu dirbęs įvairiausius darbus taip ir nepriprato prie miesto, vis traukė būti arčiau gamtos. Dešimt metų žurnalistinės patirties leido suderinti pomėgį rašymui ir gamtai, tačiau 1990 metais gavęs pasiūlymą keltis į Dzūkiją, kur tuo metu kaip tik buvo steigiamas nacionalinis parkas, iškart sutiko. 1991 metais gamtininko iniciatyva pradėjo eiti Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis“, ilgą laiką buvęs vieninteliu to krašto periodiniu leidiniu, propagavusiu ir fiksavusiu Dzūkijos gamtos ir etnokultūros vertybes. Vėliau jo dėka pradėta leisti ir knygų serija apie etnografinius Dzūkijos parko kaimus – Musteiką, Mardasavą, Rudnią, Liškiavą ir kt.

Pastaraisiais metais, be Dzūkijos gamtos ir žmonių lankymo, Henrikas Gudavičius užsiima ir retųjų bei vaistinių augalų veisimu. Netoli Krūčiaus upelio yra įkūręs sodą, kuriame augina ir veisia daugiau kaip šimto rūšių senovinius, tradicinius bei nykstančius dzūkiškus augalus.

Dar jaunystėje pradėjęs užrašinėti tai, ką pastebi būdamas gamtoje, šio savo pomėgio neapleido ir iki šiol. 2013 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido H. Gudavičiaus novelių, esė bei dienoraščių knygą „Gamtmeldžio sodas“. Nuo 2008-ųjų gamtininko dienoraščio mintys skelbiamos Bernardinai.lt, o neseniai šie tekstai sugulė į knygą „Laiškai iš kaimo“ (išleido Bernardinai.lt), kurioje autorius dalijasi gamtos paslaptimis, savita pasaulėžiūra, globaliojo pasaulio problemomis, matomomis iš Dzūkijos nacionalinio parko erdvės, ir ilgamečių gamtmeldžio patirčių.

Jūsų dienoraščiuose tiek daug įvairių apmąstymų, susidaro įspūdis, kad visada esate kažkuo susirūpinęs. Įdomu, kuo gyvenate šiandien?

Tas rūpestis kylą iš mini natūrinio ūkio, kuris tikrąja to žodžio prasme yra mano kasdienybė. Gyvenu kaime vienas, šeimos nariai atvažiuoja ir išvažiuoja – kiekvienas turi savo rūpesčių, tad man tenka pačiam užsiauginti tai, ką galėsiu valgyti. Nuo čia ir prasideda – viską turi pasidaryti pats.

Prie Krūčiaus upelio yra 2 hektarai žemės, kur natūralizuoju senovinius, tradicinius bei retuosius augalus – smiltynines rugiaveides, naktižiedes, žalsvažiedes, įvairių rūšių laukinius česnakus, kalninius laibenius, taip pat ir dažnesnius šalavijus, čiobrelius – tad jais irgi reikia rūpintis. O kur dar paukšteliai, žvėreliai ir įvairiausi nutikimai laukinėje Dzūkijos gamtoje... Vis man rūpi pamatyti, kas gi naujo vyksta.

Taip pat nuolatos turiu įvairių ir tekstinių įsipareigojimų, laiku reikia atiduoti medžiagas, o vis tiek negaliu ramiai prie stalo išsėdėti, kažkas mane vis gena nors ant slenksčio pastovėti, pažiūrėti, kas atskrido, atlėkė, ką katinas ir šuo veikia, kas miške naujo... Gal tas rūpestis kyla iš atsakomybės jausmo, juk viensėdyje už viską pats ir atsakai. Čia aš nuomojuosi namelį buvusioje dvaro teritorijoje, kur viskas baisiai apleista. Už tai yra laisvė dirbti: man norisi tvarkyti, prikelti, pamatyti, kaip viskas čia gali būti... Tad apsidarai ir matai – visada yra kuo rūpintis.

Kai tiek rūpesčių, kaipgi viską spėjate?

Mano dienotvarkė yra gan paprasta. Iki pietų bandau sėdėti prie popierių, o po pietų dviračiu važiuoju kelis kilometrus į sodą ir keliaklupsčiauju prieš visokius augalėlius. Įvairias nykstančias rūšis ir kitokius retesnius augalėlius puoselėju, stengiuosi išsaugoti, stebiu, kaip jiems sekasi... O rūpestis natūriniame ūkyje yra nuo saulės iki saulės, jis nuolatinis žmogaus palydovas, niekur neatsitraukia per dieną.

Miesčionis, kuris į kaimą atvažiuoja savaitgaliui, trumpai pabūna, o paskui šiukšles susirenka ir išvažiuoja, viso to negali pajusti. Yra esminis skirtumas tarp kaime gyvenančio ir atvykstančio žmogaus jausmo. Vietinis žmogus tampa aplinkos dalimi, ir jo gyvenimas visiškai natūraliai sukasi su saule. Tad kaimo žmogui yra tiek rūpesčio, kiek diena duoda – nei daugiau, nei mažiau.

Grįžkime prie Jūsų rašymo. Praėjusiais metais pasirodė Jūsų novelių bei esė knyga „Gamtmeldžio sodas“, o ką tik išleisti „Laiškai iš kaimo“, kur publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Kažkur esate prasitaręs, kad rašote jau daugiau nei 40 metų ir daugiau nei pusę jų skyrėte Dzūkijai.

Taip, 40 metų, tačiau nieko lengvai nesu parašęs (juokiasi). Nors dienoraščiai gal ir lengviau einasi. Bet, pavyzdžiui, apybraižos apie kokį vietinį žmogų ar kaimą sekasi gerokai sunkiau.

Mano domėjimasis Dzūkijos istorija, kaimais, amatais, žmonėmis yra visiškai natūralus, nes jau greitai 25 metai, kai esu čia. Dzūkijos istorija yra tapusi ir mano dalimi. Per šitiek laiko susikaupė pluoštai užrašų, pasakojimų, dauguma jų yra labai spalvingi, nes patys senieji pasakoriai buvo spalvingos asmenybės. Kai dabar prisimenu Malviną Česnulienę iš Mančiagirės – gal dešimt kartų lankiausi pas ją, klausiau jos pasakojimų ir nė karto ji nesikartojo... Ji – lyg šaltinis. Gaila, bet šie senieji pasakoriai išeina vienas po kito...

Taigi, man dabar būtų gerokai sunkiau, jei per tuos kelis dešimtmečius nebūčiau prisirinkęs gausybės medžiagos ir pasakojimų, kuriuos iki šiol publikuoju laikraštyje „Šalcinis“ ar kituose leidiniuose. Juk tai, kas užrašyta, jau neprapuls, ir tai man labai svarbu – išsaugoti dzūkiškus žmonių bei augalų vardus.

O kaip Jūs, žemaitis, atsidūrėte Dzūkijoje?

O, tai čia paprasti liaudiški dalykai. Kažkada buvo Miškų ministerija, kurioje dirbo toks šviesus žmogus, miškininkas Rimantas Klimas. 1990 metais jis pasikvietė mane ir sako: „Tu dešimt metų laikraštyje mokai, kaip reikia sodinti medelius, gal nori dabar praktiškai tai įgyvendinti?..“

Tai buvo pokyčių laikas ne tik valstybės, bet ir žmonių gyvenimuose: kaip tik buvo planuojama steigti Dzūkijos nacionalinį parką, o darbas laikraštyje ir apskritai gyvenimas mieste man jau buvo gerokai įkyrėjęs. Jaučiausi čia lyg tremtinys – juk augau kaime, vidurinę mokyklą baigiau kaime, o kai mokiausi Žemės ūkio akademijoje, tai irgi buvau kaime, mat tik pirmuosius dvejus metus paskaitos vyko Kaune, o paskui mus iškėlė į priemiestį, netoli Obelynės.

Po akademijos baigimo taip pat nenusėdau mieste – mano darbo knygelėje buvo apie 60 skirtingų įrašų... (juokiasi). Kur tik nedirbau – ir Baškirijoje, ir Biržų girioje, ir kolūkyje brigadininku, ir su geologais, bet prie miesto niekaip nepripratau. Taip ir nespėjau kaip reikiant sumiesčionėti. Tad pasitaikius tinkamai progai išvykau į Dzūkiją, kurioje štai jau beveik ketvirtis amžiaus prabėgo...

Tokius gamtiškus, net, sakyčiau, ūkiškus darbus dirbote, o iš kur tuomet rašymas?

Kai pamatau kažką tokio nekasdieniško, tai iškart ir norisi užrašyti. Taip buvo rašymo pradžioje, tas pat tinka ir šiandien. Juk jei aš pamačiau, o kitas nematė – kaipgi tuo nepasidalinsi?

Rašyti pradėjau dirbdamas Šešuolių miške paprastu darbininku – vaikščiojau su kirviu paskui medžių pjovėją. Paskui išvažiavau į Baškiriją – o ten pilna tokių egzotiškų dalykų, kurie stebina, ir juos norisi užfiksuoti. Grįžus mano dienoraščius publikavo „Nemunas“. Tad taip pamažu ir įsirašiau... (juokiasi)

Rašydamas ne tik užfiksuoju tai, kas man į akis krito, bet kartu ir pats sau kai ką išsiaiškinu, įvardiju. Jau 22 metus rašau fenologinius dienoraščius – būtent tai yra priminė, gyva tolesnių mano rašymų medžiaga. Metams pasibaigus susegu tai, ką užrašiau, o tada vartau vartau ir ieškau „grynuolių“ – tokia yra mano rašymo technologija.

O ką prie Krūčiaus upelio pamatau – ir augalai, ir medžiai, ir gyvūnai, ir vanduo, ir dangus – vis kažkas įkrinta... Mano kompiuteris yra mano marškinių kišenėje – popieriukas ir pieštukas – tad nėra sunku net ir dirbant kažką trumpai užsirašyti, kad nepamirščiau. O paskui belieka duoti laisvę asociacijoms vertis... Taip tekstuose šalia gamtos ima rastis ir kultūra, žmonės, įvairios istorijos. Nuo to niekur nepabėgsi, nes Dzūkija iš kitų etnografinių regionų būtent ir išsiskiria derme tarp žmogaus ir gamtos.

Pavyzdžiui, kad ir toks faktas: sovietmečiu Dzūkijoje išliko labai daug kryžių, mat jie čia, tarp miškų pasislėpę, niekam neužkliuvo. Įdomu, kad Dzūkijoje kolūkiai išsilaikydavo tik pusmetį, paskui išvis juos metė steigti, mat čia per mažai žemės, daugiau miškai. Todėl buvo kuriami miškų ūkiai, o juose vis tiek mažiau ideologijos, nes žmonės atskiriau vienas kito... Ir sovietinė propaganda ne tokia aktyvi buvo, todėl ir kaimo žmogus mažiau jos paliestas. Beje, tai iki šiol jaučiama... Tad stebėdamas gamtą visada matai ir žmonių darbus...

Dar sovietmečiu spaudoje pradėjote publikuoti tekstus apie gamtą, gamtosaugą. Ar šiandien šiai problematikai skiriamas pakankamas dėmesys?

10 metų dirbau „Komjaunimo tiesoje“, kur rūpinausi gamtos temomis. Ir nors šie puslapiai nebuvo ideologizuoti, tačiau kiekvieną savaitę parengti reikalingą kiekį tekstų būdavo sunku. Kaip į kuliamąją mašiną duodi ir duodi tekstus – tai žmogų labai išsiurbia.

O gamtos temos aktualios buvo sovietmečiu, lygiai taip pat jos aktualios ir šiandien. Tik štai kur bėda šiandien – didieji dienraščiai nebenori gamtos temų, jos jiems neįdomios, tai nepritraukia skaitytojų. Po truputį gamtos žiniasklaidoje tapo vis mažiau. O kas gi šiandien rašoma apie gamtą? Kaip pagauti žuvį ar nušauti šerną – tokios yra pagrindinės temos. Tuo tarpu gamtosauga, žmogus ir jo žemė, natūrinis ūkis – šios temos išstumtos, liko tik vartotojiškas požiūris – kaip iš gamtos gauti daugiau naudos. Tai mane labai liūdina.

Vis dėlto yra juk Bernardinai.lt – nuo 2008 metų čia rašau ir iki šiol draugaujam (juokiasi).Taip pat yra regioninė spauda, kur gamtos temos visuomet sulaukia dėmesio. Pavyzdžiui, Dzūkijoje mes aktyviai bendraujame su kultūros žurnalu „Dainava“. Taip pat yra specialiai gamtai skirti leidiniai – „Žaliasis pasaulis“, „Žalioji Lietuva“ – jie kariauja už gamtą neblogai... Tačiau plačiojoje visuomenėje šie leidiniai nėra itin populiarūs. Todėl būtina apie gamtą rašyti kuo plačiau, nes žmonės nuo jos nutolę... Gal gi tekstai galėtų tapti takeliais, per kuriuos jie arčiau gamtos priartėtų...

Beskaitydamas Jūsų „Laiškus iš kaimo“ pagalvojau, kad visos knygos leitmotyvas yra toks – vaikščioti tais pačiais takeliais, nes tik tuomet gali ne tik pamatyti, bet ir pažinti. Ar sutiktumėte?

Taip, juk vaikščiodamas tais pačiais takeliais gali matyti, kaip jie keičiasi. Galų gale pats tuos takelius ir susimini, todėl jie pačiam tampa brangūs. Buvo toks a. a. Virgilijus Monsevičius, kuris vienintelis Dzūkijoje tyrinėjo laukines bites. Jis vienas žinojo savo takus, kurie be jo užžels...Taigi, vaikštant savo numintais takeliais gamta prisijaukinama, net ir visai laukinė, pirmykštė. Juk jei žmogus joje nepalieka jokių blogų ženklų, nuo jo buvimo gamta nenukenčia.

O vaikščiodamas tais pačiais takais matai daugiau, nei eidamas vis naujais... Štai, pakasi keliasdešimt centimetrų prie Krūčiaus ir atrandi juodosios keramikos šukių... Vadinasi, čia jau seniai gyventa. Bet jei klausi aplinkinių – niekas neatsimena. Ir tokių atradimų čia pat yra gausybė, reikia tik pastebėti juos.

Žinoma, vaikščioti tais pačiais takais man taip pat nėra taip paprasta, nes skaičiuojant nuo Lynežerio iki Pakrykštės yra beveik 60 km. Tad nori nenori turi vaikščioti ir nepramintais takais. Dzūkijos nacionalinis parkas yra didžiausias Lietuvoje ir laukiniškiausias, neseniai priimtas į Europos PAN parkų klubą, kur pirmykštės gamtos yra daugiau nei kitose tokio pobūdžio saugomose teritorijose. Pavyzdžiui, paimkime Liškiavą, rodos, kultūros čia yra daugiau nei natūros – užtenka prisiminti garsųjį baroko ansamblį. Tačiau vos kilometrą paėjėjus nuo šio kultūros centro atsiduri laukiniškose vietose – giliausios erozinės raguvos, šaltiniai. Vienas toks vos prieš trejus metus atsirado. Tad poledynmečio kraštovaizdis čia gyvas ir dabar.

Gyvenate vienas kaime, važinėjate dviračiu, neturite mobiliojo telefono. Ar čia toks maištas prieš šiuolaikinę visuomenę? O gal atrastas paprastumo džiaugsmas?

Reikia žinoti savo ribas ir neužimti pasaulyje per daug vietos. Tai metafora, kurią galima pritaikyti daug kur. Minimalizmas šiais laikais labai reikalingas. Kai perki viską, kas jau padaryta, pleti entropiją – energija skaidosi ir jos nebesugaudai. O kai daug ką pasigamini pats, tos entropijos ir nėra...

Galima pritaikyti ir malkų skaldymo pavyzdį: jei užsimoji per daug, suskaldai ne tik malką, bet ir kaladę, ant kurios ji pastatyta, ir greičiau netenki jėgų. Jei per mažai – veiksmą turi kartoti dar sykį ir taip pat jėgų netenki greičiau, nei padarai darbą. Tai yra svarbiausias ergonomikos dėsnis. Per didelis užsimojimas yra, pavyzdžiui, plastikiniai maišeliai – tai jau saiko praradimas. Štai taip ir prasideda entropija...

Gyvendami viensėdžiuose, mes tas bėdas geriau matome, todėl bandome priešintis... Žinoma, mūsų protestas – dumplėmis prieš vėją, bet ką darysi, kad kitaip kol kas negalime...

Per savo gyvenimą esu supratęs, kad žmogus turi gyventi ten, kur yra mažiausiai gyventojų. Tai yra svarbus dalykas. Juk taip gyvenant ne tokie reikšmingi tampa daugelis dalykų, kurie gyvenant tarp žmonių atrodo labai svarbūs. Kai esi vienas, gali kalbėtis ar ginčytis su savo įnamiais, gyvuliais, tačiau susikurti savo pasaulį privalai pats. Ir tai man – ne teorija... Be telefono, interneto, automobilio – toks mano pasipriešinimas (juokiasi). Juk, sakoma, visos problemos pradingtų, jei žmogus mąstytų globaliai, o veiktų lokaliai. Būtent taip aš ir stengiuosi gyventi.

O ar ne vieniša šitaip būti?

Nu, kad ne... Aš taip mėgstu. Su amžiumi to vienišumo man kaip tik labiau norisi. Ir ne tik man. Dauguma Dzūkijos viensėdžių senbuvių, kuriuos kalbinau, džiaugiasi savo vienatve. Kad ir jau minėta Malvina Česnulienė iš Mančiagirės, kuri yra sakiusi: „Kad jūs žinotumėte, kaip man vienai yra gerai... vaikai neatvažiuoja, bet prie svirno stirnelė ateina, kuriai reikia šienelio paduoti, šunelis šaltį kenčia, reikia juo pasirūpinti...“ Žmogus susitapatina su savo minimalia aplinka ir nesijaučia vienišas, nes viskas, kas yra aplink, – jį džiugina. Iš kurgi vienišumas kaime, kai čia tiek darbo, tiek visokių rūpestėlių... Net ir viduržiemį gamtoje nenuobodu...

Nors, žinoma, su metų laikais nuotaikos keičiasi. Neseniai pastebėjau, kad vasaros tapo itin trumpos. Tai jau senstančio žmogaus požymis – kadangi vasarą smagiau būti, ji greičiau ir praeina, o kai baigiasi, galvoji – o, kokia ji trumpa buvo... Tuo tarpu vaikystės vasaros, rodos, tęsėsi be galo ilgai... Nors dabar rudenys ir žiemos ilgesnės man atrodo, tačiau ir čia yra privalumų – gali skaityti knygas, rašyti tai, kam pavasarį bei vasarą laiko paprastai pritrūksta...

Kalbino Gediminas Kajėnas