Rašytojas Julio Cortázaras (1914-1984)

Buvau tas, kuris gyveno taip, kaip norėjo gyventi – vienišiaus gyvenimą. Pusę dienos užsidirbdavau pragyvenimui vertėjaudamas „Unesco“, likusią dienos dalį skaitydavau ir rašydavau“, – 1975 m. teigė argentiniečių rašytojas Julio Cortázaras.

Šiemet literatūros pasaulis mini 100-ąsias jo gimimo metines. Skaitytojų dėmesiui – fragmentai iš 1976 m. interviu, pasirodžiusio laikraštyje „Die Zeit“. J. Cortázarą kalbina literatūrologė Michi Strausfeld.

Visada pabrėžiama Jūsų simpatija Edgarui Allanui Poe ir Alfredui Jarry’ui. Ar panašią reikšmę Jums turi kuris nors vokiečių autorius?

Paminėjote tik du svarbius vardus. Jų tikrai būtų šimtas dvidešimt! Taip pat ir vokiečių, ypač klasikų. Gali stebinti tai, kad pirmiausia miniu gana marginalų autorių Achimą von Arnimą. Jo siurrealizmas avant-la-lettre jaunystėje man padarė didelę įtaką. Deja, nemoku vokiečių kalbos, todėl visada kalbu apie vertimus. Vienu didžiųjų literatūrinių atradimų man tapo vokiečių poetas Hölderlinas. Toks ir liko… Vėliau sekė Rilke – prie jo kas kartą. Lyginu visus jo vertimus, kuriuos tik pavyksta rasti. Iš prozos, mano manymu, ypač stiprią įtaką turėjo Kafka. Yra ir dar vienas marginalus autorius, kuriuo žaviuosi – Gustavas Meyrinkas. Netruktumėte pastebėti, kad antrininko, golemo ir okultizmo temos, gvildenamos Meyrinko, man yra nepaprastai artimos.

Ne kartą sakėte, kad pirmiausia esate apsakymų rašytojas ir tik tada romanistas. Gal galėtumėte paaiškinti plačiau?

Tiesa, dažnai taip sakau. Paaiškinsiu gana paprastai. Kaip beveik kiekvienas pirmiausia pradėjau rašyti eilėraščius, o kai vieną dieną perėjau prie prozos, atsirado ne romanai, o apsakymai. Tai kažkas ypatingo – kad ir kaip būtų keista, la Platos regione yra daugybė įstabių pasakotojų – Horacio Quiroga, Jorge Luisas Borgesas, Felisberto Hernandezas, Adolfo Bioy Casaresas.

Nemėgdžiojau jų. Panašiau, kad mūsų platumose vyrauja fantastinių pasakojimų tendencija, kurios niekas negali gerai paaiškinti. Minėti autoriai parašė keletą pasakojimų, patekusių į pasaulinę literatūros istoriją.

Save kaip apsakymų rašytoją, o ne romanistą suvokiu todėl, kad apsakymą sieju su fatališkumu ir neišvengiamumu – romaną kuriu tik sutelkęs norus, galimybes, įtampas. Man apsakymas visada yra savotiškas blysktelėjimas, atklystantis iš pasąmonės gelmių. Dauguma jų yra susapnuoti – kartais ne naktį, o dieną. Šie sapnai aplanko gana dažnai – kai išsiblaškęs važiuoju metro, tramvajumi arba žingsniuoju ramia gatve. Staiga pajuntu tam tikrą atmosferą, išgyvenu visą situaciją ir suprantu, kad apsakymas jau čia pat. Paprastai nežinau, kaip jis baigsis, tačiau labai gerai žinau, kaip prasidės.

Romanui reikia kitokio, profesionalesnio, pasirengimo. Žinoma, vėliau, rašant, ilgi pasažai tampa apsakymais. Ne todėl, kad juos būtų galima atskirti nuo visumos, tiesiog kai kuriose romano situacijose vyksta tas pat, kaip ir pavienėse istorijose. Pavyzdžiui, „Žaidžiame klases“ pabaiga yra haliucinacinė apsakymo pabaiga – paskutinę sceną parašiau apimtas beprotybės, gerai nežinodamas, kodėl parašiau ją būtent taip. Žinojau tik tiek, kad taip turėjo būti.

Šiuo atžvilgiu daug mokausi iš gausios antrinės literatūros, jau parašytos apie mano knygas. Kritikai, kurių užduotis yra pamatyti tai, ko nemato autorius, ir įvardyti tam tikras konstantas, pasikartojimus, temas, manijas bei fobijas, mano pasakojimuose ir romanuose pamažu atskleidžia netgi, kaip pasakytų Jungas, archetipines dimensijas.

Jūsų apsakymai gimsta iš toli gražu ne fantastiškos kasdienybės ir staiga nutolsta nuo jos be jokių išankstinių įspėjimų. Ar tai būtų galima vadinti Jūsų autorine fantastika?

Šiuolaikinė fantastika labai skiriasi nuo to, kas XVIII–XIX a. buvo vadinama gothic novel. Fantastinis siužetas šio žanro kūriniuose visada vykdavo nežinomoje vietoje ir turėdavo visus reikiamus elementus, paruošiančius skaitytoją neįprastų įvykių proveržiui. Mūsų epocha nebetiki tokia anachronistine fantastika, kurioje beveik visada figūruoja daugiakojai, dažniausiai plaukuoti monstrai ir keistos vietos. Tai, kas šiandien suvokiama kaip fantastika, yra šviesus vidurdienis vidurnaktį.

Galiu glaustai atpasakoti trumpą savo apsakymą „Parkų begalybėje“, kuriame vyras sėdi žalio aksomo fotelyje ir skaito romaną, visa savo esybe paniręs į jame vykstančią dramą. Svetimaujanti pora susitinka trobelėje ir aptaria būtinybę nužudyti moters vyrą, neva trukdantį jų meilei. Apsiginklavęs durklu, vyras patraukia per parką, įeina į namą ir su ginklu rankoje prisiartina prie vyro, žalio aksomo fotelyje skaitančio romaną.

Tai reiškia, kad naujoji Lotynų Amerikos literatūra yra ypač vaizdinga ir gal net originalesnė bei gyvesnė už europietiškąją. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

Taip, laimei, naujojoje Lotynų Amerikos literatūroje labai daug vaizduotės: tai ir grynoji geriausių Borgeso apsakymų, ir magiškoji Gabrielio Garcíos Márquezo bei nuostabaus paskutiniojo Carloso Fuenteso romano „Mūsų žemė“ fantastika.

Tiesa ir tai, kad mūsų literatūra dažnai vadinama labai originalia, tačiau mes, lotynų amerikiečiai, neturėtume rimtai vertinti tokių teiginių. Nemanau, kad Lotynų Amerikos literatūra yra pati originaliausia, tačiau ji pademonstravo didžiausią vidinę jėgą ir pasipriešino gana universaliam literatūros išsausėjimo fenomenui – literatūra stipriai telkiasi į save ir mėgaujasi teksto savianalize, kitaip tariant, užsiima savotiška literatūros meditacija apie literatūrą.

Mes žmogiška ir istorine prasme – jaunas žemynas, jaučiamės įstumti į painią, iki šiol neišreikštą, mažų mažiausiai tinkamai neišreikštą, realybę. Taip mus užvaldė nesenkanti temų, situacijų, galimybių bei veikėjų gausa. Tai pasakytina apie geriausias pastarojo dvidešimtmečio knygas.

Galiausiai sausos savo šalių literatūros išvargintus europiečius sužavi jauna ir kunkuliuojanti literatūra. Tačiau privalu būti atsargiems ir nedaryti drąsių vertinimų. Literatūros vertės nelemia jėga, jaunystė ar pažanga. Manau, šiuo klausimu turėtume likti kuklūs, mat vis dar turime daug trūkumų – kitaip tariant, esame kur kas mažiau savikritiški nei prancūzai, italai arba vokiečiai. Rašome spontaniškiau – kartais taip gimsta genialus, kartais – prastas arba beviltiškas kūrinys.

Tam tikra prasme kuriame ex nihilo ir patys sutveriame tai, ko neturime, kitaip tariant, kartais išrandame literatūrinius pamatus ir mitus, nes neturime didžių telūrinių mitų. Turime mažiau faidrų, elektrų, orfėjų ir orestų nei klasikinė literatūra, kur kas mažiau nibelungų ir rolandų. Turime viską išrasti arba į Lotynų Amerikos kontekstą perkelti universalius mitus, iš tiesų neturinčius tėvynės – šiaip ar taip visi dalyvaujame juose kaip archetipai. Ieškome ir norime sukurti archetipus, kartais išnyrančius tose kitose literatūrose – jos jau yra juos ištobulinusios, tuo tarpu mūsų literatūroje jie vis dar yra amorfiški. Ši paieška tuo ir žavi.

Pavyzdžiui, sename savo tekste „Karaliai“ panaudojau Tesėjo ir Minotauro mitą, tačiau apkeičiau vertybes. Minotauras čia tampa herojumi, o Tesėjas tik reprezentuoja tvarką. Monstrą jis nužudo todėl, kad šis skiriasi nuo kitų ir yra poetas bei laisvas žmogus, norintis peržengti visus mieto įstatymus.

Lotynų Amerikos intelektualai nuolat apiberiami klausimais, gvildenančiais skirtingas temas, iš jų tikimasi reprezentatyvių atsakymų. Ar tai nėra nuolatinė našta?

Žinoma, absurdiška reikalauti iš rašytojo kalbėti apie dalykus, su kuriais jis nesusiduria dirbdamas. Rašytojas rašo knygas, nes į jas sudeda tai, ką turi pasakyti – visa kita lieka nuošalėje. Todėl be ydingo nuolankumo manau, kad tai, ką pasakiau šiame interviu, yra labai toli nuo to, ką daugelį metų sunkiai dirbdamas bandžiau pasakyti savo apsakymais ir romanais.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė