Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Spalio 28 d. mirė prozininkas, dramaturgas, eseistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, „archaiškas ir modernus menininkas“ Romualdas Granauskas.

Rašytojas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis” ir žurnalo „Nemunas” redakcijose, radijo korespondentu, kurį laiką mokytojavo Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui.

Pirmuosius apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m., o 1969 m. pasirodė jo debiutinė knyga „Medžių viršūnės“.

Nuo 1995 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Romualdas Granauskas išleido daugiau negu dvidešimt prozos knygų. Žinomiausi kūriniai – apsakymas „Duonos valgytojai“ (1975), apysakos „Jaučio aukojimas“ (1975) „Gyvenimas po klevu“ (1988), romanai „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011). 

Kūrėjas yra parašęs ir pjesių – „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (1978), taip pat kino scenarijų – „Vasara baigiasi rudenį“ (1982), „Neapykantos pamokos“ (1983).

Rašytojas apdovanotas gausybe premijų. Tarp jų – J. Paukštelio premija (1987 m., už apysaką „Gyvenimas po klevu“); A. Vaičiulaičio literatūrinė premija (1995 m., už novelę „Su peteliške ant lūpų“); LR Vyriausybės premija (1999 m.); Rašytojų sąjungos premija ( 1999 m. už knygą „Gyvulėlių dainavimas“); Nacionalinė kultūros ir meno premija (2000 m.); G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija (2004 m., už romaną „Duburys“);  L. Dovydėno literatūrinė premija (2008 m., už romaną „Rūkas virš slėnių“).

Pastaraisiais metais rašytojas aktyviai dirbo, kasmet pasirodydavo po naują jo knygą, kuri visuomenėje sulaukė didelio susidomėjimo – apysaka „Kai reikės nebebūti“ (2012), novelių romanas „Trys vienatvės“ (2012), apsakymų knyga „Išvarytieji“ (2013), novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ (2013), apsakymas ir esė knygoje „Trečias gyvenimas“ (2014). 

1988 m. vienos žymiausių rašytojo apysakų „Gyvenimas po klevu“ motyvais sukurtas televizijos filmas, 2009 m. pagal romaną „Duburys“ režisierius Gytis Lukšas sukūrė to paties pavadinimo kino filmą.

2003 m. dokumentinį rašytojo portretą filme „Raudonu ant balto“ sukūrė režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.

2013 metais rašytojo knygą „Šventųjų gyvenimai“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia metų knyga, o už knygas „Kai reikės nebebūti“ ir „Išvarytieji“ apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už nuopelnus literatūrai.

Šiais metais jo autobiografinė knyga „Trečias gyvenimas“ yra tarp pretendentų tapti „Metų knyga“ suaugusiųjų knygų kategorijoje.

Apie R. Granauską ir jo kūrybą literatūros kritikė Elena Bukelienė yra rašiusi: „Rašytojas sukūrė savitą, originalų estetizuoto žodžio stilių, pakėlė į naują pakopą pasakojimo meną. Granauskas priklauso prie tų rašytojų, kurie, kartą suvokę savo misiją, lieka jai ištikimi visą gyvenimą, mažai keisdamiesi.Iš savo kartos prozininkų rašytojas išsiskyrė tuo, kad „žalioje jausnystėje“ išvengė išpažintinio kūrybos tarpsnio, nenaudojo savojo „aš“, visada likdamas objektyvioje kitų gyvenimų erdvėje.

Granausko kūryboje, neišskiriant nė publicistinių esė, regime atsiveriančią ypatingo jautrumo kūrėjo sielą, kuri jaučia, kaip laikas neša mus prie lemtingų ribų, apokalipsinių situacijų, kurių vis gausėja... Kūrėjo žodis toks ir turi būti – truputį aiškiaregiškas, išmintingas ir perspėjantis...“

Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, „neginčijama realybė Granausko prozoje – vietos dvasia (genius loci). Žemaitija, savi namai, tėviškė. Rašytojas yra sukūręs savitą pasaulį, savo „Makondą“, kaip Gabrielis Garsija Markesas, ar „Joknapatofą“, kaip Viljamas Folkneris, ir lokalizavęs ją mažame Žemaitijos miestelyje. Ten šeimos (dažniausiai yrančios, aplinkybių sulaužytos) rate vyksta labai žmogiškos dramos, atskleidžiami subtilūs santykiai. Lėtu ritmu vyksta tai, kas reikšminga, svarbu, esmiška. Su archajine jausena sietinas rašytojo kuriamas negailestingas būties modelis, kuriame dažnai daugiau lemia fatumo galia ar istorinės aplinkybės, o ne atskiro individo proto ar valios veiksmai. Bet visada išlieka orios laikysenos galimybė“.

---

Atsisveikinimas su Romualdu Granausku Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje trečiadienį, spalio 29 d. nuo 15 iki 21 val., ketvirtadienį, spalio 30 d. nuo 10 val. Karstas išnešamas 14 val. Laidotuvės vyks Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

---

Pateikiame 2013 metais LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ skambėjusį interviu su Romualdu Granausku. Rašytoją kalbino Laima Ragėnienė.

Pone Romualdai, kodėl Jūs negalite nerašyti? Bandžiau suskaičiuoti, kiek jau esate parašęs knygų, bet vis pamesdavau skaičių, nes supainiodavo pakartotiniai leidimai.

Devyniolika, gal dvidešimt. Be pakartotinių leidimų. Kad aš pats nežinau. Niekada neatėjo į galvą suskaičiuoti. Kažkaip eina tos knygelės. O kodėl rašau? Tai kad aš nieko kito nemoku arba nebegaliu.

Betgi turite daugybę specialybių.

Senatvėje nieko nebegali. Kad ir mokėtum – jėgų nebeturi. Ar aš baldą dar padarysiu? Pavaikščioti nebegaliu. Anksčiau žvejoti išvažiuodavau, grybauti. Nebūdavo savaitės. Esu gamtos vaikas. Dabar tiek metų nematau nei kaip saulė teka, nei kaip debesys plaukia, nei kaip ežeras atrodo. Ką padarysi... Dabar daug laiko. Čia, matyt, Dievo dovana – atėmė kojas, sutrumpino takus, sėdėk ir rašyk. Nedaug beliko. Suskubti parašyti, kiek tau skirta. Tą aš ir darau. Tos knygelės ir eina viena po kitos.

Jūs bandėte dirbti net ir statybininku. O jeigu dabar būtumėte statybininkas, laisvasis mūrininkas? Dabar juk jiems visa Lietuva atvėrusi glėbį.

Buvau statybininkas, buvau ir šaltkalvis, buvau, kas tik nori. Ir spaustuvininkas. Ir tų specialybių turėjau. Devyni amatai – dešimtas badas.

Dešimtas – gal rašymas?

Dešimtas – rašymas. Šiais laikais iš rašymo nė vienas nebagotas. Dar reikia, nežinau kiek (gal 100 metų), nugyventi, kol valdžia supras, kad rašymas labai sunkus, labai reikalingas darbas ir kad jis turi būti geriau apmokamas negu mūrininko.

Visą laiką norėjau Jūsų paklausti apie radijo korespondento darbą.

Tai buvo pats geriausias darbas, kokį tik esu turėjęs. Dirbau Skuode, vietinio radijo laidose. Viršininkai – Vilniuje, niekas netikrina, niekas nekontroliuoja, ar pavėlavai 15 minučių, ar ne. Tai ten „trali vali“ vadinosi. Labai trumpai ten tebuvau, gal pusmetį.

Išmetė?

Ne. Išėjau mokytojauti. Trūko mokytojų. Jau buvau mokytojavęs, bet išėjau į radiją. Paskui vėl paprašė atgal mokyklą. Padirbau ten keletą metų ir išsikėliau į Vilnių.

Bet juk dirbti su vaikais mokykloje labai sunku.

Oi, man visiškai nesunku. Įeini į klasę, girdi, kaip musė skrenda, – turėjau aš autoritetą. Turėjau pučiamųjų orkestrėlį, mokiau groti. Muzikantų pridariau pilną Mosėdį. Paskui jie patys savo kapelą ten, matyt, kūrė. Taigi jokių problemų. Vaikai buvo ne tokie. Užteko pasižiūrėti į tą pusę – nutyla tuoj pat. O kad šokinėtų suole, prieštarautų – nė kalbos. Turėjau tokį matematikos mokytoją, kuris sakydavo: „Vaikai, susirauksiu ir nebeatsirauksiu.“ Ir aš taip sakydavau: „Vaikai, susirauksiu ir nebeatsirauksiu.“ Ir užtekdavo šito.

Kodėl sakote, kad vaikai dabar kitokie? Jie turbūt dabar geriau išmano savo teises?

Ne tik todėl. Mes nemokame jų mokyti. Tai didelis atotrūkis. Dabar įleisk į klasę mane, tokį krivalaką su savo senomis pažiūromis, vaikų mokyti. Kelių generacijų tarpas. Aš visai jų nebesuprantu. Ir jie manęs nebegalės suprasti. O gerų jaunų mokytojų nebeturime. Kaltiname vaikus, kad išleidžiame pusraščius, kad nemoka pavardės be klaidų parašyti, „o“ su nosine rašo, diktantų niekas nesugeba parašyti. Žeminame egzaminų kartelę, bet kad nėra, kas juos moko. Tiek metų į pedagoginį stojo tos panelės, kurios žinojo, kad niekur neįstos. Ne veltui po Vilnių sklandė juokas, kad visos Vilniaus panos skirstomos į tris kategorijas: gražios, negražios ir iš pedagoginio. Tos pedagoginės ir mokė tiek dešimtmečių. Ir primokė. Nei su pedagoginėmis nesusitvarkome, nei su jos vaikais nesusitvarko.

Vaikas turi dirbti. Kaip Japonijoje – 16 val. jis turi miegoti. Ir viskas – jis turi mokytis. Jų teisių niekas nepažeidinėja. Žinoma, girtuokliai tėvai muša...Vaiką reikia gerbti, bet jis turi dirbti. Kada jis kimš į galvą žinias? Išauginsime, jau išauginome 100 tūkst. avinų – visą kartą, kuri nieko nemoka, tik įlįsti į televizorių arba kompiuterio pelę spaudyti, nebeskiria interneto nuo gyvenimo. Jie ten draugauja, dalijasi įspūdžiais, mano, kad ten yra gyvenimas. Ten ne gyvenimas – mes jiems neišaiškinome, kad internetas yra tik priemonė, kaip tušinukas, spausdinimo mašinėlė. Tam, kad galėtum lengviau ir greičiau prisikimšti pilną galvą žinių.

Kur eisi pusgalvis? Niekur ir neina – nei darbo gali susirasti, nieko apie gyvenimą neišmano, nes sveiko proto, sveikos nuovokos neturi. Čia ne vien jų tragedija. Čia visos valstybės tragedija. Čia visuomenės tragedija. Ką darysime su mokytojais? Mes neturime, kas juos moko. Senieji pedagogai išmirė. Neseniai skaičiau statistiką: į aukštąsias iš provincijos, iš bažnytkaimių, iš kaimo mokyklų įstoja mažesnis procentas. Bet ten, kur dirba senieji mokytojai (60–75 metų), įstoja tiek pat, jei ne daugiau. Šitas faktas pasako viską.

Pone Romualdai, noriu grįžti prie minties, kad šiandieniniai mokiniai Jūsų senų pažiūrų nesuprastų. O kokios Jūsų pažiūros?

Seno diedo, konservatoriaus, užkietėjusio savo ydose. Kur ten jau mane bepakeisi. Naujas mąstymas kaip Gorbačiovui... Ką tu, senas būdamas, naujai bemąstysi. Džiaukis, kad apskritai kokia mintelė, iš jaunystės užsilikusi, ateina į galvą. Visokie genderistai, visokie (kad juos kur galas)... Dabar Vilniuje kas darėsi... Gerai, kad popiežius nuramino. Jūs manęs neklausėte, bet užbėgu už akių. Popiežius pasakė – kas aš toks, kad aš galėčiau juos teisti. Kas aš toks, kad būčiau šventesnis už popiežių? Man ir pikta, ir juokas. Pasidarome problemų ten, kur jų nėra. Dabar svarbiausia problema Lietuvoje (visi vienas kito klausinėja) – o kur iš prospekto dingo tas ožys, kurį rodė per televiziją? Svarbiausia, koks to ožio, kurį buvo atsivedę, likimas.

Antra, mes nusipaišome velnią tokiomis juodomis spalvomis, kad paskui patys pradedame jo bijoti, nors patys jį ir paišome. Trečia, kas man labai nepatinka, kad mes tokiomis iš paklusnumo žiburiuojančiomis akutėmis žvelgiame į Briuselį. Briuselis dar nespėjo pabaigti minties – mes jau puolame vykdyti. Jau reikia, reikia: čia eitynės, demonstracijos, jau policijos viršininkas su šluota prospektą šluoja, kad kas nors per šiukšles nebristų, ant banano žievės nepaslystų – neduok dieve, dar susižalos.

Kuo tiki ir ko bijo rašytojas Romualdas Granauskas? Čia Jūs apie velnią pakalbėjote, apie popiežių...

Dievą tiki, velnio bijo. Ko daugiau? Kaip ir kiekvienas senas žmogus. Ko čia dar bijo? Bijau senas sumeluoti. Jei jaunas nevogiau, senas meluoti nenoriu. Didžiulė gėda jaunam vogti, senam – meluoti. Stengiuosi taip ir nedaryti.

Minėjote, kad dauguma žmonių yra panirę ir gyvena virtualioje erdvėje. Jūs pats esate kažkada viename interviu užsiminęs, kad rašote ranka, kad rašymas turi būti iškentėtas net ir fizine prasme. Ar iki šiol taip darote?

Iki šiol. Ne tik todėl, kad man nepatogu, stuburą skauda abi rankas pakėlus klaviatūrą spaudinėti, bet ir dėl to, kad rašydamas jaučiu raidę, jaučiu garsą, jaučiu patį žodį, jo skonį, jo kvapą. Kažkada amžinatilsį Valdas Kukulas yra pasakojęs, kad jis, kraustydamas stalčius, ištraukė kelis savo seniai seniai rašytus eilėraščius. Perskaito ir iš to, kas ten parašyta, atskiria, ar rašė tą eilėraštį ranka, ar kompiuteriu. Kompiuteriu yra kaip ne jo. Neduok dieve, pradėti rašyti kompiuteriu. Detektyvus gal galima, kokius meilės romanus. Aš tokių nerašau, niekur neskubu, nes žinau, kad jau niekur nepavėluosiu. Laiko turiu, tai ir peckelioju, vedžioju tušinuku popierių ir jau niekada neprisiversiu rašyti kompiuteriu ar rašomąja mašinėle. Ta barška, tarška, tik nervus gadina, o kompiuteriu – jau ne man. Jau nebeišmoksiu.

Jūsų knygų idėjos, herojai, gamta, apylinkės – visa tai ateina iš atminties?

Žinoma, viskas ateina iš gyvenimo patyrimo. Juk negali aprašyti to, apie ką nesi nei girdėjęs, nei matęs, nei sapne sapnavęs. Čia ir gyvenimo patirtis, čia ir atmintis. Folkneris viename interviu sakė, kad rašytojas privalo būti labai pastabus, turėti gerą atmintį ir gerą užpakalį, kad galėtų ilgai išsėdėti užrašydamas tai, ką pastebėjo, ką matė ir ką suprato. Aš galiu atsiminti iš vaikystės, kaip, pavyzdžiui, pirmą kartą pamačiau šerkšną beržynėly, kaip tas šerkšnas, saulei tekant, spindėjo. Primerkiu akis ir dabar man puikiausiai to šerkšno kristaliukai spindi akyse. Ir daugybė visų kitų dalykų. Jeigu rašytojas nemato to, ką aprašinėja, jis nėra rašytojas. Jis paisto, galas žino ką.

Detalės Jums labai svarbu?

Detalės yra meno pagrindas. Detalėse slepiasi ir velnias, ir Dievas. Viskas nuo to prasideda, tuo ir baigsis.

Jūs vartote savo knygas, tarkim, pirmąsias?

Niekada.

Kodėl?

Koks kvailys ten rašė... Kas ten gali skaityti?

1969 m. nėra labai jau seniai.

Ne, ne, ne, ne. Ten yra kažkokie egzorcistai, tai rašaliojimai, ten neverta nė skaityti.

O ką verta?

Gal pastarųjų metų, kai jau šiek tiek galvon suaugau, kai jau pradėjau kai ką suprasti apie gyvenimą, tos gyvenimo patirties daugiau su metais turi, žmogų geriau perpranti. O ten – tokie paistalėliai... Kokia ten literatūra...

Dažnas literatas prasitaria, kad naujausia jo knyga ir yra pati brangiausia. Ar turite brangiausią knygą?

Turiu. Visą laiką turėjau. Brangiausia knyga yra ta, kuri dar neparašyta. Tikiesi, kad ji bus pati geriausia, kad tai bus tavo gulbės giesmė. Kitaip kokio galo sėstum prie stalo ir vargtum? Tikiesi, kad bus pati geriausia, nes jeigu bus blogesnė už visas arba tokia pat, kokių jau esi prirašęs, tai ir popieriaus nesisėsiu gadint. Kažkada su Radvilavičiūte šnekėjome ir ji sutiko su manimi – pati didžiausia rašytojo baimė, jau išleidus pirmąją knygą, kad antroji nebūtų blogesnė už pirmą. Trečioji – už antrą. Ir taip be galo. Ta kartelė visada yra tau virš galvos, ir nežinai, peršoksi tu ją ar ne. Neduok dieve, plumpt ant užpakalio ir nukrisi neperšokęs.

Ir čia sugrįžome prie klausimo apie tikėjimą ir baimes.

Rašydamas nieko nejaučiu, jokių baimių. Jeigu jau pasiryžau, tai baimė nekabo kaip koks Damoklo kardas virš galvos – negalėtum rašyti. Bet tokia nuostata yra, žinai – gali būti ir taip. Gali būti ir taip, ir taip. Pavyks – nepavyks. Juk ne visos knygos pavyksta. Na ką – nukenti, ir aš esu prirašęs ir geresnių, ir blogesnių. Kaip juokdavosi vienas mano pažįstamas jau miręs dailininkas: aš jam sakau „ką veiki?“, jis – „sukūriau eilinį šedevrą“. Šedevrų nebūna eilinių. Tik toks ir skirtumas. Džiaukis per visą gyvenimą vieną gerą knygą parašęs, kurios ir pačiam nebūtų gėda. O gali parašyti tokią, kad bus ir gėda.

Maždaug žinai savo galimybes, kiek gali apžioti, kiek galėsi praryti, kiek užteks jėgų, kiek užteks gyvenimo patirties, kiek užteks išminties, ir nesiimi tokių temų, kurių neįkąsi. Paprastai autoriai turi savo temų ratą. Tai ir gerai, ir blogai. Jeigu aš pradėčiau aprašinėti kokio miesto gyvenimą, kurio negyvenu ir niekada negyvenau, turbūt manęs lauktų visiškas krachas. Gimiau kaime, kaimą pažįstu ir žinau, kad kaimo temoje didelių klaidų nepridarysiu. Neaprašinėsiu žmonių, su kuriais nesu susitikęs, kurių nepažįstu, nežinau, kaip jie gyvena, kaip kalba, kaip elgiasi. Paprasčiausiai rašydamas jų nematysiu vaizduotėje. Išsidirbinėsiu, kažką įsivaizduosiu, ko nėra arba ko nė būti negali, ir bus nesėkmė – niekur nedingsi. Imkis to, ką žinai, ką gali.

Kada atsikraustėte į Vilnių?

1972 m. Jeigu mieste gyveni, nereiškia, kad esi miestietis. Aš nesu miestietis, aš to Vilniaus nepamilau, man jis ne prie širdies. Man kaimas, ramybė, laukas, medis, pieva. Ten aš jaučiuosi savo aplinkoje, gerai jaučiuosi, kaip dabar sako, užtikrintai. O mieste aš tarp svetimų, ne mano statyti namai, kažkokie žmonės, minios plūsta. Aš eilėje negalėdavau stovėti Brežnevo ir Chruščiovo laikais, negaliu minioje būti anei kiek, iš troleibusų kamšalynės išlipu sudirgęs, persierzinęs, kad reikia minioje važiuoti, minioje gyventi, minioje šaligatviais vaikščioti. Toks gyvenimas ne man. Bėgti galvą susiėmus kuo toliau ir pirmą kartą atsigręžti į Vilniaus pusę už Vievio nubėgus.

Vilniaus Jūs taip ir nepamėgote?

Ne, nei aš jo, nei jis manęs.

Betgi sovietiniais laikais didžiulės minios žmonių, kas savo noru, kas prievarta, dalyvaudavo tokiuose gausiuose paraduose, demonstracijose.

Nebuvau, nesistumdžiau ir nežiūrėjau. Kai tik gegužės ar spalio šventės – už meškerės ir kur nors prie Nemenčinės, kuo toliau. Kriokia tie garsiakalbiai, kvailių, girtų pilna. Kad Rašytojų sąjungoje man neliepė eiti plakatą iškėlus, Brežnevą ant koto nešti kur nors pro konservatoriją. Nebuvau, nedalyvavau nė karto.

Kad Jūs Rašytojų sąjungos nariu tapote tik 1995 m.

Aš? Kokiais 1973 m. Paskui sustabdžiau narystę. Porą metų gal nebuvau. Tai buvo metas, kai buvo netvarka, kai vieni kitus puolė, pjudė, tiesiog buvo kaip sužvėrėję, nežinojo, nei kas ko vertas. Visi ieškojo priešų. Tai buvo megztosios beretės, tai komunistai. Ir puolė čia Justiną Marcinkevičių. Pradėjo pult po to, kai kažkas paleido antį, kad jis gali būti prezidentas. Puolė tie, kurie nėra parašę nė vienos eilutės ir neparašys tokios, kaip Justinas. Sakau, čia ne kūrybinė sąjunga. Aš tokioje negaliu būti. Tokioje atmosferoje neįmanoma.

Kas Jus parvedė atgal į Rašytojų sąjungą?

Pamažu nurimo, susitvarkė, ir patys pamatė, kad dantų, ilčių rodymas tikrai nieko gero neduoda nei pačiai sąjungai, nei kūrybai, kad ji gali iširti ir išsivaikščios visi. Pradėjo kurtis ir kaimo rašytojai, bažnytkaimių rašytojai, dar kokie nors. Vertėjų sąjunga atskirai. Kokių nors tikrų vertėjų ar netikrų – nežinau, kiek dabar tų prikurta. Kažkaip atėjo Sventickas sąjungai vadovauti, atmosfera pasikeitė, jau žmogiška aplinka, jau šilti santykiai, jau įmanoma susitikti kolegą. Blaškėsi visuomenė – pradėjo blaškytis ir rašytojai. Palaukiau, kol aprims, nes kitaip neįmanoma. Dabar aš visai į tą sąjungą nenueinu ir suvažiavime kelintame nesu buvęs. Pasitraukiau iš tokio aktyvesnio buvimo literatūroje ir visuomenėje. Tik į ligoninę taksi nuveža, taksi parveža. Visas mano gyvenimas.

Sakote – į ligoninę. O kodėl rūkote pypkę?

Kvėpuoju grynu oru. Žinote, koks Vilniuje užterštas oras, o mano visos pypkės yra su aktyvintos anglies filtrais. Va taip. Šiemet didelis jubiliejus – 60 metų, kaip rūkau. Aš nepropaguoju, kad ir kiti taip darytų, dar sveikatos ministras infarktą gaus pasiklausęs mano žodžių. Tegu gyvena žmogus. Kas galite – nerūkykite, kas galite – meskite. Kur aš jau ką bemesiu. Kai klausia, kaip gyveni, kas nors telefonu, aš sakau – į pypkę įsikibęs.

Ką Jūs pats skaitote?

Dabar labai mažai arba beveik nieko. Mano akys operuotos, taupau rašymui. Porą valandų per dieną. Dar paskaitau internete – aš ten galiu pasididinti šriftą ir pusantro, ir du kartus, kiek man reikia. Atsiuntė vienas pradedantis rašytojas, kuriam apie 80 metų, perskaityti savo knygą. Pavarčiau – neįkabinu: baisiai mažas šriftas, popierius blogas, ne baltas, atspausta blogai, turėsiu atsiprašyti žmogaus – negaliu įkabinti, nepaskaitau nieko. Antra vertus, labai mažai kokios naujos informacijos senai galvai ir bereikia.

Gerų knygų Lietuvoje beveik neišeina, kaip ir visur turbūt pilna šlamšto, vertimų, detektyvų, meilės romanų. Grafomanai pasiuto už savo pinigus leisti. Nejaugi skaitysi? Tiek nedaug beliko... Kimšti į galvą šlamštą? Per gyvenimą ir taip ten to šlamšto prisikišo – per ausis byra. Kad dabar kas trečia Suvalkijos bobutė, sulaukusi 80 metų, pradeda rašyti meilės eilėraščius. Ir turi susitaupiusi pinigų 300 egzempliorių. Gimines, artimuosius, pažįstamus apdalija. Tegu būna. Bet kai tokios knygos pradeda dominuoti valstybės užsakymu, vertimai, kur kokie genderistai parašė, ir kokį romaną būtinai mums reikia išsiversti...

Ir pavadinti „bestseleriu“?

Tokie rašo – tokie griebia skaityti. Aš kažkaip dar atskiriu, kur gera proza, kur šiaip... Matote, knygos – kaip ir visi kiti meniniai dalykai. Šitų prastų turi susidaryti tam tikras komposto sluoksnis tiek dailėje, tiek muzikoje, tiek literatūroje, kad iš to komposto sluoksnio paskui išaugtų viena kita gėlytė. Tikro meno kūriniai negimsta kasdien – „eiliniai šedevrai“.

Ar randate vieną kitą gėlytę šiuolaikinėje mūsų literatūroje?

Taip jau nesame nukvakę, yra. Tik aš dar tų paskutinių nesu skaitęs, kartais pavartau. Kai jau esi dantis „praėdęs ant tos prozos“, arba, kaip sakė Hemingvėjus, norint suprasti, ar nesurūgęs vynas statinėje, nereikia išgerti visos statinės – užtenka perskaityti penkis šešis puslapius ir matai, skaitysi toliau ar ne. Be to, po knygynus nevaikštau – pinigų gaila, į biblioteką nenueinu.

O internete?

Jau neskaitysiu niekada.

Kaip vertinate knygų rinkimus ir įvairias skaitymo skatinimo programas?

Moksleiviams gal ir reikia. O šiaip tai paprasčiausios knygų pardavėjų akcijos. Kaip gali būti geriausia metų knyga? Pagal kokį kriterijų yra geriausia? Ji gali būti brangiausia, gali būti storiausia, gali būti stambiausiu šriftu surinkta, smulkiausiu šriftu surinkta, ji gali būti dar kokia nors. Bet geriausia? Tikrame mene niekas nėra nei geriausias, nei blogiausias. Menas yra menas. Kuris didesnis rašytojas – Tolstojus ar Šekspyras? Kurio knyga geriausia bus šiais metais? Šitaip net klausimo negalima formuluoti. Tai privilioti eiliniam, paprastam skaitytojui – kaip nuolaidos, akcijos, išpardavimai. Ir viskas. Tik bestseleriai – kad griebtų ir skaitytų.

Šitaip svarsto rašytojas Romualdas Granauskas. O kaip būtų mokinukas Romukas svarstęs tada, kai pradėjo skaityti? Pradėjote juk nuo rusų klasikų?

Iki tam tikro lygio visos yra geriausios, nes tai knygos. Griebiau, skaičiau, kas tik po ranka papuolė. O kambarių sienų buvo išklijuotos senais laikraščiais, kai nebėra ko – tai tuos laikraščius skaičiau. Skaičiau prie žibalinės, skaičiau mūriuko angą atsidaręs, skaičiau mėnesienoje. Kur tik galėjau, ten skaičiau. Ir viskas atrodė įdomu ir patrauklu. Bet tai buvo kažkoks neįsisąmonintas noras kaupti žinias, informaciją. Paskui, kai susikaupia tam tikras kiekis, pradedi atskirti, kuri knyga atrodo geresnė, kuri prasčiau parašyta. Jau skiri Pyliponį nuo kokios kitos geresnės knygos.

Paskui rusų literatūrą skaičiau. Rusai turi nepaprastai gerą XIX a. literatūrą – klasikai tolstojai, dostojevskiai, čechovai... Taigi ten lobynas yra. Skaičiau ir savo Žemaitę, Biliūną, tik tiek, kad tų knygų nelabai buvo galima gauti. Bet tris bibliotekas perskaičiau, kol baigiau vidurinę. Šauklių kaimo, Mosėdžio miestelio ir Mosėdžio vidurinės mokyklos. Nebebuvo ko skaityti, bet noras skaityti, noras žinoti buvo begalinis. Dabar būtų, bet kad nebėr kaip.

Jūs rašėte ir poeziją.

Kas poezijos, gimnazistu būdamas, nerašė? Visi rašė. Turbūt kiekvienas prozininkas bandė pradėti nuo eilių klasės mergaitėms.

Prisimenate, ką rašėte?

Ne, ką ten gali prisiminti.

O panelės buvo gražesnės anais laikais ar dabar?

Anais laikais ir aš pats buvau gražesnis. Anais laikais vanduo buvo šlapesnis. Pavyzdžiui, ir alyvos gražiau žydėjo ir skaniau kvepėjo. Dabar ką... Kai pats negražus, tai ir nesulauksi žvilgsnio, kad į tave pažiūrėtų ta, į kurią akis spigini. Geriau nežiūrėk.

Jūs buvote išdykęs vaikas?

Ajei. Negalėjau (buvau kaip gyvas sidabras) nusėdėti, nustygti vietoje, visokių išmislų prisigalvodavau. Matote, aš juokauju taip, kad kūdikis būdamas netoleravau motinos pieno. Esu išmaitintas ožkos pienu. Nei karvės, nei mamos pieno netoleravau. Karvės ir dabar, todėl ir sakau, kad charakteris kaip ožio, nes ožkos pienu išmaitintas.

O su kolegomis bent telefonu bendraujate?

Kolegos po žeme, niekaip Zuokas neįveda į kapines telefono. Apučio nebėr, Strielkūno nebėr, Gedos nebėr, Zalatoriaus nebėr, profesoriaus Girdenio, profesoriaus Alberto Rosino nebėr. Kas čia beliko? Be to, apie ką kalbėti? Niekur neišeini, naujienų neturi, jie taip pat kaip urvuose įlindę gyvena. Sėdam į kerčią – laukiam smerčio, ir viskas.

Norėčiau pakalbėti apie literatūros kritiką, kai, tarkim, yra kabinamos etiketės, pavyzdžiui, Jums: archajinis ir kartu modernus rašytojas. Kaip Jūs tai vertinate?

Ir archajinis, ir modernus. Čia kaip gudrus kvailys. Jaunas senis. Aš niekaip nevertinu. Jeigu jiems taip atrodo, tegu klijuoja tas etiketes. Vis tiek, kaip matote – sėdžiu neklijuotas niekur, nei lipdukais kokiais. Šiuo metu mes apskritai neturime literatūros kritikos. Aš nežinau, ar labai žemas prozos lygis, kad nebėra kritikos, ar atvirkščiai. Nėr, tai nėr. Kritikos straipsnius reikia užsakyti. O kam? Jeigu sukurpia kas kokį anonsą, tai dažniausiai pirmo kurso studentės lituanistės ką parašo. Dėstytojos lieptos vietoje kursinio. Niekas nieko nevertina. Kriterijų nebėra, pagal ką vertinti.

Niekas nevertina kūrinio kalbos, o pirmasis kriterijus – prozos kūrinyje nėra kalbos – knygą mesk į šalį. Dabar rašo, kaip kas nori. Veikėjai kaip plakatai. Jokio psichologinio determinizmo, jokių poelgių motyvų, paskatų, veikėjai nesivysto, jie kaip mediniai, kaip kokie pagaliai, judini kaip šakaliukus, negyvi, kokia ta jų kalba, charakterių nėra... „Ne – vis tiek geras romanas. Tokio dar nebuvo.“ Aišku, tokio blogo dar nebuvo. Bet reikia tikėtis, kad bus ir dar blogesnių. Be kritikos rašant, atleidus visiems vadžias, iki ko mes prisirašysime...

Kažkada esate sakęs, kad Jūsų kūnas gyvena Lietuvoje, o dvasia – kalboje.

Taip ir yra. Aš kalboje gyvenu.

Kokį dabar rankraštį esate pridavęs Lietuvos rašytojų sąjungos  lai?

Turėtų išeiti šiemet toks apsakymų rinkinys – „Neišvarysi“ vadinasi. Apie tai, ką mes esame išvarę iš savo tarpo. Senukus, ligotus, našlaičius, neturtingus, mes net žodį „mielaširdystė“, „atjauta“, „gailestis“ užmiršome, tiek mes pridarėme nelaimingų žmonių. Tik jauno, tik darbštaus, tik darbingo, tik raumenis auginančio ir seksualiai pajėgaus yra kultas. Visuomenė su tokiais niekur negali nueiti. Visuomenė gali kur nors nueiti tik vedama protingų, o ne sveikų ir raumeningų. Jie patys nežino, kur eiti, išskyrus lovą.

Kaip suprantu, Lietuvos perspektyvą matote nekokią?

Saulėtos nematau. Gal svajoju. Jei Lietuva sumažėtų iki milijono, tris kartus, pagalvokite, kokia būtų laimė: tris kartus mažiau vagių, tris kartus mažiau aferistų, tris kartus mažiau kvailių ir tris kartus mažiau Seimo narių. Suklestėtume.

Sakėte, kai mokytojavote Mosėdyje, buvote subūręs pučiamųjų kolektyvą. Bet juk pats smuiku grojate.

Iki kariuomenės grojau mokyklos orkestrėliuose, paskui lūžo kairė ranka, ir pasibaigė visi mano smuikai. Pradėjau groti kitais instrumentais. Mano svajonė buvo būti muzikantu, smuikininku. O rašytojavimas – iš didžio vargo. Sėdėčiau sau kur nors Pilies gatvėje, čirpinčiau smuiką, prie kojų kepurę pasidėjęs. Užsidirbčiau duonai. Nereikėtų vargti, knygų rašyti. Dainavau, ir Mosėdžio kultūros namų chorui esu vadovavęs, ir kariuomenėje tekdavo įgulos chorui vadovauti, ir solo esu dainavęs karo mokykloje. Saviveikla. Dabar ką – pusinės natos neišdainuočiau. Be to, žiūriu pro langą ir niekaip nematau jokios progos, kad galėčiau iš džiaugsmo uždainuoti. O iš liūdesio žmonės nedainuoja. Verkia.