Gintarą Grajauską gerai pažįstame kaip poetą, eseistą, dramaturgą, prozininką. Tačiau kiek mažiau yra žinomas kaip bliuzroko grupės „Kontrabanda“ lyderis amplua. Skubu pasidžiaugti lapkričio 15-ąją Vilniuje vyksiančiu grupės koncertu, nors pats Gintaras Grajauskas sako, kad šiuo atveju užsiiminėti reklama nėra prasmės: Jau geriau vietoj penkių šimtų tegul ateina šimtas žmonių, tačiau tikrai žinančių, kur eina. Ir jiems, ir mums bus smagiau. Kam vargti?

Tai nėra iš anksto suplanuotas ir iškaltas interviu. Klausimų ir atsakymų pynę čia ir dabar rezga patys dialogo dalyviai, priklausomai nuo netikėtai užgimusios minties, pastebėjimo, emocijos. Pavadinčiau tai paprastu ir nuoširdžiu pašnekesiu apie muziką, kūrybą, knygas, visuomenės ir kultūros santykį, įvertinimą ir apskritai rašytojo kasdienybę. Arba, kaip šmaikščiai apibūdina pats Gintaras Grajauskas, šnipo gyvenimą.

Iš esmės gyveni kaip šnipas: kol kiti gyvena, tu juos stebi ir taip praleidęs gyvenimą staiga supranti, kad taip ir negyvenai, nes visą laiką stebėjai. Žmonės yra kūrėjo medžiaga ir, jei ilgai užsiimsi savo literatūriniais žaidimais, paskui gali pastebėti, jog netgi tavo artimieji tapo tiesiog literatūrine medžiaga. Tai yra blogai. Paskui visa tai baigiasi monstru, kuris iš savo vaikų daro eilėraščius.

Grupė susikūrė kaip „Kontrabanda“, vėliau, 2002-aisiais, pasivadinote „Rokfeleriais“, o 2006-aisiais vėl grįžote prie „Kontrabandos“. Kam reikalingi tokie pavadinimų kaitaliojimai?

Tiesiog tai buvo dvi šiek tiek skirtingos grupės, kuriose grojo dalis tų pačių žmonių. „Rokfeleriai“ grojo daugiau džiazroką, fank muziką, o „Kontrabanda“ yra bliuzrokinio plano grupė. Žinoma, su „Rokfeleriais“ buvo labai smagu groti, ir ta muzika man nėra svetima, bet džiazrokui reikia labai daug žmonių, dėl to buvo labai sunku organizuoti ir kontroliuoti grupės veiklą, nes paprastai jauni žmonės po studijų emigruoja iš Klaipėdos. Šiuo metu esame „Kontrabanda“, formaliai atgimusi jau trečią kartą, ir tai yra jau 3.0 versija. O su tais pavadinimais... Jau ir patiems pasidarė juokinga. Galiausiai laikas ties kažkuo apsistoti.

Pats ir tekstus rašote, ir dainuojate, ir grojate. Muzika Jūsų gyvenime nėra svetima: mokėtės Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, studijavote Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto Džiazo katedroje.

Taip, mano edukacija nuo... iki yra muzikinė. Galbūt genai kalti. Mano mama buvo lietuvių kalbos, literatūros mokytoja, o tėvas – muzikos mokytojas. Tai man taip išėjo daug ir ilgai nesvarstant.

Ar Jūs ir esate grupės iniciatorius, šauklys?

Taip išeitų...

Kokia šįkart bus „Kontrabandos“ sudėtis koncerto metu Vilniuje? Galbūt matysime ir naujų veidų?

Anksčiau daugybę metų su mumis grojo gitaristas Vilius Ančeris, o šiuo metu Andrejus Dvorakovskis. Taip pat koncertuojame su „Rokfelerių“ saksofonistu Arvydu Jakubėnu, o už perkusiją yra atsakingas mano sūnus Dovydas. Jis šiuo metu studijuoja Vilniuje ir galbūt turės laiko dalyvauti šiame koncerte. Taip jau yra su tuo jaunimu: dingsta ir nespėji jų sugaudyti.

Beje, kodėl koncertas Vilniuje, o ne Klaipėdoje?

Grojame ir Klaipėdoje. Iš esmės grojame visur, kur mus pakviečia: ar tai būtų mažas miestelis, ar sostinė. Didelio skirtumo nėra.

Esate groję įvairiausiose vietose: Geteborgo poezijos festivalyje, koncerte, skirto Jimi Hendrixo jubiliejui Maskvoje, ar galiausiai mažiausiuose Lietuvos miesteliuose.

Taip, kažkada yra tekę...

O kur patiems smagiau?

Sunku pasakyti. Kiekvienas koncertas yra skirtingas, ir ta geografija nėra svarbi. Tiesiog buvo tokių koncertų, kurie man pačiam labai įsiminė, vienas tokių – Geteborgo poezijos festivalis Švedijoje. Ten buvo susirinkusi išties nuostabi publika, kuri mus labai teisingai priėmė ir suprato. Grojome kažką panašaus į rock-poetry; tai toks keistas ir savotiškas tekstų ir muzikos miksas. Taip pat gerai įsiminė legendinis koncertas, vykęs prieš daugybę metų, pačioj „Kontrabandos“ susikūrimo pradžioj, maždaug 1993-iaisiais, Alizavoje. Net nežinojau, kad tokia vietovė yra Lietuvoje. Atvykstame į Panevėžį autobusu, ten mus persodina į senus „žigulius“ ir kažkur veža. Išveža iš Panevėžio, važiuojame tolyn, galų gale baigiasi asfaltas ir prasideda žvyrkeliai. Mus nuveža į kažkokį kaimelį, kuris turi didelius kultūros namus, ir ten mūsų laukia susirinkęs geras gabalas Lietuvos, gyvenančios aplink Panevėžį. Tas koncertas buvo vienas nuostabiausių, kiek prisimenu. Tai tokios ir egzotiškos kelionės.

Kontrabanda“ – antausis popsui. Kaip manote, ar dar yra prasmės priešintis popkultūrai?

Tam net nereikia priešintis, tai tiesiog yra du skirtingi dalykai, galintys koegzistuoti. Tai praktiškai net nelabai susisiekiantys indai. Tiesiog yra žmonių, kurie klauso džiazo ar klasikinės muzikos, yra tokių, kurie klauso apskritai geros muzikos, neskirstydami jos į žanrus, rūšis ir t. t. Ir tie žmonės visiškai neklauso popso, užleidus jiems kokių pupyčių dainą, jie pradės kvatotis arba apsiverks. Sureaguos emocingai, nes, jų supratimu, tai visiškai neverta nė menkiausio dėmesio. Ir ši žmonių terpė Lietuvoje, nors esame ir maža šalis, vis dėlto egzistuoja. Žinoma, vargu ar ta kitokia muzika kada nors surinks stadionus žmonių, bet nedidelę salę, manau, gali drąsiai be didelių problemų.

Nuo 1993-iųjų iki 1995-ųjų kasmet pasirodydavo po naują „Kontrabandos“ albumą: „Kontrabanda“, „Teroras“, „Blūdas“. Paskutinis albumas išleistas 2007-aisiais pavadinimu „Gyv(a)i“. O kas toliau?

O toliau kaip Dievas duos. Šiuo metu kaip tik įrašinėjame naujus gabalus ir procesas vyksta, tik tiek, kad mes jau nebe aštuoniolikmečiai ir viskas vyksta lėtai, vangiai, lietuviškai...

O ko pats klausotės, kokia muzika Jums imponuoja?

Labai sunku pasakyti, nes iš tikrųjų labai įvairi. Nuo tos pačios klasikos iki džiazo, kurį man teko studijuoti kadaise ir kuriuo aš iki šiol žaviuosi. Bet lygiai taip pat sėkmingai galiu klausytis ir kokio nors įdomesnio pankroko ar etno muzikos, pavyzdžiui, Tuvos rokerių „Yat-Kha“ arba Tuvos liaudies muzikos grupių. Ta nauja muzika, kuri dabar leidžiama ir būna „topuose“ mėnesį, o po to pamirštama visam laikui, man totaliai neįdomi, ir aš visą laiką ieškau kažko kitokio, kartais net „freakiško“. Man muzika turi kažką kalbėti, jeigu ji yra tik eilinį kartą kaip kažkas kažko nemylėjo ar mylėjo, tai velniam... Aš galiu pasiklausyti, kaip burzgia šaldytuvas, ir bus lygiai tas pats poveikis.

Kalbant apie prasmes, „Kontrabandos“ tekstuose gausu perkeltinių, užslėptų reikšmių, ironijos, pasišaipymų. Kartais nevengiate kalbėti griežtai...

Yra ten šito daikto, yra... Apskritai manau, kad ironija yra labai naudingas dalykas, o autoironija tiesiog būtinas. Mano supratimu, lietuviams to labai trūksta.

Mes puikiai mokame pasišaipyti iš kitų, tik iš savęs turbūt nelabai...

Taip, iš kitų šaipytis visuomet lengviau, bet tos autoironijos, kuri atsiranda, kai pradedi žiūrėti į save truputėlį iš distancijos, truputį mažiau save įsimylėjęs, va, šito mums trūksta.

Kaip dažnai pastaruoju metu rengiate koncertus?

Šiaip jau mes retai koncertuojame, net nebeprisimenu, kur tas paskutinis koncertas buvo. Kaip kada pakliūva, bet vėlgi – mes nesireklamuojame ir tai darome sąmoningai. Aš tiesiog nematau prasmės reklamuotis ir sukviesti žmones, kurie net nežino, kur ateina. Vietoj penkių šimtų geriau tegul ateina šimtas žmonių, tačiau tikrai žinančių, kur eina. Ir jiems, ir mums bus tik smagiau. Kam vargti?

Vadinasi, Jūsų muzika vienareikšmiškai skirta tikslinei auditorijai?

Be abejonės. Turime pakankamai naujų jaunų klausytojų, tikrai nėra taip, kad mūsų klausytųsi vien tik senieji veteranai. Aš matau koncertuose naują kartą, kuri sėkmingai klausosi „Kontrabandos“, ir viskas vyksta toliau sava eiga.

O Jums yra svarbu, ką kiti mano apie Jūsų kūrybą?

Visiems įdomu, ką apie juos galvoja žmonės. Kai esi labai jaunas ir dar turi autoritetų, tai, be abejo, labai seki, ką pastarieji apie tave mano. O paskui su laiku supranti, kad visgi svarbiausias dalykas gyvenime yra pačiam žinoti, ką tu darai. Jeigu pats suvoki prasmę, tai netgi bjauriausios šnekos, kad esi paskutinis kretinas ir tavo kūryba visiškai nieko verta, yra nulis prieš tą žinojimą. Tik vėlgi to neįmanoma greitai pasiekti, turi būti šiek tiek pragyvenęs ir matęs, kad suprastum ir sugebėtum pasižiūrėti į save adekvačiai, nesusirgti kvailom žvaigždžių ligom. Nors žvaigždžių ligos labiau popžvaigždžių problema...

Bet juk kartais tik žinojimo neužtenka, norisi ir įvertinimo. Kitaip labai greitai gali pradėti dvejoti savo kūrybos prasmingumu.

Užtenka, kad tau svarbūs keli žmonės supranta, vertina. Šiaip visi įvertinimai yra didelė iliuzija. Ko apskritai žmogus tikisi iš savo kūrybos? Jis laukia, kad jį suprastų. Ne kad įvertintų jo gražų darbelį, bet kad suprastų, o tai yra pasiutusiai daug. Ir vėl dažniausiai reliatyvus „supratimas“ yra tik iliuzija. Tu įsivaizduoji, kad atsirado kažkokia artima siela, kuri supranta, ką tu nori pasakyti. Nors iš tiesų nė velnio ji nesupranta, bet galbūt nujaučia, užuodžia, gal kažkas šiek tiek suvibravo, ir ji užčiuopė, pagavo kažkokį dvelksmą... Čia kaip bendravime: kai du žmonės kalbasi, to tikrojo susikalbėjimo tekste yra labai mažai. Daug svarbiau pašnekesyje yra gestai, žvilgsniai ir t. t. Ir iš tų mikrodetalių audžiasi tikrasis susikalbėjimas, o tekstas gali būti apie tai, koks oras už lango. Tai tėra antraeilis dalykas.

Vadinasi, ne žodžiui teikiate pirmenybę?

Kai kada svarbu ir žodžiai, bet tai turi būti labai tikslu. Kaip džiazo muzikoje, kai klausai improvizacijos: jeigu bandysi suteikti kiekvienai natai tokią pačią svarbą, tu nieko nesuprasi. Reikia tiesiog įsiklausyti, toje faktūroje iš tikrųjų svarbios tik kelios natos, o visa kita yra tik audinio užpildymas.

Galbūt panaši situacija ir su poezija, kiekvieno žodžio juk neanalizuojame atskirai.

Žinoma, tai yra universalus principas. Tik poezija yra šiek tiek rafinuotesnė, ten galbūt visų tų užpildančių, nesvarbių natų yra mažiau negu įprastinėje mūsų kalboje. Todėl ji ir yra poezija, tuo ji ir skiriasi nuo kasdienio bendravimo.

Jūsų kūryba yra išversta į daugelį kalbų: anglų, lenkų, latvių, vokiečių, suomių, švedų... Tikriausiai tenka ir pačiam paskaitinėti vertimus. Ar kartais randate neatitikimų, netikslumų?

Kartais randu, bet nė viena iš tų kalbų nėra mano gimtoji. Jeigu nori skaityti poeziją, pageidautina ją skaityti gimtąja kalba. O tų neatitikimų yra buvę... Pavyzdžiui, vokiškame vertime esu vieną kitą pagavęs, dar prieš išleidžiant knygą. Su lenkų kalba buvo daug paprasčiau, nes mes bendravome su vertėja asmeniškai ir tikrinome kiekvieną detalę. Lygiai taip pat su italų kalba: mano vertėjas italas Pietro U. Dini puikiausiai kalba lietuviškai, ir mes tiesiog susirašinėdavome elektroniniais laiškais, skypeu ir pan.

Rašote ne tik poeziją, prozą, bet ir pjeses, viena jų – „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, kurią režisierius Jonas Vaitkus prikėlė scenoje. Už šią pjesę, kaip geriausią Nacionalinės dramaturgijos kūrinį, 2008-aisiais buvote apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Tikriausiai statant spektaklį tenka nemažai bendrauti, tartis su režisieriumi?

Kaip kada. Pavyzdžiui, aš nedalyvavau jokiose J. Vaitkaus repeticijose, nes labai pasitikėjau tuo žmogumi. Ir ne be reikalo. Jis apkritai tarp dramaturgų garsėja tuo, kad labai pagarbiai elgiasi su tekstu, nekeičia, nekupiūruoja, nebent ten, kur iš tikrųjų mirtinai reikia. Iš tikrųjų labai įdomu, kai matai, kaip tavo tekstas staiga įgauna visai kitokių formų, tampa kažkokiu gyvu, nauju organizmu. Negaliu sakyti, jog visada, bet labai dažnai nutinka, kad rašydamas pjesę staiga kai kuriuos personažus pradedu matyti kaip gyvus ir realius aktorius, kurie juos vaidins. Ir kartais netgi tie gyvi aktoriai berašant pjesę pradeda diktuoti to personažo likimą.

Kartais atrodo, kad Jums šiek tiek neramu ar pikta dėl valstybės žmonių požiūrio į rašytoją ir apskritai kultūrą.

Aš jokiu būdu nekalbu tik apie rašytojus. Kalbu apskritai apie kultūros padėtį šitoje valstybėje, kuri yra dramatiška. Kaip ir ta amžina propaganda, kuri, mano supratimu, tiesiog sąmoningai buvo skatinama, esą visi menininkai – biudžeto siurbėlės, ir kiekvienas, tapantis paveikslą, vos ne apvagia pensininkus. Kaip sakė Napoleonas, „kas nemaitina savo armijos, maitina svetimą“. Tokia pat situacija ir su kultūra: kas nemaitina savo kultūros, maitina svetimą. Štai ir viskas.

Užsiimat įvairiausiomis veiklomis: kuriate, koncertuojate, dirbate Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėju, dienraščio Klaipėda literatūrinio leidinio sudarytoju. Kokia šio projekto prasmė?

Prieš gerą mėnesį staiga supratau, kad štai jau 20 metų, kaip sudarinėju„Gintaro lašus“... Jei visai trumpai – tai bandymas šiek tiek labiau civilizuoti Lietuvos žmones.

Kaip manote, ar sunku Lietuvoje jaunam rašytojui, menininkui tapti garsiam ar bent jau būti išgirstam? Juk dabar tiek daug visokių skaitalų.

Jeigu tas jaunas žmogus nori būti geras rašytojas, tai jis visai nebūtinai bus populiarus. Populiarus ir geras nėra sinonimai. Jeigu jis iš tikrųjų tenori tapti populiarus, tai tegul rašo meilės romanus, ir viskas bus gerai. O jeigu jis nori būti geras rašytojas, tai jau vargas. Nes apskritai rašyti gerą literatūrą kalba žmonių, kurių pasaulyje yra trys milijonai, yra gana keblu jau vien dėl vertimo. Mes neturime tiek gerų vertėjų iš lietuvių kalbos. Reikia ugdyti ir praktiškai iš naujo juos užsiauginti. Tas darbas lyg ir daromas, bet irgi dar vangiai.

Kas Jus labiausiai domina iš lietuvių autorių kūrybos?

Daugybė yra tokių, tas pats Donaldas Kajokas, kuriam aš jaučiu tam tikras egzistencines simpatijas, taip pat Henrikas Algis Čigriejus. Ir daugybė kitų, jaunesnių ir visai jaunų. Apie mirusiuosius šiandien nesinori kalbėti.

O tarp užsienio autorių turite autoritetų?

Autoritetai būna iki 25-erių metų, paskui į tai žiūri šiek tiek kitaip. Su pagarba, bet be susižavėjimo. Lieka autoriai, kurie išlieka įdomūs ne keletą metų, o dešimtmečius. Tai gana ilgas sąrašas ir, pradėjęs vardyti, būtinai kažko nepaminėsiu. Viena pirmųjų mano vaikystės knygų buvo Servanteso „Don Kichotas“, ir iki šiol man ji liko labai svarbi. O šiaip – imponuoja lenkų poetai. Milošas, Šymborska, Ruževičius.

Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas? Būna, kad nesiseka rašyti: ne ta diena, netinkamas laikas, netinkama aplinka..?

Žinoma, būna, ir tai nebūtinai diena, gali ir mėnesių mėnesiais nerašyti. Anksčiau dėl to, kaip ir visi jaunesni, puldavau į visokias dramas, svarstydavau, kas čia dabar bus iš manęs, gal kažkas atėmė talentą. Paskui pradedi žiūrėti į tai gerokai ramiau, supranti, kad šį tą jau esi parašęs, ir niekam nieko įrodinėti nebereikia, ir kas nors, pabandęs tave suprasti, tai jau padarė arba niekad nepadarys. O dabar... Jeigu pavyksta ką nors parašyti – gerai, jeigu nepavyksta – irgi ne pasaulio pabaiga. Yra daugybė užsiėmimų ir be rašymo.

O koks Jums maloniausias užsiėmimas? Kuo daugiausia save laikote?

Keisčiausia, kad turbūt niekuo. Turbūt labiausiai esu tiesiog žinduolis... Aš iki šiol sunkiai priprantu prie tų visų „poetas toks ir toks...“ Kažkodėl sutikus stalių, baldžių ar šaltkalvį, niekas nesako: „Štai, čia šaltkalvis Anupras“, jie sako: „Čia Anupras, geras vyras.“

Menininkas būtinai turi būti talentingas. Tai tiesa?

Siaubas, bet ne. Iš tikrųjų visą laiką buvo ir bus tokių, sakykim, ne visiškai netalentingų, bet minimaliai talentingų menininkų, kurie tiesiog išsisuka kitomis savo būdo savybėmis. Jie turi talentą save gražiai pateikti, greitai parduoti, yra hiperaktyvūs ir moka save apsukriai prastumti. Tai iš esmės labiau vadybininko tipo žmonės, bet ypač dabartinėje visuomenėje tai – labai populiaru.

Knygos, puošiančios „Maximos“ lentynas, ko gero, yra vienas iš geros vadybos pavyzdžių...

Jokio pasaulinio sąmokslo čia nėra, tiesiog „Maxima“ turi savo vadybininkę, kuri yra perskaičiusi kokias dešimt knygų – ar gal net dvidešimt, ir išrenka, jos supratimu, tas knygas, kurias neįnoringa publika pirktų.

Dabar dažnai pabrėžiama, kad jaunimas neskaito knygų.

Man atrodo, tai nesąmonė, kaip skaitė žmonės, taip ir skaito. Aš eidamas namo vis matau tą pačią jauną moterį, kuri nieko daugiau neveikia, tik sėdi ant suoliuko ir skaito knygą. Nežinau, kur ji dirba ir iš ko gyvena, čia jau kitas klausimas. Į literatūrologę ji nepanaši, ir knyga ten turbūt kokia nors paprastutė, bet va vis tiek – sėdi, skaito.

Bet juk yra ir blogų knygų, kurių nevalia skaityti. Arba tokių, kurios gali pakenkti. Tikriausiai vienas tokių autorių – V. Pelevinas, kurį būtina skiesti „švelnesne“ literatūra.

Ir geros gali pakenkti. Pelevinas dar ne itin nuodingas, va kokį Sorokiną, tą tai iš tikrųjų reikėtų skiesti, nes iš nevilties ir siaubo gali „nunešti stogą“. Tarkim, A. Kamiu „Svetimas“ – puiki knyga, bet ir mirtinai pavojinga, jeigu ją skaitysi šešiolikos metų, ji tau gali sugadinti gyvenimą. Tikrai.

Ar galima atpažinti skaitantį žmogų, tai matyti?

Labai gerai matyti, jeigu žmogus neskaito knygų ir geria pigų portveiną. Tai iškart atsispindi veide.

Vaizduotės ar fantazijos Jūsų kūryboje daugiau?

Racionalumo (juokiasi). Man yra įdomiau prisiknisti prie Viešpaties diskelių – per didelius dalykus einant vis mažyn, siauryn ir galų gale surandant tą „lego“ detalę, iš kurios viskas pasaulyje sukonstruota. Tai yra ėjimas ne į viršų, ne fontaninis tryškimas, o visiškai atvirkščiai – tu dirbi kaip su drožtuku, ir viskas eina siauryn, smailyn, kol galų gale susifokusuoja į vieną tašką. Ir čia iš tikrųjų yra nemažai analitinio darbo. Fantazija, vaizduotė – be abejo, labai svarbu, bet tai tėra darbo įrankiai.

O kas dar yra rašytojo darbo įrankis? Dabar jau turbūt kompiuteris?

Žmonės. Iš esmės gyveni kaip šnipas; kol kiti gyvena, tu juos stebi ir taip praleidęs gyvenimą staiga supranti, kad taip ir negyvenai, nes visą laiką stebėjai. Žmonės yra medžiaga ir, jei ilgai užsiimsi savo literatūriniais žaidimais, paskui gali pastebėti, kad netgi tavo artimieji pasidarė tiesiog literatūrine medžiaga. Tai yra blogai. Galų gale visa tai baigiasi monstru, kuris iš savo vaikų gamina eilėraščius.

Turite tokių savo archyve? Ar yra eilėraščių, kuriuos laikote tik sau?

Tokių ne, bet yra buvę visko. Stalčiuje šiuo metu nieko ypatingo neturiu. Eilėraščių šiek tiek yra. Jie visi guli ir laukia savo valandos, būtų galima juos publikuoti, bet, tiesą sakant, nėra tokio poreikio. Gal jie kada nors sulauks savo knygos.

Kaip rašytojui pasitarnauja socialiniai tinklai?

„Facebook“ ir apskritai internetas yra puikus dalykas. Tai gali būti ir dieviškai gerai, ir velniškai blogai, žiūrint kaip jį naudosi. „Facebook‘e“ aš suradau savo paskutinės knygos iliustratorę – kurios kitaip nebūčiau sutikęs, nes ji gyvena ne Lietuvoje. Man visai patiko ir būtent „Facebook’e“ neseniai gimusi idėja – mano eilėraščius versti į tarmes. Ir verčia juos ne profesionalūs literatai, o tiesiog patys žmonės, jaučiantys kalbą ir gerai išmanantys gyvą savo tarmę. Tų tekstų nuolat daugėja, aš juos kaupiu ir dabar jau imu galvoti, kad ateityje iš viso to išeis pasiutusiai įdomi knyga. Tokia savotiška trikalbė ar net dar daugiau, nes tų lietuviškų tarmių, potarmių labai daug, ir vienas eilėraštis gali būti verčiamas keliais variantais.

Apie ką Jūsų kūryba? Keliais žodžiais...

Sudėtinga. Arba reikėtų labai banaliai apibūdinti: apie žmones, apie gyvenimą... Žinot, paprastai tokioje situacijoje išgirdus šį klausimą menininkui vadybininkui turėtų sužvilgėti akys, jis atsikrenkštų ir pradėtų varyti savo litaniją, kas yra jo kūryba, kokia ji svarbi, kaip ją reikia suprasti ir kaip vertinti. Bet visa tai man neįdomu. Visą laiką atrodė truputėlį juokinga, kai žmogus prieš perskaitydamas savo eilėraštį turi dešimt minučių apie jį kalbėti. Tai nėra gerai.

Kalbino Ieva Liškevičiūtė