Andrea Tornielli yra „Vatican insider“ apžvalgininkas

„Reikia įveikti klerikalinę tendenciją, kurią gerai iliustruoja patarimas, man duotas, kai dar buvau visai jaunas: „Jei nori toli nueiti, mąstyk aiškiai, o kalbėk miglotai.“ Kvietimas veidmainiauti. Reikia to vengti bet kuria kaina.“

Žodžiai, kuriuos prieš metus popiežius Pranciškus pasakė vienuolinių ordinų vyresniesiems, yra raktas, padedantis suprasti, kas gi įvyko neeilinėje Šeimos sinodo sesijoje.

Ši asamblėja yra tik pirmasis etapas ilgo kelio, kurio vienas iš etapų baigėsi, lig šiol neregėtai stipriai pabrėždamas kvietimą rodyti dėmesį bei artumą „sužeistoms“ šeimoms, civiliai susituokusioms poroms, taip pat ir sugyventiniams. Kai kurios „degančios“ temos – galimybė kai kuriais atvejais ir tam tikromis aplinkybėmis priimti sakramentus antrą kartą susituokusiems bei homoseksualių asmenų sielovada – nesulaukė dviejų trečdalių sinodo dalyvių palaikymo. Sinodas, kaip niekada anksčiau, pasižymėjo visiška žodžio laisve, kurią darbų pradžioje drąsino pats Pranciškus.

„Bažnyčioje visada buvo įvairių požiūrių ir teologinių bei sielovados aspektų vertinimo kriterijų, – sako argentinietis kunigas Eduardo De Paola, kuris pažįsta Bergoglio daugybę metų. – Tačiau ši įvairovė pasireikšdavo vien kaip kurčia ir nebyli srovė, prasiskverbianti per plyšius, ir kuri kartkartėmis, konkrečių aplinkybių paskatinta, prasiverždavo į paviršių, – nedrąsiai, mėgindama nesužadinti konfliktų.“

Tačiau šįkart skirtingos pozicijos nebuvo „vyniojamos į vatą“. Aiškiai išniro po to, kai Pranciškus pakvietė pasisakyti negalvojant, jog turi įtikti popiežiui, ir be jokios baimės. „Puodo dangtis nukeltas. Tai, kas buvo pasakyta, dar nėra viskas, apie ką reikėtų kalbėti. Pirmiausia turi išeiti visa susikaupusi įtampa, užgniaužtos ideologijos, asmeniniai ginčai“, – aiškina kun. De Paola. Turi iškilti ir išsisklaidyti ilgai suspaustas garas.

Viena vertus, kai kas teigė, kad diskuoti tam tikromis temomis nebuvo iš viso įmanoma: šios linijos ypač laikosi kai kurie kardinolai, tokie kaip Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas Gerhardas Ludwigas Mülleris ir Apaštalinės signatūros prefektas kardinolas Leo Raymondas Burke, kurį stipriai rėmė ir Vyskupų kongregacijos vadovas Marcas Ouelletas ir „ekonimikos ministras“ George‘as Pellis. Kita vertus, kai kas buvo linkęs giliau analizuoti galimybę suteikti sakramentus antrą kartą susituokusiems ir pasiūlė rodyti daugiau supratingumo bei homoseksualių asmenų priėmimo, kaip vokiečių vyskupų vardu tai darė kardinolas Reinhardas Marxas, Vienos kardinolas Christophas Schönbornas ir italas vyskupas Bruno Forte. Gėjų tema, iš esmės buvusi paraštinė, palyginti su svarstymais apie šeimą, ir pradiniame dokumente cituojama labiausiai santykyje su tuo, kaip elgtis su vaikais, kurie yra tokių porų globojami, galiausiai tapo kontroversiškiausia Sinodo tema. Akivaizdžiai duris atverianti pasiūlymo formuluotė (menkai atstovavusi nuotaikoms Sinodo auloje) buvo įrašyta į dokumentą pusiaukelėje, paskui patobulinta galutinėje redakcijoje. Šis tekstas sulaukė gyvos afrikiečių vyskupų reakcijos.

Popiežius savo baigiamojoje kalboje atkreipė dėmesį į „pagundas“, su kuriomis teko susidurti Sinodo dalyviams: „priešišką sąstingį“ tų, kurie laiko save doktrinos „savininkais“, ir „destruktyvų geruoliškumą“, kuris dėl apgaulingo gailestingumo apraišioja žaizdas, užuot pirmiau jomis pasirūpinęs ir jas išgydęs“. Pranciškus šioms alternatyvoms priešpriešino laikyseną „tikrų ganytojų“, kurie „išmintingai nešiojasi širdyse savo tikinčiųjų džiaugsmus ir ašaras“.

„Parresía“ – tai yra atviro kalbėjimo be reveransinių būgštavimų metodas ir „nuolankus klausymasis“ sukėlė efektą, prie kurio Bažnyčia jau nėra pratusi. Ir jis negalės nesužadinti atgarsio vietiniu lygiu. Sunku įsivaizduoti, jog vyskupijos sinode dabar nebeatsirastų žmonių, prašančių tokio paties atvirumo ir pasisakymo laisvės.

Sielovadinis rūpestis sunkumus patiriančiomis šeimomis ir sakramentų teikimas antrą kartą susituokusiems nėra naujos temos. Paskutinį kartą jos išryškėjo 2012 metais per Naujosios evangelizacijos sinodą. Benediktas XVI, kuris yra daug sudėtingesnė figūra, nei vaizduoja kai kurie stereotipai, į kuriuos jį mėgino įsprausti save vadinantys „ratzingeriečiais“, tų metų birželį, pasauliniame šeimų susitikime Milane, ištarė ganytojo vertus žodžius. Žodžius, kurie rodo, kad popiežius emeritas „nešiojasi širdyje“ tikinčiųjų džiaugsmus ir ašaras: „Antrą kartą susituokusiųjų problema yra vienas iš didžiųjų šiandienos Bažnyčios skausmų. Ir neturime lengvų receptų.“

„Būtų klaida tai, kas nutiko Sinode vertinti kategorijomis, kurias esame įpratę vartoti, apibūdindami parlamento darbą – italų spaudai teigė kun. Antonio Spadaro, leidinio „Civilta Cattolica“ direktorius. – Tai yra kalbėti apie daugumą ir mažumą. Bažnyčia nėra parlamentinė asamblėja ir nederėtų jos aiškinti remiantis politinėmis kategorijomis. Net ir tada, kai ji balsuoja, juk Bažnyčia visada balsavo per visą savo istoriją. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie konklavą. Verčiau atkreipkime dėmesį į tai, kad dialogo metu visiškoje minties laisvėje buvo sugretintos tarpusavyje priešingos pozicijos.“ „Išnyra – reziumuoja Spadaro – iš esmės du požiūriai, dvi skirtingos Bažnyčios vizijos, Bažnyčios santykio su istorija, su pasauliu vizijos.“

Pagal „Vatican insider“ parengė Saulena Žiugždaitė