Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinį šeimos pavidalą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas vykdo projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti tą vidinę įvairovę, kuri sutelpa į „tradicinės šeimos“sampratą. Nuo šio rudens pradedame kalbinti šeimas, atverti jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, savo nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą. 

Šįkart skaitytojams siūlome pokalbį su Gintare ir Dariumi, prieš 5 metus teisme įrodžiusiais, kad buvimas nepilnamete ir nemažas amžiaus skirtumas nėra kliūtis sukurti šeimą. Dabar jų jau penki, mažiausiajai tik 3 mėn.

Ji kilusi iš Žemaitijos. Žino savo tėvus, yra penkta iš šešių seserų ir brolių, tačiau kartu su jais negyveno. Nuo kūdikystės iki 15 m. augo pas globėją. Vėliau beveik nuo 16 metų apsigyveno su būsimu vyru pas uošvius, nes laukėsi ir ruošėsi tuoktis. Jis kartu su tėvais kaime ant Nemuno kranto, įkurtame prie didžiojo kryžiuočių kelio į Trakus ir Vilnių, gyvena nuo vaikystės. Didžią kaimo praeitį, kai čia stovėjo pilis ar buvo dvaras, kai gyvenvietė buvo pripažinta miestu, kuriam suteikta Magdeburgo teisė, mena tik iš toli matoma didžiulė bažnyčia. Dabar kaimas atgyja tik vasaromis ir savaitgaliais, kai iš miestų suguža poilsiautojai. Gintarė į šį kaimą persikėlė gyventi kartu su globėja. Kaime nėra merginų, tad naujokę Gintarę Darius iš karto pastebėjo.

Papasakokite apie savo draugystės laiką?

Gintarė. Globėja man draudė draugauti, nes per didelis amžiaus skirtumas – 12 metų, neleisdavo bet kada išeiti, susitikti. Kaimas tuščias, nyksta, nelabai kas vyksta, net mokyklą ruošiasi uždaryti. Kaime nėra ką daugiau veikti – tik pasivaikščioti kartu.

Darius. Siūliau palaukti iki 18 metų ir tuomet žiūrėti, ar dar norėsis draugauti. Gintarė palaukti nenorėjo, sakė, pasigailėsi, jei mane paliksi, buvo labai įsimylėjusi. Aš taip pat ją mylėjau ir dabar myliu. Tad toliau draugavom.

Gal uždraustas vaisius tapo skanesnis, patrauklesnis? Juk tuoktis su nepilnamete nėra paprasta ir įprasta.

Gintarė. Buvo didelė rizika eiti tokiu keliu. Tam, kad galėtume susituokti, reikėjo gauti globėjos ir vaiko teisių apsaugos leidimus. Be to, teisme reikėjo paaiškinti, kodėl norime tuoktis. Dar klausė globėjos, vaikų teisių apsaugos specialistų, ar sutinka, kad sukurtume šeimą. To beveik niekam nereikia prieš santuoką.

Darius. Padėjo nemokamai paskirta advokatė, nes Gintarei turėjo būti sumažintas santuokinis amžius. Advokatė, kuri dalyvauja ir skyrybose, Gintarę paragino rūpintis manimi, valgyti gaminti, cepelinus man virti. Matyt, tai yra svarbi skyrybų priežastis, kai žmonos nesirūpina vyrais.

Gintare, kokia buvo globėjos reakcija, kai pasakei, jog nori ištekėti, gyventi su vyru, nors dar esi nepilnametė?

Globėja iš pradžių pyko, prieštaravo santuokai, bet supratusi, kad nauja gyvybė jau pakeliui, davė leidimą kurti šeimą. Per vestuves man jau buvo 7 nėštumo mėnuo. Vaikelio mes labai laukėme, neketinome jo atsisakyti. Globėja mums ir vestuves paruošė. Dabar vaikai ją močiute vadina, į svečius nueina, pažaidžia.

Kokia buvo draugų reakcija į Jūsų sprendimą tuoktis, auginti vaiką?

Darius. Niekas nesistebėjo, yra tarp draugų ir pažįstamų ir kitų susituokusių, kai didelis amžiaus skirtumas. Tai nebuvo labai jau netikėta, neįprasta.

Gintare, būdama tik šešiolikmetė sukūrei šeimą, gimė vaikelis, ar nesijaudinai, kad daug ko nemoki, nesugebėsi susitvarkyti?

Buvau rami, žinojau, kad pamokys uošviai, vyro brolio žmona, kuri tuo metu tame pačiame name gyveno. Turėjau iš ko išmokti, kaip vaiku rūpintis. Namų ūkyje tvarkytis šiek tiek mokėjau iš globėjos, mačiau, kaip ji tvarkosi namuose. Pas globėją  teko dulkes valyti, rūbus džiaustyti, lyginti.

O kaip su maisto gaminimu, ar mokėjai šeimininkauti?

Gintarė. Nemokėjau, išmokau jau savo šeimoje. Pirmą sriubą tai vyras mokė virti. Ir pats gamindavo.

Darius. Teko kotletais ir šuniukus pašerti. Aš pats mokėjau gaminti, tai ir Gintarę mokiau.

Gintare, vaikus augindama nenutrauki mokslų, baigei 10 klasių, dabar sieki įgyti specialybę. Kodėl tau tai svarbu, juk galėtumei ramiai auginti vaikus?

Kol mokausi, tol gaunu paramą. Nesigailiu dėl to, kad tenka mokytis, nors vaikai maži. Tai kaip paskatinimas. Juk reikia specialybę turėti. Ateityje tai bus svarbu. Juk visą laiką vaikai maži nebus, gyvenime reikės iš namų išeiti. Įgijusi specialybę, kurios mokausi, galiu tikėtis dirbti mieste, gal kepykloje. Jau dabar yra besimokančių ir dirbančių.

Su manimi kartu profesijos mokosi įvairaus amžiaus žmonės, yra ir vyresnių, šeimas turinčių, tad neišsiskiriu. Mano bendraamžių yra su dviem ir trimis vaikais. Išsiskiriu tuo, kad mokytis galiu nuvykti tik tuomet, kai iki miesto veža autobusas, t.y. du kartus per savaitę. Gerai, kad mokykloje supranta mane ir padeda. Leidžia mokytis namuose, turiu atskirą programą, padarau užduotis namuose ir atsiskaitau. Žinoma, sunku, pavargstu namų šurmulyje, nelabai sekasi mokytis. Šie metai mokytis yra paskutinieji.

Darius. Jei žmogus nori, tai pasiekia savo.

Dariau, išleidi žmoną mokytis, ar dėl to, kad darbas leidžia, ar taip susiklostė aplinkybės?

Dabar esu kaip vaiką prižiūrintis tėtis. Man svarbu, kad žmona mokytųsi, darbą reikia turėti. Man kaime darbo nėra, miške jau vietų nėra. Bandžiau važinėti uždarbiauti, bet nepasimoka. Dar mašina sugedo.

Ar ilgas buvimas bedarbiu nenuslopina noro dirbti? Kokią matai ateitį?

Darius. Ieškojau darbų, buvau užsiregistravęs darbo biržoje. Kaimas nyksta, nėra kur dirbti. Tai etatų mažinimas. Tėvui padedu. Pavasarį bus daugiau pasiūlymų, didesnė tikimybė įsidarbinti. Specialybių turiu ne vieną – elektrikas, traktorininkas, stalius, langų dėjikas, bet kas iš to? Darbo biržoje esu gavęs pasiūlymą į įmonę, apie kurią po krizės darbuotojai nekaip atsiliepia, kaimynas iš darbo išėjo, tai nesutikau. Buvau kursuose apie verslo pradžią. Žinių gavau, gerai buvo. Bet neturiu ką pradėti be kapitalo. Prašiau darbo biržoje pasimokyti specialybių, bet pasakė, kad jau turiu jų pakankamai. Pasitobulinti nesiunčia. Kaip staliui man įgūdžių trūksta. Vairuotojui reikia iš karto trišalę sutartį turėti, būti garantuotam dėl įdarbinimo.

Kaime gyvenate, gal verta pabandyti ūkininkauti arba įsidarbinti pas ūkininkus?

Darius. Ūkininkai aplinkui vargsta, žemės prastos, priesmėliai, tai patys stengiasi, žmonių kuo mažiau samdo. Pačiam ūkininkauti reikia pradžiai turėti 12 ha žemės, mes tiek neturim, gal pusė susidarytų iš tėvų turimos žemės. Vieną kartą buvome sutarę išeiti į ūkininko sodybą, dirbti, ją prižiūrėti. Bet pasvarstėm, kad darbas be poilsio dienų, vaikų nebematysim. Nors žadėjo po 10 metų ir sodybą perduoti, bet neišdrįsom. Dar svarstom apie giminaičius, stiprius ūkininkus Žemaitijoje.

Ar nekyla mintys apie išvykimą į užsienį? Juk daug yra išvykstančiųjų užsidirbti, kai Lietuvoje sunku pragyventi.

Darius. Su šeima tikrai ne, palikti šeimą irgi nesinori. Mąsčiau, kol dar nebuvo šeimos, bet taip ir neišvykau.

Minėjote, kad esate socialiai remtini, kokią matote situaciją aplinkui?

Darius. Dauguma taip gyvena, turi tokias pat problemas, laukia eilėse dėl socialinio būsto. Mes jau 5 metai laukiame. Mokesčiai per dideli, verslas neskatinamas. Galėtų kaip Amerikoje verslą skatinti, nuolaidų daryti. Pas mus pokyčiai geri būtų, jei atsirastų tiltas per Nemuną, nebebūtų čia užkampis. Mokykla arti būtų, miestas. Anksčiau čia keltas yra buvęs.

Kai vaikų net trys ir rūpesčių netrūksta, kaip sekasi išsaugoti kantrybę?

Abu atsidūsta, nusišypso. Būna vaikus ir į kampą pastatom, ir diržo duodam, kad klausytų. Ne visada tai padeda. Porai minučių nurimsta, bet paskui vėl tą patį daro. Labai bėgdavo iš kiemo į gatvę, tai tvoras pasidarėme, kad apsaugotume.

Gintarė. Vaikai mato, stebi, atkartoti bando, kaip mes elgiamės. Man irgi visko teko, kol vaikas buvau.

Darius. Vaikai daro, ką mato. Gal vaikams ir skaudu būna, kai juos pabaram? Turi būti pavyzdys vaikams. Mane močiutė auklėjo, nes tėvai dirbo.

Kaip vaikai pradžiugina?

Gintarė. Kai ką nors įdomaus pasako: lėktuvas mano, traktorius mano, viskas – mano. Arba tik atsibudę prašo: „Noriu vaikams, įjunk vaikams per kompiuterį.“

Darius (juokiasi). Kartais pomidorų iš kaimynų šiltnamio atneša.

Ar tėvystė pakeitė požiūrį į gyvenimą?

Darius. Anksčiau labiau dėl savęs gyvenom, dabar yra labiau dėl ko gyventi – dėl vaikų. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau mylim, rūpinamės. Pirmąjį vaiką labai stebėjom, laukėm, kada ką išmoks stovėti, sėdėti. Su kitais vaikais jau viskas natūralu. Dabar jau ne tiek laukiam, nes žinom, ateis viskam savo laikas.

Kaip mokotės būti tėvais?

Gintarė. Mano krikšto mama atvežė daug žurnalų, tik paskaityti nėra kada, nebent vakare, kai jau užmiega. Mamyčių klubą žiūriu.

Darius. Per televizorių, per visokias laidas kalba apie vaikų auklėjimą. Dar su draugais pasikalbam. Iš pradžių su vaikais bandom gražiai susitarti, bet kai nebepavyksta, tuomet baramės. Vaikai juk lyg specialiai priešingai daro. Stebiu, ko jie nori, duodu tam kartui (pvz., modemą), aprimsta, o paskui jau gudrauti reikia, kad pasiimti atgal galėčiau.

Ar didelė šeima buvo Jūsų planuose? Ar nesulaukiate pašaipių pastabų dėl vaikų skaičiaus?

Gintarė. Dėl gimdymo niekas nesmerkia. Aborto daryti niekada neketinome ir niekas nesiūlė. Globėja ir gydytojai perspėja, kad pasisaugotume tiesiog dėl mano sveikatos, nes visi vaikai gimė darant Cezario pjūvį.

Darius. Kai užaugs, suvažiuos visi, smagu bus.

Ar tarpusavyje kalbatės apie vaikų auklėjimą ir ne tik? Juk dažna skyrybų priežastis – nesikalbėjimas.

Darius. Taip, pasikalbam. Išsiskirti nėra prasmės. Vien dėl vaikų reikia gyventi. Sukūręs kitą šeimą juk viską pakartosi, nepasikeisi iš esmės. Žmogus juk grįžta į tas pačias vėžes. Aplinkui pilna išsiskyrusių ir paskui vėl draugaujančių ar net kartu gyvenančių.

Kaip sekasi kasdien vienas kitą mylėti? Ar pradžiuginate vienas kitą?

Darius. Dažniausiai namuose būnam kartu. Vienas kitam patarnaujam, mažiau pavargęs – labiau pavargusiam. Kavos padarom, pasikeisdami vaikus pažiūrim.

Gintarė. Vienas kitam padedam.

Ar pavyksta tarpusavyje sutarti?

Gintarė. Reikia būti draugiškiems, vieningiems. Būna visko, kartais susibaram.

Darius. Reikia nusileisti, kartais pavyksta. Per konfliktus gimsta teisybė. Neatleisti negalima. Jei neatleisi, nutolsi vienas nuo kito.

Ar yra kaimynų, bendraamžių kaime, su kuriais bendraujate?

Darius. Aplinkui seneliai ar tuščios sodybos, kur vasaromis, savaitgaliais atvažiuoja. Yra vienas kitas bendraamžis, bet nelabai bendraujame, nes tai lėbauja, tai užsikodavę. Mes tik šventes švenčiame. Kol vaikai maži, tai ir laiko susitikti su kitais nelabai yra.

Gyvenate kartu su tėvais. Kaip sekasi sutarti?

Darius. Labai gerai, kad galime vaikus palikti pasižiūrėti, kai reikia kur išvažiuoti ir negalime kartu vežtis. Padedam tėvams ūkyje. Žinoma, ir pasipykstam. Jie labai nori vadovauti. Jų namai, jų taisyklės. Vaikams gerai. Seneliai palepina, pavaišina skanėstais.

Gintarė. Kartais gal per daug palepina. Dar nevalgiusius skanėstais pavaišina. Dėl to ir pasibaram.

Pasidalinkite savo svajonėmis.

Gintarė. Turėti savo namus, darbus.

Darius. Dėl vaikų norėtume kitur gyventi, gal ne tokiame užkampyje, nes iš čia tektų visur vaikus vežioti. Į miestą dabar gyventi išeiti negalim, reikėtų sumokėti už šilumą. Gaunam pašalpas, ir tai yra visos mūsų pajamos. Žinoma, kai pats stengiesi, tai būna ir kas padeda.

Dėkojame už kantrybę Gintarės ir Dariaus sūnui, klausiusiam mūsų pašnekesio; už ramų, ilgą dienos miegą mažiausiajai dukrelei, kuriai tądien sukako 3 mėnesiai; ir močiutei  už rūpinimąsi pavargusia ir miegelio norinčia viduriniąja anūkėle.

Kalbino Jolanta Ramonienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Bernardinai.lt ir Šeimos instituto projektą „Šeima – bendrystės sodas“ iš dalies remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kitos „Šeima – bendrystės sodas“ publikacijos:

„Šeima – bendrystės sodas“: Negalia nėra gyvenimo stabdys ar džiaugsmo trukdis

„Šeima – bendrystės sodas“: Irena ir Juozas Polikaičiai. Vaikai ir anūkai yra mūsų draugai

„Šeima – bendrystės sodas“: Mūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimas sutvirtino

„Šeima – bendrystės sodas“: Drąsa nesuklysti – apie pagalbą krizinio nėštumo atveju