Nuotr. autorius Henrikas Kapačiauskas

Kažkam esu Jurgita, kažkam Katė, kažkam Guntautė. Gimiau ir augau Zarasuose, Šaltupės gatvėje. Greitai būsiu nugyvenusi panašų laiko tarpą ir Vilniuje. Nuo 1999 m. čia studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijau lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį, dirbau bibliotekose. Šiuo metu auginu dukras Ugnę ir Jūrę Jotvilę. Tai, ko gero, mano prasmingiausias ir tikriausias darbas, kuriuo tik teko užsiimti. Rašau nuo vaikystės. Rašydama taip pat jaučiuosi savimi, kaip ir būdama mama, – ketvirtajame savo pirmosios knygos „Šaltupė“ viršelyje rašo Jurgita Jasponytė. Su ja Užupio kavinėje šiltai kalbamės apie vaikystę Zarasuose ir persikėlimą į Vilnių, apie gyvenimą, kūrybą ir neseniai pasirodžiusią pirmąją jos poezijos knygą „Šaltupė“.

Jurgita, jau gana seniai savo tekstus publikuoji periodinėje spaudoje. Kodėl knyga pasirodė tik dabar?

Nežinau, ar seniai. Aišku, yra net mokyklos laikų publikacijų Zarasų laikraštyje, bet man jos atrodo vaikiškos. Juolab kad net ne pati į redakciją nešiau, mokytoja padavė.

Tiesą sakant, niekada neturėjau tikslo išleisti knygą. Gal kur nors pasąmonėje ir buvo nuojauta, bet kad būčiau maniusi, jog man jos tikrai reikia, aš nežinojau. Ir jeigu nebūtų aplink tokių žmonių, kurie pasako: „Na, ar dar ilgai apsimetinėsi, kad nerašai? Tai kur tavo knyga?“ Arba: „Man tai tas pat, bet aš noriu ją turėti“, gal iki šiol nežinočiau.

Jau ir anksčiau du kartus savo rankraštį esu nešusi į tą patį konkursą, bet jo nelaimėjau. Ir jeigu taip nuoširdžiai kalbant, tai po to pasižiūrėdavau ir galvodavau, kaip gerai, jog neišleido. Gana atmestinai ten buvau viską sudėliojus. Neturėjau supratimo, kad knyga yra dar viena visuma.

Pavadinimą knygai „Šaltupė“ sugalvojau (arba gal net nesugalvojau, greičiau jis man atėjo į galvą) gana seniai. Gal net nebuvau pradėjusi dėlioti knygos. Šmėstelėjo tas pavadinimas ir iš karto tiko.

O didžiausias stebuklas, kad ir knyga pagal tą pavadinimą susidėliojo. Aš nė pati nežinau kaip.

Kaip jauteisi, kai sužinojai, jog laimėjai Pirmosios knygos konkursą?

Džiaugiausi. Pirmoji man žinutę parašė Laura Sintija Černiauskaitė. Tik paskui paskambino Aidas Marčėnas. Pradėjus skaityti Lauros žinutę aptikau žodį „sveikinu“. Galvojau, keista, juk šiandien nei mano gimtadienis, nei dar kokia šventė.

Pirmoji skaitytojo pažintis su knyga įvyksta ją paėmus į rankas, pažvelgus į viršelį. Kas Tavajame?

Viršelyje yra mano nuotrauka. Nebandžiau jos būtinai sieti su pavadinimu, bet norėjosi, kad vaizdas ir neprieštarautų tam, kas viduje. Šiek tiek nuotraukų nusiunčiau dailininkei, kurias įsivaizdavau tinkamas viršeliui. Vėliau iš jos siūlymų išsirinkau šitą, kadangi kiti variantai man nebuvo artimi, nemačiau ten savo knygos. Bet ir čia gal toks labiau kompromisinis variantas. Kaip ką pats įsivaizduoji, kaip ką reikėtų įgyvendinti – jau kitas klausimas. Nuotraukoje yra topolis. Medžio faktūra man labai graži. Šis viršelis man pasirodė net šiek tiek vandeningas, į tolį nueinantis kaip į vandenį.

O kodėl Šaltupė?

Visos man žinomos šio žodžio reikšmės man tinka. Negaliu pasakyti, jog tai tik gatvė, kad tai yra tik priemiestis ar tik upė. Arba tai yra tik metafora. Man viskas tinka. Šaltupės gatvėje iš tikrųjų teka upelė tokiu pavadinimu. Vienoje archeologo Vykinto Vaitkevičiaus baltų šventviečių studijoje ji paminėta kaip šventas upelis, berods atsižvelgiant į tos upelės tėkmės kryptį. Taip pat netoli tos vietos, kur ji įteka į Zaraso ežerą, stovi koplytėlė. Tai irgi žymi, jog ten nuo seno galėjo būti šventa vieta. Sako, kad iš to upelio žmonės semdavosi vandens, kuriuo gydydavo ligas. Dabar taip niekas nebedaro, liko tik atgarsiai.

Šaltupės gatvė yra mano gimtoji gatvė, buvęs priemiestis. Dar mano mokyklos laikais, tarp paauglių buvo toks susiskirstymas: centro chebra ir mikrorajono chebra. O Šaltupė visada buvo Šaltupė, jinai niekam nepriklausė.

Papasakok, kokį pasaulį atsinešei iš vaikystės. Ar daug to pasaulio užsifiksavo, įsirašė „Šaltupėj“?

Manau, jog daug iš vaikystės atsinešiau. Ir tai labai atsispindi mano tekstuose. Nesakau, jog sąmoningai tai darau, bet tekstais tarsi atiduodu duoklę savo seneliams, savo protėviams. Duoklę tam laikui ir tiems žmonėms, iš kurių pati daug atsinešiau.

Mano vaikystė prabėgo toje Šaltupėje. Gyvenome nuosavame name, turėjau savo kiemą, kuriame buvo sodas, augo obelų, šalia stovėjo senelių namas. Iš vaikystės visokios detalės įstringa. Ir tas vaikystės laikas man ilgai buvo lyg svajonių laikas, į kurį norėtum sugrįžti. Vėliau tą po truputį išaugau, ėmiau priimti praėjusį laiką kaip savo istoriją, kuri vis vien lieka labai svarbi.

Gal todėl yra nemažai tekstų, kuriuose minimi seneliai, mano gimtosios vietos. Tie dalykai turbūt yra taip svarbu, kad visa tai manyje netilptų, jei neužrašyčiau. Turiu visa tai kur nors padėti.

O ar sunku buvo palikti gimtuosius Zarasus? Kaip jauteisi persikrausčiusi į Vilnių?

Iš tikrųjų pats išėjimo momentas man nebuvo labai skausmingas, Vilnius mane įsileido labai lengvai. Dabar manau, jog taip įvyko dėl to, kad Vilnius yra kontrastų miestas. Jeigu jis būtų tikrasis didmiestis su dangoraižiais, jame būtų mažai žalumos, gal man tokiame mieste ir būtų sunku. Dabar mane pačios kojos Vilniuje neša į tokius rajonus, kur pilna paprastų medinių namelių – tai tokios vietos kaip Markučiai, Šnipiškės, kiek jos dar gyvuoja. Kaip ir toji vieta, kur mes dabar gyvename. Toks jausmas, jog ta vieta kokia nors forma turi daug panašumo į Šaltupę.

Gimtinės ir kitos vietos, į kurią persikrausčiau, santykis labai įdomus, pati galvočiau, jog tikrai Vilniuje dar tiek daug negyvenu. Bet kai suskaičiuoju, matau, jog jau beveik tas pats susidaro. Vos kelerių metų skirtumas. Bet emociškai kartais būna kitaip. Prisiminiau pokalbį su tėčiu apie jo gimtinę Roblius Rokiškio rajone. Jau man gimus tame kaime nebebuvo jų sodybos, iškeldino melioracija, jie kitur nusipirko sodybą. O mano tėtis vis vien ten kelis kartus per metus turi nuvažiuoti. Roblių kaime jis pragyveno aštuoniolika metų. Vėliau išvažiavo studijuoti į Kauną, vedė, apsigyveno Zarasuose ir nebegrįžo į gimtinę. Jis vis vien sako: „Robliuose gyvenau tik aštuoniolika metų, Zarasuose apie keturiasdešimt, o atrodo, jog visas gyvenimas ten.“ Kartais emociškai taip yra su tomis vietomis ir persikraustymais. Kažkada pagalvojau, ar ir man taip. Iš dalies vis vien visada jaučiuosi zarasiškė. Šaltupietė. Kita vertus, aš myliu ir Vilnių. Būtent dėl to, kad jis yra toks, koks yra, dėl tokių vietų, kur žengi žingsnį į šoną, o ten ožkos ganosi. Tokius didmiesčius aš mėgstu.

Kai kurie eilėraščiai turbūt dėl savo vidinio, gal net šokančio ritmo skamba lyg užkalbėjimai. Gausu tautosakos, pasakų motyvų. Ar vaikystėje Tau daug skaitė, dainuodavo?

Folkloras man ir šiandien svarbus, tiesiog aš tuo gyvenu, ir tai turbūt atsispindi ir tekstuose. Vaikystėje man buvo svarbios pasakos. Mėgau ne autorines pasakas, galbūt todėl niekada labai nepamėgau Anderseno, man liaudies pasakos visada buvo artimiausios.

Vaikystėje daugiausia man dainuodavo bobutė. Dainuodavo ir tėtis, bet jis dainuodavo senosios estrados dainas, ne liaudiškas, o tai jau visai kas kita.

Pasakas irgi bobutė sekdavo. Labai vertinau knygą „Užburta karalystė“, iš pradžių ji buvo mano tėčio vaikystės pasakų knyga. Tokia gerokai patriušusi, jau be viršelio. Tačiau ta knyga man atrodė kažkokia stebuklinga. Gal dėl to, kad buvo sena ir dėl to, kad iš tėčio vaikystės.

Baigei tuomečio VPU (dabar LEU) lietuvių filologijos bakalaurą. Ar filologinių dalykų išmanymas gelbsti rašant? O gal kaip tik kliudo? Ir ar daug taisai savo eilėraščius?

Į galvą nebuvo atėję, kad trukdytų, tai, matyt, ir netrukdo. Aš turiu tų žinių, bet gal to net nejaučiu. Tikriausiai studijuoti dalykai manyje nusėdo to man nė nejuntant ir gali būti, kad paslapčia veikia kaip koks filtras. Greičiausiai man tų dalykų išmanymas padeda, nors pati to nejaučiu.

Tekstus taisau, gal yra tik vienas kitas, kuris yra stipriai atėjęs ir liko toks, koks atėjo. Būna, kad galvoje nešiojiesi kokį posmą, tada atsiranda dar kokia nors nuotrupa, bet visa tai kažkaip vis vien nesusijungia į vientisą tekstą. Vėliau atsiranda dar viena eilutė ir štai – susidėliojo visas tekstas. Trūko tik vienos eilutės. Man taip yra buvę ne vieną kartą. Kad ir su „Žalčio močios“ tekstu. Aš jį galvoje nešiojausi gana ilgai, tos eilutės ilgai skambėjo. O nuo užrašymo aš jo daugiau netaisiau. Kai kurie tekstai kuriami ilgai, jie ateina visai mažais gabaliukais ir nežinai, ar čia bus iš to kas nors, ar ne.

Gamta, namai, meilė. Tai temos, kurios labai ryškios Tavo tekstuose. Šitie dalykai turbūt patys svarbiausi. Ar neišvengiama, jog kasdienybė įauga į tekstus? O gal galima viską sukurti, išgalvoti?

Aš esu bloga galvotoja. Visi tie dalykai, apie kuriuos rašau, ateina iš kasdienybės, iš gyvenimo. Mano galvoje susidėlioja eilutės, kuriuos ateina per mano patirtis, per mano gyvenimą, per dar kažką, nes aš nerašau labai sąmoningai. Kartais rašau rašau, pasižiūriu, o ten, žiūrėk, gana rišliai išėjo. Nesitikėjau. Nors kažkiek tu tą procesą valdai, juk gali tingėti ir neužrašinėti to, kas ateina.

Išgalvot aš visiškai nieko neišgalvoju, gal už mane kas nors išgalvoja.

Ar daug skaitai? Kokie autoriai Tau svarbūs?

Pastaruoju metu nelabai daug skaitau grožinės literatūros. Poezijos gal kiek dažniau pavartau. Daugiausia skaitydavau mokyklos, studijų metais. Manau, jog yra skirtingi etapai, kai tau būna svarbūs vieni ar kiti autoriai. Pavyzdžiui, vienu metu man buvo svarbus Garcia Marquezas, turbūt ir mano tekstuose, šmėsteli šen bei ten kokie nors motyvai. Studijų metais labai žavėjausi Marquezu, rašiau iš jo magistro darbą. Man buvo svarbu rašyti tai, apie ką iš tikrųjų norėjau. Mokyklos laikais irgi buvo svarbių autorių. Gal net pradedant nuo pasakų, paauglystėje man buvo svarbus Antanas Škėma. Tikriausiai visi perserga tais pačiais autoriais tik skirtingu laiku.

Perskaitau naujas poezijos knygas, patiko Giedrės Kazlauskaitės išėjusi knyga, Mindaugo Nastaravičiaus. Man labai artima Donato Petrošiaus poezija.

Dabar skaitau gana daug negrožinės literatūros. Studijų metais reikia pasirinkti, ar esi kalbininkas, ar literatas. O aš save laikyčiau tiek pat literate, kiek ir kalbininke. Bet ne ta kalbininke, kuri normina kalbą, mane labiau domina žodžių etimologija. Kaip kertinę knygą išskirčiau K. Būgos raštus.

Domiesi senosiomis civilizacijomis, indėnų kultūra, renki įvairias fosilijas. Iš kur šitas susidomėjimas?

Tiksliai negaliu pasakyti, iš kur tas domėjimasis. Man svarbios visos senosios kultūros, ir lietuvių ir kitų tautų. Gal juose randu atsakymus savo gyvenime, man jie praverčia, padeda pačiai orientuotis.

Nors nesu labai įsigilinusi į paleontologiją, šią vasarą juokiausi, Mariui sakydama, jog atradau naują pomėgį. Man tai lyg kokia nors meditacijos forma paeiti pajūriu ir pasirankioti akmenėlių. Ir nebūtinai prie jūros, pajūryje gana retai atsiduriu. Kartais fosilijų randu ir mūsų sodyboje, net kalno viršūnėje esu radusi akmenukų su kriauklės įspaudais. Įdomus jausmas rankoje laikyti akmenėlį, kuriame yra užstrigusi gyvybė iš Ledynmečio ar dar ankstesnių laikų, įdomu suvokti, kad kalno viršūnė galėjo būti jūros dugnas. Imi suvokti save toje laiko distancijoje.

Yra dar tokie akmenukai, kuriuos vadina perkūno kirvukais (belemnitai). Tai toks ledynmečio laikų gyvūnas, matyt, buvęs panašus į kalmarą. Kai kas juos dar vadina perkūnkulkmėmis. Radęs tokį supranti, jog ten turi būti kažkas daugiau nei paprastas akmenėlis. Tuos belemnitus jau gana seniai laikydavo ypatingais. Seniau visi užkalbėtojai privalėjo tokį turėti. Su juo ir gydydavo. Iš pradžių maniau, jog tai kokie nors prietarai, bet vėliau išsiaiškinau, kad net mokslinė medžiaga tam neprieštarauja. Sutrinti belemnito milteliai gydo žaizdas.

Dar norėtųsi šiek tiek grįžti prie knygos. Ar pati rinkaisi redaktorių, ir kodėl Aidas Marčėnas?

Ne pati rinkausi redaktorių, bet esu juo labai patenkinta. Tai buvo tikrai labai geras žvilgsnis iš šalies. Pati nė neįtariau, jog mano tekstuose yra tarmybių, bet Marčėnas net ir į jas labai atlaidžiai žiūrėjo ir gal tik porą vietų patarė pakeisti. Apskritai jis labai mažai man siūlė ką nors keisti.

Net iš knygoje esančio palydimojo Aido Marčėno žodžio galima pastebėti, jog jis mane labai gerai pajuto.

Paklausiu labai nekonkrečiai. Iš ko visi tie žodžiai: liūdesio, džiaugsmo, atminties? O gal, kaip Parulskis rašė: „Iš ilgesio visa tai“?

Įvairiai. Man atrodo, jog visi tekstai ateina iš vidinio jausmo intensyvumo. Nesvarbu ar tai liūdesys ar džiaugsmas, tai neprivalo būti nei didelė kančia. Svarbu pats intensyvumas. Tekstai yra tai, kas nesutelpa manyje, kas yra šiek tiek daugiau.

„Šaltupėje“ kiekviename skyriuje yra tokie kaip ir epigrafai. Tai iš esmės yra eilutės, kurios niekada netapo eilėraščiu. Supratau, kad aš ir nenoriu iš jų daryti tekstų.

Kalbino Birutė Grašytė