Menininkai sugeba elementarią geografinę erdvę paversti simbolių prisodrinta ir intensyviai išgyvenama kultūrine erdve, kurioje paupio kranto šešėlis, žydintys sodai ar aštri ražiena tampa intensyvaus dialogo, išgyvenimų ir persiklojančių patirčių šaltiniais. Taip galima būtų įvardyti ir naujo Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų albumo „Aukštaitėj − aukšts dongs ė čysts vondva“ paskirtį – pakeisti regiono žemėlapio abstrakciją vizualiai sodriu ir emocingu pasakojimu apie savo keliones istoriniais, biografiniais, peizažiniais šio regiono maršrutais.

Todėl kraštovaizdis šio fotomenininko fotografijose visų pirma išsiskleidžia kaip erdvės ir laiko, gamtos ir daiktų, prasmių ir vaizdinių talpykla. „Pas Gabrielę lyg pasakoj“ medžiai gožia tolumoje vos įžiūrimus miniatiūrinius sodybos trobesius, dangus skęsta tvenkinyje, šmėžuoja tolimas arklio atspindys. Lygus vandens paviršius, šešėlių prietemos, tiesios eglių vertikalės kuria stovinčio, tiksliau, sugrįžtančio laiko iliuziją. Atrodo, kad gamta čia tampa tankiu rėčiu, per kurį tarytum eglės sakai lėtai sunkiasi laiko magma.

Sukurti tokią paveikią nuotaiką autoriui pavyksta tuomet, kai žiūros lauke sutelpa maksimaliai daug vienas kitą išjudinančių daiktų, reiškinių, nuotaikų. Kai gamtos apsuptyje aktualizuojasi žmogaus rakandai, kai etnografinius, kultūrinius, religinius simbolius papildo žinomų aukštaičių biografijos, jų gyvenimo įspaudai uolienų sluoksniuose, dirvonų garbanose ar rytiniame žemumų rūke. Jų kojų, rankų, akių prisilietimų archeologija nėra paprastas dalykas. Reikia tam tikros ekstatikos, reikia užkalbėjimų ir išprašymų meno, kad medžio kupolo šešėlis bent akimirką susilietų su Jono Biliūno šešėliu, kad dviratuoti Migonių kaimo vaikiščiai prasilenktų su Lauryno Gucevičiaus žingsniu.

Dūdorius. Siauruko gimtadienis, Panevėžys, 2005. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Taip, tai geosofija, taip, tai vizualioji geopoetika. Be jos negimsta prasminiai vaizdo sekų sukibimai, taiklūs lydraščiai, masyvi ikonografija. Būtina pabrėžti, kad toks fotografijų albumas nėra vien tik vienatikslis estetiškų vaizdų rinkinys. Autorius supranta, kad aprėpti atskiro regiono fenomeną, pagauti jo dvasią, pažadinti jo atmintį, sukviesti visus šios žemės garsintojus, perskaityti visus kultūrinius regiono kodus nėra taip paprasta. Tiksliau, tai neįmanoma. Galima šito siekti, galima nubrėžti savo siekių kryptį, paryškinti dominantes, pasiūlyti žiūrovui pasidžiaugti savo atradimais, tačiau tai bus tik procesas, tik vienas iš įmanomų Aukštaitijos paveikslų.

Todėl dėl pilnatviškesnio vaizdo Algimantas neretai atsisako grynos fotomeno formos – jis tampa antropologu ir peizažistu, etnografu ir biografu, portretistu, geografu ir kraštotyrininku. Jis lipdo Aukštaitijos paveikslą visais įmanomais būdais, žvelgia į jį įvairiausiais rakursais, kalbina ir provokuoja, laukia ir tikisi. Tikisi aukščiausio dangaus, laukia portretuojamųjų atsivėrimo akimirkos, nuklysta nematytais takais dėl iškalbingiausios malūno ar dvaro parko perspektyvos.

Alanta primenanti Breigelio paveikslą. Molėtų r., 2013. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Pasigedęs dvasios ženklų nykstančiose mirusių rašytojų sodybose, jų ieško gyvųjų veiduose. Būtent tai, kad Algimantas turi gausią Lietuvos kūrėjų portretų kolekciją, jam yra lengviau susidoroti su tokia užduotimi kaip visuminis regiono paveikslas. Žinoma, fotografų santykis su savo negatyvais nėra toks vienaprasmis. Nebekontroliuojamai didelės kolekcijos ne vieną jų gramzdina dugnan. Jos vis labiau darosi sunkiau suvaldomos fiziškai, sunkiau suvokiamos, nebeaprėpiamos, klampios kintančių vertinimų ir prasmių gausa. Todėl labai svarbu laiku susigrumti su savo negatyvų ar fotografijų archyvais. Beje, ne vienam fotografui taupant savo mąžtantį laiką tik tokia veikla ir belieka. Darbas su savo kolekcija tampa dar vienu kūrybos etapu. Esu įsitikinęs, kad tinkamas fotografijų palikimo „konvertavimas“, jo „įdarbinimas“ dabartyje yra ne mažiau svarbus, negu pats fotografavimas.

Komponuodamas antropogeninius Aukštaitijos kraštovaizdžio raštus su žinomų šio regiono asmenybių portretų galerija, Algimantas kviečia mus savarankiškai kelionei susigulėjusiais žinomų veidų ir žemės raukšlių žemėlapiais, pakilios menininkų dvasios ir neramių vandenų atspindžiais, fotoaparatu dar kartą įvietintų biografijų keliais. Juk didžioji geopolitika ir mažas žmogaus gyvenimas prasideda konkrečioje vietoje, remiasi regionu, kraštu, ribų pažinimu ir jų peržengimu. Didelė kūrėjo biografija ir mažas jo kilmės plotelis kontrastuoja. Tačiau verčia įdėmiau pažvelgti į sodų šakų sanpynose pagautą vaiko šypseną, garuojančio dirvožemio juodumoje įspaustą pirmąjį nerimo šešėlį.

Aktorius Albinas Keleris. Panevėžys, 1997. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Apie šį bendrą žemės ir žmogaus kvėpavimą puikiai rašė tikrasis aukštaitis Bronius Radzevičius. Jo „Priešaušrio vieškeliai“ galėtų būti taikli Algimanto fotografijų tąsa, raktas į išklibusių pašto dėžučių, pasvirusio pieno punktelio ar griūvančio malūno mūrų vaizdus. Ką reiškia būti savo krašte, jį išgyventi? „Visą amžių širdyje laikytas žemės lopelis, saugotas nuo pašalinio žvilgsnio, žvirblių nučirkšti karklynėliai, akmenys, įlomėlės. Net paukščiai, užklydę į jį, tapdavo Vizgirdai artimesni, net lakštingalos balsas jo alksnynėlyje skambėdavo kitaip; tik jam, rodės, plaka ta lakštingala, jam cypsi margas ant šakos nutūpęs paukštelis... Net dangaus lopelis, prisilenkiantis prie jo molėto kalno, buvo savesnis, net žvaigždės šiltesnės. O klaidžiojantys jo įlomėlėm rūkai, šilta, garuojanti žemė, trupantys tarp pirštų grumstai!" Viskas Vizgirdos pojūčiuose susipina – garsai ir vaizdai, viskas nuglostyta akimis, liečiama, viskas sudaro nepertraukiamą tęstinumą – tvenkinio varlė ir lakštingala, pievos žaluma ir debesis.

Štai ką būtina rekonstruoti fotografijose, būtina siekti žemėje pulsuojančio gyvybingumo atverties, jo ženklų Vytauto Brėdikio antakių vešlume ar aktoriaus Albino Kelerio veido reljefe. Būtina mokytis matyti sudėtingą, antropogeninį kraštovaizdžio daugiasluoksniškumą. Būtina pradėti studijuoti abipusį žmogaus ir jo krašto ryšį. Intuityviai, kartais paskubomis, kartais su užsidegimu tai daro Algimantas Aleksandravičius. Vienu metu jis atveria ir žemės plutos sluoksnius ir rekonstruoja biografijas.

Šviestuvai. Zarasai, 2014. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Tai nėra paprasta, bet tai įdomu, taip atsiranda įdomūs sąryšiai tarp skirtingų pažinimo, išgyvenimo, matymo sričių. Rekonstruodamas regiono paveikslą, jo etnografinį reljefą, vaizdu jungdamas biografijas su geografija, Algimantas Aleksandravičius tuo pačiu metu savo albumu primena paprastą tiesą, kad visa tai jau buvo ir niekada nebebus taip pat. Nebebus sodų, skverbsis piktžolės ir magistralių tiesės, natūraliai susiformavusį kraštovaizdį vis greičiau keis vulgarų egocentrizmą maloninantis dailus turistinių aikštelių peizažas.

Tokių užuominų albume galima atrasti taip pat. Juolab kad autorius kiek įmanoma siekia būti įvairiapusis, vienodai gręžiasi į tolstančią praeitį, rūpesčiais užgultą dabartį, brėžia neišvengiamybe paženklintos ateities perspektyvą. Joje ryškėja antropogeninis kraštovaizdis,kuriame kiekybiškai ir vizualiai vyrauja žmogaus veiklos padariniai, gamtiniai elementai nebeatlieka būtino kompensacinio vaidmens. Todėl, kad šiuolaikinis kraštovaizdis, kaip gyva ir pulsuojanti gamtinė ir antropogeninė sistema, išgyvena labai sudėtingus pokyčius. Nėra paprasta juos numatyti, todėl kiek įmanoma, būtina bent užfiksuoti tai, kas dar išliko – kaip unikalus kraštovaizdžio elementų muzikalumas, kaip jo ritmas, kaip jo skambesys.

Tai nesutramdyta geografija, tai Algimanto geopoetika. Jam rūpi talpūs vietos vaizdiniai, jis pats juos kuria, taip pratęsdamas bent fotografijose vietos dvasią. Tokie mentaliniai žemėlapiai netinka vadovėliams, bet tinka ugdant kraštovaizdžio audinio pažinimą – raibuliuojančio tvoros šešėlio, miško tankmės, sausažolės kvapo, debesies piešinio vienybės pojūtį. Tai dangaus judrumo ir žemės statikos sankirta, barokinė tezės ir antitezės drama, taip tinkanti juodai baltai fotografijai.

Architektas Vytautas Brėdikis. Vilnius, 2000. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Sakykime, kad Algimantas Aleksandravičius tiesiog maniakiškai pasinėręs į kultūrinio Lietuvos regionų genomo paieškas. Juolab kad jau skelbiamos publikacijos apie kraštovaizdžio genetinio kodo paieškas, kur kraštovaizdis yra lyginamas su gyvu organizmu.

Šios ir panašios idėjos skatina gilintis į kraštovaizdžio sandarą, ieškoti kraštovaizdžio ląstelinio audinio bruožų. Tai mokslo sfera, tačiau be talpių, meniniu jausmu užantspauduotų krašto vaizdinių jokie tyrimai nebus pilnatviški. Kraštas tampa mūsų emocijų kelrodžiu tik būdamas talpiu vaizdiniu, pasiekdamas mus iš Balio Buračo fotografijų, Algimanto Aleksandravičiaus Žemaitijos ir Aukštaitijos albumų. Tai jau kita geografijos istorija, tai meno kūrinių viduje jau pagal jų vidinius dėsnius vystoma geografija. Tai visų pirma išgyvenimo, o ne teritorijos užkariavimo ir jos išmatavimo būdas, tai bendravimo ir jausmų erdvė.

Todėl Algimanto Aleksandravičiaus Aukštaitija visų pirma yra jo paties istorija, jo pažinimo būdas, jo siekis susivokti vietos ir laiko sampynose, kultūriniuose, biografiniuose žemės reljefuose. Tačiau įdomiausia yra tai, kaip toks „archeologinis“ siekis pavirsta nauju kultūriniu ir meniniu faktu ir sukuria naują, iki tol nematytą tos pačios Aukštaitijos teritoriją.

Už šių vartų ilsisi poetas, kunigas Antanas Strazdas. Kamajai, Rokiškio r., 2014. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Debesinga Algimanto Aleksandravičiaus Aukštaitija dera su Broniaus Radzevičiaus tekstuose aukštame danguje netikėtai sužėruodavusiais, puriais, neregėtai aukštai garmančiais debesynais, kuriuose staiga šmėsteldavo juodas, nuožmios krušos galybės pritvinkęs tumulas, o kartais tai būdavo tik mažas ruoželis, savotiškas pranašas, užuomina, kad tame danguje siaudžia ne vien šilti vėjai, bet ir pikta jėga, galinti prapliupti liūtimis; debesys išnirdavo kur ties horizontu, tokie nelaukti, statūs, kupini didingo rūstumo, kaip ne vienoje Aukštaitijos albumo fotografijoje. Abu menininkai Aukštaitijos dangų grąžina mums, kiekvienas savaip. O kur mūsų dangus?

Don Kichotas. Salamiestis, 2014
Dariui ir Girėnui atminti. Pakruojis, 2014
Rašytoja Renata Šerelytė. Vilnius, 2013. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija