Lietuvoje „psichoterapijos“ sąvoka dažniausiai vis dar siejama su psichoanalize, nors populiarėja ir egzistencinė, geštalto ir kitos humanistinėmis vadinamos psichoterapijos kryptys. Vakaruose populiari kognityvinė elgesio terapija (KET) vis dar nėra labai populiari Lietuvoje. Taip pat ir dėl tikrų ar menamų panašumų su sovietmečiu psichologijoje vyravusiu biheviorizmu. Tie, kam dar teko mokytis sovietinėje mokykloje, atsimename Pavlovo eksperimentus su šunimis. Kas nori, kad su juo taip būtų eksperimentuojama?

Kita vertus, KET realiai padeda žmonėms atgauti vidinę laisvę, išsivaduoti iš baimių, liguisto nerimo ir kitų grandinių, kurios daro gyvenimą skurdų ir skaudų.

Nusprendėme plačiau pristatyti šią psichoterapijos kryptį, nes neabejojame, jog ji tikrai gali padėti.

Kalbiname du svarbius šios terapijos krypties specialistus Lietuvoje: Julių Neverauską ir Giedrę Žalytę.

Beje, lygiai tokią pat santrumpa – KET – turi ir Kelių eismo taisyklės. Gal ir neatsitiktinis sutapimas, nes labai dažnai psichologinių problemų slegiamas žmogus jaučiasi tari pakliuvęs į erzinančią automobilių grūstį, kurioje blaškymasis tik dar labiau viską apsunkina.

Kaip „atradote“kognityvinę elgesio terapiją,ir kuo ši terapijos kryptis skiriasi nuo kitų? 

Julius Neverauskas

Julius Neverauskas. Be abejo, psichoanalizę, atsiradusią prieš šimtmetį, galima laikyti visos moderniosios psichoterapijos mama. Zigmundas Froidas ir jo bendražygiai bei mokiniai pirmieji pradėjo tyrinėti galimybę padėti psichikos sutrikimais sergantiems ar kenčiantiems dėl psichologinių problemų žmonėms, taikant psichologines intervencijas, t. y. atliekant psichoterapiją.

Klasikinė psichoanalizė sparčiai vystėsi ir keitėsi, buvo bandoma suprasti vis daugiau žmogaus psichikos vystymosi bei funkcionavimo dėsningumų ir normos, ir patologijos atvejais. Tai sudarė sąlygas atsirasti ir jūsų minimoms egzistencinei ir geštalto psichoterapijai bei C. G.Jungo analitinės psichologijos ir A. Adlerio individualiosios psichologijos pakraipoms. Pastarosios dvi kartu su psichoanalize sudaro vadinamąją psichodinaminės psichoterapijos kryptį, kuri dar ir šiuo metu taikoma siekiant padėti žmonėms suprasti vidinius konfliktus, įprasminti egzistenciją ir geriau funkcionuoti santykyje su pačiu savimi ar aplinkiniu pasauliu.

Nors neįmanoma nesižavėti  psichoanalitinės ir psichodinaminės terapijos „tėvų“ įžvalgomis, deja, jų atstovai nekėlė sau tikslo paremti teorinius modelius moksliniais tyrimais. Psichodinaminės psichoterapijos mokyklų teiginiai atsirado ne apibendrinus mokslinius eksperimentus, bet iš genialių jų kūrėjų idėjų. Tai, aišku, tenkino ne visus, ir mokslininkai, kritikuodami šį psichodinaminės terapijos trūkumą, pradėjo ieškoti empirinių duomenų, leidžiančių jau moksliniais įrodymais pagrįsti vienos ar kitos įžvalgos teisingumą. Kai kurie rezultatai buvo paradoksalūs. Pavyzdžiui, Aaronas Beckas būdamas psichoanalitikas, bet kartu ir mokslininkas, maždaug prieš 50 metų pabandė moksliškai ištirti psichodinaminės terapijos hipotezę, kad vienas iš svarbiausių depresijos fenomenų yra agresija, nukreipta į save. Bandydamas tyrinėti depresija sergančių pacientų laisvąsias asociacijas, jis atrado, kad šie žmonės daugiausia kenčia ne nuo autoagresijos, bet nuo nuolat kylančių negatyvių, automatinių minčių apie save, apie kitus žmones ir aplink esantį pasaulį. Buvo pastebėta, kad tos mintys iškreipia realybę ir atspindi vadinamąsias mąstymo klaidas. Bandymai padėti žmogui suprasti šias mąstymo klaidas ir jas taisyti davė stulbinamų teigiamų rezultatų – sergantieji depresija pasveikdavo. Taip atsirado kognityvinė terapija, kurios pagrindą sudaro negatyvių automatinių minčių korekcija, disfunkcinių mąstymo stereotipų arba mąstymo klaidų taisymas ir darbas su negatyviais kertiniais įsitikinimais, pavyzdžiui, „aš esu visiškas bejėgis“ arba „esu nevertas meilės“.

Kadangi kognityvinė terapija atsirado iš mokslinių tyrimų, ji buvo stebėtinai veiksminga ir per maždaug du dešimtmečius įsitvirtino bei pradėjo dominuoti išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Buvo sukurtos struktūrinės, moksliniais tyrimais pagrįstos metodikos gydyti depresiją, nerimo sutrikimus, priklausomybes, asmenybės sutrikimus ir net psichozių bei vaikų ir paauglių psichikos ir elgesio sutrikimus. Išskirtinis kognityvinės psichoterapijos bruožas yra tai, kad standartinę metodiką galima lengvai pritaikyti gydyti individualius pacientus. Atsirado galimybė lyginti gydymo rezultatus ir toliau tobulinti terapinius metodus. Vystantis kognityvinei terapijai, ji pradėjo naudotis ir jūsų jau minėto biheviorizmo, t. y. mokslo apie žmogaus elgesį laimėjimais.

Norime to ar nenorime, suvokiame tai ar nesuvokiame, priimame tai ar nepriimame, bet labai dažnai mes funkcionuojame panašiai kaip jūsų minėti „eksperimentiniai Pavlovo šuniukai“. Mūsų smegenys yra tam tikra prasme sąlyginių refleksų mašinos. Mes nuolat mokomės ir kaskart įgyjame vis naujų sąlyginių refleksų, nulemiančių didelę dalį mūsų elgesio. Pavyzdžiui, paslydę kurioje nors kelio dalyje, kitą kartą bijosime, vengsime ar būsime atsargesni toje vietoje. Arba priešingai, patyrę malonią būseną kažkurioje aplinkoje, į ją instinktyviai norėsime grįžti vėliau. Kognityvinė ir elgesio terapija (KET), siekdama maksimalaus veiksmingumo, perėmė kai kuriuos elementus ir iš kitų psichoterapijos sričių, tarp jų geštalto ir psichodinaminės terapijos.

Visa tai lėmė, kad išsivysčiusiose Vakarų valstybėse valstybinė ir draudiminė medicina visų pirma remia kognityvinės ir elgesio psichoterapijos taikymą. Jos metodikos yra įtrauktos į medikams ir psichologams privalomus gydymo algoritmus. Būtent tai ir sukėlė mano susidomėjimą kognityvine ir elgesio terapija daugiau nei prieš dešimtmetį, nors pats buvau baigęs psichodinaminės psichoterapijos studijas ir intensyviai dirbau šioje srityje. Likimas suteikė galimybę baigti 3 metų KET studijas Varšuvoje, po šių studijų intensyvus darbas su klientais dar daugiau sustiprino mano tikėjimą šia terapijos kryptimi.

Džiugu, kad KET vystosi toliau, įtraukdama į savo „meniu“ vis naujų pažinimo apie žmogaus psichologiją sričių laimėjimų. Pavyzdžiui, šiuo metu labai sparčiai populiarėja vadinamosios 3-iosios KET bangos metodikos, skirtos gydyti net ir sudėtingus asmenybės sutrikimus naudojant vadinamojo dėmesingo įsisavinimo („mindfulness“) metodus. Tai mane paskatino prieš keletą metų mokytis ir baigti dar ir šios krypties studijas bei taip turėti dar platesnį įrankių, leidžiančių padėti kenčiančiam žmogui, spektrą. 

Giedrė Žalytė

Giedrė Žalytė. Mano kelias į psichologiją bei kognityvinę terapiją nebuvo visai standartinis. Iš pradžių baigiau skandinavų filologijos studijas ir keletą metų padirbau šioje srityje, ir tik vėliau apsisprendžiau studijuoti psichologiją.Dar iki pradėdama psichologijos studijas universitete, savarankiškai domėjausi įvairiomis psichoterapijos kryptimis, skaičiau Z. Froido, C. Jungo, A. Adlerio ir kitų psichoterapeutų darbus. Pirmąją į lietuvių kalbą išverstą praktinę KET principus aprašančią knygą, skirtą pacientams, netyčia aptikau viename Vilniaus knygyne turbūt kokiais 2003-iaisiais metais. Ši knyga vadinasi „Nuotaika paklūsta protui“, ją yra parašiusi viena iš žymiausių JAV KET terapeučių Cristine Padesky ir jos kolega kanadietis Dennis Greenbergeris. Ir dabar dažnai šią knygą rekomenduoju savo klientams. Būtent jos dėka labai susidomėjau KET, pradėjau daugiau apie tai skaityti, supratau, kad Vakarų pasaulyje tai labai gerai žinomas ir plačiai taikomas psichoterapinis metodas.

Tai, kad KET man pasirodė labai suprantama, logiška ir priimtina, galutinai ir nulėmė mano sprendimą studijuoti psichologiją. Na, o iš karto po studijų universitete atsirado proga baigti trejų metų podiplomines KET studijas. Tai buvo pirmieji tokio pobūdžio mokymai, organizuoti Lietuvoje. Vėliau baigiau dėmesingu įsisąmoninimu (mindfulness) grįstų metodikų instruktorių kursus Airijoje, o šiuo metu mokausi Kauno sveikatos mokslų universiteto organizuotame vadinamajame Įvadiniame psichoterapijos kurse, kuriame taip pat daugiausia dėmesio skiriama KET. Mano manymu, tikrai gerai, kad ir Lietuvoje jau atsirado universitetinio lygio podiplominės KET studijos.        

Teko girdėti priekaištą, kurį KET išsakė psichodinaminės terapijos atstovė: esą KET tik gesina gaisrus, palikdama rusenti žarijoms. Kiek pagrįstas toks priekaištas?

 Giedrė Žalytė. Čia norisi pajuokaujant paklausti: o ar nėra taip, kad kilus gaisrui išmintingiausia ir yra pirmiausia jį užgesinti? Ar būtų protingiau, liepsnoms viską niokojant, užsiimti, pavyzdžiui, priežasčių, sukėlusių gaisrą, paieškomis?

Jeigu žmogų kamuoja depresija ar nerimo sutrikimas, jeigu dėl to pradeda trikti jo kasdienis gyvenimas, gebėjimas dirbti ir bendrauti, tinkamai parinktos KET metodikos dažnai gali labai pagerinti žmogaus būklę per 2–3 mėnesius. Žinoma, tam reikia nemažų paties kliento pastangų, o terapeuto užduotis yra padėti žmogui suprasti, kodėl būtent tokia kryptimi dedamos pastangos gali jam padėti pasijusti geriau. Tačiau kai klientas iš tiesų įsitraukia į terapinį procesą, netrukus jis pradeda pastebėti, kad situacija keičiasi į gera, ir dirbti terapijoje tampa lengviau. Kartu žmogus įgyja labai vertingos patirties, kad būtent savo pastangomis jis gali stipriai keisti savijautą. Šis išaugęs suvokimas, o kartu pasitikėjimas savimi gerokai mažina tikimybę, kad sutrikimas pasikartos ateityje. Mat tam, kad psichikos sutrikimas „sužydėtų“, mums patiems tenka prie to prisidėti, ir dažniausiai mes to nesuvokiame. Pavyzdžiui, nerimo sutrikimui praktiškai nėra šansų stiprėti ir išlikti, jeigu mes neįsitraukiame į vengimo strategijas, o depresija negali mūsų iš tiesų apimti, jeigu nesileidžiame į perdėtus apmąstymus, nepradedame atsiriboti nuo veiklos, izoliuotis nuo kitų žmonių.

Visa tai žmogus atranda ir įsisąmonina sėkmingoje terapijoje. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tiek depresijos, tiek daugelio nerimo sutrikimų atveju gydymas KET arba KET ir medikamentų deriniu žada daug mažesnę atkryčio tikimybę, nei gydymas vien medikamentais, kai žmogus netenka progos suvokti, kaip jo paties mąstymas ir elgesys gali sukurti arba, atvirkščiai, sušvelninti ar visai pašalinti varginančius psichikos sutrikimo simptomus.

Žinoma, pasitaiko klientų, kuriems 2–3 mėnesių psichoterapijos tikrai nepakanka. Tarkime, jeigu žmogus daug metų sunkiai gali užmegzti ir išlaikyti santykius, jeigu jam nesiseka išlaikyti darbus, jeigu jis labai daug ko vengia, jei vargina stiprios nuotaikų kaitos, emociniai protrūkiai, tikėtina, kad terapijoje tektų dirbti su labai stipriai įsitvirtinusiais neigiamais įsitikinimais apie save ir kitus žmones. Tokiu atveju gali būti veiksminga KET atmaina, vadinama Schemų terapija, kuri šiuo metu vis labiau plinta, mat tyrimai rodo, kad su jos pagalba galima veiksmingai gydyti vadinamuosius asmenybės sutrikimus. Tiesa, ši terapija paprastai jau trunka gerokai ilgiau – nuo 1 iki 3 metų, joje specialiomis metodikomis perkeičiama ankstesnė patirtis siekiant suformuoti pozityvesnius ir labiau padedančius gyventi įsitikinimus tiek apie save, tiek apie kitus žmones.   

 Julius Neverauskas. Kalbant apie šį priekaištą turbūt būtų galima sakyti, kad situacija yra kaip tik priešinga. Vienas iš KET privalumų yra galimybė pasirinkti, kokiame „gylyje“ norime dirbti. Jeigu gydome tik ligas (pavyzdžiui, nerimo sutrikimus ar depresiją) ir klientas neturi asmenybės sutrikimų, galime gana greitai jas išgydyti, per kelias ar keliolika savaičių padėję klientui suprasti ir ištaisyti mąstymo klaidas, išmokę funkcionaliai elgtis ir kontroliuoti ligos simptomus.

Tačiau jeigu žmogus kenčia dėl didesnių asmenybės struktūros pokyčių, juos galime gydyti jau asmenybės sutrikimus gydančiomis specialiomis KET metodikomis. Tam prireikia keisti kertinius žmogaus įsitikinimus apie save, kitus žmones ir pasaulį. Tai nėra lengva, bet įmanoma. Dažniausiai tokiais atvejais klientui tenka padėti tikslingai gauti naujų sveikų patirčių, galinčių konkuruoti su disfunkciniais įsitikinimais. Daugkartinis tokių patirčių įsitvirtinimas smegenyse ir naujo, funkcionalaus bei adaptyvaus elgesio mokymasis ir praktikavimas keičia žmogaus santykį su savimi bei aplinka ir subrandina jo asmenybę.

Mitas, kad KET dirba paviršutiniškai, atsirado ankstyvose KET vystymosi stadijose, kai iš tikrųjų nebuvo dirbama su asmenybe. Tačiau šiuo metu KET laimėjimai, be jokios abejonės, leidžia padėti žmogui eiti sveikatos ir psichologinės bei emocinės brandos keliu palyginti greitai ir veiksmingai. Beje, tai patvirtina daug naujausių mokslinių tyrimų. Pavyzdžiui, Nyderlanduose prof. Arnaudo Arntzo suburtas kolektyvas visiškai išgydo vienus sunkiausių asmenybės sutrikimų per vienus–dvejus metus iki tokio lygio, kad atliekant asmenybės tyrimą nenustatoma sutrikimo požymių. Naujosios KET metodikos padarė tai, kas anksčiau buvo laikoma  neįmanoma.

 Dar vienas priekaištas, kurį teko girdėti: „Aš nenoriu, kad kas nors keistų mano mąstymą.“ Gyvename propagandos įsigalėjimo laikais. Propagandistai taip pat bando instaliuoti savo „kognityvines schemas“. Kuo tai skiriasi nuo KET?

 Julius Neverauskas. Kaip jau minėjau, nors mes galime to ir nenorėti, bet pasaulį suvokiame ir su kitas žmonėmis santykiaujame vadovaudamiesi būtent kognityvinėmis schemomis. Ne patys įvykiai, o jų interpretacijos mums sukelia vienokių ar kitokių jausmų, taip pat ir psichologinių problemų. Pavyzdžiui, tas pati autoavarija keturiems skirtingiems žmonėms gali sukelti visiškai skirtingų emocijų, kurios kirsis dėl to, kad skiriasi tų žmonių kognityvinės schemos. Vienas nukentėjusysis jaus nerimą ir baimę, ateityje bijos važiuoti automobiliu dėl to, kad gali ir vėl kas nors atsitikti arba nerimaus, jog jo trauma gali komplikuotis. Kitam nukentėjusiajam, pavyzdžiui, gali kilti pyktis. Galbūt jis pyks ant avarijos kaltininko, ant aplinkos, ant savęs ar apskritai ant gyvenimo, nes jam bus sunku susitaikyti su mintimi, kad realybė yra ne tokia, kokios jis norėtų. Trečias žmogus gali liūdėti, prisiminęs, kad ir anksčiau jam pasitaikė visokių nelaimių, kurios galbūt įrodo jo nevertingumą. Ketvirtas, priešingai, gali džiaugtis, nes galėjo būti dar blogiau, o be to, kuriam laikui jis gaus nedarbingumo pažymėjimą ir galės perskaityti jau senai atidėliotas knygas.

Kognityvinės schemos „išfiltruoja“ aplinkinio pasaulio matymą, ir mes matome tik dalį realybės, kuri neprieštarauja mūsų kertiniams įsitikinimams. Pavyzdžiui, vieni neranda darbo, kiti jo turi per daug. Vieniems pajamų trūksta, kiti visur mato galimybių uždirbti, vieni niekaip neranda „antrosios pusės“, kiti nesiskundžia galimybėmis bendrauti su priešinga lytimi. Praktiškai nuo mūsų pasaulio pažinimo modelio ir priklauso tai, kaip mes galėsime tvarkytis su iššūkiais ir sunkumais, kaip galėsime realizuoti savo potencialą ir kaip jausimės. KET tikslas tikrai nėra kaip nors „instaliuoti“ žmogui kažkokias svetimas schemas. Tai neįmanoma, ir reikia tikėtis, kad to nebus galima padaryti ir ateityje.

Tikslas yra padėti žmogui pačiam suvokti savo mąstymo ir elgesio stereotipus ir pačiam su terapeuto pagalba juos koreguoti, siekiant užsibrėžto tikslo. Todėl drąsiai galima eiti pas KET terapeutą nebijant, kad jis veiks prieš mūsų valią. Beje, KET pasižymi dar vienu ypatumu: šios rūšies psichoterapijoje su klientu bendradarbiaujama, visuomet atvirai aptariami ir sutariami terapiniai tikslai, taip pat terapeutas informuoja klientą apie tai, kokius metodus bei kodėl taiko vienu ar kitu atveju. Taigi, klientas nuolat informuojamas apie kiekvieną naują terapeuto žingsnį ir aktyviai bei sąmoningai dalyvauja terapiniame procese, tiek terapinių sesijų metu, tiek atlikdamas namų darbus.

 Giedrė Žalytė. Čia dar galima pridurti, kad kartais žmonės kreipiasi į KET terapeutus ir su priešingais lūkesčiais – kad šie per gana trumpą laiką pakeis kliento mąstymą, jam pačiam nededant didesnių pastangų, ir tuomet klientas jausis gerai. Tačiau net ir tuo atveju, kai klientas to pageidauja, tai, kaip Julius jau minėjo, yra neįmanoma. Mūsų mąstymas formuojasi ir keičiasi gana lėtai, integruodamas vis naujas įgyjamas patirtis. Jeigu daugybę metų „treniravomės“ mąstyti tam tikru būdu, tikrai niekas, nepriklausomai nuo to, ar mes to norėsime, o tuo labiau, jeigu tam priešinsimės, negalės „ištrinti“ mūsų senojo mąstymo ir sudėti mums į galvą naujų minčių ar įsitikinimų.

Mano patirtis rodo, jog kai žmogus pradeda aiškiai suvokti, kad būtent jo paties mąstymas ir palaiko varginančius simptomus, ir nelabai įmanoma mąstyti ir elgtis taip kaip anksčiau, o jaustis kitaip, jis gali apsispręsti pradėti po truputį eksperimentuoti su savo mąstymu, žingsnelis po žingsnelio tikrinti naujas prielaidas ir elgesio modelius bei stebėti, kaip tai veikia jo savijautą.      

Klausinėjo Andrius Navickas

(Bus daugiau)