Daug diskusijų ir emocijų sukėlė Šeimos sinodo metu išsakytas raginimas Bažnyčios sielovadoje atidžiau žvelgti į homoseksualius asmenis. Tikriausiai ne vienas katalikas turėjo savęs paklausti, ar tikrai žino, ko Bažnyčia moko šiuo klausimu, ar šis mokymas atsispindi kasdienėje, pavyzdžiui, parapijų gyvenimo praktikoje? O gal mūsų laikyseną labiau formuoja gan riboti žiniasklaidoje štampuojami stereotipai? Kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis yra ne tik patyręs sielovadininkas, bet ir psichologas. Tikimės, kad šis pokalbis padės praplėsti mūsų supratimą Evangelijos šviesoje.

Pradėkime nuo nulio: ar galite trumpai paaiškinti, ką mes vadiname homoseksualiu asmeniu? Ar tai savaime jau yra nuodėmė?

Norėdami pateikti paprasčiausią apibrėžimą, galėtume sakyti, kad homoseksualumas yra lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui ar asmenims. Priežastys yra aiškinamos įvairiai, tačiau apie jas būtų atskira kalba.

Homoseksualumas nėra pasirenkamas, kaip dažnai aiškinama. Esame girdėję, kad, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse kalbama apie gender, apie lyties pasirinkimą ir pan. Tačiau jeigu kalbėsime griežtai moksliškai – homoseksualumas yra nepasirenkamas. Aišku, jis vienaip ar kitaip susiformuoja, galima ginčytis, genetiniu ar socialinės psichinės raidos keliu, tačiau homoseksualumas tiesiog yra žmogaus prigimtyje. Tai nėra nuodėmė vien dėl to, kad žmogus šios tikrovės nepasirinko.

Dažnai homoseksualumą dėl įvairių motyvų gan agresyviai propaguojantys ar net išskirtinių teisių sau reikalaujantys asmenys suplakami į vieną su žmonėmis, kurie bando tiesiog susitaikyti su šia tikrove. Ar turėtume atidžiau bei jautriau skirti šiuos du lygmenis?

Aišku, visos organizacijos atstovauja vienokiems ar kitokiems interesams, vienai ar kitai žmonių grupei. Tačiau jos neatstovauja visiems tiems žmonėms. Panašiai, kaip populiariai sakoma: žydai nori to, žydai nori ano... Išties juk turėtume kalbėti apie konkrečius asmenis ar organizacijas, o ne apie visus pasaulio žydus. Lygiai taip pat yra labai įvairių homoseksualių asmenų organizacijų, ir tam tikra prasme aš suprantu jų norą kovoti už savo teises, kovoti prieš homoseksualių asmenų diskriminaciją vien dėl jų lytinės orientacijos. Jie negali būti dėl to diskriminuojami valstybėje, visuomenėje.

Kita vertus, yra tikrai agresyvių organizacijų, kurioms asmenų diskriminacija yra antraeilis dalykas. Susidaro įspūdis, jog jiems pirmiausiai rūpi savotiškas pramogų verslas – pasirodyti, kurti klubus, propaguoti, kaip jie vadina, homoseksualią kultūrą, naują santykių kultūrą. Labai dažnai tokių organizacijų paraduose mes stebime pornografijos elementų, – nėra skirtumo, ar tai homoseksuali ar heteroseksuali, tai vis tiek pornografija. Lietuvoje to dar nebuvo, pas mus vyko vien taikios demonstracijos.

Savo pažiūras ir nuomones galime reikšti visi, tačiau tai nereiškia, kad jos visos yra priimtinos, – mes juk turime ieškoti taikaus sugyvenimo galimybių. Tikrai nėra priimtina, jeigu organizacija yra tokia agresyvi, kad nori dominuoti arba kažkaip primesti savo požiūrį, – paprastai agresyvios organizacijos ne tik kad neatstovauja visiems asmenims, kuriems neva atstovauja, jos nori sudaryti įspūdį, kad yra labai įtakingos, ir yra mažiausiai linkusios į dialogą.

Ko gero, šitai labai trukdo krikščioniui taikiai, be agresyvių emocijų žvelgti į homoseksualų asmenį savo bendruomenės terpėje. Sinode buvo užsiminta apie homoseksualių asmenų sielovadą, ir konkretus šio poreikio įvardijimas buvo pavadintas vos ne „žemės drebėjimu“, lūžiu. Ar išties Bažnyčia kalba apie kažką naujo, sakydama, kad tokius asmenis reikia pagarbiai priimti? Kita vertus, ką konkrečiai reiškia tokių asmenų įtraukimas į bendruomenę?

Čia yra keletas aspektų. Visų pirma nemanyčiau, kad vien tik agresyvių organizacijų veikla sąlygojo Bažnyčios žmonių tam tikrą negatyvų arba netgi nekrikščionišką požiūrį į homoseksualius asmenis. Tai sąlygojo taip pat ir vidinis Bažnyčios uždarumas, kurį labai nori įveikti popiežius Pranciškus. Nenoras priimti kitų ir kitokių. Pradedant kai kuriais Bažnyčios dokumentais, kur homoseksualumas sutapatinamas su homoseksualių santykių praktika, – tie dalykai neatskiriami, prieš juos griežtai pasisakoma. Terminai Bažnyčios dokumentuose anksčiau išties būdavo įžeidūs. Baigiant elementariais bendruomenės santykiais, kai kunigas ar krikščionis pasaulietis apie homoseksualius asmenis sako: „Aš tiesiog negali jų pakęsti, negaliu su jais bendrauti“ ir pan. Tai tiesiog baisi išankstinė nuostata!

Man yra tekę girdėti apie tai, kad homoseksualiam asmeniui prie klausyklos langelio pasakius, kad jis toks yra, kunigas trenkia durelėmis ir išeina iš klausyklos. Tokia situacija, be abejo, neturi nieko bendro su Kristumi ir su krikščionimis. Su Kristumi, kuris atėjo pas kiekvieną ir visus. Pas kiekvieną: sveiką ir nesveiką, sužeistą ir nesužeistą. Mes kiekvienas esame kažkiek sužeistas vien dėl to, kad patiriame prigimtinės nuodėmės padarinius. Ko nors nepriimti Bažnyčioje vien dėl kažkokios savybės yra nusikaltimas.

Šiuo atžvilgiu Bažnyčia, visa Bažnyčia kaip visuma ir Magisteriumas, jokios naujos pozicijos neatskleidė. Priėmimas buvo visą laiką, pastoracija daugelyje šalių vyko ir tebevyksta. Tačiau gal pirmą kartą tokiu aukštu lygiu buvo įvardyta, kad to reikia. Mes labai greitai galime užtrenkti duris, bet labai retai turime kantrybės iškęsti kitokį žmogų. Jeigu prisiminsime Šventąjį Raštą, garsųjį himną meilei, pastebėsime, kad Paulius, vardydamas meilės savybes, pirmiausia sako, jog meilė yra kantri.

Prisimenu keletą liudijimų, kuriuos esu pats girdėjęs iš žmonių. Vienas homoseksualus asmuo man pasakojo apie tai, kad prie Reformatų bažnyčios veikia maldos grupė, į kurią renkasi homoseksualūs asmenys ir meldžiasi. Niekas jų nemoko, neprašo keistis ar gydytis. Jie tiesiog meldžiasi ir dalinasi. Vėliau jis man prisipažino: „Mes gyvename su draugu 20 metų, tačiau jau 15 metų kartu nemiegame. Tiesiog esame labai stipriai prisirišę vienas prie kito, esame geri draugai. Mūsų draugystė ir meilė neperžengia jokių ribų. Kai priėmėme Kristų, šie dalykai mums tapo aiškūs.“

Juk lygiai taip pat jauniems žmonėms, priėmusiems Kristų, tampa aišku, kad iki vestuvių reikia gyventi skaisčiai. Reikia suprasti, jog šie dalykai yra sąlygojami Kristaus meilės, o ne priešingai. Dažnai mąstome, jeigu elgsimės vienaip ar kitaip, Kristus mus mylės, o jeigu nesielgsime, tada jis mūsų nemylės. Priešingai, pirmiausia yra Kristaus meilė, o tada pasikeičia ir gyvenimas. Tik šitaip. Evangelija tik taip teigia. Kai nusidėjėlę atveda prie Kristaus, jis sako: „Nei aš tavęs nepasmerksiu.“ Tai reiškia, nepasmerksiu su visu tavo gyvenimu. Palyginimas apie gailestingąjį Tėvą, apie gailestingąjį samarietį – visi kalba apie tą patį.

Pirmiausia – priėmimas ir kantri meilė. Priėmimas keičia pats. Jeigu Kristus priima žmogų, žmogus turi šansą keistis. Aišku, gali ir nesikeisti, yra laisvas apsispręsti. Bet jeigu žmogus nesijaučia priimtas, pasijunta iškart atstumtas, tai mes iš jo atimame šansą pažinti Kristų – ir mums tai nuodėmė. Nuodėmė, apie kurią Kristus sako, jog „vargas tam, kuris papiktins mažutėlį“, nes toks krikščionis uždengia Kristaus veidą.

Man teko bendrauti su kunigu Danieliu Ange, kuris daugybę metų Prancūzijoje intensyviai užsiėmė homoseksualių asmenų pastoracija. Pats laikosi požiūrio, jog santuoka yra išimtinai vyro ir moters sąjunga, labai garsiai bei aiškiai pasisako prieš įstatymus, kurie santuoką traktuoja kitaip. Tačiau koks tai kantrus žmogus! Savo knygoje apie homoseksualių asmenų pastoraciją jis rašo, jog turi draugų tarp jų. Pavyzdžiui, draugauja su pora, kuri 20 metų gyvena kartu. Jie nekeičia partnerių, gyvena kartu – ir Danielis Ange sako: „Ateis laikas ir Kristus pasibels į jų širdis, aš nenutraukiu su jais santykių. Jie gali ateiti pas mane, kalbėtis su manimi.“ Koks yra žmogaus kantrumas ir buvimas kartu, nepaisant jo labai aiškių krikščioniškų pažiūrų. O gal geriau sakyti, kaip tik todėl, kad užima aiškią krikščionišką poziciją, visu savo gyvenimu liudija Kristų.

Atrodo, kad radikaliai keičiasi sielovados paradigma: užuot kaip muitinėje vertinus, kas yra vertas priklausyti Bažnyčiai, krypstama davimo veltui link, avansu, atsižvelgiant į žmogaus sužeistumą ir konkrečią situaciją. Vertumas yra susitikimo su Kristumi pasekmė.

Bandau suprasti, kur čia tas radikalus posūkis? Popiežius Pranciškus tiesiog pakartojo tai, – ne tik pakartojo, bet gyvybingiau, aktualiau išreiškė – ką sakė Vatikano II Susirinkimas, ką sakė daugelis šventųjų, kaip gyveno pirmoji krikščionių bendruomenė. Tai yra atsigręžimas į Evangelijos esmę. Galbūt tai atrodo radikaliai nauja todėl, kad mes, užsižaidę statymu tvirtovių, kuriose taip jauku ir saugu gyventi, užmirštame pačią Evangeliją. Tai ne radikalus posūkis, o priminimas, kas mes esame. O jei tokie nesame, tada turime savęs paklausti, ar esame krikščionys. Argi mes savo vertumu pelnome Kristaus meilę?

Aišku, kartais buvo taip mokoma, tačiau tai nėra tikrasis Bažnyčios mokymas, – greičiau galėtume sakyti, paplitusi savotiška erezija. Tačiau užtektų atsiversti Katalikų Bažnyčios katekizmą, kad aiškiai pamatytume, jog viskas yra malonė, tai yra Dievo dovana, ne kas kita.

Gali susidaryti įspūdis, jog išsitrina bet kokia riba, lieka nebeaišku, kas iš esmės yra nuodėmė. Ar Dievo meilė iš manęs nieko nebereikalauja? Minėjote, jog priėmimas nelieka bergždžias, nėra kažkas statiško, tačiau suprasčiau kai kurių Bažnyčios narių baimę, kad žmonėms ši žinia nuskambės kaip paprasčiausias – „dabar jau viskas galima“.

Tarp siekio priimti visus ir galvojimo, kad viskas galima, yra didžiulis skirtumas. Aš priimu žmogų, bet nepriimu blogio. Myliu nusidėjėlį, bet ne nuodėmę. Šitą mes žinome šimtmečius, bet vis tiek sakome, kad nusidėjėlio priimti negalime, nes, priimdami jį, tarsi priimame ir nuodėmę.

Nuodėmės krikščionis tikrai turi nekęsti. Nuodėmės. Bet nereikia skubėti visko vadinti nuodėme. Reikia išsiaiškinti, kokia yra jos šaknis. Atsiverksime Šventąjį Raštą ir mums paaiškės. Nuodėmės šaknis yra puikybė. Puikybė – tai Dievo Meilės atstūmimas, kuri vienintelė gali pakeisti žmogaus širdį. Jėzus sako, pats didžiausias įsakymas: mylėk Dievą visa siela, visomis jėgomis ir visu protu. Mylėk artimą kaip save patį. Tai yra Jėzaus žodžiai. Jeigu pabėgsime nuo šito, tai mums atrodys neaktualu, nepastebėsime, kad nuodėmė prasideda tada, kai nustojame bijoję įžeisti Jėzaus meilę.

Dievo baimė – tai baimė įžeisti begalinę Dievo meilę. Jau Senajame Testamente skaitome Dievo žodžius, kur jis save vadina „pavydžiu Dievu“. Kai tu išties myli Dievą, nenori jo įžeisti, nori būti su Juo.

Tai nepaprastas patyrimas. Ačiū Dievui, turime šventųjų, kuriuos gerbiame, kuriais galime sekti – jeigu jais sekame, jie atveda mus pas Kristų. Per juos atsiskleidžia mums Kristaus veidas, prisikėlusio Kristaus veidas.

Vienas bičiulis pasakojo, kaip jis atpažino Prisikėlusio Kristaus veidą. Po Prisikėlimo Evangelija pasakoja, kad Jėzų sutikę asmenys jo neatpažįsta, nes jis labai pasikeitęs. „Kartą aš akimirką nuščiuvau ir pradėjau žvelgti į mane supančios bendruomenės žmonių veidus, – sako jis. – Kiekviename iš jų spindėjo Prisikėlęs Kristus, daugybė Jo veidų ir Jį tikrai buvo galima atpažinti.“

Štai, pavyzdžiui, spalio 22 d. aukodamas Mišias pasirinkau paminėti šv. Joną Paulių II, kurio pontifikato pradžia yra tą dieną laisvai pasirenkamas minėjimas. Per eucharistiją aš tarsi išgyvenau, kad pats Jonas Paulius II buvo šalia manęs. Žinoma, negalima atmest psichologinių dalykų, buvau asmeniškai su juo susitikęs, gavau jo asmeninį palaiminimą, galėjau pabučiuoti jo ranką... Man tai buvo taip natūralu, nes visa esybe pajutau, kad esu šalia šventojo. Dėkoju Dievui, kad savo gyvenime šiek tiek prisiliečiau prie šventojo gyvenimo. Ši patirtis man dar kartą atskleidė, kas yra Kristaus veidas, koks jis gali būti skirtingas. Pasižiūrėkime į šventuosius, kokie jie yra skirtingi, bet visi liudija tą patį.

Prisiminkime, kaip Jėzus priklaupė prieš apaštalus, norėdamas nuplauti jiems kojas, ir sakė: „Darykite tai vieni kitiems.“ Apaštalams, kurie tuomet dar buvo nieko taip ir nesupratę, svarstė, kas sėdės kairėj, kas – dešinėj. Petrui, kuriam vis išsprūsdavo kokia nesąmonė; tam, kuris kardu nukirto tarnui ausį, o paskutinis Jėzaus gestas buvo išgydyti tą, kuris atėjo jo suimti. Mes kartais skaitome Evangeliją tartum akli. Išties Jėzus kaskart pasilenkia prie mūsų, kad būtume vėl švarūs, kad vėl Jį mylėtume.

O kaip mes elgiamės? Ar kada nors pasilenkiame prie kito? Ar mokame bent atsiprašyti, nežiūrėdami į kitą iš aukšto? Kai klausom kito, turėtume savotiškai save patraukti ir girdėti, ką jis sako. Girdėti. Užgimti tam žmogui, kaip gražiai pasakė vienas bičiulis. Juk tai ir yra krikščionybės esmė. Būkime greiti klausyti, o ne kalbėti, pamokyti. Ateis laikas ir pamokyti, bet pirmiausia klausykime, išgirskime. Išgirsti kitą jau yra meilės ženklas.

Vis dėlto klaidos ir klystančiojo sutapatinimas mūsų sąmonėse yra dar labai stiprus. Nuoširdžiai manome, jog su klaidomis arba už tiesą reikia kovoti, kad ir su kardu.

Taip, tačiau Bažnyčia Jono Pauliaus II asmenyje už tai atsiprašė. Pavyzdžiui, gal jau pabodusi kryžiaus karų tema – juk tai buvo. Buvo ir inkvizicija. Kelia juoką, kada kai kurie istorikai skaičiuoja, jog ne tiek jau ir daug buvo sudeginta. Koks skirtumas, kiek – bet toks faktas buvo.

Mano mėgstama rusų rašytoja Daškova yra įdomiai parašiusi. Ji sako, šėtonas nori atsirevanšuoti visokiais būdais, užgrobti teritorijas. Ten, kur jam nepavyksta vienu keliu, pasiekia kitu. Viename jos romane herojus taip svarsto: Visoje Europoje liepsnojo laužai, kuriuos kurstė Bažnyčia. Rusijoje nebuvo tokio persekiojimo, nebuvo tokios institucijos kaip inkvizicija – šėtonas sugalvojo dar baisesnį planą, atėjo komunizmas. Kai liepsnojo ne tik laužai, bet buvo deginamos ištisos bažnyčios. Visus kaimo žmones versdavo susirinkti ir stebėti, kaip deginami nupjauti bažnyčių ir vienuolynų kryžiai, ikonos. Žmonėms šitaip tarsi keliamas klausimas: o kur jūsų Dievas? Kodėl jis neįsikiša? Kodėl mūsų neužmuša? Jis bejėgis!

Manau, kad žmonės, turintys jautrią širdį, suprato Dievą, kuris sudraudė apaštalus, kai šie norėjo, kad kristų ugnis iš dangaus ir nubaustų Jėzui nesvetingą kaimą. Tačiau, aišku, kad daugeliui tai buvo didžiulis sukrėtimas. Gal tikrai Dievas bejėgis, o tie komunistai – visagaliai?

Grįžtant prie Sinodo diskusijų, išryškėjo dar vienas svarbus aspektas: asmeninės sąžinės vaidmuo. Esame įpratę žmones vertinti pagal bendrus moralės principus ir Bažnyčios skelbiamas tikėjimo tiesas, tačiau Katalikų Bažnyčia palieka asmens sąžinės laisvės prerogatyvą kiekvienam tikinčiajam.

Būtent. Kaip tik šiemet mes, pranciškonai, turėjome galimybę klausytis moralinės teologijos profesoriaus kun. Vido Balčiaus paskaitų. Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos teologų, kurio darbai spausdinami tarptautiniuose leidiniuose, jis yra žinomas tarptautinėje teologų bendruomenėje. Kalbėdamas apie sąžinės autonomiją, profesorius pabrėžė, koks svarbus šis terminas – „autonomija“. Jis neprieštarauja prigimtiniam įstatymui. Juk prigimtinis įstatymas neverčia žmogaus elgtis vienaip ar kitaip, neverčia žmogaus netgi kurti gėrio. Gėris tik tada ir yra gėris, kada laisvai pasirenkamas sąžinėje.

Žinoma, sąžinė turi būti ugdoma. Jos ugdymas priklauso nuo daugelio dalykų, tačiau galiausiai žmogus bus teisiamas pagal sąžinę – taip skaitome Šventajame Rašte. Sąžinė yra tas Dievo balsas, per kurį pažįstame gėrį ir blogį, tačiau labai dažnai tai užmirštame.

Tai nereiškia, jog mes visi turime skirtingas sąžines ir kad tai, kas vieniems – juoda, kitiems yra balta. Taip gali būti kai kuriais atvejais, tačiau tai yra išimtys, o ne taisyklė. Dažniausiai tie principai yra visiems bendri, mes juos atpažįstame vienodai, tačiau juos turiu atpažinti, turiu klausti savęs, ką darau, kaip esu pasiruošęs kitą priimti, kitą girdėti. Tai yra mano sąžinės reikalas. Bendruomenė man gali padėti, ji man tikrai padeda, turi padėti, tam ji ir duota, – tačiau ji niekaip negalėtų manęs priversti.

Kaip manote, kodėl būtent dabar grįžtama prie šių svarstymų?

Manau, kad tai labai natūralu. Prisiminkime, kaip kilo Vatikano II Susirinkimas. Biblijoje yra gerai žinomas paraginimas: žvelkite į laiko ženklus. O kas yra laiko ženklai? Dievas davė žmonijai laisvą galimybę rinktis kultūros tradiciją, civilizacijos tipą, – ir žmonės renkasi, kartais pridarydami baisių dalykų. Dievas tarsi žiūri ir įsikiša, ateina, tačiau prisitaiko prie tos istorinės situacijos, kad prakalbėtų žmogui, pakviestų jį ten, kur jis dabar yra. O kur mes esame dabar?

Bažnyčia taip ir elgiasi, bando tai suprasti. Tad šiuo atžvilgiu per daug nesistebiu. Bažnyčia mato ir atpažįsta laiko ženklus. Ir ačiū Dievui! Ji turi atsiliepti visa savo esybe ir tai daro, dėl ko man tik džiugu.

Vyksta dialogas, vidinis Bažnyčios dialogas, kurį skatina popiežius Pranciškus, nes dialogas, kaip sakė palaimintasis Paulius VI, yra kita meilės vardas.

Popiežius Pranciškus tai ypač demonstruoja. Mes susirenkame kalbėti apie tai, kas skauda. Sinodas atvėrė erdvę siekiui suprasti, kas yra Kristaus tiesa. Manau, mes visi turėtume gilintis į iškeltus klausimus, o ne ginčytis užsikišus ausis, neva kas garsiau rėkia, tas teisus. Paprastai, kai mums yra sunkiausia, Dievas atsiunčia kryžių, kad paskatintų išgirsti kitą, ir jis išlaisvina iš mūsų egoizmo.

Aš kartą patyriau panašų dalyką. Pamenu, vieną vakarą, kai tikrai prastai jaučiausi vidujai, gal buvau prie „perdegimo“ slenksčio, visas užsidaręs savyje ir nieko negirdėjau, man paskambino viena senų laikų pažįstama, su kuria nebendravome gerą dešimtį metų. Kitame ragelio gale išgirdau verksmą. Moteris rauda ir prašo pagalbos, nes nebenori gyventi. Staiga aš suvokiau, jog privalau patraukti į šalį visą savo tamsą, į kurią buvau susikoncentravęs, ir valandą klausytis tos moters. Tai buvo nelengvas kryžius, bet jis mane tikrai išlaisvino.

Manau, kad tas pat dedasi bendruomenėje. Dažnai matome, kad Biblijoje aprašomi įvykiai paprastai vyko bendruomenėje, Dievo tautoje. Analogiškai jie vyksta ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose. Dažnai sakoma: Viešpaties keliai nežinomi. Bet pats Jėzus panoro parodyti, kaip atrodo Viešpaties veidas. Tad ir mūsų keliai visada yra Viešpaties keliai, mėginimas žvelgti Viešpaties akimis ir širdimi. Mums išties nereikia visko žinoti, jis parodys tiek, kiek mums reikia kaip asmenims ir kaip bendruomenei.

Kalbino Saulena Žiugždaitė