Rašytoja Arundhati Roy. Nuotraukos šaltinis www.thetyee.ca

Indų rašytoja ir politinė aktyvistė Arundhati Roy (g. 1961) visame pasaulyje išgarsėjo pirmuoju ir kol kas vieninteliu, prestižinę Bukerio premiją pelniusiu romanu „Mažmožių dievas“.

1997 m., pasirodžius romanui, aš tapau Indijos viduriniojo sluoksnio heroje. Kai pradėjau publikuoti savo politines esė, tie patys žmonės ėmė manęs nekęsti. Vakaruose buvau laukiama tol, kol kritikavau įvykius Indijoje. Parašiusi esė „Infinite Justice“ apie Ameriką, supratau, kad įžengiau į svetimą teritoriją“, – prisimena A. Roy.

Žmogaus teisės ir aplinkosaugos klausimai tapo pamatinėmis problemomis, kurias savo tekstais ir viešais pasisakymais akcentuoja politinį aktyvizmą pasirinkusi rašytoja. Aštriai kastų sistemą kritikuojanti A. Roy savo politiniuose esė nuvainikuoja ir Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo bei taikaus pasipriešinimo britų kolonializmui pradininką Mahatmą Gandhį. Plačiau apie tai su ja kalbasi „Zeit“ redaktorius Janas Rossas.

Mahatma Gandhis yra viena žymiausių XX a. figūrų – jis sukėlė indus taikiai nepriklausomybės kovai prieš britų kolonializmą, tapo pavyzdžiu Martinui Lutheriui Kingui ir Nelsonui Mandelai, yra garbinamas milijonų žmonių visame pasaulyje. Jūs neseniai publikavote esė, kurioje negailite aštrios kritikos Gandhiui. Kodėl?

Gandhio palikimas milžiniškas. Nelaimei, jis buvo pakeistas ir netgi iškreiptas. Dabar jis turi mažai bendro su šio žmogaus pavarde. Iš pradžių neketinau rašyti apie Gandhį. Mano tekstas gimė kaip įvadas naujam vieno svarbiausių moderniosios Indijos intelektualų Bhimrao Ramjio Ambedkaro knygos „Annihilation of Caste“ (liet. „Kastų sistemos sunaikinimas“) leidimui. Ambedkaras buvo pagrindinis Gandhio kritikas. Suabejojo jo intelektualine, politine bei moraline pozicija. Jis pats gimė dalitų šeimoje...

...tarp „neliečiamųjų“ – žmonių, stovinčių ant žemiausios kastų sistemos pakopos. Aukštesniųjų sluoksnių atstovai su jais elgiasi kaip su raupsuotaisiais.

„Annihilation of Caste“ yra tekstas, parengtas pagrindu kalbos, kurios Ambedkaras niekada nepasakė. Jis buvo publikuotas 1936 m. Ambedkaras atmeta induizmą ir kritikuojainduistinę kastų sistemą – brutaliausią, vulgariausią, hierarchiškiausią visuomeninio organizavimo formą pasaulyje. Tai maištingas tekstas; prieš parašydamas jį Ambedkaras viešai pareiškė, kad gimęs induistu visiškai nenori juo mirti. „Annihilation of Caste“ aiškinama, kodėl reikia atsitraukti nuo induizmo. Gandhis sureagavo.

Ir apgynė kastų sistemą – santvarką, kurioje žmogaus profesija ir socialinis rangas atsinešami gimstant. Kaip likimas, nuo kurio negalima pabėgti.

Būtent. Gandhio nuomonė kastų klausimu man pasirodė panaši į jo nuomonę rasių klausimu, palaikytą nuo 1893 m. du dešimtmečius gyvenant Pietų Afrikoje. Indijoje visi augome girdėdami pasakojimą, kaip į politiką Gandhis pasuko Pitermaricburgo traukinyje išmestas iš kupė, rezervuotos baltiesiems. Tačiau tai tik pusė istorijos.

Kaip skamba jos pabaiga?

Gandhis nebuvo pasipiktinęs rasių atskyrimu. Iš tiesų kupė baltiesiems jis sėdėjo todėl, kad manė, jog pasiturintis indas iš aukštesniosios kastos neturėtų keliauti kartu su, jo žodžiais tariant, „kafrais“. Suvokusi tai buvau šiek tiek sukrėsta. Savo tekste remiuosi Gandhio raštais, publikuotais 1893–1946 m. Jis su neįtikėtina panieka rašė apie juodaodžius afrikiečius, indų vergus, neliečiamuosius, darbininkus ir moteris. Didžiąją dalį laiko, praleisto Pietų Afrikoje, reklamavo draugystę su baltuoju režimu, kol galiausiai pareikšdamas trokštąs „imperinės brolystės“ su britais.

O tada, vėl grįžęs į Indiją, šį požiūrį pritaikė indų santykiams ir tapo kastų sistemos gynėju?

Žinoma, sunku pasakyti, ar Gandhio pažiūros rasių klausimu iš tiesų paveikė jo pažiūras klasių klausimu – šiaip ar taip, jis užaugo visuomenėje, paremtoje kastų principu. Tačiau Gandhio nuomonė apie rasę ir kastą yra stulbinamai konservatyvi. Jo negalima vadinti net „savo laikmečio žmogumi“. Tarp jo amžininkų Indijoje ir pasaulyje buvo daug pažangesnių asmenybių. Pavyzdžiui, Ambedkaras arba Jyotiba Phule.

Gandhis nėra tas, su kuriuo galėčiau tapatintis – nejaučiu ypatingo prielankumo pamaldumui ir tyrumui, dėmenims, kurių jis buvo apsėstas. Gandhį sunku vertinti net kaip naivų keistuolį. Jis buvo kur kas pagiežingesnis. Kalba sukasi ne tik apie taikų pasipriešinimą, susilaikymą nuo ejakuliacijos ir paties suverptą medvilnę.

Tačiau ar Gandhis nebuvo aršus „neliečiamumo“, žemiausios klasės atskirties ir beteisiškumo priešininkas?

Politinę ir socialinę kastų problematiką jis redukavo į simbolinę ir toteminę neliečiamumo temą. Kastų klausimas visų pirma yra teisių klausimas – teisių į žemę, išsilavinimą, viešas paslaugas. Neliečiamumas yra viena iš daugelio prievartos formų, kuriomis terorizuojami dalitai. Jiems plaunamos smegenys – taip jie lieka tuo, kuo yra: pigios darbo jėgos rezervuaru, nedrįstančiu pasipriešinti sistemai, nes taip neva lėmę dievai.

Gandhis atkakliai tvirtino, kad visos kastos turinčios likti prie šeimoje tradiciškai dirbamo darbo, tačiau nė viena kasta negalinti būti viršesnė už kitą – jis norėjo, kad žeminami žmonės tuo džiaugtųsi. 1936 m., kai Ambedkaras publikavo savo poleminį tekstą kastų sistemos klausimu, pasirodė Gandhio esė, kurioje jis aprašė, kaip turi atrodyti ideali darbininkų kasta. Jo manymu, jos dieviškoji pareiga esanti valyti kitų žmonių ekskrementus, dirbti šį darbą visą likusį gyvenimą ir neturėti nė minties iš jo pralobti.

Tačiau Gandhis buvo ir ryškus savo epochos kovotojas prieš prievartą.

Esmė ta, kad Gandhio smurto atsisakymo doktrina remiasi ilgalaikės, brutalios ir ekstremalios prievartos – kastų sistemos – pagrindais. Be grasinimų ir prievartos ji nefunkcionuotų. Dalitai, kvestionavę savo status quo, net šiandien rizikuoja tapti atvirų ritualinių žudynių aukomis.

Po to, kai 2012 m. gruodį autobuse Delyje buvo išžaginta ir nužudyta jauna moteris, kilo masiniai protestai. Tais pačiais metais 1500 daličių moterų patyrė seksualinę prievartą iš aukštesnių kastų vyrų, o 650 dalitų buvo nužudyti. Visuomenei apie tai nebuvo pranešta.

Gandhis buvo ir radikalus vakarietiško modernizmo kritikas. Jūs taip pat protestavote prieš Indijos modernizavimą, statantį užtvankas ir kasyklas, naikinantį aplinką ir išblaškantį daugybę žmonių.

Šiuo požiūriu Gandhis buvo pranašas, numatęs artėjantį žemės nusiaubimą. Taip, juo, be abejonės, verta žavėtis. Savo esė norėčiau nusiųsti Benui Kingsley’ui...

...Richardo Attenboroughso herojiniame epe suvaidinusiam Gandhį...

...ir pasakyti jam: „Suvaidinkite šį Gandhį!“ Galbūt jam kaip aktoriui tai būtų suteikę daugiau džiaugsmo.

Jūsų esė analizuoja ne tik praeitį, ji glaudžiai susijusi su dabartimi. Daugelis Vakarų stebėtojų skurdą ir lyčių nelygybę šiandien laiko turbūt didžiausia Indijos problema. Jūsų manymu, svarbesnis yra kastų klausimas. Vis dar laikotės šios nuomonės?

Pažvelkite, kaip Indijos žiniasklaida analizuoja rinkimus: pirmiausia kalbama apie rinkėjų grupes – apie tai, kaip tam tikruose regionuose skirtingų kastų atstovai rinks valdžios atstovus. Kastinė tikrovė yra motoras, varantis į priekį moderniąją Indiją. Tačiau pasibaigus rinkimams, visa tai nustumiama į antrą planą. Nuo 1930 m. oficialiai nebepateikiami duomenys, skirstantys gyventojus į kastas. Statistika šiandien nutyli, kokią neigiamą įtaką daro skirstymas į kastas. Tai jis lemia badą, bežemystę ir gyvenimą žemiau skurdo ribos. Visi šie skaičiai staiga atsidūrė anapus kastų. Progresyvūs Indijos intelektualai vengia šios temos.

Kodėl demokratija, šiaip ar taip besiremianti žmonių lygybe, Indijoje nepajėgi įveikti kastų sistemos?

Tai susiję su balsavimo teise. Šiame lauke Ambedkaras kovojo vieną svarbiausių savo mūšių – siekdamas sukurti stiprią politinę jėgą, jis reikalavo, kad dalitai galėtų rinkti ir siųsti į parlamentą savo atstovus. 1931 m. tuometinė britų kolonistų valdžia pritarė šiam reikalavimui. Protestuodamas prieš šį sprendimą Gandhis pradėjo bado streiką, grasindamas tęsti jį iki mirties. Viskas baigėsi tuo, kad Ambedkaras turėjo pasiduoti. Tai buvo siaubinga akimirka mūsų istorijoje.

Jausmas toks, tarsi kažkas būtų įėjęs į tvankų kambarį ir pravėręs langą“, – taip aprašote įspūdžius, sukeltus Ambedkaro tekstų. Kodėl tai prilygo apreiškimui? Ar prieš tai nebuvote įsisąmoninusi kastų problemos?

Užaugau kaime Pietų Indijoje, Keralos valstijoje. Jame vyksta ir mano romano „Mažmožių dievas“ veiksmas. Kastų klausimas – kertinė jo ašis. Tačiau mūsų vadovėliuose jis nebuvo aptariamas. Juo nebuvo leista domėtis. Kastų sistema figūravo mūsų tikrovėje, tačiau nebuvo pokalbių tema. Vadinu tai „nematymo projektu“ – elgiamasi taip, tarsi problema nė neegzistuotų. Žmonės iš aukštesnių kastų gali sakyti: „Netikiu kastomis, jos man neegzistuoja.“ Jie susikūrė tokį privilegijuotą mikroklimatą, kad nebegali susidurti su fenomenu ir jo įvertinti.

Pastaraisiais metais daugiausia publikavote politines esė – pasisakėte prieš kapitalizmą, Indijos atominę ginkluotę, Kašmyro politiką, neteisėtus adivasi veiksmus, tačiau nerašėte apie kastų problemą. Kodėl?

Nesu parašiusi esė, kurioje nekalbėčiau apie dalitus arba adivasi. Tačiau mano politiniai tekstai pirmiausia yra susiję su valstybe. „Kasta“ susijusi su visuomene. Tai labai sudėtingas klausimas. Netgi žemiausiame šios sistemos sluoksnyje viešpatauja kitos hierarchijos. Tai geniali priespaudos sistema. Tiesą sakant, tai labiau literatūros objektas.

Ilgą laiką buvote atsidavusi publicistikai, tačiau dabar vėl pradėjote rašyti romaną. Nusivylėte patirtimis, kurias išgyvenote kaip vieša intelektualė?

Nesu tikra, kas yra viešas intelektualas. Taip pat nežinau, ar vaidinau svarbų vaidmenį. Nejaučiu nusivylimo. Tačiau kaip ir daugelis indų nerimauju dėl to, kas mūsų laukia – ryšiai su induistiniu nacionalizmu ir didžiųjų įmonių kapitalizmas. Kalbant apie save, man pasirodė, kad kritiką valstybei geriausiai išsakys šios tiesios, skubios politinės esė. Tačiau kita mano dalis nori būti laukinė, neatsakinga ir neprotinga, argumentuojanti ne vien faktais ir skaičiais. Tai neturi nieko bendro su nusivylimu. Tik jutau, kad galiu pasikartoti. Atėjo laikas padaryti šį tą naujo.

Gal šį tą atskleistumėte apie naująjį romaną?

Šią akimirką atsisveikinu su daug dalykų. Nežinau, kas nutiks, ir kas tai bus per romanas. Jis pats man tai pasakys.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė