Vytenio Jako darbas. Nuotraukos autorius Artur Politov

Kaunietis menininkas Vytenis Jakas mieste atpažįstamas iš specialios darbinės aprangos, ant kurios nugaros didelėmis raidėmis parašytas žodis „Nykoka“ (taip vaidinasi gatvės meno festivalis) ir kepurės su snapeliu, dėvimos kone visais metų laikais. Vasarą, negailestingai kepinant virš Kauno saulei, Vytenį buvo galima pamatyti Laisvės alėjoje, šalia Vytauto paminklo (ir miesto savivaldybės pastato), pasistačiusį molbertą ir piešiantį skulpt. V. Grybo kurtą paminklą dalimis – kaip pats menininkas įvardijo – savo paties sugalvota sauso teptuko technika. V. Jakui ši vieta – savotiška bendravimo erdvė, kurioje jis gali diskutuoti su miesto valdžia, svečiais ir praeiviais apie simbolius viešojoje erdvėje bei atmosferą, kuriai įtaką daro paminklas, ir su juo ginčytis. Tai tik viena iš keleto menininko žaidimų mieste aikštelių, kurias jis pasirenka pats, tačiau ekskursiją pradėkime nuo tos, kur lentelė virš įėjimo arkos perspėja: „Tik kiemo gyventojams“. Jeigu ja patikėsite, liksite taip ir neperskaitę Vytenio siunčiamo pranešimo.

Ant sienos nutapytas Charlie Chaplinas įdėmiu žvilgsniu pasitinka ir nulydi gatve einančiuosius pro šalį, o nuoroda, apribojanti įėjimą į V. Jako Kiemo galeriją, yra virtualus slenkstis, sustabdantis nekaltus miestelėnus, nieko neįtariančius apie pasislėpusią meninę erdvę. Daugelis net nemano pažeisti taip akivaizdžiai nubrėžtos ribos ir praeina pro šalį, tačiau tie, kurie yra pakviečiami apsilankyti galerijoje, nustemba, kai jiems parodoma staigmena. Kartais su namų sienose įamžintais eksponatais – šeimos nuotraukomis ar batais – supažindina pats menininkas ir atvykėliams pasakoja kiekvieno jų istoriją. Įėjus į kiemą, aukštai ant sienos, yra išlikusi metalinė numeruota lenta, ant kurios nežinia kam gal prieš šimtą metų buvo surašytos gyventojų pavardės – aprūdijusi nuoroda, autentiška ekspozicijos pradžia.

Iš tiesų V. Jako Kiemo galerija yra įsikūrusi vidiniame kieme, netoli Žydų sinagogos (E. Ožeškienės g.), tarp namų, kuriuose tarpukariu gyveno daugiausia žydų šeimos. Išliko lietuvių – mačiusių, kaip per vieną naktį, siundomi šunų ir prižiūrimi vokiečių kareivių, iš savo namų išvyti žydai su vaikais buvo varomi į Kauno getą, – liudijimai. Norėtųsi jų neprisiminti, nes dabar tuose butuose gyvena kitos šeimos.

Vytenio Jako darbas. Nuotraukos autorius Artur Politov

Savo pasakojimą apie savo kiemo gyventojus Vytenis pradėjo kur kas anksčiau, gatvėje, ant statomo naujo biuro apsauginių plokščių nupiešęs grafitį – du apsikabinusius vaikus, ant vieno krūtinės pažymėjęs šešiakampę žvaigždę. Šis ženklas, kuris, pasak menininko, reiškė draugystės ir kaimynystės idėją, išbuvo„gyvas“ vos vieną dieną. Kažkas šį piešinį suprato kaip priekaištą lietuviams dėl neišspręsto Holokausto klausimo ir šešiakampę užtepė juodai, t. y. pašalino. Tačiau V. Jakui nepatiko tokios slėpynės ir istorinės tiesos neigimas, todėl nepasidavė – savam kieme, ant sienos vėl nupiešė mažą grafituką, kuriame vienas iš vaikų tebedėvi žvaigždę. Idėjos autorius neabejoja – jeigu tame kieme gyveno žydai ir lietuviai, tai ten lakstė daug vaikų, ir galima spėti, jog jie draugavo. Tai, kad mažame grafituke vienas vaikas su žvaigžde, o kitas – jos neturi, yra dvejopas turinys: tai ir kritiška, tiesos siekianti žinutė, ir pozityvi joje slypinti reikšmė. „Nors tikroji istorija, susijusi su Holokaustu, vis dar paslėpta nuo lietuvių akių po storu dulkių sluoksniu, visai nesvarbu, ar turi tu žvaigždę, ar esi be jos, aš vis tiek tave myliu, su tavimi draugauju“, – teigia menininkas.

V. Jakas įsitikinęs, kad tuo dramatišku laikotarpiu, kai veikė Kauno getas, trūko būtent lietuvių draugystės. Nors žinoma, kad buvo nemažai žmonių, kurie rūpinosi žydais, tačiau, menininko požiūriu, ir tada, ir dabar žeidžia didžiosios visuomenės dalies abejingumas tam, kas vyko. Nedrąsa, bailumu – taip galima vadinti kitos tautos žmonių tragedijos ignoravimą ir neturėjimą pilietinio balso. Simboline raiška menininkas sujungė šitą nedrąsią grupę su nukentėjusia grupe ir pasiūlė vis dėlto neprarasti ryšio – puoselėti draugystę – tai, kas buvo nepadaryta tada.

Vytenio Jako darbas. Nuotraukos autorius Artur Politov

Vis dėlto idėja kurti Kiemo galeriją prasidėjo nuo katino, tupinčio lange su geltonomis langinėmis, kuris buvo nutapytas ant užmūryto lango. Storas pieštas katinas kartu su kitu gyvu katinu, įsitaisiusiu tikrame lange, mėlynomis akimis sekė kaimynus, kasdien išnešančius šiukšles. Vytenis pasakoja, kad tokios priemonės jis ėmėsi, norėdamas pakviesti kiemo gyventojus laikytis elementarios tvarkos – nešiukšlinti, nes manė, jog paprasčiausias skelbimas/prašymas sulauks priešingos reakcijos. Tačiau nupiešus stebintį veikėją – katiną, erdvė pasikeitė emociškai, žmonėms tapo linksmiau nuo geltonos spalvos, jie tapo atidesni tvarkai. Vytenis įsitikinęs, kad veikia traukos dėsnis – pozityvumas traukia pozityvą, o destrukcija daugina destrukciją, todėl šį procesą kiek įmanoma, galima sustabdyti. O po katino ėmė rastis nuotraukų galerija.

V. Jakas, įkvėptas Banksy, pasaulyje žinomo gatvės menininko, kurio darbai grindžiami filosofija, kad vieta padiktuoja meno kūrinio viešojoje erdvėje idėją, siunčiant socialinio, politinio turinio žinutes visuomenei, ėmėsi veikti ir savame kieme. „Visiems kaimynams paskelbiau, kad kuriu atvirą galeriją ir renku jų istorijas, prašau brangių žmonių, šeimos nuotraukų, kurias jie norėtų pasikabinti namuose“, – kalbėjo V. Jakas, pristatydamas Kiemo galerijos scenarijų. Menininkas nuolat kelia klausimą: kur prasideda namai? Ar namai yra ta vieta, kur sutraška raktas durų spynoje? Ar namų sąvoka daug platesnė, apimanti ryšius ir santykius tarp žmonių, ne vien interjerą, bet išsiplečianti iki kiemo, miesto erdvės? Vyteniui kyla klausimas, kodėl mieste, kuriame gyvename, negalime jaustis kaip namuose? Sąvoka „kaip namuose“ šiuo atveju reikštų socialinį pasitikėjimą, kada miesto erdvė yra jauki, draugiška žmonėms tuo atveju, kai vyksta tarpusavio energijų mainai – kada žmonės patys ją saugo, dalyvauja kurdami, puoselėdami – savo nuotaika, bendradarbiavimu, kūrybiškumu.

Vytenio Jako darbas. Nuotraukos autorius Artur Politov

Menininkas, susirūpinęs namų/kiemo/miesto atmosfera ir santykiais tarp žmonių, ėmėsi atsakomybės keisti bent jau gyvenamosios aplinkos būklę tam, kad toji erdvė nebūtų apšiukšlinta ar paversta didele automobilių stovėjimo aikštele. Pasak V. Jako, planuodamas įgyvendinti Kiemo galerijos idėją, jis pasitelkė savo, tapytojo ir scenografo, patirtį, kai kurdavo spektaklio erdvę pagal iš anksto žinomą scenarijų ir erdvės ypatumus. Pavyzdžiui, namuose, kurie supa kiemą, yra 20 butų, kai kurie iš jų yra nuomojami, o kituose gyvena senbuviai kauniečiai. V. Jakas įžvelgia bevietiškumo ir susvetimėjimo problemą, kada bendravimas tarp kaimynų apsiriboja galvos linktelėjimu ar trumpu pasisveikinimu. Taip savo kiemo erdvę panorėjęs (pri)jaukinti menininkas nusprendė žaisti ant namų sienų, panaikindamas skirtį tarp namų – vidinės ir išorinės-kiemo erdvių. Pasitelkus autentiškas tuose namuose gyvenusių ar gyvenančių žmonių istorijas, šeimos nuotraukas, ant vidinių kiemo sienų atsirado galerijos eksponatai, kurie leidžia stebėtojui pabūti imituojamo „buto“ viduje. Menininko nuomone, tai, kas žmonėms brangu – jų prisiminimai, artimieji, atmintis – gali būti atverta, perkelta į išorę – tada kieme norisi būti, pasidalinti įspūdžiais su kitais, susipažinti. V. Jakas mano, kad taip sprendžiamas kaimynų (pri-si)jaukinimo klausimas – įmeninant erdvę – galėtų būti gerosios patirties pavyzdžiu ir kitiems kiemams, ir netgi miestui, nes kiekviena vieta pilna idėjų bei galimybių.

Vytenio Jako darbas. Nuotraukos autorius Artur Politov

Viena iš kaimynių, pirmoji aistringai palaikiusi Vytenio idėją, ant namo sienos, šalia tupinčio katino, pasiūlė nupiešti jos tetos portretą iš nuotraukos. Minėtoji teta pasižymėjo tuo, kad rengdavosi elegantiškais drabužiais, tačiau buvo labai griežta. Dukterėčia prisiminė ne tik norą puoštis, bet ir patirtą tetos baimę, todėl nutarė įamžinti jos atminimą. Taip trečiojo dešimtmečio Laikinosios sostinės mados aistruolė atsidūrė ovaliniame, „auksiniame“ rėmelyje kaip priminimas. Kita kaimynė paskolino savo anytos fotografiją – sprendžiant iš pasakojimo, tai buvo tolerantiška, gero būdo moteris, mačiusi, kaip iš namų buvo išvaryti šio kiemo gyventojai žydai – kartu su vokiečiais būta lietuvių – ir dėl to labai išgyvenusi, tačiau niekuo negalėjusi padėti. Vytenis mano, kad tos moters paveikslas teigiamai veikia erdvę, skleidžia gerumo intenciją.

Kitų galerijos paveikslų istorijos – romantiškai liūdnos, taip pat susijusios su ankstesniais kiemo gyventojais. Ant sienos, vedančios į vidinį kiemą, V. Jakas yra nupiešęs pajacą su senoviniu fotoaparatu. Baltame Arlekino veide ant jo kaukės ištryškusi raudona – kraujo spalvos – ašara turėjo simbolizuoti paties menininko išgyvenimą dėl žydų likimo. Vytenis sako, jog ten nupiešęs save, nes mėgstąs teatrališkumą ir netgi tragizmą – pajacas šiuo atveju taip pat yra personažas, stebintis, pasakojantis ir fiksuojantis dramatiškas istorijas. „Vieną dieną kieme pamačiau keturias moteris, kurios dairėsi į namo langus, – sakė V. Jakas. – Užkalbintos papasakojo namų netekties istoriją, o viena jų – vardu Dita – davė asmenines savo ir vyro – Judos Zupavičiaus, sušaudyto gete už tai, kad dirbo Kauno geto žydų policijoje, o kartu – pogrindyje – fotografijas ir paprašė juos įamžinti. Žydams, kaip J. Zupavičius, darbas geto policijoje leido sukaupti būtiną informaciją apie vokiečių planuojamas operacijas ir informuoti apie jas žmones, kurie slėpė žydų vaikus. Vokiečių kankinti, tačiau neišdavę tokių vaikų slėptuvių, geto policijoje dirbę žydai buvo sušaudyti.“ V. Jakas nupiešė Ditos ir Judos Zupavičių šeimą jaunystėje iš nespalvotos nuotraukos – paveikslo kontūras sutrūkinėjęs, suplėšytas, su raudonos spalvos pertrūkiais – žymomis. Abiem – moteriai ir vyrui – prisegtos šešiakampės žvaigždės. Po piešiniu žydaitės Ditos ranka parašytas trumpas tekstas, supažindinantis su šia istorija. Piešinio kontekstas yra siena, kurioje išlikę laiko įrašai, nutrupėjęs tinkas. Vytenis teigia, kad nuotraukos išorinė erdvė taip pat daro įtaką piešiniui ir sako: „Aš žaidžiu su kultūriniu paveldu, mėginu jį išsaugoti autentišką, tariuosi su statybininkais, kuriems nutinkuota siena yra teisinga. Džiaugiuosi, kai juos pavyksta įtikinti, kad ji gražesnė su laiko ženklais.“

Vytenio Jako darbas. Nuotraukos autorius Artur Politov

Kitoje pusėje, ant priešais esančios sienos, atsidūrė jauno gimnazisto, Ikos Grinbergo, ankstesniojo namo šeimininko sūnaus, portretas. Su juo susijusi meilės istorija, kurią su šiltai papasakojo D. Šperlingienė (Zupavičienė), kai būdama šešiolikmetė jį įsimylėjo, tačiau vėliau ištekėjo už kito, šeimos jai parinkto vyro. V. Jakui susidarė įspūdis, kad jaunystės jausmai ir atsiminimai liečia moters širdį, todėl juos nupiešė vienas priešais kitą – bent nedidelio formato freskoje – sujungė kartu jų sielas. Ika, būdamas gimnazistas, taip pat dirbo geto policijoje ir pogrindyje, todėl sušaudytas už tai, kad neišdavė žydų vaikų slėptuvių.

Rugsėjo 22 d. Kiemo galerijoje (E. Ožeškienės g. 21) įvyko V. Jako pieštų freskų atidarymas, iš karto po oficialaus renginio IX forte, kur buvo minimas Kauno geto likvidavimo 70-metis. Kartu su Žydų kultūros ir informacijos centro ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojomis jame dalyvavo ir atvykusi į Lietuvą D. Šperlingienė (Zupavičienė), kuri džiaugėsi tokiu vyro atminties įamžinimu. Menininko V. Jako manymu, nereikia vertinti istorinės tiesos iš dabarties pozicijų. Tada, aplinkybių spaudžiami, ar pagal savo vertybes – žmonės rinkosi vieną ar kitą pusę. Vis dėlto lietuviai vengia prisiminti Holokaustą, kaip vieną gėdingiausių laikotarpių šalies istorijoje. Apie tai nedrįstama kalbėti, prisiimti atsakomybę, linkstama nuslėpti problemą, ignoruoti lietuvių santykių su kitomis tautomis, ypač – žydų – konfliktiškumą ir homofobiją. Menininkas, įkūręs Kiemo galeriją, teigia, kad toks neigimas parodo mūsų pačių, lietuvių baimes ir vidinius draudimus. „Būdami laisvi, – sako Vytenis, – drįstume pripažinti savo ydas, stereotipus ir iš jų išsilaisvinti, susitaikyti su tautomis, kurios nuo mūsų nukentėjo. Mano visi darbai viešojoje erdvėje yra politinės, socialinės žinutės, kurias siunčiu, nes noriu žadinti žmonių sąmoningumą.“

Jolita Linkevičiūtė