Evgenios Levin nuotrauka

Seniai įsitikinau, kad kinas yra puiki priemonė Evangelijai skelbti – sujungtas vaizdas ir žodis yra labai paveikūs“, – sako brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis. Prieš dvejus metus avantiūristiškai pradėta įgyvendinti brolio svajonė – sukurti filmą apie Krikšto sakramentą – šiandien tapo tikrove. Kaip prisipažįsta br. Gediminas, pamačius Lietuvos dokumentikos klasiko, režisieriaus Audriaus Stonio bei visos kūrybinės komandos sukurtą filmą, į širdį atėjo ramybė...

Prieš premjerą kalbiname filmo sumanytoją, dvasinį ramstį brolį Gediminą apie filmo viziją, kūrybinį kelią, bendradarbiavimą su režisieriumi A. Stoniu bei žmonių aukas, kurių dėka šis filmas ir buvo sukurtas.

Ne kartą teko Jus matyti ir su fotoaparatu, ir su filmavimo kamera rankose, tad vaizdų kalba, kinas Jus patį domina jau seniai?

Jau vaikystėje mane labai domino paveiksliukai, nuotraukos knygose. Gera knyga man buvo ta, kurioje daug paveiksliukų... Skaityti man visada buvo sunku, o žiūrėti vaizdus – visai kas kita. Viena sesuo vienuolė man bepaišant Biblijos paveiksliukus yra perskaičiusi keletą knygų, tad toks ir yra mano bagažas. O kinas ir fotografija visada man darė didelę įtaką, buvo paveikūs, žavėjo, įtraukė.

Paauglystėje mama davė pinigų geram fotoaparatui. Iš milicijos kapitono buvau nusipirkęs plačiajuostį „Iskra“, su kuriuo pavykdavo padaryti kokybiškų nuotraukų.

Kai patekau į tuo metu pogrindinę bažnytinę aplinką, užsidegiau Evangelijos skelbimu, tai su sesute Jadvyga važinėdavome po kaimus ir labai primityviai vesdavome vaizdo evangelizaciją: aš ant sienos rodydavau skaidres, o ji pasakodavo Jėzaus gyvenimą ir išganymo istoriją, mokė melstis rožinį, dalijosi savo gyvenimiška patirtimi. Visa tai vyko slapta, uždengus langus, todėl man, paaugliui, tokia uždrausta veikla buvo labai įdomi. Visi sesers pasakojimai, kuriuos girdėjau daugybę kartų, mane patį veikė, ir aš jau tuomet galvojau, kaip katalikai daugiau galėtų išnaudoti kino kalbą, skelbdami Gerąją Naujieną.

Maždaug 1980-aisiais iš brolio Bronislovo iškaulijau, kad jis nupirktų kamerą, nes žinojome, kad iš Amerikos turės atvykti tėvas Pranciškus Gedgaudas OFM. Tuo metu kamerą galėjai įsigyti tik dolerinėje. Ir Bronislovas nupirko „Kijev 16“ su trimis objektyvais. Taigi, būdamas paauglys jau filmavau, ir netrukus už šią veiklą patekau į saugumą, mat Žemaičių Kalvarijos atlaiduose nufilmavau saugumiečius (juokiasi). Tuomet viskas gan gerai baigėsi – saugumiečiai atėmė juostas, bet kamerą paliko.

Tuo metu aš vaikščiodavau visas apsikabinėjęs aparatūra – turėjau kamerą, fotoaparatą, magnetofoną įrašams daryti. „Medžiodavau“ kunigus pamokslininkus, įrašinėdavau jų mintis ir daugindavau kasetes. Tokia štai pogrindinė veikla (juokiasi).

Kai buvau pas jėzuitus, iš brolių taip pat gavau kamerą ir bandžiau filmuoti dokumentiką. O kai Kaune kūrėsi Katalikiška televizija, tuo metu jau mokiausi seminarijoje, su dideliu džiaugsmu prie to prisidėjau – vieną laidą apie adventą nufilmavau, panaudojau net vaidybinių elementų. Taip pat 1993 m. nufilmavau Asyžiuje vykusią charizmatinę konferenciją ir iš tos medžiagos buvome padarę laidą.

Kai buvau įšventintas kunigu, atitolau nuo filmavimų bei kino, nors visada svajojau apie krikščionišką televiziją. Buvau įsitikinęs, jog kinas yra gera priemonė Evangelijai perduoti – sujungtas vaizdas ir žodis yra labai paveikūs. Gaila, kad tokia šiuolaikiška priemonė Bažnyčios nėra įvertinta ir tinkamai išnaudota, dažniau pinigai kišami į mūrus, akmenis, statybas, ne į gyvosios Bažnyčios ugdymą. Esu įsitikinęs, kad vaizdas žmogų pasiekia geriau nei užrašytas ar pasakytas žodis. Juk žmogus, kuris nesilanko bažnyčioje, gal mielai pažiūrėtų filmą, per kurį būtų atskleistos tos pačios tiesos, kaip ir pamoksluose.

Tad filmas apie Krikšto sakramentą – Jūsų senos svajonės įgyvendinimas?

Jau kuriant Katalikišką televiziją svajojau sukurti laidų ciklą apie sakramentus. Man rodės, kad vaizdų kalba žmonėms paaiškinti šiuos dalykus, liturgiją yra žymiai paprasčiau ir įtaigiau. Žinoma, iš manęs prastas menininkas, aš galvoju, kaip iliustruoti Žodį. Tad šią svajonę nešiojausi ilgai. Kažkuriuo metu ji buvo visai numirusi, bet kai prasidėjo kalbos apie Žemaitijos krikšto jubiliejų, ši mintis vėl atgimė ir supratau – dabar arba niekados.

Nuo 2006 metų, kai režisierė Dalia Kanclerytė atvažiavo gyventi į Pakutuvėnus, buvome įkūrę šiokią tokią videostudiją ir sukūrėme nemažai vaizdo pasakojimų, vieną kitą filmą, man ir pačiam vėl pavyko prie kameros nagus prikišti (juokiasi). Tad turėjome jau šiokį tokį įdirbį, aparatūros, beliko veikti ir įgyvendinti tai, apie ką kelis dešimtmečius svajota.

Mano pradinė mintis buvo paprasta – pakalbėti vaizdais apie Krikštą, kas tai yra, ką jis mums, krikščionims, reiškia, kam per Krikštą esame pašaukti. Mano giliu įsitikinimu, šis sakramentas yra pernelyg prastai suvokiamas. O kokia tai Dievo malonė, kurią jis mums dovanoja...

Prieš imantis filmavimo darbų Šarūnės Jasiūnaitės-Zovienės paprašiau studijuoti įvairią literatūrą apie Krikštą, ir ji mums skaitydavo paskaitas, pateikdama Bažnyčios Tėvų minčių, istorijos, ženklų vystymosi, liturgijos simbolikos. Tokiu būdu daugelis dalykų ir man pačiam atsivėrė naujai. Besigilinant į šią temą man pradėjo plaukti vaizdai, ėmiau režisuoti (juokiasi).

Filmo idėja pasidalinau su operatoriumi Laisviu Karveliu, paklausiau, ar jis sutiktų drauge įgyvendinti šias vizijas, ir jis mielai sutiko. O kai pasiteiravau, su kokiu režisieriumi norėtų tai daryti, jis atsakė – su Audriumi Stoniu. Tuomet pakalbėjau su Audriumi, mačiau, kaip užsidega jo akys, ir jis pasakė: „Darom.“

Kitą pusmetį toliau klausėmės Šarūnės paskaitų, nufilmavome ilgą interviu su kunigu Artūru Kazlausku apie krikšto prasmę, bet tuomet Audrius paklausė: „Gediminai, ko tu nori? Ar per filmą papasakoti apie patį Krikšto sakramentą? Jei taip, tuomet ir pasakok, tam nereikia kino. Bet jei nori žmones suintriguoti, provokuoti mąstymui, kalbėjimui, tuomet galime daryti kiną.“ Taip mes pradėjime kurti kiną... (juokiasi).

Nuo to momento supratau, kad aš su savo vizijomis ir įsivaizdavimais turiu atsitolinti, nesimaišyti režisieriui, kad Dievo dvasia galėtų veikti per režisierių ir mano žmogiškumas tam netrukdytų. Aš tik meldžiausi, kad Šventoji Dvasia rodytų, ką jis turi daryti. Taip mes atsidūrėme Izraelyje, kur filmavome dvi savaites. Iš kelionės atsivežėme gausybę medžiagos, bet tokios chaotiškos, spontaniškos, nes ten tiek visko, gaudėm viską, ką tik galėjome... Žinoma, labai daug kas paskui nepateko į filmą. Po kelionės Audrius pasakė, kad turime daug šakų prisikirtę, bet nėra kamieno. Ir netrukus jį aplankė suvokimas, kad reikia vaikų – ne kūdikių – krikšto apeigų, penkiamečių–šešiamečių, kad dar nebūtų išmokę maivytis prieš kamerą. Pradėjome ieškoti tokių vaikų, ir tai pasirodė darbas ne iš lengvųjų... (juokiasi). Bet paskui radome Barborą ir Gediminą...

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Dabar jau filmas sukurtas. Kaip jį pamatėte, nes, kiek suprantu, montavime nedalyvavote. Ar tai bent kiek sutapo su Jūsų vizijomis, o gal jas ir pranoko?

Tai labai toli nuo mano vizijų, jos tikrąja to žodžio prasme buvopranoktos (juokiasi). Mano vaizduotėje viskas gerokai primityviau atrodė... Aš tikėjausi, kad bus daugiau žodžių, komentarų, aiškinimų, interviu. Matyt, esu sugadintas „Discovery“ laidų (juokiasi).

Išties džiaugiuosi, kad nesikišau ir nelindau su savo vizijomis, o tiesiog ėmiau laukti filmo kaip kūdikio, pasiruošęs priimti tai, ką Dievas siųs. Pažiūrėjus filmą į mano širdį atėjo ramybė. Manau, kad tai labai geras filmas, atskleidžiantis Krikšto esmę. Ir nors čia nėra žodžių ir aiškinimų, tačiau vaizdai iškalbingi, visa gelmė slypi juose.

Žinoma, gaila tų keliasdešimties prifilmuotų valandų, nepatekusių į filmą. Bet žinau, kad toks yra kūrybinis darbas, ir režisieriui bei operatoriui buvo ne ką lengviau viso to atsisakyti.

Šio filmo dėka aš dabar tris dienas galiu apie Krikštą kalbėti, apie tai rekolekcijas vedu, man net gimė nauja evangelizicijos forma. Audrius juokėsi – padarysime filmą, parodysime žmonėms, o tu galėsi kalbėti, kalbėti... Išties yra daug apie ką pasakoti, o filme per daug žodžių tiesiog nusibostų.„Avinėlių vartai“ yra filmas, nuo kurio atsispyrus galima kalbėti apie Krikšto prasmę bei ženklus. Jei filmas pasitarnaus žmonėms – jie ims kelti klausimus, ieškoti atsakymų – mūsų tikslas bus pasiektas.

Man labai patinka filmo pavadinimas. Jis ir teisingas, ir kartu paslaptingas. Kai pamačiau pirmąjį filmo kadrą – Pakutuvėnų bažnyčios duris, pro kurias žmonės su žvakelėmis eina, pagalvojau – ar čia tie Avinėlio vartai? Ne avių vartai, kaip įprasta vadinti tikinčiuosius Bažnyčioje, bet Avinėlio... Kas tas Avinėlis? Kokie to Avinėlio vartai? Kur jie veda? Tokia intriga eina per visą filmą.

Bet filmo pabaigoje, kur parodomas paveikslas su Jėzaus Krikšto scena, rodos, viską paaiškina.

Pabaiga man buvo labai netikėta (juokiasi). Nesitikėjau, kad Audrius filmą užbaigs kažkokiu paveikslu iš muziejaus. Bet tai išties labai gražiai užbaigia filmą.

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Kaip manote, ar filmo turinys nenukenčia dėl to, kad čia, išskyrus vieno stačiatikių vienuolio paaiškinimą apie Krikšto prasmę, daugiau niekas nieko nekalba, o žiūrovui tiesiog paliekama laisvė interpretacijai?

Per visą filmą taip pat eina ir besikartojantys liturginiai tekstai:„Aš tave krikštiju“ ir pan., ir jie sujungia temą per skirtingas tradicijas, jų praktikas ir liturgiją. Bet juos visus vienija tas pats. Labai įdomios filme yra ruandiečių krikšto scenos. Ten pastorius sako: „Tave krikštiju vardan Tėvo ir šiame Jordano vandenyje pasiliks karas, badas, skurdas ir visa kita.“ Tai labai įdomu.

Gražiai filme susipina skirtingos tradicijos. Po ruandiečių krikšto seka scena, kurioje stačiatikiai žiemą lipa į ledinį vandenį... Kol lipa vyrai, atrodantys it mafiozai, tai nieko, bet paskui eina tėvas su mergaite... Man šis kadras labai stiprus.

Visa tai provokuoja mąstyti, atveria vaizduotę ieškoti Dievo karalystės, kaip į ją įeiti per tuos Avinėlio vartus... Ir žodžiai tam nebūtini. Jie gali būti vėliau. Filmui visiškai pakanka vaizdų kalbos.

Šis filmas unikalus tuo, kad sukurtas vien tik iš žmonių aukų, ir Jūs pats dvejus metus ubagavote lėšas šiam filmui.

Aš iš principo nesikreipiau į valstybines įstaigas bei fondus, nes šis filmas – tikinčiųjų reikalas. Žmonių suaukoti pinigai yra indėlis į Evangelijos skelbimą bei jos liudijimą.

Man buvo svarbu, kad žmonės pajustų poreikį prisidėti prie šio darbo, kad kurtųsi nauja aukojimo tradicija. Dabar žmonės, aukoję filmui pinigų, jaučiasi prisidėję prie jo, taip pat ir kūrėjams yra kur kas didesnė atsakomybė prieš šiuos žmones. Kviesdamas žmones prisidėti, raginau aukoti tiek, kiek gali, neturinčius pinigų prašiau maldos. Be žmonių nebūtų ir šio filmo.

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Tad koks dabar numatomas šio kino gyvenimas? Jis keliaus po festivalius?

Taip, bus rodomas kino festivaliuose. Bet mes su režisieriumi Audriumi planuojame važinėti po miestus ir miestelius, kultūros namus, bibliotekas, bendruomenes, parapijas, kur mus kvies, kam bus įdomu ir rodysime filmą, kalbėsimės...

Beje, buvo juokinga situacija 2012 metais Panevėžyje, kai Šv. Petro ir Povilo parapijoje rinkau pinigus filmui, pasakojau apie Krikštą, žodžiu, atlikau visą programą, o po metų paskambino klebonas ir sako: „Gal galėtum ir šiemet atvažiuoti su filmu?“ Klausiu, su kokiu filmu? Jis sako: su Krikšto filmu... Bet, sakau jam, filmas dar nesukurtas. O klebonas: „Kaip nesukurtas, tu juk mums praėjusiais metais rodei...“ Ne, sakau, aš tik pasakojau apie filmą (juokiasi).

Tai panašiai ir dabar bus, tik jau su filmu...

Kalbino Gediminas Kajėnas

Filmo „Avinėlio vartai“ premjeros vyks Europos šalių kino forume „Scanorama“:

VILNIUS Forum Cinemas Vingis 1 salė, lapkričio 11 d., antradienis, 19.00

VILNIUS Skalvija, lapkričio 14 d., penktadienis, 17.00

KLAIPĖDA Forum cinemas, lapkricio 16 d., sekmadienis, 12.30

KAUNAS Forum cinemas, lapkričio 23 d., sekmadienis, 16.15