Turi ugnies?

Žmogelis net ne klausia, o klausiamai rodo aptriušusią cigaretę tarp pirštų. Papurtau galvą. Jis atsidūsta. Gūžteli pečiais. Nusišypso. Po jo kojom maišas. Įsikanda taip ir nepridegtą suktinę, užsimeta naštą ant pečių, linkteli man ir kiek šleivodamas traukia skersai aikštę, kurioje ir susitikom.

Taip ir nesupratau, kas jis toks. Ką nešasi. Po tuo vakarinio rudens dangumi. Kai debesys tarsi dūmai. Ir dūmai kaip debesys.

--

Tai nebuvo kuo nors ypatinga diena. Nebent tuo, kad popietę kalbėdamasis su netikėtai sutikta bendramoksle ties aikštės kampu, supratau, kad atmenu jos ugninius plaukus, o vardo... Vardo ne. Bandžiau spėlioti. Mintyse. Kol čiauškėjo. Pameni dėstytoją tą? Taip. O profesorių aną? Taip. O amžiną atilsį docentą? Taip, ir jį pamenu.

O kaip tu gyveni?

Galų gale paklausė.

Nepamenu.

Išsprūdo man.

Pamačiau, kaip mano pažįstama sutriko. Dėstytojų portretų galerijoje ėmė įkyriai zvimbti šūdmusė. Ir iš kur jos imasi vėlyvą rudenį?

Ne. Tikrai nepamenu. Atleisk.

Paskutinio žodžio jau nebuvo įmanoma išgirsti. Musė zvimbė vis įkyriau. Ir dar garsiau. Dar. Pakėlėme galvas. Lėktuvas. Jų trasa pro čia. Praskrido.

Ji išsitraukė telefoną, pažiūrėjo, dirbtinai aiktelėjo ir sumurmėjusi apie vėlavimą atsisveikino. Nulėkė beveik tekina. Dingusio lėktuvo kryptimi. Nusinešdama ir savo vardą.

Nepamenu.

--

O vakar išsitraukiau dėžę su senais popieriais. Užrašai, eilėraščiai, sąrašai. Nesuprantu, kodėl visa tai parašyta. Kiek laiko praleista bandant į raidę sutalpinti tai, kas ištarta ne man ir net ne mano.

Ir štai dėžė. Iki kraštų.

Neturiu ugnies.

Nepamenu.

--

Švysteli saulė. Keista rudenį ją matyti. Ugninė. Raudona. Vakarė. Tegu ir trumpam. Pro debesis. Tačiau jos pakanka, kad išvysčiau.

Kažkas moja ranka anoj aikštės pusėj.

Atleisk. Jau eisiu.