Pranciškonas kunigas Severinas Holocheris OFM turi ilgametę dvasinio palydėtojo patirtį ne vien savo ordine. Šiuo metu jis – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas, išsiskyrusiųjų savipagalbos grupės kapelionas. Užbaigdami Šeimos ir pasitikdami Pašvęstojo gyvenimo metus, su kun. Severinu kalbamės apie dvasinio gyvenimo etapus, pašaukimo priėmimą bei neišvengiamas vidinio gyvenimo krizes, su kuriomis susiduria ne vien kunigai, vienuoliai ar vienuolės, bet ir pasauliečiai.

Puikiai žinome, kad egzistuoja fizinio ir psichologinio žmogaus brendimo procesas, kuris leidžia geriau suprasti vienokį ar kitokį elgesį, prioritetus ir pan. Ar galime sakyti, kad dvasinis žmogaus gyvenimas taip pat turi savo raidą?

Žinoma, kad taip. Taip pat ir kunigas buvo, yra ir visada bus žmogus. Vienuolis ar vienuolė taip pat neiškrito iš dangaus. Jie buvo maži vaikai, augo tam tikroje aplinkoje ir neišvengiamai patyrė kitų žmonių įtaką. Atidžiau žvelgdami į konkretų pašaukimą, beveik visada rasime, kad lemtingą vaidmenį suvaidino kito žmogaus pavyzdys. Kartais net ir neigiamas, paskatinęs padaryti geriau, bet dažniausiai – teigiamas, patraukęs, sudominęs.

Kalbant apie etapus, turėtume matyti du aspektus. Vienas jų susijęs su mūsų biologiniu atsinaujinimu. Žinome, kad kas 7 metai atsinaujina mūsų ląstelės, ir pastebime, kad po septynerių vienokio ar kitokio apsisprendimo metų žmonės patiria rimtą krizę.

Tačiau žmogus yra ne vien biologinė, bet dvasinė būtybė, tad vienas dėmuo veikia kitą. Sveikas žmogus sugeba harmoningai suderinti tai, ką sako kūnas, ir tai, ką sako dvasia. Dvasia jam padeda pakoreguoti savo kūno silpnybes ar pernelyg išreikštas stiprybes – reikia žinoti, koks tu esi.

Fizine plotme gyvybė prasideda, auga, išsiskleidžia galimybės, o po to – nykimas ir mirtis. Psichologine plotme tikriausiai galime sakyti, jog sėkmės atveju augimas tęsiasi visą gyvenimą. Kokius dvasinio gyvenimo etapus galima išskirti?

Dvasinė plotmė yra panaši. Pirmąjį etapą pavadinčiau paruošiamuoju. Jis gali trukti ilgai ir būti pasąmonės. Tai tas taškas, kai, pavyzdžiui, būsimas kunigas ar vienuolė ima savęs klausti: „Gal ir aš esu pašauktas? Reikėtų pamėginti, pasigilinti.“ Šis laikotarpis apima periodą nuo kūdikystės, vaikystės, paauglystės iki jaunystės – maždaug iki 20 ar net 30 metų. Šiame etape pašaukimas daugiau arba mažiau matomas kaip teigiamas dalykas. Kartais gal net įsivaizduojamas gana primityviai: pavyzdžiui, žmogus gali manyti, jog kunigai gerai gyvena ir mažai dirba; arba, kad vienuolyne – tik tinginiai. Toji paruošiamoji fazė paprastai baigiasi krize.

Ši pirmoji krizė dažniausiai sutampa su postulantūra, arba naujokynu, jeigu kalbame apie vienuolyną, arba su propedeutiniu kursu bei studijų seminarijoje metais. Būtent dėl to apie 30–50% naujokų ar klierikų išeina. Jie arba nusivilia, neradę savojo idealo, nes jiems pritrūksta griežtesnių sąlygų, – kitaip sakant, kelias pasirodo per lengvas; arba, priešingai, atrodo per griežtas. Labai dažnai žmonėms būna pernelyg sunku gyventi bendruomenėje, pavyzdžiui, gyventi viename kambaryje su kitu žmogumi ir šlifuoti save bei kitą. Tai pirmoji krizė, o kadangi aš į krizę žiūriu teigiamai, manau, kad labai svarbu, žinoti, kaip su ja elgtis.

Ši krizė yra tiltas, perėjimas iš pasiruošimo į tikrąją pradžią. Pradžia yra pasiruošimo pabaiga, kai kandidatas po vidurinės mokyklos įstoja į propedeutinį kursą, manydamas, kad visas pasaulis jam priklauso, tačiau staiga pamato, kad jis pradeda nuo savotiško nulio.

Pradžia taip pat turi savo etapus. Vienuoliniai ordinai turi, pavyzdžiui, postulantūrą, noviciatą, laikinuosius ir amžinuosius įžadus. Kunigo kelyje pradžios etapas sutampa su seminarija.

Trečią etapą, pavadinčiau profesinio darbo periodu – kai savo vietą kaip brolis, kaip sesuo, kaip kunigas labiausiai randu darbe. Čia slypi rimtas pavojus, kuris paliečia kiekvieną žmogų, ne vien pasišventusįjį: jeigu neturiu vidinio tikslo, nematau prasmės, būtinai ateis laikas, kai darbas ar veikla praras skonį. Laikotarpis, per kurį veikla užima svarbiausią vietą, veda į subrendimą ir apima periodą maždaug nuo 20–50 metų (ar 40 metų).

Nuo 40 iki 60 metų yra dar kita fazė, kurią vadiname vidurio amžiaus krize. Šis biologinis veiksnys daro poveikį ir dvasiniam gyvenimui. Žmogus kelia sau prasmės klausimą: dėl kokio tikslo gyvena, kodėl daro tai, ką daro. Dažnai tai yra fazė, kai žmogus pirmą kartą patiria psichologinio „perdegimo“ sindromą.

Šią krizę paprastai vadiname beveik neišvengiama. Ir ją patiriant labai pravartu rasti žmogų arba žmonių, kurie sąmoningai jau perėjo ar dar patiria panašią patirtį ir gali parodyti, kad ši krizė turi prasmę.

Paskutinis etapas, jeigu Dievas duos jo sulaukti, yra išmintinga senatvė, kur patirtis ir Dievo artumas veda į savo ir kitų gyvenimo priėmimą, tai reiškia besąlyginį dalijimąsi savo gyvenimu nieko sau nelaukiant.

Pabrėžėte teigiamą krizės prasmę. Kokia ji?

Kiekvienoje krizėje glūdi klausimas, kas aš esu, ir tas susidūrimas su savimi vis iš naujo verčia ieškoti atsakymo, kuris padeda žmogui keistis.

Krizė yra tarsi laiptai arba pakopos. Ne visą gyvenimą išliekame vaikai, nors ir esame Dievo vaikai. Krizė yra žingsnis į ką nors nauja, ir vargu ar šis perėjimas gali būti švelnus. Įdomu, kad žodis „krizė“ graikiškai reiškia taip pat ir „nuosprendis“, tad svarbu, kaip elgiamės su savo krize. Jeigu vyras įstoja į vienuolyną, ieškodamas saugumo, kyla pavojus, kad jis visą gyvenimą liks paauglys, ieškantis mamos arba mamų bendruomenės.

Kalbant apie krizės situaciją, matyčiau du svarbius aspektus: reikia teigiamai vertinti patiriamą krizę ir žengti reikiamus žingsnius. Žinoma, tam reikia išsilavinimo, patirties, turėti kam užduoti klausimus, sulaukti pagalbos. Naudinga iš anksto žinoti apie krizės dinamiką ir jos fazes. Geriausia, kad tas, kuris žino, kad krizė yra neišvengiama, arba tas, kuris jau patiria krizę, žengtų pirmą žingsnį – pats ieškotų pagalbos, nes, priešingu atveju, gali tiesiog nesugebėti priimti kito žmogaus patirties. Privalo žinoti, kad vienam ar vienai bus sunku sėkmingai pereiti į naują etapą.

Ar galima įvardyti, dėl kokių priežasčių žmonės dažniausiai palieka pasirinktą kelią?

Derėtų paminėti išorines ir vidines priežastis. Išorinės gali būti: liga, blogos darbo arba bendravimo patirtys; karjerizmu ir konkurencija persmelkta aplinka, kai kiti žmonės siekia išstumti mus iš užimamo posto, susidūrimas su aplinkinių pavydu, – pavyzdžiui, tradiciškai kalbama apie invidia clericorum, kai vienas nori to, ką turi kitas.

Vidines priežastis sudaro trys grupės. Pirmiausia pažeistas vidinis santykis su Dievu, kuris reiškiasi drungna malda – asmenine ar bendruomenine, arba apskritai maldos vengimu. Antra, Eucharistijos šventimas – kunigas, kuris nebejaučia prasmės dalyvauti arba aukoti Eucharistiją ir tai jam tampa tik rutina, turėtų šią būseną priimti kaip rimtos krizės ženklą, rodantį, jog trūksta asmeninės tapatybės suvokimo. Galiausiai – trečia, bendravimo aspektas, kai žmogus savo aplinkoje – parapijoje, klebonijoje ar vienuolyne – neberanda bendraminčių. Šie trys dalykai rodo, kad kažkas viduje negerai.

Turime paminėti ir depresiją, kuri yra liga. Ir jeigu žmogus serga, jam būtinas gydymas.

Mūsų minėta bendravimo krizė apima dar ir tuos atvejus, kai, pavyzdžiui, vienuolė susipažįsta su vyru, įsimyli jį ir mano, kad tai yra meilė. O juk gerai žinome, kad įsimylėjimas tampa meile tik perėjęs per kančią. Romantiniai santykiai paprastai užsimezga kaip pasekmė jau prasidėjusių vidinio bendravimo problemų bei susvyravus pasitikėjimui savo pašaukimu.

Panašiai nutinka ir kunigui arba vienuoliui įsimylėjus moterį. Kas ką traukia, dažnai sunku pasakyti ir kaltindami turime būti labai atsargūs. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmonės nusprendžia „tik išbandyti“, ar tikras jo/jos pašaukimas...

Kita vertus, gera, tyra draugystė stiprina pašaukimą. Iš savo asmeninės patirties žinau, kad tyra draugystė tarp vyro ir moters taip pat galima, nors tai retas dalykas. Žinoma, asmenys jau turi būti pakankamai subrendę, kitaip nieko nebus. Ar branda yra susijusi su amžiumi? Nesakyčiau. Ir jaunas žmogus gali būti brandus. Svarbiausia – trokšti kito gerovės, kito laimės – tai yra meilė, o ne ieškojimas kažko tik sau.

Ar kiekviena krizė jau savaime reiškia, kad žmogus neturėjo pašaukimo?

Tikrai ne. Kas yra pašaukimas? Aš jį suprantu kaip Dievo dovaną. Išrinkimą, kurį, mano galva, turi kiekvienas žmogus. Lietuvių kalboje šį žodį dažniausiai vartojame tik galvodami apie pašvęstuosius. Gal dėl to yra tiek daug skyrybų, o juk ir santuoka – tikras Dievo pašaukimas. Tai reiškia, kad ne žmogus, o Dievas yra atsakingas už žmogaus pašaukimą. Žmogus atsakingas už tai, kaip jis elgiasi su savo pašaukimu: ar mato jį, priima ir gyvena dėl pašaukimo ir iš pašaukimo.

Dažnai ypač jauni žmonės mano, kad jie išsirinko vienuolišką gyvenimą ar kunigystę, ir nesupranta, jog jie yra išrinkti, ir tik atsako į tą kvietimą „taip“ arba „ne“ – tai suprasti yra didelis dalykas.

Vadinasi, žmogus gali prarasti arba „nepataikyti“ į savo pašaukimą ir likti nelaimingas visą gyvenimą. Tai pasakytina ne vien apie pašvęstojo gyvenimo asmenis. Kai žmogus susiduria su viena iš mūsų minėtų priežasčių, išorine ar vidine, kartais pasiteisindamas ima abejoti, ar išvis turėjo pašaukimą. Apie pašaukimo tikrumą, dėkui Dievui, mes žinome iš priėmimo. Jeigu esame priimti, pavyzdžiui, gauname šventimus arba mums leidžiama duoti, ypač amžinuosius įžadus, tuo Bažnyčia tarsi patvirtina Dievo kvietimą.

Todėl būtų tiksliau sakyti, kad kiekviena krizė gali būti pašaukimo priėmimo krizė, o ne pašaukimo krizė.

Be abejonės, tokios situacijos yra kupinos įtampos ir sunkių jausmų. Kaip šalia esantys žmonės gali padėti pašaukimo krizę patiriančiam žmogui?

Jau minėjau, kad pats asmuo privalo žinoti apie tokių situacijų galimybę, stebėti ženklus ir, juos pastebėjęs, ieškoti pagalbos. Pagalba visada bus susijusi su vidinio gyvenimo stiprinimu.

O kaip konkrečiai gali padėti kiti? Dažniausiai kaip pirmą dalyką žmonės pamini maldą. Tai tiesa, tačiau nemanau, jog galime apsiriboti vien ja. Turime žinoti, kad tikra malda reiškia bent du dalykus: klausytis ir išgirsti atsakymą. Sutikime, jog neretai mes patys pasakome Dievui, ką Jis mums turėtų padaryti, ir neklausome, ką Jis mums nori pasakyti. O tai yra svarbu, nes Dievas mus myli labiau, negu mes galime save mylėti. Tad nieko geresnio negalėtume sau duoti, kaip vykdyti Jo valią. Deja, tai suprasti iš savo patirties man prireikė beveik viso gyvenimo...

Gal dar svarbiau negu malda (arba tiksliau, į maldą įeina ir iš jos kyla), yra bendravimas. Jautrus bendravimas. Nespaudžiantis bendravimas. Pagalba geriausiai veikia tada, kai žmogus, patiriantis krizę, nori pagalbos, pats jos prašo arba kartais ir be žodžių rodo, kad jos laukia. Galime žmogaus apie tai ir paklausti, tačiau labai delikačiai.

Grįžtant prie maldos, noriu pasakyti, kad malda už kitą turi vieną pasekmę, apie kurią ne taip gerai žinome: malda už kitą keičia mane patį. Kad aš būčiau delikatesnis, draugiškesnis, nuolankesnis, gailestingesnis... Malda už kitą pirmiausiai padeda man kitaip bendrauti ir elgtis. Gera malda keičia patį besimeldžiantįjį. Šie du dalykai man atrodo svarbiausi.

Gera pagalbos forma yra galimybė bendrauti terapinėje grupėje, kurioje dalintis savo patirtimi galėtų kiti žmonės, esantys panašiose situacijose.

Dažnai religingų žmonių aplinkoje susiduriu su nuvertinančiu požiūriu į pagalbą, kurią gali suteikti šiuolaikinė psichoterapija. Ką manote apie tai? Ar psichologija – mokslas apie sielą – neturėtų tapti pagarbia dvasinio gyvenimo partnere? Žinoma, gerai žinodama savo ribas, bet ir galimybes.

Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tam tikroje situacijoje man labai padėjo psichoterapeutas, kuris yra ir teologas, lydėjęs mane daugiau negu dvejus metus. Per tą laiką tapome tikri draugai. Žinoma, tai kainuoja – tai labai brangu. Be to, žmogus turi aiškiai žinoti, kad pats sau negali padėti. Aš teigiamai žiūriu į palydėjimą – vėl vartoju šį žodį – jeigu tas palydėtojas yra profesionalas. Žinoma, dar yra skirtumas tarp psichoterapeuto, psichiatro ir psichologo paslaugų. Be abejo, kunigas arba vienuolė bus geresnėse rankose, jeigu lydintis psichoterapeutas yra tikintis, priešingu atveju kyla klausimas, ar vienas kitą pajėgs iki galo suprasti?

Žinoma, reikia pridurti, kad išgelbėtojas arba galutinis gydytojas yra Dievas. Terapija negali išganyti, išgelbėti. Tai vien Dievo ir žmogaus reikalas, kad žmogus leidžia Dievui jį išgelbėti. Tačiau šio žingsnio reikalingumą ir jo formas gali paaiškinti ir tikintis gydytojas.

Kiek žinau, Lietuvoje dar neturime nusistovėjusios dvasinio palydėjimo praktikos. Vienuoliams gal šiuo atveju lengviau, nes juos supa kiti bendruomenės nariai, o kunigas, deja, dažnai lieka vienas su savo problema. Ką galėtumėt patarti, pasiremdamas savo ilgamete patirtimi? Kokių galimybių galėtų atsirasti ir pas mus? Kuo reikėtų pasirūpinti?

Pirmiausia reikia, kad visi teigiamiau žiūrėtume į krizes. Antras dalykas – priimti pašaukimą kaip Dievo dovaną, už kurios priėmimą mes esame atsakingi. Būtų labai svarbu, kad kunigai, susitikę, pavyzdžiui, aptarti darbinių reikalų, nebijotų dalintis ir savo tikėjimo ar dvasinio gyvenimo patirtimi. Iš savo patirties žinau, kad keletas kunigų pasinaudoja šia galimybe atlikti išpažintį, pavyzdžiui, kai susitinkam kartą per mėnesį visi vyskupijos kunigai – kalbu apie Kauno arkivyskupiją.

Kitas dalykas, kurį jau minėjau, – tai bendrauti. Norėčiau paraginti visus, taip pat ir kunigus, būti atviresniems, nebijoti bendravimo. Tai nėra lengva nei vienai pusei, ir žinoma, dėmesingumas yra reikalingas. Dar nekalbėjau apie tokius dalykus kaip priklausomybės, kurios taip pat turi savo vaidmenį ir gali krizę paaštrinti. Čia tikrai neįmanoma be gydymo. Kas tokiu atveju turi pasirūpinti? Tas, kuris bendrauja ir mato: ne tik vyskupas, ne tik dekanas. Tačiau tai labai subtilus dalykas, nes tas, kuris turi priklausomybę, dažniausiai, ją neigia. Pripažinimas jau yra pirmas sveikimo žingsnis.

Kiek čia svarbus ir dvasinis palydėjimas?

Dvasinį palydėjimą paprastai pasiūlome žmogui, kuris nori sąmoningai gyventi tikėjimu: nesvarbu, ar tai kunigas, vienuolis, vienuolė ar pasaulietis, turintis kitą pašaukimą. Geras palydėtojas ar palydėtoja turi būti kaip žibintas, kuris padeda aiškiau matyti. Geras palydėtojas niekada nespręs už kitą žmogų, taip, kad silpnintų, o ne stiprintų palydimąjį. Kitas aspektas, kad palydėtojas turi būti patyręs, tačiau ir nuolankus, žmogus. Tas, kuris mano, kad viską žino, yra netinkamas palydėti.

Be to, dar nekalbėjome apie sakramentinį gyvenimą. Aš visuomet pasiūlau visiems – pasauliečiams ir pašvęstiesiems – ieškoti įvairių atleidimo formų: prašyti ir teikti atleidimą. Kalbu ne vien apie išpažintį. Viena motina labai papratai paaiškino šio dalyko esmę. Kartą jos paklausiau, kada ji labiausiai džiaugiasi savo vaikais? Ji atsakė: kai jie savo noru ateina atsiprašyti. Sakyčiau, kad tie žmonės, kurie taip elgiasi, kitaip eina ir per savo krizes.

Tačiau ar ugdant kunigus padedama įsisąmoninti, jog dvasiniam gyvenimui reikalingas toks pats nuolatinis dėmesys, kaip ir fiziniam ar psichologiniam?

Negaliu atsakyti apibendrintai, man geriau pažįstama Kauno arkivyskupijos situacija. Seminarijoje privalo būti dvasios tėvas, tačiau jis nebūtinai yra ir nuodėmklausys tų jaunuolių, kuriuos jis lydi. Manau, kad dvasios tėvas turi atlikti svarbiausias dvi pareigas: viena, tai stiprinti ugdytinio asmeninį santykį su Dievu. Tai reiškia padėti rasti tinkamas formas, pavyzdžiui, maldą ar meditaciją; stiprinti žvilgsnį – ne vien mokslinį – į sakramentus, asmeniškai patiriant jų poveikį; išmokyti ugdytinį taikyti sau mylinčią kontrolę neprarandant savo laisvės ir laisvo žmogaus orumo. Tokius dalykus dvasios tėvas tikrai gali stiprinti.

Antras momentas susijęs su tuo, kad galbūt sunkiausias dalykas seminarijoje yra gebėjimas bendrauti. Dėl to greta dvasinio gyvenimo puoselėjimo svarbu padėti mokytis bendrauti.

Tai reiškia, kad ir po studijų laikotarpio seminaristas sugebės kurti pasitikėjimu paremtus ryšius su kitais kunigais, nors tai nėra lengva. Konfliktų kyla ypač tada, kai jaunesnis kunigas yra labiau išsilavinęs arba brandesnis už vyresnį kunigą. Žinoma, ir tokie konfliktai gali padėti augti, jei tik yra atvirumas.

Dvasios tėvas gali padėti rasti būdą bendrauti su žmogumi, kuris nėra simpatiškas. Pamažu gali atverti kelią į tikrą artimo meilę. Juk jeigu žmonės jaučia simpatiją vienas kitam, retai yra linkę pastebėti ar įvardyti vienas kito klaidas. Ir čia slypi pavojus. Jeigu jaučiama antipatija, klaidas matome stipriau, tad gal ir geriau padedam kitam. Tokiu atveju net antipatija gali padėti kurti konstruktyvų santykį. Čia reikia išdrįsti būti atviram sau, pripažinti, jog kitas žmogus man nepatinka, bet kartu sau priminti, kad Dievas jį myli. Ir taip iš abiejų pusių. Kartais išties labai padeda, jeigu seminaristas sugeba atvirai apie tai kalbėtis su savo dvasios tėvu.

Kita vertus, ir dvasios tėvas yra žmogus, tad privalo būti labai atsargus rodydamas simpatiją ar antipatiją kitam, kad galėtų išties tinkamai paliudyti Dievo meilę asmeniui.

Kiekvienas esame unikalus, tačiau šiuos dvasinio gyvenimo etapus turime pereiti kiekvienas. Ir krizių patiria kiekvienas, todėl palydėjimo tikrai reikia. Aš, kaip seminarijos dvasios tėvas, visada sutinku, kad seminaristas galėtų turėti kitą dvasios tėvą už seminarijos ribų, jei yra būtinybė, arba jis jau turėjo dvasios tėvą ateidamas į seminariją. Juk kai studijos seminarijoje baigiasi, patiriama krizė – perėjimas iš pasiruošimo į pradžią, į pirmąją savo veiklą.

Iš kokios geros praktikos pasaulyje galėtume pasimokyti, galvodami apie kunigų ugdymą ar palydėjimą?

Šiek tiek galiu kalbėti apie Vokietijos patirtį. Ten yra ne vienas centras, skirtas palydėti tiek pasauliečius, tiek ir pasišventusius, kurie išgyvena krizę arba nori pagilinti savo tikėjimą, rasti kelią į tikrą brandą. Kai kurie moterų vienuolynai turi specialiai tam parengtą personalą, savo ar kitų kongregacijų žmonių, ypač stipriai čia veikia benediktinės. Panašią tarnystę vykdo ir jėzuitai.

Nepaminėjome rekolekcijų, kurios taip pat gali būti labai svarbi pagalba, ypač asmeninės rekolekcijos. Žinoma, mes kol kas dar labai lėtai judame supratimo link, kad, pavyzdžiui, klebonai galėtų kartą per metus palikti savo parapiją savaitei ar dešimčiai dienų arba prašyti kolegų, kad juos pavaduotų, ir atlikti tikrai rimtas rekolekcijas. Dabar tos 2–3 dienų rekolekcijos, kai kunigas dar nuolat grįžta tvarkyti reikalų į savo parapiją, nerodo rekolekcijų esmės supratimo.

Kas yra rekolekcijos? Tai galimybė esmingai stiprinti savo bendravimą su Dievu, su kitais ir su savimi. Tai, ką turime dabar yra per mažai, ir rekolekcijų svarba nepakankamai įvertinama.

Visi tikintieji turėtų siekti atsivertimo. Ir kunigai – taip pat. Turime liautis žiūrėję vien į rezultatus. Šitas pastatė bažnyčią, anas išdalina tiek daug komunijų, trečias turi daug jaunimo ir t. t. Toks išskirtinis rezultatų siekimas ir konkuravimas tarpusavyje visiškai iškraipo kunigystės esmę, užkerta kelią kunigui dvasiškai augti bei išsiskleisti pašaukimui ir gali vesti į krizę.

Kalbino Saulena Žiugždaitė