Režisierius Audrius Stonys

Evgenios Levin nuotrauka

Tai buvo asmeninė dvasinė kelionė, kurios metu daug ką savyje atradau. Nors nelindau į Jordano vandenį, niekas ant galvos nepylė švento vandens, netepė aliejais, tačiau man tai buvo savotiškas Krikšto atnaujinimas...“ – pasakoja režisierius Audrius Stonys, sukūręs filmą „Avinėlio vartai“, kuriame pasakojama apie Krikštą.

Filmavimo darbai vyko ne tik Lietuvoje. A. Stonys su kūrybine komanda leidosi į kelionę po Izraelį, Jordaniją, kur pamirštuose dykumų miestuose ieškojo pirmųjų Krikščionių Krikštyklų. Pasak A. Stonio bei filmo idėjos autoriaus brolio Gedimino Numgaudžio OFM, to, ką jie pamatė bei nufilmavo, nepavyktų sutalpinti net ir į kelis filmus.

Kiek žinau, filmo idėja buvo brolio pranciškono Gedimino, o kodėl Jums tai tapo įdomu?

Kai brolis Gediminas pasiūlė sukurti filmą apie Krikštą, man tai pasirodė labai įdomu, mat ir jis pats negalvojo kurti mokomojo filmo-paskaitos. Juk tai, ką galima papasakoti, turi būti papasakota, ką galima užrašyti – užrašyta. Tuo tarpu kinas gali padaryti tai, ko negali nei užrašytas, nei ištartas žodis: jis turi galimybę parodyti tai, kas yra nematoma. Visas dokumentinis kinas ir remiasi būtent šiuo principu. Ir tai – didysis kino iššūkis.

Būtent apie tai ir yra „Avinėlio vartai“. Juk tai, kas įvyksta per Krikšto apeigas, yra nematoma, todėl kinas ne pasakoja, bet mėgina pajusti tą stebuklą. Nors „pajusti“ gal ne tas žodis, nes čia ne juslės dalykas. Tiksliau būtų sakyti „prisiliesti, priartėti“.

Šis filmas yra apie Dievo ir žmogaus susitikimą. Tas susitikimas gali būti labai trapus, vos juntamas, bet jei kino kamerai pavyktų tai užfiksuoti – dėl to verta stengtis. Taigi, brolio Gedimino kvietimą ir priėmiau kaip iššūkį – pamėginti prisiliesti prie to, kas yra neapčiuopiama...

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Gal aš klystu, bet, man rodos, ši tema Jūsų kūryboje yra visiškai nauja. Ir ne tik tema. Juk filme kalbama ne apie konkretų žmogų, jo gyvenimą, bet Krikštą kaip reiškinį.

Pats Krikštas savo esme yra labai gilus, turi daugybę sluoksnių, jo šaknys eina ne tik iki pirmųjų Krikščionių patirčių, bet dar toliau į biblinius laikus. Visa tai plačiai išsikeroję tiek į plotį, tiek ir į gylį, todėl aprėpti viską būtų labai sudėtinga. Jei norėtum viską papasakoti, neužtektų dešimties storiausių knygų... Bet aš ne pasakoju, o kuriu kiną. Ir kaip kitaip kalbėti apie Krikšto slėpinį, jei ne per žmogų, jo veidą... Šiuo atžvilgiu „Avinėlio vartai“ yra filmas, labai panašus į prieš tai buvusius. Juk kiekvienas režisierius kalba per savo patirtį, savo potyrius, todėl kiekvienas filmas savaip yra apie jį patį...

Filme apie Krikšto slėpinį kalba vienas stačiatikių vienuolis. Iš esmės jis vienintelis apskritai kažką apie Krikštą aiškina. Tad ir savo mažakalbyste šis filmas labai stoniškas.

Taip, aš galvojau, kad visas filmas bus be žodžių, bet šis vienuolis pasako tai, kas man ir pačiam atrodo labai svarbu – mes niekada nesuprasime, nepamatysime pasikeitimo, įvykstančio Krikšto metu, bet kažkas išties įvyksta ir, kaip vienuolis sako, atsiranda gylis, kuris kartu yra ir aukštis. Taip žmogaus gyvenimas iš vien tik horizontalės pereina ir į vertikalę...

Taigi ir čia viskas sukasi apie žmogų. Juk jei galima pamatyti kažkokį pasikeitimą, tai visų pirma žmogaus akyse. Jei netikėsi, jog tai vyksta, kad galima tai pamatyti, tuomet nėra ko imtis tokios temos, o ir kino apskritai. O jei tiki, kad žmogaus veidas yra jo sielos atspindys, tuomet gali viltis užfiksuoti kardinalų vidinį pokytį, kurį nežymiai atskleidžia akys.

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Pasakodamas apie šio filmo viziją, brolis Gediminas sakė, kad jam buvo svarbu iliustruoti Žodį, tuo tarpu Jums žodžiai nėra svarbūs, daugiau kalbate vaizdais. Įdomu, kur sutapo šie, rodos, skirtingi judviejų matymai?

Man įdomu dirbti ne su žinančiais, bet ieškančiais, o brolis Gediminas – kaip tik toks ir yra. Jis bando suprasti, pamatyti kitų akimis. Dėl to dirbti kartu buvo gan lengva.

O dėl žodžių... Aš jais niekada nepasitikėjau, man atrodo, kad tai baigtinis dydis. Žinoma, literatai pasišiauštų tai girdėdami ir būtinai man prieštarautų. Tačiau aš nepasitikiu žodžiu, nes jis – įrėmina mintį. Atsimenu Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, kur vienoje vietoje yra labai graži mintis: jie bandė paprastais žodžiais kalbėti apie nepaprastus dalykus...

Man atrodo, kad mėginti žodžiais įvardyti sferą, kuri nepasiduoda įvardijama, yra beviltiškas reikalas. Vadinasi, tam reikia ieškoti kitų kelių, kitų išraiškos priemonių.

Kinas nieko nebando įvardyti, jis pasakoja vaizdais. Paimkime, pavyzdžiui, žymiausius kino šedevrus ir pamatysime, kad čia svarbiausia ne žodis, bet vaizdas, kurį galima interpretuoti tūkstančius skirtingų būdų, bet vis tiek kiekvienas pasiima kažką savo. Kinas kalbina ne žmogaus jusles ar protą, bet jo sielą... Šiuo atžvilgiu kinas artimesnis muzikai, nei literatūrai, ir būtent todėl jis turi kalbėti savo unikalia kalba.

Tai aš supratau jau labai seniai ir, tiesą sakant, jokio kito kelio nežinau... Pabandyk įvardyti reikšmę ar prasmę, ir viskas taps tiesiog informacija. Tuo tarpu vaizdas palieka erdvę žmogui būti – interpretuoti, suprasti ar nesuprasti, pajusti ar likti abejingam... Gal žodžius paversti kino kalba yra utopija, bet tai – mano siekiamybė.

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Filme įsiminė kadras, kur pasipuošęs berniukas prieš krikštynas džiaugiasi savo varlyte. Rodos, nieko ten tokio neįvyksta, bet scena graži pačiu natūralumu, vaikiškumu...

O dabar pamėgink įvardyti, ką gi tai reiškia? Anksčiau, kai žiūrovai užduodavo man panašaus pobūdžio klausimų, visaip stengdavausi jiems paaiškinti, ką turėjau galvoje. Bet kai tik tai įvardydavau, išeidavo visiškos banalybės ir nesąmonės, tad mečiau tai daręs.

Dabar galiu pasakyti, kad filme yra tai, ką žmogus tą akimirką pajunta. Ir jei tas vaikas su savo varlyte tau pasirodė tyras ir išmintingas – būtent tai šis kadras ir reiškia. Jei kažkam pasirodė daugiau, vadinasi, yra daugiau.

Žiūrovas yra kino matas. Jei filmą įsivaizduotume kaip riešutų maišą, kiekvienas žiūrovas pasiima tiek, kokia yra jo sauja. O aš nesu pranašas pridėjęs pilną aruodą, pats dažnai stebiuosi tuo, ką pavyksta nufilmuoti. Todėl visa tai vertinu kaip dovaną, kurios prasmė man taip pat iki galo nėra aiški. Tad sąmoningai stengiuosi nevardyti to, nes žinau, kad ir mano rieškutė nėra didelė... Mokausi būti kukliu stebėtoju, nuolankiai priimančiu tai, kas iš aplinkos ateina, ir nemeluodamas stengiuosi tai užfiksuoti...

Vis dėlto norėčiau paklausti: ką Jums reiškia pats filmo pavadinimas „Avinėlio vartai“?

Krikštas – vartai, kuriuos mes pereiname, o Avinėlis – man pats gražiausias Kristaus įvaizdis. Yra kažkas jautraus, trapaus ir labai paprasto... Būtent todėl ne Liūto vartai, ne Aukso vartai, ne Išganytojo, bet Avinėlio vartai...

Beje, avinėliai pasirodo ir keliose filmo scenose...

Filme jie nėra specialiai įmontuoti tam, kad pateisintų pavadinimą. Kur keliavome ir filmavome, dažnai mus lydėjo avinėliai. Tad taip ir išėjo... Vis dėlto, galvodamas filmo pavadinimą, pirmiausia galvoje turėjau vartų įvaizdį, nes man didelį įspūdį padarė Jeruzalės miesto vartai ir vartų simbolika apskritai. O „avinėlis“ pavadinime atsirado iš apmąstymų, kas gi yra Krikštas, Kristus ir kas apskritai įvyksta per Krikštą...

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Filmo kūrimas turbūt panašus į kelionę, kai leidiesi nežinodamas, kur ir kada nukeliausi. Ši kelionė tęsėsi dvejus metus, tad ką joje pats sau atradote?

Visiškai teisingai – visi filmai yra kelionė, tačiau ši, matyt, davė daugiausia. Tai buvo asmeninė dvasinė kelionė, kurios metu daug ką savyje atradau. Nors nelindau į Jordano vandenį, niekas ant galvos nepylė švento vandens, netepė aliejais, tačiau man tai buvo savotiškas Krikšto atnaujinimas. Kažkas manyje išties įvyko... Tos senosios krikštyklos, kietas, akmenuotas dykumos gruntas – visa tai pajutus savo kūnu ir viduje imi matyti kitaip. Taigi, šiame filme sudėta daug nepaprastų patirčių...

Įvairios patirtys atskleidžiamos ir skirtingų krikščionių bažnyčių Krikšto apeigose: santūrios katalikų, emociškai audringos ruandiečių, visai kitokios sentikių ar stačiatikių. Žiūrint kai kurias apeigas, net kvapą užgniaužia...

Išties labai įdomu, kaip savo esme ta pati apeiga yra įkrauta emociškai skirtingų temperatūrų. Pirmajame filmo kadre – rūstus, asketiškas sentikis savo didelėmis rankomis niurkteli mažą kūdikėlį į vandenį. Vėliau seka santūri, ori ir sakrali katalikų apeiga bei emocijų taškymaisi ekstaziniame protestantų Krikšte. Bet juk nepaisant skirtingų formų viskas čia apie tą patį. Pajusti tą bendrą vardiklį buvo įdomiausias ir svarbiausias dalykas kuriant šį filmą.

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Ar iš to bendrumo filme taip gražiai susipina ir Izraelio bei Lietuvos vaizdai, dykumos ir laukai?

Krikšto metu susijungia praeitis ir dabartis, ir viskas tampa viena. Pakutuvėnų bažnyčioje vykstantis Krikštas atkartoja prieš 2000 metų vykusį Jėzaus Krikštą Jordane. Tiek erdvėje, tiek laike tai yra visiškai skirtingos vietos, tačiau tas stebuklas vyksta dabar. Filme norėjosi ištrinti ribą tarp praeities ir dabarties, tarp Pakutuvėnų ir Jeruzalės erdvės, nes nuolatos vykstantis Krikšto stebuklas nepriklauso nei laiko, nei erdvės kategorijoms.

Ir vis dėlto, įdomu sužinoti, kur buvo filmuojamos ruandiečių bei malaiziečių Krikšto apeigos?

Visa tai nuolatos vyksta Jordano upėje ir net neabejoju, kad šią akimirką – taip pat... Tai nenutrūkstantis srautas, kuris gal tik naktį nurimsta, bet su pirmais saulės spinduliai tai nuolatos kartojasi.

Scenas Jordane filmavome rudenį, vanduo buvo šaltas, o malaiziečiai išstovėjo valandą, įsibridę vos ne iki kaklo, laukdami, kada pastorius juos panardins į vandenį. Kiekvienos šalies žmonės čia atsineša savo supratimą, savą tradiciją, bet visi nyra į tą patį vandenį... Ir čia vėlgi išsitrina laikas – visi atvykstantys prie Jordano jaučia, kad čia yra tas pats vanduo, kuriame paniro Kristus. Nors protu suvoki, kad tas vanduo, prie kurio lietėsi Kristus, jau seniai nutekėjo, o Jeruzalės akmenis, kuriuos lietė Jėzaus pėdos, uždengė kelių metrų kultūrinis sluoksnis, tačiau, nepaisant to, kažkas yra likę, ir tai vis dar juntama.

Kadras iš filmo „Avinėlio vartai“

Beje, filmo pabaiga, kaip juokėsi brolis Gediminas, nustebino jį patį, nes Stonys nufilmavo paveikslą... Kodėl Jums prireikė šios scenos, apskritai tokios tiesioginės nuorodos į Kristų?

Tai yra flamandų dailininko Joachimo Patiniro paveikslas, kuris žiūrovą nukelia į praeitį. Beje, Krikšto scenos pavaizdavimo dailėje ieškojau labai ilgai – visur yra Jėzus, Jonas Krikštytojas, Jordanas, angelai, bet šiame paveiksle aš radau žmones, ir jie yra tokie patys, kokius mačiau savo akimis prie Jordano upės ar Pakutuvėnuose. Tad ir vėl pasikartosiu – laikas praėjo, tačiau viskas liko... Man svarbu buvo filmą pradėti nuo žmogaus, o baigti Kristumi, nes per Krikštą kaip tik ir įvyksta didysis stebuklas – žmogaus ir Dievo susitikimas.

Gal turite planų tęsti filmus apie sakramentus?

O, tai labai įdomu, tik nežinau ar brolis Gediminas turės tam jėgų. Kinas ne tik varginantis, bet ir brangus dalykas. Bet aš svajoju apie filmus, skirtus ir kitiems sakramentams. Dabar man būtų įdomu sukurti filmą apie atgailą. Ką gi reiškia pripažinti savo kaltę po to, kai veiksmas jau atliktas ir pats prisipažinimas vargu ar gali ištaisyti pasekmes. Juk, rodos, nuo to niekas nepasikeis, tačiau vis tiek svarbu pripažinti savo silpnumą, savo kaltę... Tai be galo gili ir svarbi tema.

Apskritai kiekvienas sakramentas yra įdomus, kiekvienas jų diktuoja savo formą ir vaizdus, kiekvienas išeina į bendražmogišką lygmenį ir yra ne vien tik Bažnyčios sritis. Sakramentai labai plačiai apima mūsų dvasios pasaulį ir kartu jie be galo svarbūs tam pasauliui, kuriame gyvename. Tad, duos Dievas, dar būtinai šia linkme padirbėsim...

Kalbino Gediminas Kajėnas

Filmo „Avinėlio vartai“ premjeros vyks Europos šalių kino forume „Scanorama“:

VILNIUS Forum Cinemas Vingis 1 salė, lapkričio 11 d., antradienis, 19.00

VILNIUS Skalvija, lapkričio 14 d., penktadienis, 17.00

KLAIPĖDA Forum cinemas, lapkričio 16 d., sekmadienis, 12.30 ir 16.15

KAUNAS Forum cinemas, lapkričio 23 d., sekmadienis, 16.15