Nuotraukos šaltinis www.maironiomuziejus.lt

Juozą Tumą-Vaižgantą gerai žinome kaip Lietuvos rašytoją, žmonių mylimą kunigą, spaudos darbuotoją, literatūros istoriką, kritiką, visuomenės veikėją, pedagogą, muziejininką, bet šįkart, jo jubiliejinio – 145-ojo – gimtadienio proga, prisiminkime Vaižgantą kaip kaunietį. Laikinoji sostinė buvo ne tik jo jaunystės miestas, bet ir paskutinė stotis šioje žemėje. Visas tarpukario Kaunas pažinojo tą jauno veido ir žydinčios vyšnios baltumu pražilusį nedidelio ūgio, bet didelės dvasios žmogų.

Apie kaunietišką Vaižganto gyvenimą ir jo pėdsakus, paliktus šiame mieste, kalbamės su J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys) vedėju Alfu Pakėnu.

Kada J. Tumas-Vaižgantas atsikėlė gyventi į Kauną?

Vaižgantas Kaune pragyveno ilgiau negu kur kitur: pirmiausia penkerius metus Žemaičių kunigų seminarijoje, o paskui 12 metų – Aleksoto gatvėje, kunigaudamas Vytauto Didžiojo Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bažnyčioje. Paskutinius du gyvenimo mėnesius praleido giminaičio Petro Klimo namuose Vaižganto gatvėje, Ąžuolyne. Taigi – tikras kaunietis, kaip jis pats mėgdavo sakyti, – kauniškis.

Tai buvo jo, kaip kunigo, devintoji parapija. Paskutinė. Parapija, kurioje ilgiausiai kunigavo – kaip žinome, Vaižgantas nuolatos buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą. O atsikraustė iš Vilniaus savo jaunų dienų bičiulio Antano Smetonos pakviestas 1920 m. Tada Vaižgantui ėjo 51-ieji. Laikinajai sostinei labai reikėjo veiklių, kūrybingų žmonių. Pirmasis Lietuvos prezidentas A. Smetona, tuo metu redagavęs kultūros žurnalą „Vairas“, J. Tumą, jau išgarsėjusį publicistą ir visuomenininką, pasikvietė redaguoti laikraščio „Tauta“.

Tuoj po Naujųjų metų Vaižgantas atvažiavo į Kauną apžvalgoms. Išbuvo keletą dienų, susitiko su senais pažįstamais, Balio Sruogos pakviestas lankėsi „Vilkolakio“ teatre, stengėsi pajusti tuometinio Kauno dvasią. Patiko miestas, jo lietuviškumas. Per žiemos pūgas automobiliu drauge su anglu pasiuntiniu bandė grįžti į Vilnių, tačiau ties Rumšiškėmis įklimpo užpustytame kelyje. Vilniaus nepasiekė, turėjo grįžti Kaunan. Smarkiai peršalo ir susirgo. Porą savaičių sergančiam teko praleisti pas seną pažįstamą prelatą Adomą Jakštą-Dambrauską, o tada vėl iškeliavo į Vilnių susitvarkyti reikalų. Kovo mėnesį galutinai atsikraustė į Kauną, apsigyveno Maironio g. 12 ir pirmiausia ėmėsi redaguoti kultūros bei visuomenės laikraštį „Tauta“. Rašė ne tik vedamuosius – šį laikraštį daugiausia užpildydavo savo straipsniais. Ten likę labai daug Kauno dvasios – įvairių žinių ir to meto aktualijų.

Kovo pabaigoje Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius jam pavedė dar vieną atsakingą ir mielą širdžiai darbą – atnaujinti ir sutvarkyti apleistą Vytauto Didžiojo bažnyčią. Po penkerių metų, anot Vinco Mykolaičio-Putino, ši bažnytėlė Nemuno pakrantėje tapo „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybe“. Joje kun. J. Tumas šventadieniais sakė įdomius, meniškai ataustus, turiningus pamokslus, todėl bažnytėlę ypač pamėgo Kauno inteligentai. Ji kartais buvo vadinama „inteligentų bažnyčia“, čia ateidavo net netikintys – vien pasiklausyti Vaižganto pamokslų, garsių operos solistų Kipro Petrausko, Antano Sodeikos, Adelės Galaunienės, Veros Podėnaitės ir kitų to meto dainininkų. Aišku, ir geros vargonų muzikos.

Minėjote, kad Vaižgantas buvo žmonių mylimas kunigas. O kokie jo santykiai su kitais dvasiškiais?

Kunigai į J. Tumą žiūrėjo prieštaringai – kai kurie su ypatingu nepasitikėjimu. Senesnės kartos klebonai ir vyskupai laikė jį išsišokėliu ir nerimtu karštuoliu, kai kuriuos baugino Vaižganto lietuvybės puoselėjimas, teisybės ieškojimas ir sakymas į akis. Netgi Prezidentui. Jis niekam nepataikavo ir nuolatos gynė silpnesnius bei nuskriaustuosius. Daugelis senųjų kunigų abejojo net jo krikščioniškumu. Gal tam juos paakino Vaižganto nuoširdžiai pasakyti žodžiai apie save: esu „ne dievotas, mažapoteris; mano dievotumas tesiekia valymą nuo doriškųjų purvų, kad bent pats ir kiti į pragarą susyk nenueitų (iš baimės Dievo teisybės) aukštyn tobulybėje nekylu, nė kitų nepakeliu, nė pakelti savęs mėginu. Didžiausias mano rūpestis – idant katalikystė ne prie dangiškos, bet prie žemiškos laimės vestų savo išpažintojus“, – „Naujoji Romuva“ 1933 m. citavo gerokai anksčiau Vaižganto rašytą laišką „Kunigų lygai“, kai jis buvo kviečiamas Vilniun redaguoti „Vilniaus žinių“.

Užtat vikarai ir jauni kunigai gaudyte gaudė jo žodžius, žavėjosi raštais, publicistika ir laikė savo dvasiniu vadu. Tarp jų buvo labai populiari 1925 m. išleista Vaižganto eseistikos knyga „Jaunam veikėjui“. Šiandien šią knygą, sudarytą iš 20 trumpų esė, reikėtų perskaityti kiekvienam jaunam lietuviukui.

Todėl keistoka, kad griežtasis prelatas Jakštas, ne kartą baręs Vaižgantą už pasižadėtus ir laiku neatliktus kūrybinius darbus arba už teigiamas recenzijas apie poetus modernistus, suprato Vaižgantą kaip veiklų ir žmonių mylimą kunigą ir pavadino jį labai gražiai – „gyvąja mūsų kunigijos kronika“.

Kai Kaune užgriuvo tiek įvairių pareigų ir įsipareigojimų, ar likdavę laiko pasireikšti Vaižgantui – rašytojui?

Laiko trūkdavo. Todėl jis labai brangino ir savo, ir kitų laiką. Kauno laikotarpis Vaižgantui buvo pats darbingiausias ir kūrybingiausias. Juk čia išgarsėjo ir subrendo kaip rašytojas – sukūrė pačias geriausias prozos knygas: „Dėdes ir dėdienes“, „Nebylį“, „Išgamą“, „Žemaičių Robinzoną“, du romanus „Audra“ ir „Šeimos vėžiai“, kuriuos laikė jau anksčiau parašytų ir išgarsėjusių „Pragiedrulių“ tęsiniu.

Kaune parengė ir išleido 19 savo „Raštų“ tomų. Atvykdamas gyventi į Laikinąją sostinę, jau buvo parašęs „Pragiedrulius“. Pirmąją dalį – „Gondingos kraštas“ – išleido Vilniuje, o antroji „Vaduvų kraštas“ buvo parengta ir išleista Kaune 1920 m. pabaigoje. Spalio mėnesį įsikūręs Aleksoto gatvėje, pradėjo rašyti apysaką „Dėdės ir dėdienės“, kurią užbaigė 1921 m. ir pirmiausia išspausdino Krėvės redaguojamuose „Skaitymuose“.

Rašymas jam buvo nuolatinis bendravimas su pasauliu, su Lietuvos žmonėmis ir gamta. Savo kūriniuose Vaižgantas žmogų tarsi sugamtindavo, o gamtą sudievindavo. Vaižganto kūryboje labai daug giedrumo. Jis ir apie juodus sielos skaudulius mokėdavo parašyti šviesiai, supoetindavo visai nepoetiškus dalykus. Tačiau tai nėra lengvai skaitoma kūryba – jos audinys labai tankus, sunkoka į jį prasiskverbti. Bet, kai įsiskverbi į gilumą, pajunti didelį teksto malonumą. Kūrybą Vaižgantas suprato „vaižgantiškai“ plačiai: jo žodžiais tariant „rašyti – tai duoti ką nors nauja dvasiška. Ten yra kūryba, kur siela pareiškia gyvąsias sudėtines savo minties ir jausmo dalis, kurios sminga kitiems į sielas ir jas gaivina“. Jam nebuvo svarbu, kokiomis priemonėmis siela gaivinama, kuo visa tai pasireiškė: žodžiu, spaudiniu, drobe ar granitu. Visa, ką tik jis galėjo gaivinti, turtinti, kelti aukštyn, – jam buvo kūryba. Ir jis pats visur buvo kūrėjas, ne vien naudotojas. Niekada nesidėjo rašytoju, nors, manau, jautė savo vertę. Yra viešai pasakęs: „Iš esmės aš neesu kūrėjas, nei beletristas... Teesmi paviršutiniškas, seklus feljetonistas etnografas, gavęs progos romantiškai pasivaipyti, tai ir padaro įspūdžio, būk aš imąsis beletristinės kūrybos.“

Nuo pat pradžių Kaune Vaižgantas pasijuto „savo stichijoje“: redagavo „Tautą“, vėliau kurį laiką šaulių žurnalą „Trimitas“, kultūros istorijos leidinį „Mūsų senovė“. Neiškentė nemurktelėjęs ir į politikos sūkurį – kartu su bendražygiais iš Vilniaus laikų Juozu Kubiliumi ir Liudu Noreika dalyvavo dar anksčiau pačių įsteigtoje „Tautos pažangos“ partijoje. Tačiau 1926 m. nuo politikos visiškai atsiribojo.

Žinome, kad Vaižgantas buvo itin spalvinga, įvairialypė asmenybė: vienas iš tų retesnių rašytojų, kurie apibūdinami žodžiu „nepakartojamas“. Tačiau koks jis buvo žmogus, koks jo būdas, išvaizda, kalbėjimas, eisena?..

Apie Vaižgantą parašyta daugybė atsiminimų. Ne visi jie pateko į prieš penketą metų išleistą atsiminimų knygą „Neužmirštamas Vaižgantas“. Susidarytų ir antras tomelis, gal plonesnis, bet ne mažiau įdomus ir spalvingas.

Vaižgantas buvo nedidelio ūgio – 165-166 cm, – taip rašo amžininkai. Jaunystėje – „juodas kaip vabalas, žvitrus kaip kregždė“. Gražiaveidis. Visi Tumai buvo tamsaus gymio, juodaplaukiai, taisyklingų veido bruožų. Brolis Jonas, pasak rašytojo, buvo gyva pagunda moterims. Gražios ir seserys – ypač vyriausioji Marijona, kurią, paprastą kaimo mergaitę, įsimylėjo Svėdasų grafų Marikonių sūnus.

Trisdešimt trejų Vaižgantas jau buvo visiškai baltas – plaukai pirmojo sniego spalvos. Pražilo dėl brolio Jono tragedijos – tai susiję su lietuviškos spaudos platinimu. Iki pat fizinio palūžimo, prasidėjusio paskutiniais gyvenimo metais, buvo lygaus, neraukšlėto veido. Visus tarsi užburdavo jo nuoširdus šypsojimasis, natūralus, gamtiškas linksmumas: „Nuo jo sunku būdavo atitraukti akis, ypač kai dėvėdavo baltą sutaną – tikras linų dievaitis Vaižgantas“, – apie tai atsiminimuose rašo ne vienas jį pažinojęs, ypač moterys.

Kazimieras Skebėra prisimena Vaižganto eiseną: „Visados eidavo pėsčias. Bet ne eidavo, o tarsi plaukdavo, skrisdavo... jis savo eigasty net ir senatvėje buvo panašus į ispanę šokėją. Šiltomis ir giedromis dienomis sutana būdavo atsegta, ir jam „plaukiant“ jos skvernai plevėsuodavo šalia jo, lyg atsilikę, o Vaižgantas tuo metu atrodydavo tarsi koks nežemiškas... Nuostabiai jis būdavo gražus visur, bet gatvėje – gražiausias.“

Būdas – tikro sangviniko. Anot Petro Klimo, „charakteris sudėtingas, painus“. Greit papykdavo, greit atsileisdavo. Nebijodavo atsiprašyti. Tikras aukštaičio tipas – nuoširdus, užjaučiantis nelaimėje, mokantis kartu pasidžiaugti laimėje, nepavydus plunksnos broliams, nešykštus, nors taupus – ypač sau. Negerdavo, nerūkydavo, nekortuodavo, neimdavo kyšių – buvo labai švarios sąžinės ir tikro padorumo žmogus. Jokio veidmainiškumo. Jo gyvenimo motto – mylėk ir būk mylimas. Žinome ir pagarsėjusį Vaižganto posakį, jo paties ranka parašytą viršum nuotraukos su šuneliu Kauku: „Ieškojau laimės kitiems, o laimingu tapau pats.“ Tame sakinyje – visa Vaižganto kaip žmogaus esmė.

Turėjo labai gerą iškalbą, niekur nesivaržydavo, jausdavosi kaip savo salone. Reta kur tekalbėdavo iš popieriaus – vis iš atminties, buvo didelis improvizatorius. Sakiniai kelių aukštų, lyg ir sudėtingi, o pabaigoje mintis kuo gražiausiai suvedama: „Esu apsigimęs kalbėtojas.“ Matyt, tai dovana iš prigimties, iš mamos Barboros Baltuškaitės-Tumienės, kuri, anot rašytojo, „nekalbėdavo tik tada, kai miegodavo“. J. Tumas ir išvaizda buvo panašus į mamą: apskritaveidis, neaukšto ūgio, į senatvę „suap­valėjęs“. Bet niekada nestokojo energijos. Ta energija „įkrauta“ visa jo kūryba – ir proza, ir publicistika. Galbūt todėl skaitydamas Vaižgantą nei pavargsi, nei užmigsi – toks jis įvairus ir nepakartojamas.

Kaip žmogų – kūrėją Vaižgantą taikliai apibūdino Balys Sruoga: „Universalus Vaižgantas kaip Viešpaties diena.“

Tokios kalbios, nenustygstančios ir niekur nesivaržančios asmenybės paprastai įgyja ne tik daug gerbėjų, bet ir kritikų, nekentėjų. Juk visapusiškai talentingi ir aktyvūs žmonės – tikra rakštis abejingųjų ir vidutinybių panagėse.

Visi žinome, kad J. Tumas-Vaižgantas buvo „visuomenės lepūnėlis“. Žmonės jį mėgo ir juo tikėjo. Jam leista pasakyti daug daugiau negu kitiems kunigams. Iš tikro buvo Kauno visuomenės nuotaikų barometras. Gyva legenda, žaižaruojanti iki šiol. O rašytojų, tapusių legendomis, nėra daug. Tam reikia kažko sunkiai nusakomo – ką kadaise turėjo Kazys Binkis, o mūsų laikais – Paulius Širvys. Todėl daugelis nustemba, kai sužino, kad Vaižgantas buvo nuolatos baramas – aukštųjų kunigų, politikų, netgi to meto rašytojų, kūrybos bičiulių.

Pavyzdžiui, Liudas Gira, kuris tarpukariu artimai bendravo su Vaižgantu, yra paskleidęs mintį, kad „Pragiedrulių“, jau tada įtrauktų į mokyklų programas, jokiu būdu negalima duoti skaityti geriems gimnazistams, o tik tiems, kurie kuo nors nusikaltę – už bausmę. Mat tai painus, nuobodus, ypač miesto vaikui sunkiai suprantamas kūrinys.

O štai buvęs bendrakursis kunigas Povilas Korzonas, tuo metu Telšių klebonas, tyčia važiavo į Kauną, į Vytauto bažnyčią, ir, pasiklausęs kun. J. Tumo pamokslo, apšmeižė kanauninką arkivyskupui Juozapui Skvireckui, kad kun. J. Tumas skelbia erezijas, o Šv. Raštą vadina poezija.

Vaižgantą ne kartą yra skundę ar šmeižę ir kiti kunigai – gal iš pavydo, pagiežos. Ypač pavydu degė profesorius kunigas Antanas Maliauskas, kuris ne tik skundė jį aukštajai dvasininkijai, bet ir „Laisvės“ laikraštyje 1923 m. birželį išspausdino, anot Aleksandro Merkelio, „šlykštų straipsnį“ „Pragaištingas kan. Tumo veikimas“. Jame rėkte išrėkė: „Ar ne laikas sudrausti tą žilą kūdikį, docentą kun. Tumą, kad jis nebedarytų blėdies lietuvių katalikų visuomenėje.“ Kitame rašinyje prikaišiojo J. Tumui, kad šis, neva „pats nemokėdamas lietuvių kalbos, drįsta barti kitus jos nemokant“. O iš tikro – priešingai: Vaižgantas buvo puikus stilistas, turėjo įgimtą ir gilią kalbos pajautą.

Taigi – ir kunigų skundai, ir arkivyskupo J. Skvirecko pabarimai, draudimai lankyti teatrą, bendradarbiauti „Kultūros“ žurnale arba šventinti kurių nors tautiško jaunimo organizacijų vėliavas – viskas Vaižgantui akmeniu krito giliai į širdį. Kai įdėmiau pažvelgiau į rašytojo biografiją, supratau, kad visas jo gyvenimas buvo tarsi minų laukas. Ir ant jų Vaižgantas dažnai užlipdavo. O tos minos – tai ne tik pavydas, pagieža, bet ir sustabarėję persenusių dvasininkų įsitikinimai, noras pažeminti, išmušti iš kūrybinio darbo vėžių ir suniekinti žmogų, kuris visą gyvenimą savo raštais ir kitokiais darbais teigė aukščiausią grožį, puoselėjo lietuvybę ir tautiškumą.

O gal ir Vaižgantas buvo kuo nors kaltas? Gal buvo nesugyvenamas, nedraugiškas, neužjaučiantis kitų ar išpuikęs?

Trumpam pažvelkime baramojo Vaižganto širdin. Pirmiausia – tai buvo laisvas žmogus. Žinomas jo posakis: „O aš pasiliksiu – laisvas sau – žmogus.“ Iš rašytojo publicistikos žinome, kad jau nuo mažens jo dvasioje brendo laisvės troškimas ir pasipriešinimas bet kokiai prievartai ar išnaudojimui. Viename iš savo straipsnių apie tėviškę ir vaikystės metus jis rašo: „Tėvelis vergiją besivaizdino gal tik kaip nemalonų sapną; nubudai, nebėra jo, tai nebėra ko nė skaitytis su juo. Man gi vergija tebebuvo gyvas faktas – jis tebesireiškia tėvelio nejučiomis tebesilaikomo ir kitiems tebepatariamo dėsnio: lenkis, kad ir tau nekliūtų. Manęs tai nebeįtikino; manęs nebeėmė noras lenktis ir aš paskui nebesilenkiau, daug kam galingam prieštaraudamas. Man buvo nebepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava.“

Savo laisvę Vaižgantas gynė visą gyvenimą. Tai ypač išryškėjo Kaune. Niekam nepataikavo, bet su visais elgėsi nuoširdžiai ir atvirai. Buvo budinti tautos sąžinė, tas veiklusis, darbštusis lietuvis, apie kurį rašė savo knygose. Jeigu maištaudavo – tai dėl teisybės, kurią rėždavo į akis.

Prisiminkime incidentą Valstybės teatre, įvykusį 1923 m. lapkričio 11 d. Jis bene plačiausiai nuskambėjęs, nes aprašytas kone visuose to meto laikraščiuose. Ši istorija susijusi su „Vairo“ redaktoriumi Antanu Smetona, pirmuoju Lietuvos Prezidentu. Žurnale buvo išspausdintas Augustino Voldemaro politinis straipsnis, nukreiptas prieš krikdemų partiją, kurios nemėgo nei A. Smetona, nei Vaižgantas. Už tai A. Smetona, kaip redaktorius, nubaustas 300 litų. Tuo metu tai buvo dideli pinigai, kurių A. Smetona neturėjo. Kad nereikėtų mokėti baudos, jis sutiko bausmę atlikti kalėjime. Ir buvo pasodintas kartu su kriminalistais.

A. Smetonos šalininkai ne kartą kreipėsi į Vaižgantą, kad jis padėtų išvaduoti iš kalėjimo buvusį pirmąjį Lietuvos Prezidentą. Reikėjo prašytis audiencijos pas tuometinį Prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Bet prezidentūra delegacijos nepriėmė. Tuomet kun. J. Tumas nusprendė viešai kreiptis į Prezidentą. Tokia proga atsirado Valstybės teatre, kur vyko S. Čiurlionienės spektaklio „Aušros sūnūs“ premjera. Čia buvo ir Prezidentas. Pirmasis Vaižganto biografas Aleksandras Merkelis, dažnai lankydavęsis pas jį ir viską sužinojęs iš pirmų lūpų, savo knygoje „Juozas Tumas-Vaižgantas“ rašo, kad po antrojo veiksmo kun. J. Tumas antroje parterio eilėje pakilo iš savo vietos ir kreipėsi į Vyriausybės ložę, kur sėdėjo Prezidentas ir keletas ministerių. Jis paprašė, kad A. Smetona būtų paleistas iš kalėjimo. Prezidentas su savo palyda tuoj pat pasišalino iš teatro. Dėl šio incidento jau rytojaus dieną Vaižgantas buvo pradėtas tardyti.

Karo komendantas apie tai pranešė Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui ir prašė Vaižgantą įspėti, kad jis susilaikytų nuo panašių išsišokimų. Po poros savaičių vyko teismas, kuriame buvo teisiamas vienas žymiausių ir populiariausių Lietuvos žmonių – kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas. Bausmė – viena para arešto savo bute Aleksoto gatvėje. Vaižgantas ją su pasididžiavimu atliko.

Jonas Kossu-Aleksandravičius prisimena, kad „daugeliui jis buvo keistas, bet jis buvo natūralus, didelės ir skaisčios sielos žmogus. Nenuorama. Visus pažino ir visi jį pažino. Jis leisdavo sau viską: garsiai tarti žodį teatre Prezidentui, nuimti nuobodų poetą nuo estrados, pavyzdžiui, beklausydamas Stasio Anglickio poemos, sušuko: „Gana! Nusibodo, nuimkit šitą!“

Jam aukščiausia žmogaus atestacija buvo – „nemėgsta pinigo“. Tai reiškė, kad asmuo doras ir garbingas. Tačiau jis pats labai skrupulingai susirinkdavo honorarus. Juozas Keliuotis ne kartą skundėsi, kad J. Tumas imdavo honorarus už kiekvieną savaitrašty paskelbtą raštelį, nors „Naujoji Romuva“ autorinių atlyginimų beveik niekam nemokėjo, nes žurnalas vos galus sudurdavo.

Optimistas, entuziastas, visa mylintis. Jo devizas buvo: myliu ir mylėsiu! Ir ta vaižgantiška meilė – pati gražiausia, šviesiausia. J. Tumas gerbė kiekvieno žmogaus pažiūras, buvo labai tolerantiškas. Baisiai nekentė davatkiškumo, fanatizmo, fariziejiškumo. Sakydavo, kad svarbiausia švari žmogaus sąžinė, graži siela, gera širdis“, – rašė J. Kossu Aleksandravičius atsiminimuose.

Kokių Vaižganto ženklų likę Kaune?

Tų ženklų daug – nuo jo amžino gerumo, atidos net ir sužvarbusiam Kauno elgetai iki paliktų dvasios lobių. Iki dabar leidžiamų daugybės „Raštų“ tomų. Kitąmet pasirodys 24-asis, o iš viso jų turėtų būti 30, – šitaip teigia leidinius rengiantys Lietuvių literatūros instituto žmonės. Kaunas labai daug skolingas Vaižgantui, todėl jau pats laikas pradėti ruoštis jo 150-mečiui. Dabar jam reikia mūsų meilės ir dėmesio, nors jis ir didelis, ir neužmirštamas. Solidus paminklas Vaižgantui – jo muziejus Aleksoto gatvėje. Turime būti dėkingi žmonėms, kurie rūpinosi tuo, kad jis būtų – pirmon galvon Aldonai Ruceskaitei, architektei Liudai Perevičienei, rašytojui Petrui Palilioniui ir kunigui Ričardui Mikutavičiui, kuris ir pats jau iškeliavęs į vaižgantiškas dausas. Bet reikėtų pagalvoti apie Vaižganto fondo įkūrimą, apie tegu ir kuklų paminklą prie jo numylėtos Vytautinės bažnytėlės. Tenai, po senomis liepomis, yra vieta, kurioje kadaise pats Vaižgantas norėjo statyti paminklą Vytautui Didžiajam. O kunigas Ričardas Mikutavičius svajojo ten pastatyti paminklą Vaižgantui, bet jo svajonė neišsipildė. Gal bus lemta mums, dabar gyvenantiems?

Vaižgantas Kaune paliko ryškias pėdas – nuo Rotušės aikštės grindinio iki žaliojo Ąžuolyno, kurį pamėgo dar būdamas klierikas. Mūsų miestui J. Tumas paskyręs ne vieną publicistinį rašinį, o svarbiausia – trečiąjį „Pragiedrulių“ tomą „Šeimos vėžiai“. Jį skaitydamas atsiduri vaižgantiškai gyvai aprašytame senajame Kaune, gali pajusti senų senų laikų kaunietišką dvasią, kai Laisvės alėja vadinosi Nikolajevski prospekt.

Gausu Kauno ženklų ir Vaižganto laiškuose Klimams bei Lesauskiams (1998 m. išleista jo laiškų knyga, pavadinta „Laiškai Klimams“). Beveik visi jie rašyti Aleksoto gatvėje į Paryžių ir Romą, kur gyveno šios šeimos. Ten – visas to meto Kaunas su savo politikais, kultūros žmonėmis, tų dienų aktualijomis ir, žinoma, nepakartojamu Vaižganto humoru. Meile Kaunui, kuris jam buvo „giedančių durų miestas“.

Kaip žinome, Vaižgantas kuravo Klimų vilos statybą Ąžuolyne. Klimai siuntė pinigus, o J. Tumas kartu su garsiu to meto architektu Feliksu Vizbaru prižiūrėjo statybą. Pirmąkart pernakvojęs dar nebaigtoje rengti „Eglutės“ viloje (taip ją pavadino Vaižgantas), jis 1931 m. gruodžio 4 d. laiške Bronei Klimienei rašo: „Buvo jau naktis. Pro langus žiūrėti į tūkstančius žiburių šviečiantį Kauną, kažkur lomoje toks žavėtinas dalykas, kad atsitraukti negali. Viloje dar tebedulkina dailidės. Bet jau ir dabar – kunigaikščio rūmai, jau ką gi!“

Tuose „kunigaikščio rūmuose“, Nepriklausomos Lietuvos diplomato Petro Klimo namuose, Vaižgantas praleido paskutiniuosius du savo gyvenimo mėnesius. Čia ir peržengė Amžinybės slenkstį. Įsimintini Vaižganto žodžiai, parašyti 1931 m. vasario 19 d. laiške Klimams į Paryžių: „O būti norisi, nors ir numirus. Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį. Aš – būsiu...“

Kalbėjosi Aurina Venislovaitė