Johnas Boyne’as – airių prozininkas, gausybės literatūrinių premijų laureatas (tarp kitų – ir britų premijos Carnegie Medal) rašo ir suaugusiesiems, ir vaikams.  Knygos vaikams Baisus dalykas, atsitikęs Barnabiui Broketui” (iš anglų k. vertė Violeta Palčinskaitė; išleido Tyto alba”) pagrindinis veikėjas – skraidantis berniukas Barnabis, vienišas vaikas, kuriam sunku susirasti draugų. Norėdamas žūtbūt įtikti tėvams, iš visų jėgų stengiasi nebeskraidyti, bet neįstengia. Vieną dieną Barnabio mama nusprendžia, kad jai jau gana. Ji nenorėjo susilaukti keisto, nenormalaus vaiko. Ji jaučiasi pavargusi nuo smalsių žurnalistų ir kaimynų apkalbų. Barnabis turi juos palikti...

Išduotas, išsigandęs ir vienišas Barnabis įskrenda pas dvi atostogaujančias pagyvenusias ponias Etelę ir Mardžorę į karšto oro balioną. Taip prasideda magiška kelionė aplink pasaulį: nuo Pietų Amerikos iki Niujorko, nuo Kanados ir Airijos, ir net į kosmosą. Barnabis randa naujų nepaprastų draugų ir supranta, kad niekas negali jo padaryti laimingo – tik buvimas savimi.

Interviu su Johnu Boyne’u – apie sumanymus, kylančius vedžiojant šunį, nelaimingas dienas mokykloje ir kad šiais laikais rašytojai turi būti dar ir artistai.

Papasakokite apie savo knygą Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui?

Nėra ko neįprasto papasakoti apie Broketus. Jie gana nuobodūs, gerbiami ir įnirtingai tuo besididžiuojantys, Alisteris ir Eleonora Broketai atgręžia nugarą be kam, kas keista ir išsiskiria. Tačiau jų gyvenime atsiranda Barnabis Broketas – aišku, kad jis nėra normalus. Tėvų siaubui ir gėdai, Barnabis nepaklūsta gravitacijos jėgai – jis skrenda.

Laukia nepakartojama kelionė su Barnabiu Broketu. Kas jus įkvėpė sukurti šį veikėją?

Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui sumanymas gimė kaip šiek tiek kitokia, moderni Jules’io Verne’o Aplink pasaulį per 80 dienų interpretacija. Fantastinis romano elementas – tas, kad Barnabis yra kitoks nei kiti berniukai, jis skraido, – man į galvą atėjo vedžiojant šunį.

Esate gavęs ne vieną apdovanojimą, kuris iš gautųjų Jums svarbiausias?

Dukart gavau Airijos literatūrinį apdovanojimą Irish Book Awards. Tai man reiškia labai daug, nes apdovanojimai buvo įteikti rašytojų, kurių kūriniai daugelį metų buvo man paskata rašyti, akivaizdoje. Nors aš dar nesu parašęs romano, kurio veiksmas vyktų Airijoje, save laikau airių rašytoju, todėl man ypač svarbu, kad mano darbai pagerbti šioje šalyje.

Ar paauglystėje buvo toks momentas, kai supratote norįs tapti rašytoju?

Negaliu atsiminti momento, kai nenorėjau būti rašytojas. Nuo vaikystės mėgstu skaityti knygas, pasakojimus ir pats kurti istorijas. Prirašydavau pilnus sąsiuvinius naujų istorijų apie patikusių knygų veikėjus – aišku, pažeisdamas autorines teises – ir net labai jauname amžiuje mano tikslas buvo vieną dieną išleisti savo knygą. Paauglystėje apie tai jau mąsčiau kur kas rimčiau, esu parašęs šimtus trumpų istorijų, kurias siuntinėdavau žurnalams, o kai kelios buvo išspausdintos, pradėjau tikėti, kad tapti rašytoju yra pasiekiama. 

Koks pats nuostabiausias dalykas, išmoktas mokykloje?

Mano dienos mokykloje nebuvo pačios laimingiausios. Užaugau Dubline, ėjau į gana gerą mokyklą, kur daugiausia dėmesio buvo skiriama regbiui. Mokslo metai sukosi apie kasmetinį tarpmokyklinį turnyrą, svarbūs mokiniai buvo tik tie, kurie žaidė regbio komandoje. Kai kurios galimybės mokykloje buvo pasiekiamos tik regbio žaidėjams. Buvo iš tikrųjų skiriama labai mažai dėmesio stropiems vaikams, kurie mėgo knygas ar tiesiog norėjo mokytis. Nuostabiausias dalykas, kurio išmokau, – visi teigiantieji, kad mokyklos laikai yra laimingiausios gyvenimo dienos, greičiausiai gyvena apgailėtiną gyvenimą.

Kas Jums, kaip rašytojui, dabar atrodo kitaip? Ko nežinojote pradėjęs rašyti?

Pradėjęs maniau, kad rašytojo gyvenimas yra tūnoti namuose, rašyti knygą, ją išleisti, o tada rašyti kitą. Bet šiais laikais rašytojai turi būti ir artistai. Didelę metų dalį praleidžiu knygų turuose, lankydamasis tarptautiniuose literatūros festivaliuose, o susirinkę skaitytojai – kadangi aukoja valandą, kad pasiklausytų mano kalbos – reikalauja neprasto pasirodymo. Šiuos įgūdžius rašytojas laikui bėgant išsiugdo. Tai didžiulis dviejų pasaulių kontrastas, vienas – privatus, vienišas, nugyventas mintyse, kitas – viešas ir teatrališkas. Laimei, mėgaujuosi abiem.

Kalbant apie jaunimo literatūrą, ar svarstote rašyti apie tokius dalykus, kaip Bokštai Dvyniai, cunamiai? Juk taip sunku atsakyti į jų užduodamus klausimus šiomis temomis…

Dar negalvojau rašyti apie šiuos įvykius, bet tikrai manau, kad svarbu, jog romanai jauniems skaitytojams tyrinėtų rimtas temas įdomiais ir iššaukiančiais būdais. Vaikai neturi nuolatos laikytis vampyrų ir vilkolakių dietos, literatūra – tai svarbių temų nagrinėjimas. Nėra priežasties, kodėl tai turėtų būti tik suaugusiųjų literatūros reikalas.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė