Šv. Gertrūda Didžioji. Miguel Cabrera, 1763 m.

Popiežiaus Benedikto XVI katechezė apie šv. Gertrūdą Didžiąją

Šventoji Gertrūda Didžioji, apie kurią šiandien norėčiau kalbėti, šią savaitę irgi nukelia mus į Helftos vienuolyną, kur gimė kai kurie moterų lotynų-vokiečių literatūros šedevrai. Gertrūda priklausė šiam pasauliui, ji buvo viena iš garsiausių mistikių, vienintelė vokiečių kilmės moteris, dėl savo kultūrinės ir evangelinės reikšmės pavadinta „Didžiąja“: savo gyvenimu ir mirtimi ji nepakartojamai paveikė krikščioniškąjį dvasingumą. Gertrūda buvo išskirtinė moteris, apdovanota ypatingais prigimtiniais talentais ir nepaprastomis malonės dovanomis, didžiausiu nuolankumu ir karštu troškimu gelbėti artimą, artima bendryste su Dievu kontempliuojant ir pasirengimu padėti stokojantiesiems.

Helftoje ji, taip sakant, sistemingai gretinama su jos mokytoja Matilda Hakeborniete, apie kurią kalbėjau praėjusio trečiadienio audiencijoje, siejama su Matilda Magdeburgiete, kita viduramžių mistike; užaugo motiniškai, švelniai ir reikliai globojama abatės Gertrūdos. Iš šių trijų seserų ji perėmė patirties ir išminties lobius ir, kupina begalinio pasitikėjimo Dievu, žengdama savu religiniu keliu, juos savaip sujungė. Paženklintus asmeniškiausiu antspaudu, ji komunikavimo požiūriu itin veiksmingai skleidė ne tik savo vienuolyno, bet ir – pirmiausia – biblinio, liturginio, patristinio ir benediktiniškojo pasaulio dvasingumo turtus.

Gertrūda gimė 1256 m. sausio 6-ąją, Viešpaties Apsireiškimo iškilmės dieną, tačiau nieko nežinoma nei apie jos tėvus, nei apie gimimo vietą. Ji rašė, jog pats Viešpats apreiškė tokio jos pirminio bešakniškumo prasmę: „Pasirinkau ją savo buveine, nes man patinka, kad visa, kas joje miela, yra mano darbas. Kaip tik dėl to atskyriau ją nuo visų giminaičių, idant niekas jos nemylėtų dėl kraujo ryšių, o aš būčiau vienintelis meilės, kurią ji nešiojasi, motyvas“ (Le Rivelazioni, I, 16, Siena 1994, p. 76–77).

1261 m., būdama penkerių, ji, kaip anoje epochoje buvo įprasta, įstojo į vienuolyną lavintis ir mokytis. Ten ir praleido visą savo gyvenimą, kurio reikšmingiausius etapus pati nurodo. Savo memuaruose ji rašo, jog Viešpats jai buvo labai kantrus ir be galo gailestingas, užmiršdamas jos vaikystės metus, praleistus, pasak jos, „tokioje proto aklybėje, kad be sąžinės graužaties būčiau galėjusipagalvoti, pasakyti ar padaryti bet ką, kas man patiktų ir kur man patiktų, jei tu nebūtum manęs sulaikęs arba per įlietą bjaurėjimąsi blogiu ir prigimtinį polinkį į gera, arba per išorinį kitų budrumą. Būčiau elgusis kaip pagonėir nors tu panorėjai, kad nuo vaikystės, nuo penkerių metų, gyvenčiau palaimintoje vienuoliškojoje šventovėje ir būčiau auklėjama tavo maldingiausių draugių“ (ten pat, II, 23, p. 140 ir t.).

Gertrūda buvo išskirtinė studentė, išmoko viską, ko buvo įmanoma išmokti iš trivium ir quadrivium disciplinų, sudariusių anuometinio ugdymo dalį. Žavėjosi išmintimi ir karštai bei atkakliai studijavo pasaulietinius dalykus, pasiekdama visų lūkesčius pranokstančių scholastinių sėkmių. Nors ir nieko nežinome apie jos kilmę, ji daug mums pasako apie savo jaunystės aistras. Ją traukė literatūra, muzika ir giedojimas, miniatiūrų menas. Buvo tvirto charakterio, ryžtinga, jautri, impulsyvi; dažnai, anot jos pačios, aplaidi. Ji pripažįsta savo trūkumus ir nuolankiai prašo atleisti už juos. Nuolankiai ieško patarimo ir meldžia savojo atsivertimo. Kai kurie jos temperamento bruožai ir trūkumai išliko iki pat pabaigos, o tai stebindavo kai kuriuos žmones, kurie klausinėdavo, kaip čia gali būti, kad Dievas ją taip labai myli.

Baigusi studijas, ji visiškai save atidavė Dievui gyvendama vienuolyne ir per kitus dvidešimt metų nieko ypatinga neįvyko: pagrindinis jos užsiėmimas būdavo studijos ir malda. Savo dovanomis išsiskyrė iš seserų, atkakliai stengdavosi gilinti savo žinias įvairiose srityse. Tačiau per 1280 m. adventą visa tai ėmė jai kelti nepasitenkinimą. Kai suvokė savo tuštybę, 1281 m. sausio 27 d., likus kelioms dienoms iki Mergelės Apvalymo šventės, artėjant Naktinei, Viešpats apšvietė jos tirštas tamsumas. Švelniai ir maloniai jis numaldo ją kankinusią sumaištį, kurią Gertrūda laikė tikra Dievo dovana, padėjusia „nugriauti tuštybės ir smalsumo bokštą, kurį aš, – o vargas man! – turinti vienuolės vardą ir abitą, išdidžiai renčiau, ir mažų mažiausia surasti būdą, kaip man parodyti savo išganymą“ (ten pat, II, 1, p. 87). Ji regėjo jaunuolį, paimantį ją už rankos ir vedantį įveikti dyglių tankmę, slegiančią jos sielą. Toje rankoje Gertrūda atpažino „brangiąsias žymes žaizdų, panaikinusių visus mūsų priešų kaltinimų aktus“ (ten pat, II, 1, p. 89), atpažino tą, kuris ant kryžiaus savo krauju mus išgelbėjo, – Jėzų.

Nuo to momento jos artimos bendrystės su Jėzumi gyvenimas tapo intensyvesnis, pirmiausia reikšmingiausiais liturginiais laikais – per adventą ir Kalėdas, gavėnią ir Velykas, Mergelės šventes, – net liga nesulaikydavo jos nuo giedojimo chore. Tai ta pati kaip ir jos mokytojos Matildos liturginė dirva, tik Gertrūda apibūdina ją paprastesniais, tikroviškesniais įvaizdžiais, simboliais ir terminais, tiesioginėmis nuorodomis į Bibliją, Bažnyčios tėvus, benediktiniškąjį pasaulį.

Jos biografijoje išsiskiria dvi kryptys, kuriomis remdamiesi galėtume apibrėžti ypatingą jos „atsivertimą“: studijos ir radikalus perėjimas nuo pasaulietinių humanitarinių studijų prie teologinių bei vienuoliškoji egzistencija ir perėjimas iš gyvenimo, kurį ji apibūdina kaip aplaidų, į intensyvios, mistinės maldos gyvenimą, paženklintą išskirtinio užsidegimo misionieriauti. Viešpats, išsirinkęs Gertrūdą motinos įsčiose ir nuo vaikystės leidęs jai dalyvauti vienuolyno gyvenimo pokylyje, savo malone vėl pašaukė ją „nuo išorinių dalykų prie vidinio gyvenimo ir nuo žemiškųjų dalykų prie dvasinių dalykų meilės“. Gertrūda suprato, jog buvo toli nuo jo, pasak Augustino, visiškai kitame regione: anksčiau pernelyg godžiai atsidavusi liberaliųjų mokslų studijoms, apleidusi dvasinį mokslą, atsisakiusi ragauti tikrosios išminties, dabar ji nuvedama į kontempliacijos kalną, kur nusivelka seną žmogų ir apsivelka naujuoju. „Gramatikė virsta teologe, kuri nenuilstamai ir rūpestingai skaito visas šventąsias knygas, kokias tik gali gauti, pildo širdį naudingiausiais ir saldžiausiais Šventojo Rašto sakiniais. Štai iš kur jos įkvėpti ir dvasią pakeliantys žodžiai, kuriais ji gali patenkinti visus, ateinančius jos patarimo, ir sykiu Rašto tekstai, geriausiai tinkantys sugriauti klaidingas nuomones ir nutildyti jos priešininkus“ (ten pat, I, 1, p. 25).

Gertrūda visa tai pavertė apaštalavimu: su atsidėjimu užrašinėjo ir aiškiai, paprastai, maloniai ir įtikinamai skleidė tikėjimo tiesas, kupina meilės ir ištikimybės tarnaudama Bažnyčiai taip, kad buvo naudinga ir priimtina teologams ir dievobaimingiesiems. Iš tos jos intensyvios veiklos išliko nedaug, taip pat ir dėl aplinkybių, lėmusių Helftos vienuolyno sugriovimą. Be „Dieviškosios meilės šauklio“ ar „Apreiškimų“ dar turime „Dvasines pratybas“, retą mistinės dvasinės literatūros brangakmenį.

Laikydamasi vienuoliškojo gyvenimo, mūsų šventoji, anot jos biografo, buvo „tvirta kolona, tvirčiausia teisingumo ir tiesos gynėja“ (ten pat, I, 1, p. 26). Jos žodžiai ir pavyzdys įžiebdavo didelę liepsną kitiems. Prie vienuolyno reguloje numatytų maldų ir atgailų ji su tokiu pamaldumu ir pasitikėjimo kupinu atsidavimu Dievui pridurdavo dar kitas, kad su ja susitikusieji pajusdavo Viešpaties buvimą čia ir dabar. Ir iš tiesų, pats Dievas davė jai suprasti, jog pašaukė ją būti savo malonės įrankiu. Gertrūda jautėsi neverta šio begalinio dieviškojo lobio, pripažįsta jo nesergėjusi ir nevertinusi. Ji sušunka: „Vargas man! Jei savo atminimui būtum davęs man, to nevertai, bent medvilnės siūlelį, būčiau laikiusi jį pagarbiau, negu visas tas tavo dovanas“ (ten pat, II, 5, p. 100). Vis dėlto, net pripažindama savo skurdą ir nevertumą, ji laikosi Dievo valios, nes, pasak jos, „taip menkai panaudojau tavo malones, jog negaliu apsispręsti įtikėti, kad jos duotos man vienai ir niekas kitas tavo amžinosios išminties negali paleisti vėjais. Todėl, visokių gėrybių Davėjau, kuris laisvai suteikei man tokias neužtarnautas dovanas, tebūnie, kad, skaitant šį raštą, bent vieno iš tavo draugų širdį sujaudintų mintis, jog karštas noras gelbėti sielas paskatino tave tokiame baisiame mano širdies liūne taip ilgai palikti tokį neįkainojamą brangakmenį“ (ten pat, II, 5, p. 100 ir t.).

Pasak pačios Gertrūdos, už kitas jai mielesnės buvo dvi malonės: „Tavo išganomųjų žaizdų stigmos, kurias kaip brangakmenius įdėjai į širdį, ir gili, išganinga meilės žaizda, kuria mane paženklinai. Savo dovanomis taip mane pradžiuginai, kad net jei tūkstantį metų gyvenčiau be išorinės ir vidinės paguodos, jų atminimo pakaktų man nuraminti, mane apšviesti ir pripildyti dėkingumo. Tu panorai įvesdinti mane į neįkainojamą savo draugystės artybę, daugybe ženklų atverdamas man iškiliausią savojo dieviškumo šventovę, kuri yra tavo dieviškoji Širdis. Prie tos gėrybių krūvos tu dar pridėjai ir malonę būti ginamai Švenčiausiosios Mergelės Marijos, tavo Motinos, ir būti patikėtai jos meilei taip, kaip ištikimiausias iš sutuoktinių savo mylimą žmoną patiki savo motinai“ (ten pat, II, 23, p. 145).

Žvelgdama į amžinąją bendrystę, savo žemiškąjį gyvenimą ji užbaigė 1301 ar 1302 m. lapkričio 17-ąją, beveik 46 metų. Septintosiose Pratybose, skirtose pasirengti mirčiai, šv. Gertrūda rašo: „O Jėzau, kuris esi be galo mano mylimas, visada būk su manimi, idant mano širdis liktų su tavimi ir tu mane mylėtum be persiskyrimo galimybės, ir palaimink mano išėjimą, kad mano dvasia, išsilaisvinusi iš kūno saitų, iškart galėtų surasti atilsį tavyje. Amen“ (Esercizi, Milano 2006, p. 148).

Man atrodo akivaizdu, jog tai ne vien istoriniai praeities dalykai, bet kad šventosios Gertrūdos egzistencija ir toliau yra krikščioniškojo gyvenimo, tiesaus kelio mokykla, parodanti, jog laimingo gyvenimo, tikro gyvenimo šerdis yra draugystė su Viešpačiu Jėzumi. O tos draugystės išmokstama mylint Šventąjį Raštą, liturgiją, gilų tikėjimą, Mariją, per tai siekiant vis realiau pažinti patį Dievą ir, vadinasi, tikrąją laimę, kuri yra mūsų gyvenimo tikslas. Dėkoju.

Vertė „Bažnyčios žinios“ 2010 | Nr. 19