Kamerinis choras „Aidija“

Kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio, regis, išgyvena įprastą sezoną, koncertuodamas Vilniuje ir kituose miestuose, giedodamas bažnyčiose, rengdamas programas Bažnytinio paveldo muziejuje, papuošdamas ir kitokio pobūdžio – ne muzikinius – renginius, dalyvaudamas Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje ir kitur.

Vis dėlto šis ruduo neeilinis – choras mini kūrybinės veiklos 25 metų sukaktį, kurią lapkričio 6 d. įprasmino koncertas Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje. Šia proga įvyks ir dar du koncertai – Klaipėdoje (lapkričio 21 d.), Kaune (lapkričio 29 d. ). Sukakties proga Nacionalinėje filharmonijoje „Aidijai“ ir jos vadovui buvo įteikta Gailių klano premija, kasmet skiriama „už viešojo gyvenimo refleksijas, išreikštas žodžiais arba darbais ir siekiančias bendrojo gėrio“. Po Vilniaus koncerto tad ir pakalbinome „Aidijos“ vadovą Romualdą Gražinį, paakindami prisiminti praėjusius laikus, aptarti dabartį ir pasvarstyti apie ateitį .

Kaip buvo sugalvotas choro pavadinimas „Aidija“?

Choro pavadinimo autorius yra Vykintas Baltakas ir, man atrodo, šis pavadinimas tikrai vykęs, nes turi lietuvišką šaknį, skambesį, nėra konkretus, tars apibendrinantis. Penktais ar šeštais choro gyvavimo metais pastebėjome, kad „Aidijos“ pavadinimas dar ir labai muzikalus, be to, užsieniečiams jis asocijuojasi su gražiu anglišku žodžiu „idea“...

Ar choro atliekama programa yra formuojama pagal Jūsų skonį, ar pagal iš anksto numatytas repertuaro gaires, o galbūt yra ir vadovo, ir choristų poreikių padiktuota?

Chorui repertuaras yra viena iš svarbiausių temų, tai kasdieniai ieškojimai, kurie gali labai daug lemti kolektyvo gyvenime. Apie tai, mes, chorvedžiai, visą laiką sukame galvas. Manau, kad nepaprastai svarbu surasti tam tikrą savo repertuarą, „arkliuką“.

Konkrečiai „Aidijos“ programoje susipina keli požiūriai. Pirmiausia – tai toji muzika, kuri man yra įdomi, tačiau ji toli gražu ne visada įdomi visiems. Rasti bendrą požiūrį, interesą, kuris atitiktų dar ir galimybes, visuomet privalome. Jei atlieki muziką, kurios nesupranti, tai dar nieko, bet jei atlieki muziką, kurios nesugebi pamilti ar atrasti joje sau įdomių dalykų, tada jau visai blogai. Tarkim, kai mokau diriguoti savo studentus, moksleivius, tai repertuaras nemaža dalimi tampa edukacine priemone, tačiau plačiąja prasme.

Manau, neretai ir „Aidijos“ repertuaras yra edukacinis, nes žmonės keičiasi ir norisi, kad jie čia kauptų turiningą patirtį, augtų kaip asmenybės. Todėl repertuarą stengiuosi parinkti tokį, kuris būtų šioks toks iššūkis chorui, idant paaugtų jo galimybės.

Bet taip nėra visąlaik. Reikia sykiu leisti žmonėms paalsuoti ir padainuoti tai, kas greit „išgliaudoma“. Rinkdamas programą visada stengiuosi varijuoti laikotarpiais, stiliais, skirtingo sudėtingumo pakopom. Tai ir yra augimo, be to, ir edukacijos priemonė. O pagrindinis rengiamo kūrinio kriterijus, – kad jis būtinai turėtų tvirtą vertę ir turinį.

Nuo pirmų metų esate dainavę daugelį lietuvių kompozitorių kūrinių. Kuo skiriasi šios muzikos atlikimas pačioje Lietuvoje ir užsienyje?

Atlikimo principas nesiskiria, nesiskiria ir pasiruošimas. Žinoma, kai mes važiuojam į užsienį, stengiuosi surinkti geriausias įmanomas „Aidijos“ pajėgas. Lietuvoje irgi stengiuosi tai daryti, tačiau neretai mums tai ne visai pavyksta – sutrukdo įvairūs choristų darbai.

O koncertuojant kitoje šalyje nepažįstamai publikai, atsiranda naujumo pojūtis, naujos pažintys, – tarytum nauja kelionė į kitą pasaulį. Iš to atsiranda ir psichologinis pojūtis, kad lyg ir naujau dainuoji muziką, kurią jau gerai pažįsti. Bet... taip nutinka ir Lietuvoje.

Esate kolegų pripažįstamas kaip geras choristų pedagogas. Dirigavimas chorui ir pedagogika – kiek tai susiję ir kiek atskiri dalykai?

Tiek dirigavimui, tiek pedagogikai yra svarbi repertuaro vertė. Įsigilinimas į jį, neformalus santykis su atliekamu kūriniu – tai yra tie reikalavimai, kurie padeda dainuojantiems žmonėms tapti gerais dainininkais. Bandau mokyti tapti muzikantu ir choro dainininką, ir dirigentą. Tik dirigentą (kai mokau diriguoti klasėje) įsivaizduoju kaip žmogų – lyderį, asmenybę, kuri turi vesti paskui save atlikėjus. Yra techninė pusė, – kaip tai perteikti, išreikšti, ir praktinė – kaip tai realizuoti darbe su choru ar instrumentais.

Jei kalbėtume apie dainininkus, tai neturiu tokio tikslo, ruošti labai gerus dainininkus, tiesiog stengiuosi su jais leistis į muzikines keliones visomis jėgomis ir širdimi, aišku, nepersitempiant, o žvalgantis po muzikos erdves. Bandau mokyti panaudoti savo instrumentą, kuris yra ne tik muzikinis, bet ir sielos bei dvasios instrumentas. Mokau taip jį panaudoti, kad atsiskleistų vertybės, kurias nuostabūs Dievo piršto palytėti kūrėjai yra sudėję į savo kūrinius. Vaikščiojimas įvairiais muzikiniais maršrutais, mokymas, o galbūt dalijimasis patirtimi arba vaikščiojimas tam, kad jie sukauptų patirtį ir taptų tikrais muzikantais, – tokia yra mano kryptis. Galbūt todėl jie tampa gana gerais arba labai gerais dainininkais.

Ar dažna kartų kaita „Aidijoje“?

Žmonės mūsų chore keičiasi gana dažnai, tačiau lieka choristų branduolys. Jis palaiko visą „Aidijos“ organizmą. Viena vertus, gerai, kad mes nesame pririšti prie atlyginimų ir choro kaip darbo vietos. Kita vertus, esant kitoms materialinėms galimybėms, galėtume sukurti daugiau muzikinių kūrinių, bet galbūt tuomet jie nebūtų tokie žavūs?

„Aidija“ yra choras, kuris saugo tam tikrą jaunystės bruožą. Jame dainuoja ne vaikai, ne paaugliai, bet studentiško amžiaus ir truputį vyresni, tačiau jaunatviški žmonės. Kai jie čia pabūna ir subręsta, jiems reikia žengti tam tikrus gyvenimo žingsnius, susirasti savo vietą, pradėti stotis ant kojų. Tai ir būna priežastys, dėl kurių jauni žmonės turi išeiti iš choro. Vienaip ar kitaip, „Aidija“ derina žmonių laisvalaikį su prasmingu užsiėmimu, kartais, jiems to laisvalaikio nebelieka.

Tačiau po 25-mečio minėjimo supratau, kad vis tiek lieka bendra dvasia, vienijanti tuos, kurie šiek tiek paniro į „Aidijos“ vandenis ir juose paplaukiojo labiau. Beveik visi pastebi tokią choro savybę – nepaisant kartų kaitos, skambesys lieka vis kažkuo panašus. Vadinasi, kartų kaita yra skausmingas, bet chorą atnaujinantis bangavimas.

Norėtųsi prisiminti kompozitoriaus Felikso Bajoro mintį: „Aidija“ turbūt vienintelis Lietuvos choras, kuriame taip intensyviai vyksta dainininkų kaita. Tačiau choro skambesys nesikeičia. Jis minkštas, švelnus ir dvelkia nuoširdumu. Man niekad nepatiko klausytis „išlygintų balsų“, be natūralaus virpesio. Juk balso virpesys išplaukia tiesiai iš žmogaus sielos. Gal Romas Gražinis renka savo dainuojančių žmonių bendriją, žvelgdamas į būsimo choristo dvasinį tyrumą?“ O dabar pereikime dar prie kito klausimo.Kaip Jums atrodo, kokių matytumėte spragų lietuvių chorinėje kultūroje?

Lietuvių chorinės kultūros aš labai gerai nepažįstu. Žinau chorus, bet nelabai matau ir suprantu bendrą Lietuvos chorinės kultūros strategiją ir viziją. Suprantu, kad Dainių šventės yra visų tikslas. Galbūt tai yra gražu ir gerai, galbūt to užtenka, o galbūt – ne.

Kai kurie kolektyvai Lietuvoje dirba profesionaliai ir gražiai, bet apie naujų impulsų, postūmių buvimą chorinėje kultūroje (kurią aš įsivaizduoju, kuri yra vertinga, brandi, ne tam tikro laikotarpio mados šauksmas) sunku ką nors pasakyti.

Man atrodo, patys gražiausi daigai užsimezgė Nepriklausomybės pradžioje. Po to radosi jau kitų iniciatyvų, patiriančių visokių gundymų. Ypatingų, vertingų pasireiškimų chorinėje kultūroje nematau, tačiau ir nesu tas, kuris viską žino.

Chorinės kūrybos, naujų chorinių kūrinių atsiradimo situacija sunkiai apibrėžiama ir daugiau yra atsitiktinė negu nuspėjama ar patikima. Nežinau, kaip tai atsitiko, tačiau grįžtu prie Nepriklausomybės pradžios, kada buvo atsiradęs labai įdomus chorinės (ir ne tik) muzikos aktyvumas šiame kūrybiniame bare. Tąsyk kompozitoriai pateikė didžiulį pluoštą kūrinių, o kūrė daug kas: Nomeda Valančiūtė, Onutė Narbutaitė, Vidmantas Bartulis, Mindaugas Urbaitis, Vaclovas Augustinas, Kristina Vasiliauskaitė ir kt. Tuo laiku chorinei kūrybai kompozitoriai skyrė didelį dėmesį. O paskui viskas tarsi sustojo vietoje.

Nelabai galiu pasakyti, kas pastaruoju metu atsiranda įdomesnio. Beje, galbūt tai būtų Vaclovas Augustinas ir jo vadovaujamas choras „Jauna muzika“, inspiruojantys jaunųjų kompozitorių (studentų) kūrinių chorui a cappella koncertus-konkursus „Vox juventutis“. Ten iškyla vienas kitas vilčių teikiantis kūrėjas. Taip pat atsiranda ir vienas kitas naujas, įdomus kūrinys. Bet kiek jie yra vertingi, nestokojantys aiškios idėjos, stiliaus, kaip kad buvo Nepriklausomybės pradžioje, man sunku pasakyti.

Tačiau tai yra mano nuomonė, kuriai gerokai trūksta šaltinių ir gilinimosi. Aš nusakau savo pojūtį, lygindamas dabartinę būklę su tuo, kas buvo prieš 15–20 metų.

Kaip manote, kokių reikėtų sąlygų, kad Lietuvos chorinė kultūra atrodytų tvirta, ori?

Pirmiausia reikia tvirtų atraminių taškų. Tarkim, latviai turi tvirtus pamatus, jaunų talentų kalvę – muzikos mokyklą prie Domo katedros. Ji atsirado Nepriklausomybės metais ir dabar yra labai išaugusi, reikšminga. Tarptautiniame Jāzeps Vītols choro dirigentų konkurse Latvijoje, kuriame dalyvavome su mokiniu Martynu Stakioniu, daugiausia ir geriausiai paruoštų Latvijos dirigentų yra būtent iš minėtos mokyklos. Akivaizdžiai matyti jų ypatingas profesionalumas chorinėj srity.

Taip, mes turime Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, „Ąžuoliuką“, „Liepaites“, – turime gana tankų šios srities profesionalų rengimo tinklą. Grįžtant prie Latvijos pavyzdžio, jie turi Radijo ir televizijos chorą, kuris bent man yra vienas iš profesionaliausių Latvijos chorų. Tokio choro mes jau nebeturime. Tarsi tam tikri atitikmenys yra, bet Latvijoje dėmesys pamatams yra prioritetinis – ir iš valstybės, ir iš vyriausybės pusės, tad visiškai kitoks nei Lietuvoje. Pavyzdys būtų kad ir toks: prieš tai minėtame konkurse dalyvavo Latvijos kultūros ministrė... Tai štai Latvijoje kažkas yra kito lygmens nei čia. Todėl jie ne taip greitai pasiduoda madoms, „popsiškumui“, ir šiuo požiūriu laikosi vieningai.

Ar „Aidijos“ planuose yra numatoma įamžinti dabartinį etapą kokiu nors leidiniu, tarkim, kad ir kompaktiniu disku?

Tai įdomus klausimas, apie kurį aš irgi visąlaik galvoju. Tokių pasiryžimų yra buvę daug. Iš tikrųjų norėtųsi padaryti labai daug dalykų, tarkim, įrašyti lietuvių chorinę klasiką, kurios, manding, gerokai trūksta. Labai norėtųsi palikti šių dienų liudijimų: kaip mes tą muziką suvokiame, girdime, kaip ji skamba.

Ir dar – yra pluoštas kūrinių, susijusių su Thomo Manno festivaliu (festivalio užsakyti kūriniai lietuvių kompozitoriams, skirti chorui „Aidija“), kuriuos irgi norėtume sudėti į kokį nors leidinuką ir paleisti į sklaidą. Kita vertus, visą laiką baksnoja nemalonus piniginis klausimas, kurį ne visada pavyksta išspręsti. Yra tokie laikai, kai kompaktiniai diskai jau beveik išėję iš mados, viskas keliasi į virtualią erdvę. Vadinasi, darbą įrašų studijoje jau reikėtų keisti samdoma komanda, kuri ateina į koncertus su puikia aparatūra ir gali įamžinti koncertines akimirkas, o jas gražiai apipavidalinę, ir išleisti. Manau, tokia yra įrašų ateitis.

Kalbino Eglė Maciukevičiūtė