Įkvėpė Lenkijos pavyzdys

2005 metais du jauni žmogaus teisių entuziastai – Gediminas ir Birutė – ieškojo naujų būdų kalbėti apie žmogaus teises. Pasak Gedimino, žmogaus teisių švietimas tuo metu buvo išsisėmęs, jautėsi stagnacija. Netikėtai atradę, kad visai netoli Lietuvos sienos – Lenkijoje, Suvalkuose – vyksta žmogaus teisių kino festivalis, draugai nusprendė jame apsilankyti.

„Festivalis patiko, nors daugumą filmų žiūrėjome originalo kalba su lenkiškais subtitrais“, – prisimena Gediminas. Jis atskleidžia, kad būtent lenkiškasis „Watch Docs“ pasufleravo idėją panašų festivalį organizuoti ir Lietuvoje. Šiandien Gediminas Andriukaitis – aštuntus metus vykstančio festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius, o Birutė Sabatauskaitė – Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė ir „Nepatogaus kino“ renginių koordinatorė.

Bilietai nuo vieno cento – ugdyti sąmoningumą

Pirmuosius metus festivalis turėjo Europos Sąjungos paramą ir į jį buvo galima patekti nemokamai. Vis dėlto po kelerių metų įėjimas buvo apmokestintas. Ar taip „Nepatogus kinas“ mėgina prisidurti papildomų lėšų ir ką iš tiesų reiškia bilieto kaina, prasidedanti nuo vos vieno cento?

„Bilieto apmokestinimas skirtas ugdyti auditorijos sąmoningumą. Stengiamės pasakyti žiūrovui, kad viskas turi savo vertę ir savo kainą. Kita vertus, nieko neteisiame, nesmerkiame ir nevertiname. Dalis žmonių iš tiesų meta kelis baltus centus, tačiau yra paliekančių ir po dvidešimt, penkiasdešimt litų“, – pasakoja festivalio direktorius.
Dar viena naujovė – nuo pernai žiūrovai gali tapti „Nepatogaus kino“ minučių savininkais. Pasak festivalio organizatorių, ši akcija taip pat skirta skatinti sąmoningumą, burti bendruomenčę. „Norime žiūrovams duoti galimybę pasijusti savininkais, svarbiais festivaliui. Tikrai nesitikėjome išspręsti visų finansinių problemų, – šypsosi G. Andriukaitis. – Beje, tai ir neįvyko – žiūrovų įnašas sudaro apie dešimt-penkiolika procentų mūsų biudžeto.“

Festivalis lepina vilniečius

Šiais metais Vilniuje parodyti penkiasdešimt du filmai, kuriuose apsilankė rekordinis skaičius – aštuoni su puse tūkstančio žiūrovų. Septynis mažesnius miestelius pasiekė tik dalis festivalio programos. „Balansuojame tarp noro parodyti filmus kuo didesniam skaičiui žmonių ir siekio tai padaryti kokybiškai. Tik nedidelė dalis keliauja po kitus miestus. Pavyzdžiui, Kaune šiemet parodyti dvidešimt šeši filmai, sulaukę kiek daugiau nei trijų tūkstančių žiūrovų“, – teigia festivalio direktorius.

Festivalio komanda yra pastebėjusi įdomių auditorijos pokyčių. „Prieš aštuonerius metus didžioji „Nepatogaus kino" žiūrovų dalis būdavo žmonės iki dvidešimt penkerių metų, o dabar auditorija yra daug įvairesnė. Skiriasi žiūrovų amžius, išsilavinimas, socialinės grupė, o vienija tai, kad visi šie žmonės yra ieškantys, daug kuo besidomintys“, – teigia B. Sabatauskaitė.

Socialinė dokumentika paveikesnė už televizinę

Pasak „Nepatogaus kino“ organizatorių, nors festivalis priklauso tarptautiniam „Žmogaus teisių filmų tinklui“, jungiančiam apie trisdešimt įvairiuose pasaulio kraštuose vykstančių festivalių, Lietuvoje jis yra unikalus dėl savo socialinio aspekto. „Mūsų filmai apie žmogaus teises kalba vizualiai – sumaišyta argumentų ir emocijų kalba. Šis mišinys daro žmogaus teisių turinį artimesnį mums ir kelia klausimus, į kuriuos vėliau visi skirtingai ieško atsakymų“, – teigia B. Sabatauskaitė.

Jai antrina ir G. Andriukaitis. „Kandidatams į festivalio filmus keliami tam tikri kokybės standartai – tai turi būti aukštos meninės vertės dokumentika su socialiniu, žmogaus teisių aspektu. Televizinė dokumentika mums netinka – ji paprastai būna informacinio pobūdžio ir ne tokia paveiki žiūrovui“, – pasakoja festivalio direktorius.

Pasiruošimas trunka visus metus

Nors darbų karštinė prasideda likus maždaug dviem mėnesiams iki festivalio, jo programa rengiama visus metus. „Jau dabar galvojame apie filmus, kurie bus rodomi 2015-aisiais, – pasakoja G. Andriukaitis. – Nagrinėjame kitų festivalių programas, rašome platintojams, partneriams, kartais lankomės festivaliuose Lenkijoje, Čekijoje, Nyderlanduose. Taip pat turime omenyje filmus, kurių šiemet nepavyko gauti arba kurie mums netiko, tačiau galbūt tiks kitąmet. Beje, pagal festivalio nuostatus filmus festivaliui gali siūlyti bet kas“, – teigia „Nepatogaus kino“ direktorius.

Jis atskleidžia, kad festivalio „karštymečiu“ – rugsėjo–lapkričio mėnesiais – festivalio komandą sudaro keturi žmonės, tačiau visus metus ties festivalio programa ir rėmėjų paieška dirba vos du–trys žmonės. Čia labai svarbus tampa savanorių, kurių šiemet buvo daugiau nei septyniasdešimt, vaidmuo. „Savanorių indėlis yra milžiniškas. Savanoriai reikalingiausi paties festivalio metu – jie budi salėse, tikrina bilietėlius, renka balsavimo lapelius, kabina plakatus, nešioja skrajutes, rūpinasi ir bendrauja su svečiais – bet ryšys nenutrūksta ir po festivalio. Kartkartėmis susitinkame, rengiame filmų peržiūras. Dalis savanorių yra su mumis kartu jau ketverius–penkerius metus“, – džiaugiasi G. Andriukaitis.

Festivalio favoritai ir atradimai

Paklaustas, kurie festivalio filmai paliko didžiausią įspūdį, direktorius delsia atsakyti. „Visi konkursinės programos filmai man labai brangūs – festivalyje jie atsirado ne veltui. Tarkime, pamatę „Egzekucijos belaukiant“ – filmą apie mirties bausmės, žudymo beprasmybę, – iškart nusprendėme, kad jis turi būti festivalyje. „Sugrįžimas į Homsą“, pasakojantis apie Sirijos pilietinį karą – filmas, kokių reta. Negaliu nepaminėti ir atidarymo filmo – Huberto Sauperio „Mes ateiname su taika“. Prieš daugelį metų man didžiulį įspūdį paliko to paties režisieriaus „Darvino košmaras“ – sukrečianti dokumentika. Dėl tokių filmų rodymo verta organizuoti festivalį“, – teigia G. Andriukaitis.

Savo favoritus atskleidžia ir B. Sabatauskaitė. „Atsispirk ir skrisk“ – tai gana pozityviai pasibaigianti jaunos moters, kilusios iš neliečiamųjų šeimos, istorija. Ji svajojo tapti boksininke ir jai gerai sekėsi, bet dėl to, kad priklausė „neliečiamųjų kastai" ir buvo moteris, ji tapo visiškai priklausoma nuo bokso klubo vadų, kurie prie jos priekabiavo fiziškai, reikalaudavo mokėti. Labai patiko ir filmas „Kraujas“, kuris yra neva apie kraujo donorystę Rusijoje, bet iš tiesų pasakoja apie labai sudėtingą ir kai kuriais atvejais iki skausmo juokingą Rusijos provincijos gyvenimą“, – teigia festivalio renginių koordinatorė.

Ateityje – edukacinė programa vaikams

Birutė ir Gediminas teigia daug metų svajojantys apie edukacinę programą mokykloms, kur ugdymui būtų pasitelkiami filmai. „Prieš keletą metų naudodami filmą „Patyčios“ su „Vaikų linijos“ psichologais parengėme programą ir su ja važinėjome po skirtingas mokyklas. Temų, kurias su vaikais galima nagrinėti pasitelkiant filmus, yra daugybė“, – mano B. Sabatauskaitė.

Jai pritaria ir G. Andriukaitis: „Norime dirbti su kuo jaunesne publika. Šiais metais iš dalies įgyvendinome šią svajonę – bendradarbiaudami su projektu „Mokausi iš kino“, jauniesiems „Nepatogaus kino“ žiūrovams pasiūlėme trumpametražių filmų perspektyvą. Šie filmai yra pritaikyti vaikams ir jiems lengvai suprantami. Filmų herojai – taip pat vaikai, tad dvylikamečiai–trylikamečiai gali nesunkiai įsijausti į jų istoriją. Ateityje galvojame apie intensyvesnį darbą su mokyklomis, gal net atskirą edukacinę programą ne festivalio metu.“

Festivalio organizatoriams linkime, kad edukacinė kino programa mokykloms padėtų išugdyti sąmoningą jaunųjų žiūrovų kartą, kuriems į „Nepatogaus kino“ seansus niekada netrūktų bilietų.