2014 m. lapkričio 19 dieną suėjo lygiai dvidešimt penkeri metai, kai broliai pranciškonai išėjo iš pogrindžio ir sugrįžo į Kretingą. Prisiminimais dalijasi Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ministras kun. Astijus Kungys OFM.

Susipažinau su broliais pranciškonais būdamas pirmakursis klierikas Kauno kunigų seminarijoje. Mane į pogrindžio pranciškonišką šeimą atvedė tuometinis klierikas Edmundas Atkočiūnas, nes abu buvome iš Palangos. Jis paklausė manęs, ar žinau ką nors apie šventąjį Pranciškų. Atsakiau, kad ne. Jis paaiškino, jog Pranciškus buvo pranciškonų ordino įkūrėjas, papasakojo ir apie šv. Antaną Paduvietį bei davė paskaityti knygutę apie šv. Pranciškų. Po kiek laiko Edmundas manęs pasiteiravo, gal norėčiau tapti pranciškonu. Paklausiau – o kas jie tokie yra? Jis pradėjo vardyti: Mykolas Letkauskas, Benediktas Jurčys, Saulius Paulius Bytautas, Liudas Matas Jurevičius. Jam bevardijant supratau, kad čia būtent tie klierikai, kurie buvo kitokie nei visi, turėjo kitokį užtaisą.

Trečiadienį, per laisvą seminaristų dieną, kai kiti vaikščiodavo po parduotuves ar kino teatrus, eidavau su jais į susitikimus šeimose, neturėdavome kada net apsipirkti. Susirinkdavome butuose ir kalbėdavome apie tikėjimą, liudydavome Gyvąjį Dievą. Kai Edmundas išvardijo vardus, nusprendžiau stoti į broliją ne dėl šventojo Pranciškaus ar kažkokio pranciškonų ordino, bet todėl, kad norėjau būti su tais kitokiais klierikais. Mane patraukė ne pats šv. Pranciškus, o jo broliai, kuriais pasitikėjau ir kuriuose mačiau Šventosios Dvasios veikimą, kurie būdami kunigais troško liudyti Gyvąjį Dievą. Būtent ten, seminarijoje, pradėjau per pranciškonus giliau pažinti Jėzų. Ne šventąjį Pranciškų, bet Jėzų.

Paskutinieji metai pogrindyje

Brolis Antanas Grabnickas suorganizuodavo karmelitų bažnyčioje slaptas įvilktuves. Atvažiuodavo kunigas Juozas Pačinskas, kuris pogrindyje buvo atsakingas už pranciškonų judėjimą ir vadovaudavo liturginėms apeigoms. Visada šalia jo būdavo brolis Bronius Poškus. Jis maišuose atsiveždavo abitus, išdalindavo juos mums, apsivilkdavome, dalyvaudavome liturgijoje, o tada jis vėl juos surinkdavo ir išvažiuodavo.

Tuo metu pažinojau tik kelis pranciškonus kunigus. Pirmiausia kunigą Juozapą Pudžemį, kurį vadiname tėveliuku. Jis buvo šalia mūsų, per atostogas nuvažiuodavome pas jį Mosėdį. Taip pat kunigą Juozą Pačinską, kuris praktiškai su mumis nebendraudavo, tik liturgijoje. Tai buvo 1984-1985 metai, išsivysčiusio socializmo laikotarpis, kai tebevyko Bažnyčios persekiojimas. J. Pačinskas, kaip atsakingasis, stengėsi tiesiogiai su mumis nebendrauti, kad KGB neiššifruotų, kas priklauso pranciškonų ordinui.

Mus dvasiškai augino brolis kapucinas, tėvas Stanislovas Dobrovolskis. Važiuodavome į Paberžę atlikti dviejų savaičių rekolekcijas, jis buvo mūsų pagrindinis pranciškoniškojo dvasingumo ugdytojas. Tuo metu dar neskyriau kapucinų ir mažesniųjų brolių, jaučiau, kad esame viena šeima. Šiandien galiu patvirtinti, jog mus užaugino ir dvasiškai paruošė tėvas Stanislovas. Tuo tarpu kunigai Paulius Bytautas ir Antanas Grabnickas mus maitino pogrindžio literatūra, nelegaliai atšviesdavo ne vien pranciškoniškas, bet įvairias katalikų teologų knygas. Susibūrėme apie trisdešimt klierikų, nusprendusių tapti pranciškonais.

Dievo palaimintas grįžimas į Kretingą

Po kiek laiko, prasidėjus Sąjūdžiui ir atėjus 1989 metams, gegužės paskutinį sekmadienį gavau kunigystės šventimus Telšių katedroje. Birželio mėnesį, po mano primicijų Palangoje, su broliu Benediktu ir jaunimo grupe atvažiavome į Kretingos vienuolyno patalpose įsikūrusį kraštotyros muziejų. Paprašėme darbuotojų leisti įeiti į vidinį vienuolyno kiemelį, kur pirmą kartą apsivilkau pranciškonišką abitą. Pradėjome melstis ir giedoti. Muziejaus darbuotojai ir kretingiškės moterys, žiūrėdamos pro langą ar atėjusios į kiemelį, net verkė. Jos gal nesuprato, kas čia dedasi, bet tada prasidėjo regimasis Dievo veikimas, provincijos atgimimas.

Iš kairės į dešinę: Astijus Kungys, Edmundas Atkočiūnas, Gediminas Numgaudis, Eglė Šeduikytė, Jurga Šeduikytė, Aldona Šeduikienė, Sigitas (Benediktas) Jurčys. Palanga,liepos 6-8,1988. Edžio Jurčio nuotrauka

Būtent po pirmojo abito apsivilkimo mums subrendo mintis grįžti į Kretingą. Čia jau ypač aktyviai veikė Benediktas Jurčys ir tėvelis Juozapas Pudžemis, kurie ir pradėjo organizuoti atsikūrimą. Jau palaikėme ryšius su JAV ir Kanadoje gyvenančiais lietuviais pranciškonais, kurie leido mums atsikurti Kretingoje. Jie susisiekė su J. E. vyskupu Antanu Vaičiumi, o mes Lietuvoje taip pat vykome su juo kalbėtis. Tą vasarą vyskupas mums sakė: „Tik neskubėkite, nes dar stipri sovietų valdžia, šalyje yra sovietų kariuomenė, veikia saugumas. Išeisite ir jus visus suims. Einate į mūšį beginkliai.“ Mes visa tai supratome, bet nenusileidome, ir vyskupas pradėjo ruošti mums Kretingos parapijos grąžinimo dokumentus.

Mus įspėjo ir labai rimtą pogrindžio veiklą vykdę jėzuitai: ką čia darote, neblūdykite, dar neatėjo laikas. Marijonai taip pat sakė – dar ne laikas. Bet veikė Dievo malonė, kuri sakė, kad atėjo metas. Kai tuometinis provincijolas tėvas Placidas Barius OFM ir vyskupas Antanas Vaičius suteikė palaiminimą, mums buvo visiškai aišku, kad šis paraginimas kyla iš Viešpaties.

Pučas Maskvoje ir kiti ženklai tartum liudijo, jog reikia palaukti, dar neatėjo laisvės metas, bet kai kažkas manęs paklausė, ar nebijojome išeiti iš pogrindžio tebesant komunistiniam režimui, atsakiau, kad iš viso apie tai negalvojome, nes buvome Viešpaties Dvasios pagauti. Tarsi aidėjo Viešpaties žodžiai: nebijokite, aš nugalėjau pasaulį.

Vyskupas Vaičius kalbėjosi su Telšių vyskupijos prelatais, dekanais, kad leistų atiduoti Kretingos parapiją pranciškonams. Kretingos parapija buvo labai rimta tradicinė parapija, ir kiekvienas diecezinis kunigas norėjo joje tarnauti. Tačiau a. a. vyskupo Vaičiaus pastangomis Kretingos parapija jo dekretu buvo atiduota mums, ir lapkričio 19 dieną, per Kristaus Karaliaus iškilmę, aukojome pirmąsias šv. Mišias. Pirmuoju klebonu buvo paskirtas Juozapas Pudžemis, turėjęs atvažiuoti iš Mosėdžio. Vikaras Edmundas Atkočiūnas atvyko iš Nidos, o aš – iš Telšių katedros. Trise ir pradėjome veiklą Kretingoje.

Tuo metu dar jokio normalaus vienuolyno neturėjome, nes vienuolyno pastatas tebepriklausė kraštotyros muziejui, o gyvenome klebonijos name. Viename kambaryje įsikūrėme su Edmundu Atkočiūnu, jis miegojo po fortepijonu, o kitame įsitaisė tėvelis Juozapas. Dar turėjome virtuvę ir susitikimų salę.

Iš gausaus būrio teliko keletas brolių

Atsimenu, kai 1990 metais nuskridau į JAV, tėvas Placidas paskyrė mane provincijolo delegatu, atsakingu už pranciškonų atsikūrimą Lietuvoje. Nusigandau, sakau, tėveli, aš dar tik aštuoni mėnesiai kaip kunigas. O jis man pavedė važiuoti pas vyskupus ir prašyti leisti pranciškonams kunigams grįžti į Kretingą, nes tuo metu pranciškonai kunigai dirbo visose vyskupijose.

Vyskupai neprieštaravo, tačiau sakydavo, jog reikia pačių kunigų sutikimo. Ganytojai iš tiesų vadovavosi gražiu evangeliniu principu – buvo gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Kai kurie vyskupai gudriai elgėsi, nenorėdami prarasti tų kunigų. Jie pasiūlydavo geresnes parapijas ar studijas Romoje. Atvirai pasakius, iš didelės mūsų šeimos tik keletas sutiko grįžti į Kretingą. Tai buvo Saulius Paulius Bytautas, Mykolas Letkauskas, Matas Jurevičius, Antanas Grabnickas, kuris tuo metu statė bažnyčią ir, palikęs įdirbį kitiems kunigams, atvyko pas mus. Iš trisdešimties liko aštuoni kunigai, kurie palaikė pranciškonišką šeimą pirmaisiais išėjimo iš pogrindžio metais. Daugelis kitų liko dieceziniais kunigais.

Apsvaigę kaip nuo jauno vyno...

Kai pradėjome veikti Kretingoje, negalėjome negyventi Evangelija, negalėjome nutylėti apie Gyvąjį Dievą ir Jo Žodį Jėzų Kristų. Iš karto po atsikūrimo pradėjome ketvirtadieniais aukoti šv. Mišias, kur jaunimas šlovino gitaromis, o po Eucharistijos skaitydavome Šventąjį Raštą, kas dar buvo neįprasta Katalikų Bažnyčioje. Tos jaunimo šv. Mišios buvo naujas proveržis. Į jas jaunimas autobusais suvažiuodavo ir iš gretimų miestelių. Mažame kambaryje sutilpdavo septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt žmonių.

Šlovinimas Kretingos šventoriuje. Jolantos Klietkutės nuotrauka.
Šlovinimas Kretingos bažnyčios šventoriuje. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Apskritai 1990–91 metais mus supo labai daug jaunimo, nes naudojome nestandartinius ugdymo metodus. Pavyzdžiui, nuvažiuodavome prie jūros, atsistodavome paplūdimyje, giedodavome, o vėliau laimindavome visas keturias pasaulio puses, šokdavome Dievo garbei. Veždavome jaunimą į Taize susitikimus, pranciškoniškus renginius užsienyje, Pasaulio jaunimo dienas, lankėme Vakarų Europos katalikiškas bendruomenes. Juk iki tol buvome uždaryti kaip lageryje. Bendraudami su Europos ir Visuotine Bažnyčia pasijautėme esantys jos dalimi.

Atsimenu ir Sekmines, kurių nebeįmanoma būdavo švęsti bažnyčioje. Po šv. Mišių šventoriuje ant scenos išstatydavome Švenčiausiąjį Sakramentą, melsdavomės ir giedodavome per visą naktį. Mes patys nebūtume galėję sugalvoti tokių dalykų. Šventoji Dvasia mus vedė, tikrai buvome apsvaigę kaip nuo jauno vyno.

Pirmaisiais metais sulaukdavome armijos postulantų: ateidavo aštuoniolika ar net dvidešimt vaikinų. Žinoma, iki noviciato likdavo jau mažiau. Ne visi tapo broliais – kiti sukūrė nuostabias katalikiškas šeimas, liko mūsų bičiuliais ir bendražygiais.

Broliai Algis Malakauskis, Jonas Šileika ir Paulius Zovė Šeduikių sodelyje Palangoje vaišinasi slyvomis.

Iš Dievo malonės atgimėme, ir netgi šiandien galiu konstatuoti, kad kiekybiškai esame didžiausia vienuolija Lietuvoje. Nežinia, kodėl Dievas išsirinko mus. Jis galėjo išsirinkti bet kurią vienuoliją, bet pasirinko mus turbūt todėl, kad iš visų pogrindžio vienuolijų buvome silpniausia ir mažiausiai organizuota. Neturėjome jokios rimtos vadovybės, mus vedė brolis Bronius Poškus ir Juozapas Pudžemis, paprastas Mosėdžio klebonas, bet buvome atviri Dievo Dvasiai. Manyčiau, Viešpats norėjo ir mums parodyti, kad „štai Aš visa darau nauja“. Jis išsirenka, kas pasaulio akyse yra žemos prigimties, laikoma nieku, kad mes negalėtume girtis. Ir nė vienas negalime pasigirti, jog kažką ypatingo padarėme. Jis darė per mus, augindamas mus ir aplinkinius.

Tie pirmieji metai buvo Bažnyčios ir tautos atgimimo metai, visi buvo išsiilgę Gyvojo Dievo. Mus kvietėsi į mokyklas, į kalėjimus, jaunimo organizacijas, darbo vietas. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo važiuodavome į kariuomenės dalinius ir liudijome Viešpatį neskaičiuodami nei laiko, nei dienų, nei naktų. Kiek buvo energijos!

1992 m. brolis Gediminas organizavo Girulių stovyklą, kuri buvo visiškai nauja patirtis mūsų Bažnyčios gyvenime. Pradžioje jautėme, kad Žemaitijos kunigai nesupranta, kaip galima nebažnytinėje aplinkoje rengti rekolekcijas, o ką jau kalbėti apie savaitės trukmės jaunimo stovyklą buvusioje pionierių stovyklavietėje. Jiems tai buvo tikras iššūkis, atrodė kaip nukrypimas nuo Bažnyčios praktikos. Tačiau, kai stovyklos idėją palaimino ir joje dalyvavo apaštalinis nuncijus Justo Mullor Garcia, prisijungė ir vyskupas Antanas Vaičius su dieceziniais kunigais. Taip pat atvyko ir išeivijos kunigų delegacija. Iš viso stovykloje dalyvavo apie 500 žmonių, jaunimo ir kunigų. Stovykloje nusirito atsivertimų banga, iki paryčių užsitęsdavo išpažintys, vyko naktinė adoracija, šlovinimas, mokymai.

Stovykla Giruliuose 1992 m. Gediminas Numgaudis laiko kryžių. Jolantos Klietkutės nuotrauka
Girulių stovykla 1992 m. Jolantos Klietkutės nuotrauka
Adoracija Girulių stovykloje
Krikštas jūroje. Jolantos Klietkutės nuotrauka
Šlovinimas. Armonikėle groja Algirdas Malakauskis
Stovyklos dalyvių pietūs

Gyvosios Bažnyčios statyba ir pirmieji iššūkiai

Atvirai kalbant, Kretingoje nebuvo lengva. Pradžioje žmonės mus priėmė iš tiesų labai džiugiai ir nuoširdžiai. Vyresniųjų žmonių vaikystė buvo prabėgusi su pranciškonais, jie dar atsiminė brolius, bet mylėjo ir diecezinius kunigus, todėl pasikeitimas jiems buvo netikėtas.

Noriu padėkoti buvusiam Kretingos parapijos klebonui a. a. Broniui Burneikiui, atlikusiam didelius darbus, ir kanauninkui Bernardui Talaišiui, kuris perdavė parapiją be jokių pretenzijų, tėviškai, nenuteikęs parapijiečių prieš mus. Dieceziniai kunigai buvo tikrai labai dvasiškai subrendę ir atsakingi.

Viešpaties Dvasia negalėjo būti suvaržyta vien tiktai nusistovėjusia Tradicija ar bažnytine praktika. Pamenu, kad dar būdavo išpirktos vietos bažnyčios suoluose. Atėjusius naujus žmones parapijiečiai išvarydavo sakydami, kad čia jų nusipirkta vieta. Reikėjo iš pagrindų keisti nusistovėjusią tvarką, ugdyti žmonių sąmoningumą.

Pamatėme, jog net patarnautojai ir adorantės ateina į liturgiją neturėdami jautrumo Eucharistijos šventimui. Tai buvo bažnytinių draugelių kompanija, kuri per pakylėjimą plepėdavo, juokaudavo. Tuomet griežtai atsisakėme visų patarnautojų ir adorančių pasakę, kad prie Viešpaties altoriaus nebus balagano. Vėliau susikūrė nauja atsakingų ir tikėjimo vedamų ministrantų grupė.

Sekmadieniais Kretingoje nusistovėjo įdomi tvarka: 8 val. vykdavo tylios šv. Mišios, o pusę vienuolikos – vaikų šv. Mišios, kur rinkdavosi jaunos šeimos ir liturgija būdavo pritaikyta jiems, giedojo vaikų choras, vyko šlovinimas gitaromis. Pusę pirmos vykdavo tradicinės Sumos šv. Mišios, o vakare per Eucharistiją giedojo grigališkojo choralo choras. Taip žmonės nebuvo diskriminuojami gitaromis, bet galėjo pasirinkti priimtiną liturginį stilių.

Kretingos parapija tikrai keitėsi, nes kviesdavomės ir katalikų misionierių iš Prancūzijos, Belgijos, o kunigas Hermanas Šulcas atsiveždavo katalikų iš Ruandos. Pamenu, kokį šoką patyrė daugelis vyresnės kartos parapijiečių, kai paprašėme Ruandos jaunimą po Komunijos sušokti liturginį padėkos šokį Dievui. Netrukus, po viešnagės Lietuvoje, jie grįžo į Ruandą ir iš 18 jaunuolių tik du liko gyvi, o visi kiti buvo nužudyti. Tada per pamokslą Kretingoje žmonėms pasakiau: tie jaunuoliai, kurie savo šokiu garbino Jėzų Kristų mūsų bažnyčioje, šiandieną yra kankiniai. Jūs niekinamai ir piktai žiūrėjote į tuos, kurie šiandien yra nužudyti dėl savo įsitikinimų.

Italų, anglų ir airių dėka atsirado pirmoji pranciškoniškojo jaunimo organizacija – „Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnyba“ – kai dar nebuvo oficialaus pranciškoniškojo jaunimo. Jaunimas dalyvavo visur, buvome tiesiog apsvaigę! Mūsų kunigų juk buvo nedaug, o visą darbą atliko jaunimas ir mūsų postulantai. Daugelis darbų priskiriama mums, bet viską darėme kartu. Vėliau iš to prasidėjo ir normalesnis pasauliečių pranciškonų ugdymas, atėjo jaunų šeimų.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones

Tuo metu negalvojome, kad turėsime tiek vienuolynų, kiek jų yra dabar. Pagrindinis mūsų užtaisas buvo Jėzaus žodžiai: padarykite mano mokiniais visų tautų žmones. Mums buvo labai svarbu nešti evangelinę žinią. Pradžioje, be Kretingos, dar turėjome keturias parapijas – Tūbausius, Šventąją, Nidą ir Juodkrantę. Po Votyvos Kretingoje vienas brolis važiuodavo į Šventąją, o kiti – į Juodkrantę ir Nidą. Tada nakvodavome Nidos bute ir pirmadienį vesdavome tikybos pamokas. Iš pradžių nesistengėme atkurti vienuolynų, bet ėjome ir skelbėme Evangeliją. Vėliau tas atkūrimas įvyko natūraliai.

Pirmoji Komunija Šventojoje. Kairėje br. Benediktas, 1989 08 13

Kadangi mūsų studentai mokėsi Kaune, jiems reikėjo vienuolyno, kad galėtų gyventi brolijoje. Taip atgavome Šv. Jurgio konventą. Po to supratome, jog mums reikia nuošalios vietos maldai, ir brolis Gediminas atrado Pakutuvėnus.

Vėliau, po apsilankymo Lietuvoje, šventasis popiežius Jonas Paulius II La Vernoje pasakė, jog Europoje yra du ypatingi kalnai – La Vernos Kryžių kalnas – ir tarp šių kalnų turi būti nutiestas tiltas. Taip Italijos Toskanos regiono broliai padėjo mums pastatyti vienuolyną Kryžių kalne, kad išsipildytų popiežiaus žodžiai.

Po to arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis pakvietė pranciškonus atvykti į Vilnių. Brolis Benediktas pradėjo kurti bendruomenę Bernardinuose, kurią vėliau perėmė Julius Sasnauskas. Galiausiai pastaruosius metus broliai pradėjo apaštalauti ir dirbti su onkologiniais ligoniais ir taip atsirado vienuolynas prie Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje.

Atsisakėme tėvo Stanislovo pasiūlymo atsiimti Tytuvėnų vienuolyną, o vyskupas A. Vaičius klausė, ar neatsiimsime Telšių katedros, nes ji ir vienuolynas priklausė pranciškonams. Atsakiau, kad J. E. ganytojas apie tai net negalvotų. Dotnuvos vienuolynas taip pat priklausė broliams, bet jį iš dėkingumo tėvui Stanislovui perdavėme kapucinams.

Nežiūrėjome pastatų, bet jautėme, kur natūraliai atsirado poreikis broliams įsikurti. Vyskupas Juozapas Žemaitis kvietėsi mus į Vilkaviškio vyskupiją, o vyskupas Juozapas Preikša – į Panevėžio vyskupiją siūlydamas atsiimti Troškūnus. Visgi mes dirbtinai nesiplėtėme, pirmiausia siekėme evangelizuoti.

Po 25 metų matome, kad prasiveržęs Dievo malonės šaltinis, didžiuliu greičiu tekėjęs Lietuvoje, dabar atrodo apstojęs, mūsų pranciškonų veikla aprimo, nematyti didelių perversmų. Tačiau ir po 25 metų Jo malonė ir toliau mus gaivina ir atnaujina, tik jau daug platesnėje erdvėje. Kaip jūroje galime jausti didesnį bangavimą, o vandenyne bangavimas didelis, tačiau ramus ir tolygus, panašiai ir mūsų veikla yra toliau Viešpaties judinama. Gal nėra tokių didelių purslų, didelio garso, bet jaučiasi Dievo malonės pripildytas ramybės bangavimas.

Žvelgiant į ateitį...

Linkėčiau pirmiausia mūsų provincijos broliams neužkietinti savo širdžių, kad būtume Viešpaties tarnai, o ne samdiniai, būtume jautrūs ir atviri Dievo malonei. Ir šiandien Dievui reikalinga visa mūsų būtis, kad galėtume tarnauti.

Linkiu pranciškonėms sesutėms, kad nenuleistų rankų, kai nėra pašaukimų, kad ir toliau visa dvasia tarnautų Dievo Bažnyčiai ir Dievo vaikams. Ir ypač pasauliečiams pranciškonams, kurie šiais metais išsirinko naują nacionalinę tarybą, linkiu, kad Dievas per juos atnaujintų ir skleistų gyvenimo žodį pasaulietinėje aplinkoje. Ir tegu nemano, kad yra jauni ir neturi patirties – Dievas turi patirtį, viską žino. Tereikia Jam atsiverti ir nebijoti rizikuoti.

Sveikindamas visų brolių vardu, kaip provincijos ministras linkiu būti ištikimiems Dievo žodžiui ir atviriems Jo malonei, Šventajai Dvasiai. Idant sustiprinti Dievo žodžiu ir įkvėpti Šventosios Dvasios, garbintume savo Dangiškąjį Tėvą, iš kurio laukiame amžinojo gyvenimo, mums pažadėto per Jėzų Kristų.

Parengė Monika Midverytė OFS