Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo: 2008-2012 m. dienoraščiai. – Vilnius: Bernardinai.lt, 2014. – 400 p.

Vienkiemyje netoli Liškiavos, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, kelis dešimtmečius gyvenantis gamtininkas ir publicistas Henrikas Gudavičius (g. 1943) dažnai vadinamas Dzūkijos metraštininku – Nepriklausomybės pradžioje jis dalyvavo kuriant Dzūkijos nacionalinį parką, jo iniciatyva 1991 metais pradėjo eiti parko laikraštis „Šalcinis“ ilgą laiką buvęs vieninteliu krašto periodiniu leidiniu, vėliau pradėta leisti ir knygų serija apie etnografinius Dzūkijos parko kaimus, žmones bei jų amatus. Užrašinėdamas senųjų gyventojų pasakojimus bei istorijas, mirštančių žmonių ir augalų vardus, stebėdamas besisukantį Gamtos ratą ir save patį šiame besikartojančiame cikle, nepailstantis metraštininkas, genamas švento smalsumo, ne sykį pėsčiomis bei dviračiu apkeliavo Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją, kuri veik ketvirtį amžiaus jam yra tapusi „tikrųjų atradimų žeme“.

Nors H. Gudavičius rašo jau daugiau nei 4 dešimtmečius (dienoraščiai iš kelionių po Baškiriją sovietmečiu publikuoti žurnale „Nemunas“, straipsniai apie gamtą spausdinti „Komjaunimo tiesos“ gamtos puslapiuose, publikacijos skirtos Dzūkijos istorijai, gamtai bei žmonėms ir šiandien skelbiami „Šalcinyje“ bei kituose Dzūkijos nacionalinio parko leidiniuose), tačiau pirmoji knyga „Gamtmeldžio sodas“, kurioje sudėtos autoriaus novelės, esė bei dienoraštis, išleista 2013 metais. (Šioje vietoje galima pacituoti patį autorių: „Dirbu neskubėdamas, pasiklausydamas ir pasižvalgydamas...“ („Laiškai iš kaimo“, p. 376).

O šiais metais Bernardinai.lt išleido H. Gudavičiaus pastarųjų penkerių metų (2008–2012 m.) dienoraščių knygą „Laiškai iš kaimo“. Šie tekstai, kaip dabar dažnai nutinka, iš pradžių pasirodė internete, o dabar sugulė į knygą.

Prisipažinsiu: nors šie tekstai nuo 2008 m. reguliariai publikuojami Bernardinai.lt ir atsivertus dienraštį žvilgsnis vis užkliūdavo už jų, tačiau niekada nesu skaitęs. 6 metus aš prasilenkiau su H. Gudavičiaus tekstais, nors taip dažnai buvome (ir tebebūname) toje pačioje skaitmeninėje tikrovėje. Kaip taip galėjo nutikti – nežinau... Tačiau dabar, laikydamas rankoje knygą, džiaugiuosi tuo, nes šie laiškai man pačiam tapo „atradimų žeme“, po kurią vedžioja patyręs, be galo pastabus ir mažiausiems gamtos stebuklams dėmesingas vedlys, puikiai žinantis kelionės maršrutą ir kartu nebijantis nusukti į šoną naujo atradimo genamas („Kai kasdien eini Gamtos takais, kokia nors maža naujiena gali pasirodyti kaip svarbiausias atradimas“ (p. 373). Taip pat šie tekstai yra absoliučiai knygyniai, o skaitymo greitį diktuoja patys laiškai: jų negali praryti lyg žybsinčios reklamos ar sensacingos naujienos. Pasakojimas teka iš lėto, skleidžiasi ir susipina su kitomis istorijomis, kuriose daug nutylėjimų ir pauzių – lyg skaitytum ranka rašytus laiškus...

Lėtas buvimas yra vienas svarbiausių šios knygos leitmotyvų, kuris vis atsikartoja H. Gudavičiaus apmąstymuose ir patirtyje. Štai kad ir toks nuotykis: „Porą valandų tupinėjau prie būsimosios pievinių šalavijų rabatės, gyniau jaunus, iš sėklų sudygusius augalėlius nuo baltųjų šakniastiebių smilgų, dirvinių kiečių ir kitokių neprašytų žolelių, gi žiūriu – vaikšto visiškai nematytas vabzdys , nepaprastai gražus: lieknas lyg amofila, sparnai skaidrūs ir vos vos melsvi, o per pilvelį ir nugarą nupieštos dvi ryškiai geltonos juostos. Pasipuošęs lyg vapsvavoris. Bet nepanašus nei į vapsvą, nei į sfeksą, aiškiai jaučiu, kad šitokią keistenybę regiu pirmą kartą... (p. 373). Tokių ir panašių stabtelėjimų šioje knygoje – gausybė. Ko vertas autoriaus aprašytas moterų spanguoliavimas Čepkeliuose, kuriuos Marija Zalanskaitė-Liuogienė iš Mardasavo kaimo pavadino „didžiausiais Gudų šalies atlaidais“, nes po karštos dienos praleistos raiste žmogus išeina čia palikęs savo... puikybę (p. 40). Gražu ir tikra, nes ne iš galvos, o iš gyvenimo visa tai. Taip ir regiu iš lėto savo pramintais takeliais vaikščiojantį H. Gudavičių, užsižiūrintį į Krūčiaus upelio vandenis, žingsniais matuojantį iš daržo pabėgusį agurotį ar pavasarį priklaupusį ir uostantį žemę... Viskas čia iš gebėjimo būti iš lėto. Taip pat ir iš to vaikiško tyrumo, švento smalsumo, kuris visiškai natūraliai, be kažkokios pozos ar įtikėjimo tuo, ką darai, tiesiog savaime, gena vis iš naujo pamatyti pasaulį, sutelpantį mažiausioje gamtos detalėje.

Pradėjus skaityti šią knygą, galvoje iškilo Jono Meko „Laiškai iš niekur...“ 1994–1996 m. rašyti „Valstiečių laikraščiui“. Tarp šių dviejų kūrėjų labai daug skirtumų, bet dar daugiau panašumų. J. Mekas – pasaulio kultūros pilietis, H. Gudavičius – Dzūkijos metraštininkas. Tačiau jų kalbėjimas, pasaulėjauta, laikysena, žiūrėjimas ir matymas, net rašymo nuotaika yra labai panašūs.

Štai kad ir tokia J. Meko mintis: „Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“. O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa. / Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika... Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu... / Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal... į senas, žalias pievas...“ (J. Mekas „Laiškai iš Niekur“, p. 21).

Tai H. Gudavičius kaip tik ir yra tokia avis. Ir ne todėl, kad gyvena vienkiemyje, kuriame neturi nei televizijos, nei interneto, nei telefono, o važinėja senu išradimu – dviračiu, bet todėl, kad jam svarbiau ne pakeisti pasaulį, bet jį pamatyti, vaikščioti savo pramintais takeliais ir žiūrėti, stebėtis, džiaugtis, atrasti...

Beje, cituoti iš šios knygos galima labai daug, nes tekstas tirštas visokiausių atradimų, kurie visų pirma yra H. Gudavičius atradimai tykiai, ramiai gyvenant prie savo upelio, kurį, kaip teigia laiškų autorius, „reikia matyti kasdien“. Kodėl kasdien? Čia į pagalbą atskuba Meškiukas ir Tigriukas iš Janoscho knygos „Panama labai graži“: „truputį paklaidžioję keliauninkai sugrįžta prie savo upelio, pamato kuklią savo pirkelę – ir viskas čia jiems pasirodo labai gražu. Jie ir tiltelį paremontuoja, dar nežinodami, kad čia jų tiltelis. Matyt, gerumas ir grožis dažnai būna šalia...“ (p. 352). Ir šį „gerumą ir grožį“ H. Gudavičius atranda savo artimiausioje aplinkoje. Rodos, pats įprasčiausias kasdienybės ar gamtos ženklas jam tampa nauju pasakojimo siužetu, kuriame asociatyviai veriasi kiti, nauji pasakojimai.

Pasakyti, ko šioje knygoje daugiau – gamtos, istorijos, kultūros ar žmogaus – taip pat būtų nemenkas iššūkis. Štai, botanikas Mindaugas Lapelė iš Dzūkijos nacionalinio parko, perskaitęs vos 50 „Laiškų iš kaimo“ puslapių, suskaičiavo 96 H.Gudavičiaus minimus vardus ir pavardes (neskaitant dviejų šunų ir katės). Visa tai byloja ne tik apie autoriaus apsiskaitymą, bet ir apie jo atvirumą, įsiklausymą ir įsižiūrėjimą į tą neišsemiamą siužetų šaltinį – gyvenimą.

Šie laiškai gražūs ne tik savo estetine išraiška, paprasta autoriaus kalba ar smagiai susipinančiais pasakojimais – jei tik tiek, tuomet tai būtų tiesiog literatūra. Dabar gi, knygoje gausu praktinių, ūkinių patarimų, kurie vėlgi yra lyg langas į kitą pasaulį – kaip padaryti, kad obelys nenušaltų, o žydėtų vėliau, koks metas geriausias iš miško medelius išsikasti, kada vaistams žolynus rinkti, kada galima išsikasti pastarnokus ir t. t. Žinoma, kaimo žmogui tai yra labai paprasti, kasdieniai dalykai, o man visa tai labiau panašu į stebuklus. Ir ši autoriaus patirtis yra aukso vertės. Beje, kaip ir senos istorijos, iš ciklo „Ką daryti, jei...“ Ar žinote, kuo Musteikos senbuviai tepdavo ratus važiuodami į Merkinę pirkti grūdų? Kazlėkais!!! (p. 210) O ką žmonės darydavo su prastu dalgiu? Įmesdavo į dilgėlyną, kad rūdys jį paplonintų!!! (p. 349). Štai kokie paprasti ir nepaprasti dalykai..

Tiesa, šios knygos žanras nėra vienareikšmiškas. Taip, tai išties dienoraščiai, mat prie kiekvieno teksto yra jo užrašymo data. Dienoraščiai visų pirma sau, nes rašant – daug ką pats sau gali suvokti. Taip pat tai dienoraščiai, skirti ir kitiems – būtent todėl knyga pavadinta „Laiškais iš kaimo“. O laiškuose gali tilpti įvairūs žanrai: esė, proza, drama. Ar poezija: „keisti grybai yra anglenės, žvaigdiniai, žvaigžduliai, ausūniai, trimitėliai, pirštūniai, šakočiai, kuokiai, kiškiaausiai, pagaliau kukurdvelkiai ir pumpotaukšliai“ (p. 141). O kur dar panašaus gražumo dzūkiški augalų, upelių, vietovių, kaimų pavadinimai, kurie žinovui H. Gudavičiui reiškia ne tik tai, bet nuo jų veriasi ištisas kosmosas. Taip mažame Dzūkijos viensėdyje telpa visa visata.

„Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo“ (p. 256) – sako sudzūkėjęs žemaitis H. Gudavičius. Beje, jis ne tik taip sako, bet taip ir gyvena įsuptas Saulės sukimosi ratu, nepailstančio Gamtos ritmo bei atsikartojančių Žemės darbų savo natūriniame ūkyje, netoli Liškiavos bei godojamų augalėlių darže, šalia Krūčiaus upelio. „Čia, matyt, ir galėtume patvirtinti, kad tikra, teisinga žmogaus veikla – tai nuolatinis pasaulio kūrimas iš naujo. Kasdienis bandymas kartoti šventąjį kūrybos aktą. Stebėtis, dirbti. Kurti, sodinti, godoti, auginti. Ir jeigu žmogus šitaip paprastai mąsto apie savo gyvenimą ir apie savo kasdienę veiklą, tai tas esminis tikėjimo klausimas anksčiau ar vėliau iškyla. Kaip pats kantriausias retųjų augalų sklypo daigelis. Kaip rečiausio grybo žvaigždulio kosminis radaras...“ (p. 66).

Rodos, taip paprastai maži dalykai virsta didžiais darbais, paprasti žodžiai – įkvepiančiu pasakojimu, o šiandien užrašyta poringė – legenda... Kaip paprastai ir tiksliai knygos pabaigoje užrašė „Laiškų“ autorius: „Šitaip ir kuriama tikroji tautos istorija. Pradėti reikia nuo savo kiemo, žvelgiant į pasaulį pro mažą pirkios langelį ir semiant vandenį iš savo šulinio“ (p. 397).

P. S. Nors šios knygos autoriumi įvardytas vienas H. Gudavičius, tačiau šalia žodžių knygoje yra ir kitas – vaizdo pasakojimas, kurį iš savo fotografijų dėlioja broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Ypač Henrikas ir Algimantas – lyg Siamo dvyniai – ne kartą vaikščioję tais pačiais Dzūkijos takeliais, puikiai jausdami vienas kitą, žodžiu ir vaizdais fiksuoja nepamirštamą Dainavos krašto grožį, jo trapumą ir amžiną kartotę...

P. P. S. Įdomu, ką šiandien atrado Henrikas Gudavičius, žiūrėdamas pro pirkios langą ar vaikščiodamas savo numintais takeliais palei Krūčių?