Aktorius ir režisierius Xavieras Dolanas. Nuotraukos šaltinis www.askmen.com

Xavieras Dolanas prastai papusryčiavo, todėl vėluoja į interviu. Galiausiai pasiruošęs jis pirmiausia pašnekina berniuką, dėvintį marškinėlius su Betmeno atvaizdu. Dolanas pasakoja vaikui iš tiesų esąs aktorius – šiuo metu tuo neužsiimantis, tačiau greitai vėl grįšiantis į filmavimo aikštelę, nes vaidinti – tą jis tikrai mokantis. „Gerai įsidėmėk mano veidą, – galiausiai sušnabžda jam Dolanas, – vieną dieną vaidinsiu filme apie Betmeną.“ Vaikas švyti, Dolanas priduria: „Tu Hamburge, mielasis!“ Tada ne mažiau entuziastingai atsisuka į berniuko mamą: „Tik po Jūsų, madam.“

Pradėdamas pokalbį jis beveik atsiprašinėdamas prasitaria norėjęs išmokti vokiškai, tačiau šiuo metu esąs per daug užsiėmęs savo naujausiu filmu su Jessica Chastain. Ne, tai nebūsiantis holivudinis filmas, veikiau satyra apie Holivudą. Tačiau dabar jis yra čia, kad pasirūpintų „Mamyte“ – Kanuose išliaupsintu filmu apie palūžusią vienišą motiną ir jos hiperaktyvų paauglį sūnų.

Režisierių kalbina „Zeit“ žurnalistė Wenke Husmann.

Prieš savo filmo „Mamytė“ premjerą Kanuose, taip pat ir po jos vos tramdėte ašaras. Čia retai išvysi ką nors panašaus. Labiausiai stebina tai, kad „Mamyte“ – kaip ir keturiais ankstesniais savo filmais – atsiskleidžiate kaip labai sąmoningas ir nepriklausomas režisierius. Ar iš tiesų toks nesate?

Nors dabar jaučiuosi labiau atsipalaidavęs negu Kanuose, mano filmai, o pirmiausia tai, kas apie juos rašoma, kuria apie mane klaidingą įspūdį.

Kaip yra iš tikrųjų?

Esu iš tų, kurie nuolat abejoja tuo, ką daro. Rašau kupinas abejonių – abejoju savimi ir savo darbu. Todėl apie save skaitau kiekvieną straipsnį.

Neįtikėtina. Daugelis to vengia, nes susidūrimas su kritikais gali siaubingai sekinti.

Negaliu kitaip. Skaitau viską!

Dolanas įsmeigia į mane hipnotizuojantį žvilgsnį. Po ilgos pauzės pakartoja: „Viską!“ Staiga supratęs, kad tai galėjo nuskambėti kaip grasinimas, sumosuoja abiem rankomis. Šypsodamasis pasakoja toliau, daugelį sakinių baigdamas šauktuku.

Kai sukuriate ką nors, kas kainavo dvejus metus Jūsų gyvenimo, per kuriuos daugiau nieko neveikėte, beveik nesimatėte su šeima, norėdamas rasti atsakymus valandų valandas mąstėte vienumoje, vienas keliavote, o tada salėje su ašaromis akyse pakyla 2 000 žmonių ir ploja. Ar Jūs nesijaustumėte sujaudinta?

Savo darbą laikau amatu. Jo galima išmokti – kaip ir įvertinti, ar rezultatai buvo sėkmingi. Jūsų darbui reikia daug kūrybingumo.

Ir didžiulių emocijų! Viską turiu sukurti iš savo vidaus. Idėjas! Atsakymus! Per ilgą kūrybinį laikotarpį viską gaubia abejonės. Jos akimirksniu išsisklaido, kai filmas sulaukia pripažinimo, ypač tokioje vietoje kaip Kanai, į kuriuos kviečiami geriausi režisieriai ir aktoriai.

Vis dėlto apdovanotas didžiuoju žiuri prizu neslėpėte nusivylimo – rankose labiau norėjote laikyti „Auksinę palmės šakelę“.

Todėl, kad visi apie tai rašė! Natūralu, kad kažkada ir patys savęs paklausėme, ar iš tiesų gausime „Auksinę palmės šakelę“.

Paprastai nė vienas to nepripažįsta. Atsiimdami apdovanojimą visi sako: „Ak, kaip netikėta. Kokia garbė. Labai ačiū.“

Žinote, likus porai dienų iki apdovanojimų teikimo, sutikome žiuri narius. Savaime suprantama, jie negali nieko sakyti tačiau – o! – kaip jie mus nužvelgė! Buvo akivaizdu, kad jiems patiko filmas. Be to, netrukus jie paskambino ir pasakė: „Privalote likti per apdovanojimų teikimus!“ Apie nuostabą čia negali būti nė kalbos.

Yra Jeano Cocteau sakinys: „Etonne-moi!“ Lyg būtų specialiai parašytas Jums. Ar visada norite stebinti? Ar tai Jūsų tikslas?

Dolanas laimingas nusišypso, pasilenkia virš dešiniosios kojos ir pamoja pirštu. Šiek tiek praskyrus įplyšimą jo siauruose džinsuose, ant šlaunies galima įžiūrėti tatuiruotę: „L’oeuvre est une sueur“. Taip pat Cocteau. „Darbas – tai prakaitas“. Dolanas pešteli įplyšimą ties kairiąja šlaunimi: „A l‘impossible je suis tenu“. Ir Cocteau jautėsi įsipareigojęs siekti neįmanomo. Dolanas entuziastingai atsilošia fotelyje ir ištiesia ranką lubų link. „Sky is the limit!“ – sušunka. „Skindamas žvaigždes galbūt bent šiek tiek prisilieti prie dangaus“.

Sakydamas padėkos kalbą, to paties palinkėjote savo kartai: „Tikėkite savo svajonėmis!“ Ar šis sakinys neskamba šiek tiek per dažnai?

Niekas to nedaro! Gyvename laikais, kai visuomenei skubiai reikia milžiniškų planų, ambicijų ir svajonių – antraip ji žlugs. Ji šiaip ar taip žlugs. Liko daugiausia dešimt metų.

Gana pesimistiška pasaulėžiūra.

Skaitau „The Economist“, pranešimus apie NSA, „Time Magazine“. Nesu pesimistas, esu gerai informuotas. Manyti, kad mums pažįstama visuomenė per dešimt metų nežlugs, yra utopiška ir nerealistiška.

Nepaisydamas to, gyvenate Šiaurės Amerikoje, optimizmo ir tikėjimo ateitimi žemyne. Europiečiai kultūriškai labiau linkę piešti ateitį niūriomis spalvomis.

Nieko nuostabaus, Vakarų pasaulio kontekste Europa žlugs pirmiausia. Kad taip nenutiktų, jums reikia didelių svajonių.

Pavyzdžiui?

Svajonių apie pokyčius. Tačiau mums reikia ne tik svajonių, bet ir ambicijų, ryžto, pasiaukojimo!

Dolanas užaugo, jo žodžiais tariant, kaip baltasis privilegijuotasis. Monrealio pakraštyje, gerame rajone. Net jei iki šiol džiaugiasi dar vaikystėje pradėjęs aktoriaus karjerą ir galėjęs finansiškai padėti savo vienišai motinai.

Koks apibūdinimas Jums patinka labiau – vunderkindas ar enfant terrible?

Dolanas labai ilgai ir įtemptai galvoja, tada panūsta sužinoti, kiek straipsnių apie jį esu skaičiusi.

Apie 50. Maždaug dviejuose trečdaliuose jų vartojama sąvoka vunderkindas.

Man labiau patinka enfant terrible.

Nors „Mamytėje“ nevaidinate kaip ankstesniuose savo filmuose, ir šįkart rašėte scenarijų, rinkote kostiumus, režisavote. Ar nesate šiek tiek hiperaktyvus – kaip ir pagrindinis filmo personažas Stivas?

Žinoma, kad esu hiperaktyvus.

Ar kai klojasi ne taip, kaip turėtų, tampate ir agresyvus?

Esu karštakošis. Mano tėvas – egiptietis. Laimė, man pavyko išreikšti save menu ir nukreipti savo agresiją kita linkme. Kai filmavimo aikštelėje esu kuo nors nepatenkintas, neišgyvenu krizės ir nerėkiu. Niekada neužsipuolu žmonių kitų akivaizdoje ir nekeliu scenų tik tam, kad pademonstruočiau savo autoritetą. Nekenčiu hierarchijos, negaliu pakęsti, kai kas nors turi būti svarbesnis už kitus. Kiekvieną pasveikinu ir apkabinu. Man patinka prisiglausti, būti švelniam. Tuo tarpu Stivas elgiasi liguistai – net jei jo ketinimai yra patys geriausi.

Mamytėje“ stebina, kaip tiksliai perteikiate ne tik jauno žmogaus, bet ir motinos jausmus.

Tiesą sakant, tuo stebisi daugelis.

Pavyzdžiui, vienoje scenoje motina savo paaugliui sūnui sako: „Visada tave mylėsiu. Tai natūralu. Tačiau vieną dieną tu imsi mažiau mylėti mane. Tai taip pat natūralu.“ Tai taip gražu, nes taip tikra. Iš kur to semiatės?

Mėgstu stebėti žmones: kaip jie juokiasi, valgo, kalba, nusišluosto lūpas, pasitaiso plaukus. Motinos meilę įsivaizdavau būtent taip. Be to, visada mėgau visa tai atkartoti. Pirmiausia esu aktorius. Vieną dieną žmonės supras, kad esu kur kas geresnis aktorius nei režisierius.

Taip manote?

Taip. Tai liko nepastebėta, nes savo filmuose niekada neatlieku teigiamų vaidmenų. Visada atiduodu juos kitiems.

Jūsų filmuose meilė visada primena karą. Be to, tai ne tik įprasta poros meilė, bet ir meilė tarp motinos ir vaiko. Ar taip ir yra? Aukštinti, pasiduoti, atimti žadą, įkalinti?

Visa tai yra meilė.

Ir kova?

Įdomiausi santykiai, vykstantys tarp žmonių, yra paremti aistra. O aistroje visada yra šiek tiek karo. Nesvarbu, kas tai būtų: mylimieji, motina ir vaikas, draugai.

Ar draugystė neturėtų būti karo priešingybė?

Ne, kovojame, pavyzdžiui, dėl to, kad, neprarasdami kito žmogaus susidomėjimo mumis, išlaikytume susidomėjimą kitu.

Kitas Jūsų filmas bus apie Holivudą. Kodėl?

Tai filmas apie filmus. Kai prieš tai užsiminiau apie savo pomėgį stebėti, kalbėjau apie šou verslą. Dirbau jame nuo vaikystės. Tai buvo mano gyvenimas.

Tikriausiai įsivaizduojama, kad šou biznis Kvebeke nėra toks drastiškas.

Tačiau pastaraisiais metais aš daug keliavau! Vien Kanų festivalyje per šešerius metus dalyvavau penkis kartus! Turiu agentų Holivude, n kartų per metus vykstu į Niujorką, palaikau kontaktus net vis dar gyvendamas savo bute Monrealyje.

Labiau stebina tai, kad Xavieras Dolanas, anksčiau beveik visą kūrybinį procesą kontroliuodavęs pats, pradėjęs dirbti su didelio biudžeto filmu atsivers išorės įtakai.

To nebus. Galbūt tai skamba pretenzingai, tačiau... ne, tai nėra pretenzija, tiesiog taip yra. Aš esu menininkas ir neleisiu kitiems diktuoti, ką turėčiau daryti. Tą leidžiu nebent žmonėms, su kuriais glaudžiai bendradarbiauju. Pavyzdžiui, savo vyriausiajam operatoriui André Turpinui. Jis išskirtinis žmogus, dievinu jį. Draugiškas, protingas, išsilavinęs, gražus. Jis turi neįtikėtiną talentą pagauti tinkamą šviesą. Turpinas mane supranta, o kai dvejoju, priima griežtą sprendimą. Mes vienas kitą papildome.

Jūsų filmų veiksmas dažniausiai vyksta ne dabartyje, o 10-ajame dešimtmetyje arba – „Matytės“ atveju – netolimoje ateityje. Kodėl?

Ak, tai neturi konkrečios priežasties. „Mamytės“ veiksmas vyksta 2015 m., nes nebuvau tikras, kada pasirodys filmas.

Tai suteikia jam svarumo: su laiku būsime vis mažiau pasirengę pasirūpinti kitokiais žmonėmis.

Taip. Viskas neliks taip, kaip yra, kai kitoniškumas tiesiog nustumiamas į paribį. Bus tik blogiau. Sistema niekada neskirs pakankamai pinigų rimtai pasirūpinti tokiais akivaizdžiomis bendravimo problemomis pasižyminčiais jaunuoliais kaip Stivas.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė