Neretai žmonės teiraujasi, kaip atsirenkame naujus darbuotojus. Sunkus klausimas. „Bernardinai.lt“ kaip uostas, kuriame vieni apsistoja ilgam ir pradeda suprasti, kad tai ir yra ta Pažadėtoji žemė, kurios tiek ilgai ieškojo, kiti pradeda nuobodžiauti jau labai greitai, Kiekvienam laivui savo plaukiojimas. Labai smagu, kai net tie laivai, kuriuos gyvenimo vėjai nupūtė į platų vandenyną stengiasi bent trumpai sugrįžti į mūsų uostą, tarsi į gimtinę.

Birutė Grašytė yra jauniausia „Bernardinai.lt“ darbuotoja ir dar nėra metų, kai prisijungė prie mūsų „virtualios gaujos“. Nenuostabu, kad vis dar jaučiasi tam tikra nedrąsa, dar mokosi rašytų ir nerašytų plaukiojimo informacijos jūra taisyklių. Nekelia abejonių tik tai, kad šiame gyvenimo uoste ji jaučiasi jaukiai ir „Bernardinai.lt“ suteikia savitų atspalvių.

Esi jauniausia redakcijos darbuotoja. Ar jaunas amžius privalumas, ar trūkumas?

Į pirmą klasę pradėjau eiti šešerių metų, mokykloje ir universitete taip pat visada būdavau bent pusantrų metų už visus jaunesnė. Ir brolį turiu beveik dvejais metais vyresnį. Pripratau.

Manau, jog tai nei privalumas, nei trūkumas. Tiesiog savaime, žinodama, jog patirties man dar semtis ir semtis, atsargiai pasitikiu savo nuomone, vis klausiu, prašau patarimo, mokausi. O kadangi nedažnai man primenat, jog esu jauniausia, kartais net pamirštu.

Papasakok, iš kur kilus, kuo svajojai būti ir kaip nutiko, kad atvingiavai iki „Bernardinai.lt“?

Iš tikrųjų sunku net pačiai sau atsakyti, iš kur esu: kūdikystėje gyvenau Utenoje, bet buvau per maža, kad dabar ką nors iš to laiko atsiminčiau ir papasakočiau, vėliau persikėlėm į Grašių kaimą, šalia Tauragnų, ten gyvenau iki trylikos metų, dar vėliau kėliausi į Užpalius, Vyžuonas. Na, o dabar jau penkti metai gyvenu Vilniuje. Bet daugiausia laiko vis dėlto praleidau Grašių kaime, Tauragnuose. Iš ten turbūt ir būtų teisingiausia save laikyti kilusia. Ten nebėra nieko nepažįstamo.

Pirmoje ar antroje klasėje auklėtoja Aldona Budreikienė išdalino lapukus ir liepė užrašyti, kuo mes norime būti užaugę. Pamenu, parašiau, jog mokytoja. Tada turbūt daugiau nei pusė bendraklasių parašė, kad nori būti mokytojomis. Ir nors dvyliktoje klasėje laikiau chemijos, biologijos, lietuvių ir anglų kalbos egzaminus, stojau Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar Lietuvos edukologijos universitetą) lietuvių filologijos specialybę. Nespjaunu į šulinį, bet stojau tikrai ne dėl to, kad be proto būčiau norėjusi būti mokytoja. Visada labai mėgau skaityti.

Universitete sutikau galybę nuostabių (pačia šviesiausia šio žodžio prasme) dėstytojų, pradėjau lankyti literatų draugiją „Literatų arka“, susibičiuliavau su rašančiais pora kursų vyresniais studentais. Organizuodavom literatūrinius renginius, leidom lituanistikos fakulteto laikraštį „Žosmė“. „Literatų arkos“ susibūrimo metu pirmą kartą viešai perskaičiau savo eilėraštį. Labai nevykusiai, užsikirsdama.

O į „Bernardinai.lt“ atvingiavau tikrai netikėtai. Gerieji vėjai čia mane pūstelėjo. Turiu padėkoti Antanui.

Kada parašei pirmąjį eilėraštį? Ar darbas netrukdo toliau kurti eiles?

Nebepamenu kada parašiau pirmąjį eilėraštį, regis, apie žalią fikusą, kuris augo kaimo pieninėje. Atsimenu tik, kad tada jau tikrai mokėjau važiuoti dviračiu.

Darbas rašyti netrukdo, kartais ką nors parašau. Bet esu siaubingai prasta atsakinėtoja.

Kartu su Antanu Šimkumi prižiūrite jaunųjų kūrybą. Sudėtingas klausimas: kaip atskirti kūrybą nuo grafomanijos?

Klausimas tikrai sudėtingas, nesijaučiu galinti diktuoti taisykles, kaip reikėtų atskirti, kur yra tikra kūrybą, o kur grafomanija. Tiesiog galiu pasakyti, kaip aš darau, kaip aš galvoju: gavusi grožinį tekstą, visada jį perskaitau nuo pradžios iki galo, o tada jau kaip ir ašku. Grafomanija, mano nuomone, yra tam tikra imitacija, sąmoningas mėgdžiojimas, netiesa, kuri neturi nieko bendro su fantazija. Ja netiki nei tas, kuris ją rašo, nei tas, kuris ją skaito. Vis dėlto manau, jog tikrai ne kiekvienas žmogus, kuris bando ir jam ne visada pavyksta parašyti tiesą, yra grafomanas.

Rašei ciklą apie kaimynus, apie dviratį, apie grybus. Ko galime tikėtis toliau?

Pirmąjį tekstą rašiau nedrąsiai. Prieš kelias dienas buvau sužinojusi, jog vieną mano kaimynę paguldė į ligoninę. Nieko baisaus, peršalimas, greitai ir praėjo, išleido į namus. Tik pagalvojau, kaip ji dabar gyvena. Tame kaime nesilankiau jau beveik dešimt metų, kiek mažiau nei pusę viso savo gyvenimo, O kartais jaučiuosi, jog niekada iš jo neišėjau.

Parašiusi pirmąjį tekstą apie kaimynę Oną, parodžiau jį Antanui, sakė, kad neblogai. Ėmiau rašyti ir apie kitus kaimynus. Jie visi man svarbūs, reikšmingi. Kaime žmonės kažkaip kitaip vieni su kitais susiję, net sunku pasakyti kaip. Ir jie mane augino, daug ko iš jų išmokau, pasiėmiau, daug ką dabar prisimenu.

Kažkada eidama iš universiteto susitikau mylimą dėstytoją Vandą Juknaitę. Ji stabtelėjo ir pasakė: „Išsižiok, įdėsiu žodžius tau į burną.“ Dažnai prisimenu šitą trumpą susitikimą. Daug gyvenime sutiktų žmonių įdeda mums žodžių, net nejaučiam.

O ko galima tikėtis toliau, nė pati negaliu pasakyti, bus matyti.

Kaip įsivaizduoji save po dešimties metų?

Jeigu prisiminčiau save prieš dešimt metų, prisiminčiau, ką tada galvojau apie save, apie savo ateitį, vargiai kas nors atitiktų. Bet apie ateitį vis vien neišvengiamai mąstome. Kaip ir apie praeitį. Kartais per daug, kartais per mažai.

Svarbiausia, kad po dešimties metų nebūčiau nuvylusi brangių žmonių, vis dar gerai sutarčiau su broliu, turėčiau su kuo pasikalbėti, pabūti. Kaip gerai, jog nežinau, kaip ten viskas bus po dešimties metų.

Kas Tau yra „Bernardinai.lt“?

Šituose namuose tinkamai sureguliuotas pečius, nepridūmija viduj kiek nereikia. Matyt, yra kam stumdyti sklandį (norėjau parašyti „jušką“). „Bernardinai.lt“ praleidžiu labai daug laiko. Čia ramu ir gera būti. Man patinka čia dirbantys žmonės, jie skirtingi, todėl turiu galimybę daug ko išmokti.

Neseniai sužinojau, jog Jūs, Andriau, mėgstate žaisti šachmatais. Būtinai turėsime sužaisti partiją.

Koks Tavo mėgstamiausias rašytojas? Dailininkas? Muzikantas?

Gal prieš metus internete visai netyčia radau Valentino Gubarevo paveikslų. Kažkoks geliantis ilgesys juose, kažkas matyto, sapnuoto. Negaliu pasakyti, ar tai mano mėgstamiausias dailininkas, bet dažnai atsiverčiu jo paveikslus. Dar labai mėgstu Vincento van Gogo, Salvadoro Dali ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, tuo turbūt nė vieno nenustebinsiu, nieko naujo nepasakysiu.

Prisiminiau, kaip vos pradėjusi dirbti Bernardinuose prasitariau, jog man patinka Boriso Grebenščikovo dainos. Andriau, tada užleidot kažkurią dainą ir juokais klausėt, apie ką dainuoja. Sugavot, jog nemoku rusų kalbos. Bet gal ne visada reikia žinoti kiekvieną žodį. Kai kurias dainas išsiverčiu arba paprašau, kad kas nors mokantis išverstų.

O mėgstamiausias vis dėlto Bobas Dylanas. Labai ramu jo klausytis.

O varge, turiu paminėti ir mėgstamiausią rašytoją. Tie, kurie mane nors šiek tiek pažįsta, tikėsis, jog paminėsiu poetą Joną Strielkūną. Jis man turbūt svarbiausias. Strielkūno poeziją atradau devintoje klasėje, jos man tada labai reikėjo. Galų gale atsitiko taip, kad savo bakalauro darbą rašiau apie jo kūrybą, ieškojau estezinių lūžių. O šiaip, mėgstamiausių yra labai daug: Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Donaldas Kajokas, Marcelijus Martinaitis... Iš prozos – Bronius Radzevičius, Vanda Juknaitė, Gabrielis Garsija Markesas, neseniai atradau Giunterį Grasą. Neišvardysiu visko, tiesiog vienu metu atrodo vienaip, o kitu jau kitaip. Šiandien apsiniaukę, palynoja – ir tai daro įtaką mano pasirinkimui. Jei ryt švies saulė, suvalgysiu obuolį – sąrašas bus dar kitoks.

Klausinėjo Andrius Navickas