Masinės 43 pedagogikos studentų žudynės Pietų Meksikoje sukrėtė pasaulį ir sulaukė tarptautinio pasmerkimo. Vienas ryškiausių Meksikos literatūros balsų Elena Poniatowska dalinasi įžvalgomis apie savo šalį, šiuo metu skendinčią prievartoje ir korupcijoje. Rašytoją kalbina taz.de užsienio korespondentė JAV Dorothea Hahn.

Ponia Poniatowska, esate parašiusi knygą apie žudynes, kuriomis karinės pajėgos nuslopino Meksikos studentų judėjimą 1968 m. Ar tai, kas šiuo metu vyksta Meksikoje Jums sukelia déjà-vu jausmą?

Abu įvykius vienija mirtis. Skirtumas tas, kad žudynės Ajocinapoje, mano manymu, buvo lašas, perpildęs statinę.

Pastaraisiais metais Meksikoje įvyko daug žudynių. Kodėl manote, kad dingus veikiausiai nužudytiems 43 studentams dabar viskas bus kitaip?

Visuomenė ir protestai šįkart yra kitokie. Šiandien kur kas daugiau socialinio pasidalijimo. Esu teigiamai mąstantis žmogus ir myliu savo šalį. Tikiu jaunąja karta. Jauni žmonės suorganizavo didžiules neagresyvias demonstracijas. Manau, tai tik pradžia. Meksika bunda. Žmonės nori, kad situacija pasikeistų.

Rašytoja Elena Poniatowska Nuotraukos šaltinis www.edomexaldia.com.mx/

Kokį vaidmenį šioje situacijoje turėtų prisiimti rašytoja?

Rašytojos užduotis – išreikšti pasipiktinimą. Ji turi išsakyti kaltinimus ir nušviesti įvykius. Taip pat – palaikyti nukentėjusiųjų pusę.

Meksikoje esate gerbiama žymiausia gyva rašytoja. Šiais metais gavote svarbiausią ispanakalbio pasaulio literatūrinį apdovanojimą, Cervanteso premiją. Vis dėlto viešėdama Niujorke pasirodote ne Meksikos, bet Ispanijos kultūros institute. Kodėl?

Meksikos valdžia niekada nekviestų ją kritikuojančio asmens. Tuo tarpu ispanų institutas kviečia lotynų amerikiečius ir sujungia Ispaniją su Lotynų Amerika.

Kaip pavadintumėte šalį, kurios policija suima studentus ir perleidžia juos nužudyti nusikaltėlių gaujai?

Pakrikusia šalimi. Šalimi, kurios piliečiai neturi jokių garantijų. Nepakeliama ir nepriimtina, kad „dingsta“ pedagoginio universiteto studentai. Kad jie nužudomi ir sudeginami. Tai labai, labai liūdna.

Kaip ir ankstesnių nusikaltimų aukos, daugelis jų buvo labai jauni. Ar Meksikos jaunoji karta kelia problemų šalies valdžiai?

Problemų kelia nepaklusnumas, o šis paprastai būdingas jaunimui. Tai jie, ne senoji karta, sukyla prieš režimą.

Ko tikitės iš Meksikos valdžios?

Pirmiausia ji privalo įsisąmoninti esamą padėtį. Čia ir vėl sužaidė didžiuliai klasiniai skirtumai. Būsimieji mokytojai yra neturtingiausi neturtėliai. Vienintelės jiems atviros lavinimo įstaigos yra labai prastai įrengtos Escuelas Normales Rurales (Kaimų bendruomenių pedagogikos mokyklos – aut. past.). Dingus studentams, valdžiai prireikė labai daug laiko apskritai reaguoti. Praėjo daugiau nei mėnuo, kol prezidentas susisiekė su jaunuolių tėvais.

Meksikos valdžios duomenimis, žudynes įvykdė trys nusikaltėliai, tačiau lavonai nebuvo identifikuoti. Ar tikite oficialia tyrimų versija?

Meksikos valdžia bando sumažinti problemą, sumenkinti jos reikšmę. Tačiau ji pernelyg didelė. Pernelyg sudėtinga.

Ar prezidentas Enrique Peña Nieto, kurio uniformuotieji įvykdė tokį nusikaltimą prieš savo gyventojus, gali likti savo poste?

Mūsų pirmoji problema yra socialinė nelygybė, bedugnė, plytinti tarp socialinių klasių. Mes, Meksikos gyventojai, turime kovoti už tai, kad ji virstų kita šalimi. Korupcija neatsiejama nuo valdžios. Tie, kurie iškyla į viršų, savo tarnybą mato kaip pasipelnymo šaltinį. Meksikoje pareigos politiniame aparate reiškia didžiulius turtus.

Per pastaruosius dešimtmečius Meksika instituciškai pasikeitė. Be kitų pokyčių šiandien ji turi daugiapartinę sistemą.

Taip, tačiau visos partijos kilo iš PRI, vienintelės institucionalizuotos revoliucijos partijos. Tarsi būtų įmanoma institucionalizuoti revoliuciją (juokiasi). Netgi tie, kurie šiandien atstovauja kairiesiems, yra atėję iš PRI.

Nuo 1994 m. Meksika turi bendrą vidaus rinką su JAV ir Kanada. JAV yra rinka, kurią pasiekia narkotikai, žlugdantys Meksiką. Ko tikitės iš didžiausios savo šalies kaimynės šiaurėje?

Tiesa, narkotikai iš Meksikos yra vartojami JAV. Tačiau tai, kas vyksta Meksikoje, yra vidaus reikalai. Nemanau, kad JAV turėtų į juos kištis.

Nebūtinas įsikišimas. Taip sakydama, galvoju apie šaunamuosius ginklus, atkeliaujančius iš JAV.

Šaunamųjų ginklų verslas yra baisus. Jei tai priklausytų nuo manęs, pasaulyje apskritai nebūtų ginklų. Tai didžiausias žmonijos blogis. Tačiau šaudymo įkarštis viešpatavo dar Meksikos revoliucijos metais. Jau tuomet daugelis žmonių buvo ginkluoti.

Neturėdami ginklų potencialūs jų naudotojai negalėtų padaryti tokios žalos.

Labai sunku įsivaizduoti Meksiką be ginklų. Lotynų Amerikoje vienintelė Kosta Rika bent jau panaikino kariuomenę.

Ar užsienio turistai turėtų boikotuoti Akapulko paplūdimius, nuo žudynių vietos nutolusius vos per 200 kilometrų?

Nenoriu taip sakyti. Meksikai reikia įplaukų. Didžiausią nerimą kelia mano šalyje vyraujantis abejingumas. Netgi Meksike daugybė žmonių nejaučia pasipiktinimo. Privalome užkirsti kelią šiam abejingumui. Tai aktualu visam pasauliui. Prisiminkite Hitlerį. Tuo metu daugeliui taip pat niekas nerūpėjo. Visi turėjo svarbesnių reikalų.

Ar šiandienę padėtį Meksikoje norite prilyginti nacionalsocializmui Vokietijoje?

Kaip rašytoją mane domina abejingumas. Abejingumas skurdui, kurį galima išvysti ir Niujorko gatvėse. Abejingumo negalima išmatuoti. Jo dydį lemia žmogaus sąmoningumas. Pateiksiu pavyzdį: 1968 m. vienas ministras apie Danielį Cohn-Benditą pasakė, jog nesupranta, ką Vokietijos žydas gali pasakyti studentams. Kitą dieną jie susikibę rankomis išėjo į gatvę skanduodami: „Mes visi esame Vokietijos žydai.“

Šiandien demonstrantai visame pasaulyje skanduoja: „Mes esame Ajocinapa“ ir laiko iškėlę dingusių studentų vardus bei nuotraukas.

Nepaisant to, Lotynų Amerika beveik nepatenka į žiniasklaidos akiratį. Mes neegzistuojame pasaulio žemėlapyje.

Kaip Jūs kovojate prieš abejingumą savo šalyje ir už jos ribų?

Rašau ir kalbu. Spalį sakydama kalbą Meksike papasakojau po fragmentą iš kiekvieno dingusio jaunuolio gyvenimo. Tačiau Jums nevertėtų pamiršti, kad man 82 metai, o mano širdis nesveikuoja.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė